2022 m. rugpjucio 11 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Juozas Stasinas: Šišioniškių likimas

2021-05-12
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

Juozas Stasinas
ŠIŠIONIŠKIŲ LIKIMAS
Skiriama Pamario krašto šišioniškiams atminti

 

Gegužė man ne tik sodų žydėjimo metas, bet ir Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Iki šių dienų vis dar išlikę skaudžių žaizdų, kurios, nuolat draskomos praeities prisiminimų, sunkiai gyja.
Kiekvieną pavasarį pražydę medžiai man primena šviesios atminties Tėvo pasakojimus apie Pamario krašto šišioniškių likimą. Jis anuomet, kaip ir daugelis Pamario gyventojų, pakinkęs arklius važiuodavo likviduoti karo padarinius. Prie Nemuno matyti bombardavimo vaizdai, žmonių žūtys, Tėvui padarė jaudinantį įspūdį, apie kurį jis nuolat su giliu sielvartu pasakodavo ir mums, pokario vaikams. Šiuos pasakojimus, giliai užslėpęs savyje, nešiojau ištisus dešimtmečius ir, išsaugojęs iki šiol, nutariau išguldyti savo rašinyje, kaip perspėjimą ateinančioms kartoms...
Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą. 1944 metų rudenį kartu su besitraukiančia Vermachto armija į Vakarus išsiruošė ir Pamario krašto gyventojai, taip vadinami šišioniškiai. Vien tik Šilutės mieste, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo gyveno apie 5 tūkst. gyventojų, po karo beliko tik 7 šeimos, o visą Klaipėdos kraštą paliko beveik 99 proc. gyventojų...
Iki paskutinės minutės šišioniškiai laukė pergalės stebuklo ir negalėjo patikėti, kad tokia galinga Vermachto armija bus paguldyta „ant menčių". Deja, dviejų susipjovusių tigrų - Hitlerio ir Stalino - urzgesys vis labiau artinosi prie Lietuvos.
Vermachto armija, patyrusi pralaimėjimą po pralaimėjimo, pasuko atgal į išeities pozicijas, iš kurių prieš keletą metų, atsiraitę rankoves ir traukdami linksmas dainuškas, žygiavo į Rytus.
Palikdami Lietuvą Trečiojo Reicho kareiviai kalbino vietinius gyventojus eiti kartu su jais. Jie aiškino žmonėms, kad atėję rusai kerštaus ir išžudys visus čia pasilikusius gyventojus. Žmones trauktis į Vakarus ypač aktyviai „ragino" hitlerininkai, kurie švelnumu nepasižymėjo. Hitlerio parankiniai ne vienam šišioniškiui, nutarusiam likti savo namuose, „išnešdavo" savo griežtą nuosprendį vietoje - sušaudymą.
- Reikėtų bėgti nuo rusų armijos, bet kaip palikti savo sodybą, gyvulius be priežiūros. Staiga viską mesti ir bėgti, pagaliau, kur bėgti, ir kas mūsų laukia svetur? - svarstė Šilutės, Juknaičių, Okslindžių, Traksėdžių, Rusnės, Priekulės, Pagėgių ir kitų Pamario krašto miestų, miestelių ir kaimų gyventojai. - Jeigu mirti, tai geriau savo žemėje, nei būti palaidotiems svetimoje, - guodė jie save, kaip beišmanydami.
Šišioniškiai neprileido net minties, kad išauš diena, kai reikės palikti išpuoselėtas sodybas, pilnus kluonus sukauptų rudens gėrybių, tvartus priaugintų naminių gyvulių, pulkus paukščių ir mieliausius bei ištikimiausius šeimos augintinius - kates ir šunis. Jie tiek nepergyveno dėl savo sodybų, paliekamo užgyvento turto, kiek dėl gyvulėlių ir savo augintinių. Apie jų likimą pagalvojus, šišioniškius užplūsdavo nepakeliamas liūdesys ir kūnus nukrėsdavo gilus šiurpas. Jie stengėsi apie tai geriau negalvoti, o skaudžią atsisveikinimo valandą atidėliojo ir atidėliojo.
- Koks likimas mūsų laukia, kai keršto ištroškę rusų kareiviai įsiverš į mūsų gyvenimus? Kodėl savo amžių turiu baigti baimėje ir kančioje? Nejaugi blogis nugalės gėrį, tamsa - šviesą? - nevilties apimtas klausinėjo ir klausinėjo savęs Okslindžių kaimo senolis Svarstis, ir niekaip negalėjo rasti atsakymų į jį pastoviai kankinančius klausimus.
Su tokiomis mintimis ir nuotaikomis gyveno visi Okslindiškiai. Vieni guodėsi tarpusavy, aptarinėjo kiekvieną iš fronto atskriejusią žinutę, svarstė, kada ir kaip gali baigtis karas, kiti bažnyčioje meldėsi, vildamiesi sulaukti Aukščiausiojo išganymo. Bet kiek jie besvarstė ir kiek jie besimeldė, niekas jiems nepadėjo ir niekas jų neišgirdo. Pamario krašto šišioniškių likimas jau seniai buvo nulemtas juodųjų istorijos „metraštininkų", pasitelkusių į pagalbą negailestingą žmonių naikinimo priemonę - karą, kuris kas valandą, kas minutę nesustabdomas artino tą nelemtą šišioniškiams dieną, kurios jie taip nelaukė, ir kurios jie taip bijojo.
Ir vieną dieną tolumoje lyg perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo patrankų kanonada, ir padangėje pasirodė lėktuvai su raudonom penkiakampėm žvaigždėm ant sparnų. Žmonės suprato, kad lūkuriavimo ir svarstymų metas baigėsi ir po dienos kitos atsiris raudonoji keršto banga, kuri jų gyvenimus paskandins vargų, kančių ir kraujo jūroje. Tolumoje griaudėjančios patrankos ir pasirodę žvalgybiniai rusų lėktuvai privertė šišioniškius pagaliau apsispręsti: likti namuose, rizikuojant savo gyvybe, ar bėgti? Ir jie priėmė sprendimą - palikti savo namus, sodybas ir keliauti į Vakarus paskui besitraukiančius Vermachto kareivius.
Žmonės suskubo į vežimus krautis kelionei būtiniausius daiktus, vertingesnį turtą jie „palaidojo" sodybos žemėje, kitus buities reikmenis išslapstė tvartuose, pašiūrėse ar po pastoges iškaišiojo, vildamiesi juos rasti, jeigu tektų grįžti atgal, paskutinį kartą sočiai prišėrė gyvulius, primaitino bei išglostė savo mylimus augintinius, liūdnu žvilgsniu nužvelgė sodybas ir iškeliavo... į nežinią.
Okslindžių kaimo gyventojų būrys netrukus įsiliejo į bendrą šišioniškių pabėgėlių srautą, judantį Tilžės link. Jie planavo pereiti karalienės Luizos tiltą, pasiekti Tilžę ir tęsti savo kelionę Prūsijos žeme, nutolusia nuo fronto linijos, už kurios dar nesproginėjo bombos ir nesigirdėjo kulkosvaidžių tratėjimo.
Žmonės ėjo iš lėto žingsnis po žingsnio siauru keliu, apsodintu baltakamieniais beržais, liepomis ar ąžuolais. Pakelėse gelsvėjantys medžių lapai bylojo, kad jau ruduo ir tokiu laiku ieškoti prieglobsčio svetur ne pats geriausias metas: dienos trumpėja ir trumpėja, o spalio žvarba bei merkiantys lietūs blogi keliaujančiųjų palydovai. Rudens darganos, šaltos naktys ir kankinantis alkis vargino žmones, bet jie visa tai buvo pasiryžę ištverti. Labiausiai juos neramino be priežiūros palikti namai, sodybos, alkani gyvuliai ir nežinia dėl savo pačių ateities. Vienintelė kibirkštėlė, neleidusi užgesti jų išsigelbėjimo vilties aukurui, buvo Vakarai.
Pabėgėlių vora be atokvėpio judėjo Nemunno link, lyg laidojimo procesija lydėtų karstą į amžino poilsio vietą: vieni ėjo pėsti, per pečius persimetę vos panešamą mantą, kiti yrėsi dviračiais, apkabinėtais įvairais maišais, maišeliais, ar važiavo vienkinkiais bei dvikinkiais vežimais, prikrautais įvairiausių buities rakandų, tarp kurių glaudėsi vaikai, sėdėjo seneliai ir gulėjo ligonys. Iš paskos vežimų pėdino karvės pažemiais vilkdamos tešmenis, pritvinkusius pieno, reikalingo vaikų senelių ir sergančiųjų gyvybei palaikyti. Visi šios priverstinės procesijos dalyviai ėjo susikaupę be didelio alaso, turėdami vieną tikslą - pasiekti Tilžę ir Prūsijos žeme patraukti kuo toliau nuo fronto linijos. Jų kelias į Tilžę ėjo per karalienės Luizos tiltą, pastatytą dar 1907 metais, Lietuvos ir Prūsijos žemėms per Nemuną suartinti.
Kai Okslindžių kaimo šišioniškiai pasiekė tiltą, jis jau skendėjo pabėgėlių, suplūdusių iš įvairių Pamario vietovių, ir besitraukiančių Vermachto kareivių bei karinės technikos jūroje. Siauru karalienos Luizos tiltu be perstojo riedėjo tankai, važiavo kariniai sunkvežimiai su amunicija, žygiavo išvargintų bei sužalotų kareivių būriai.
Šišioniškiai pėsti ir važiuoti brovėsi kuo arčiau tilto ir, kai tik atsirasdavo nors mažiausias tarpelis tarp kariškų dalinių, jį akimirksniu užpildydavo pabėgėliai. Tiltas dažnai „užspringdavo", nes nebuvo pritaikytas dideliam žmonių ir karinės technikos srautui. Susidarę tilto kamščiai negailestingai tirpdė pabėgėlių gyvybiškai brangų laiką, kurio jie mažai beturėjo artėjant raudonajai armijai, kuri su dideliu įniršiu lipo ant kulnų besitraukiančiai Vermachto kariuomenei.
Pabėgėlių minioje pasklido gandas, kad, kai tik Panemunę paliks paskutiniai Vermachto daliniai, kariškiai naktį susprogdins karalienės Luizos tiltą. Žmonės puolė į paniką, kurią dar labiau sustiprino virš galvų praskridęs rusų žvalgybinis lėktuvas ir vokiečių sulaikytas judėjimas per tiltą.
Atėjo šalta rudens naktis. Jos gili tamsa nusileido ant Pamario pievų, miškų ir Nemuno ramios tėkmės, apgaubdama tiltą ir pabėgėlių minią, susispietusią prietilčio teritorijoje. Tamsią, žvaigždėtą padangę retsykiais perskrosdavo raketos ar nušviesdavo pakabintos fosforinės lempos. Staiga pabėgėlių alasą nutraukė keli galingi sprogimai, sudrebinę tiltą ir visą žemę aplink. Karalienės Luizos tilto metalinės konstrukcijos nugarmėjo į Nemuno vandenis, atvėrusios prarąją tarp upės krantų. Šišioniškiai suprato, kad tiltas jau susprogdintas ir tarp pabėgėlių sklandęs gandas virto tikrove, kurią įgyvendino Vermachto 6-osios tankų divizijos minuotojai.
Vermachto kariniams daliniams palikus Panemunę, tragedijos ilgai laukti nereikėjo: danguje pasirodė rusų sunkieji bombonešiai, lydimi naikintuvų, ir ant besiblaškančių žmonių galvų pažėrė bombų krušą, palydėdami mirtį siejančiomis kulkosvaidžių serijomis. Atlikę savo juodą darbą, lėktuvai su penkiakampėmis raudonomis žvaigždėmis pasuko atgal į Rytus ir dingo horizonte.
Po antskrydžio visuose prietilčio teritorijos pašaliuose gulėjo sudaužyti vežimai, mėtėsi sulamdyti dviračiai, sudraskyti patalynės maišai, gulėjo žmonių, arklių ir karvių lavonai. Likę gyvi po laukus blaškėsi arkliai, vilkdami paskui save sutraukytus pakinktus, baubė skeveldrų sužalotos karvės. Vieni pabėgėliai, kurių nekliudė bombų skeveldros ar kulkų lietus, tūnojo žolėtuose grioviuose ar baimės apimti styrojo krūmokšniuose, kiti jau negyvi sėdėjo vežimuose ar leisgyvi slėpėsi po jais. Dėl patirto streso žmonės ilgai negalėjo atsigauti ir suvokti įvykusios tragedijos.
Bombardavimas, palydimas kulkosvaidžių kalenimu, besiblaškančios minios klyksmas, žmonių šauksmas ir pergyventas stresas taip paveikė žmones, kad po to košmaro, jie ilgai negalėjo atsikvošėti, pakilti nuo žemės ar išsiropšti iš griovių, iš visos šitos kruvinos makalynės sklido širdį veriančios sužeistųjų dejonės ir pagalbos šauksmai.
Mažai kam pasisekė išsigelbėti. Tie, kurie išgyveno, rinkosi į būrelį, glaudėsi vieni prie kitų, ir skubinosi palikti šią peklą. Jie pasuko atgal į savo namus. Šišioniškiai ėjo atgal išsekę, vos vilkdami kojas, alkani ir viską praradę: išsigelbėjimo nuo žiauraus priešo viltį, savo artimus žmones, gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Dabar juos kankinančiai slėgė nežinia: kas bus, kai jie sugrįš namo į savo sodybas, kas ten jų laukia?
O ten jų laukė sovietinė valdžia ir kita pokarinė gyvenimo tvarka. Šišioniškių sodybose, namuose, butuose jau šeimininkavo kiti žmonės, kitos šeimos, atkeldintos iš įvairių Lietuvos etnografinių vietovių, bet daugiausia iš Žemaitijos krašto. Pagal tuometinį valdžios sprendimą, grįžusios pabėgėlių šeimos galėjo apsigyventi tik likusiose tuščiose sodybose ar butuose. Sovietinė valdžia panaikino pabėgėlių, kaip ir visų Lietuvos gyventojų, teisę į nuosavą ūkį, namą ar butą, ir tokiems valdžios sprendimams niekas negalėjo paprieštarauti...
POST SCRIPTUM
Vermachto generolai ir iš Rytų atskridę lėktuvai prie karalienės Luizos tilto pražudė šimtus šišioniškių, nespėjusių persikelti į kitą Nemuno krantą: ir vieni, ir kiti sudaužė jų viltis ir lūkesčius, pastūmėjo niekuo nekaltus žmones į pragaištį.
Pasibaigus karui, Lietuvą, ypač ištuštėjusį Pamario kraštą, „pamilo" kariškių šeimos bei kiti ateiviai iš „plačiosios šalies", vėliau aktyviai įsijungę į vietinių gyventojų sovietinimo darbą.
Tuometinė Lietuvos valdžia, bijodama, kad į mūsų šalį neprigužėtų pernelyg daug svetimšalių, ėmėsi skubių sprendimų: valdžios atstovai važinėjo po kaimus ir agitavo vietinius gyventojus naujakurių teisėmis persikelti gyventi į ištuštėjusias vietoves. Žodinei agitacijai pastiprinti valdžia gyventojus skatino įvairiomis lengvatomis, pavyzdžiui, kaimo naujakuriai kelerius metus buvo atleidžiami nuo taip vadinamos „pyliavos" (mokestis valstybei javais).
Kadangi lietuviai iš prigimties sėslių žmonių tauta, todėl prikalbinti juos persikelti gyventi į karo metais ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, Pamario miestelius ar kaimus sunkiai sekėsi. Be to pasiturintys ūkininkai apskritai nebuvo suinteresuoti palikti savo gerai įdirbtų valdų. Šiai problemai skubiai spręsti valdžia pasitelkė mažažemius valstiečius ir daugiavaikes šeimas, kurie mielai sutiko palikti savo skurdžias sodybas ir persikelti gyventi į šišioniškių paliktus turtingus ūkius.
Taip Klaipėdos krašte ir Pamaryje susiformavo nauja pokario žmonių bendruomenė, sulipdyta iš įvairių Lietuvos etnografinių regionų gyventojų.
Karo žaizdos Pamario krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, dar ilgai žmonėms skaudėjo, bet laikas jas užgydė ir Šalis prisikėlė naujam gyvenimui, kaip ir mano vaikystės dienų Okslindžių kaimas, prisiglaudęs prie garsiųjų Juknaičių.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-05-12 09:03
 
 

Komentarai (12)

Jūsų el. paštas

šišioniškis

2021-05-30 19:24

Ačiū autoriui, kad prisiminė ir užjautė

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ercius

2021-05-26 21:23

Taip buvo likę gyvi prisimena

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2021-05-22 18:08

Šišioniškių bendruomenės narių daug žuvo, tai tiesa.Įdomūs jie buvo žmonės, apie tai liudija ir dar išlikę jų palikuonys. Ačiū autoriui, kad prisiminė ir
aprašė žiaurų įvykį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Romas

2021-05-18 19:21

Įdomūs prisiminimai iš anų laikų

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rita Aleknaitė

2021-05-15 21:26

Sveikinimai senam „bendrakošiui“..

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nikodemas

2021-05-15 12:59

Tokie karo vaizdai verčia susimąstyti

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Danutė Jašiūnienė

2021-05-14 14:00

Linkiu sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jūratė Grušaitė

2021-05-14 13:57

Dar yra gyvų liudininkų - vieną tokią sutikau Vanagų kaime, su kitais teko bendrauti Katyčiuose.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Karolis

2021-05-13 15:04

Nėra baisesnio dalyko nei karas, sužvėrėja žmonės, autorius,matyt, jautrus žmogus, net rašinį paskyrė
šišioniškiams atminti

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media