2022 m. sausio 23 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Juozas Stasinas: Biurokratijos ir mokslo labirintuose

2021-04-23
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

 

Besisukiodamas namuose ir tarp bendramokslių bei mokytojų, gavau septynmečio mokslo baigimo pažymėjimą. Tvirtai suspaudęs rankose svarbų dokumentą, parskubėjau namo pasidžiaugti tėvams. Vos tik peržengiau namų slenkstį ir džiūgaudamas ištiesiau mamai tą savo brangų popieriaus lapą, ji man ir sako:
- Sūneli, tu jau moki rašyti ir skaityti tai galėtum ir valdiškame darbe padirbėti, vieną kitą rublį prisidurtume, tau rūbą padoresnį ar apavą nupirktume, - ir kiek patylėjusi pridūrė, - anadien sutikau Algį, tą, kuris rajono vykdomajame komitete dirba, mašinėle visokiausius raštus spausdina, jis man sakė, kad išeina iš darbo ir išvažiuoja į Vilnių mokytis, pagalvojau, kodėl tau jo vietoje nepadirbėti, tik reikėtų gauti mokyklos direktoriaus leidimą dirbti nepilnamečiui, - nuoširdžiu patarimu baigė šneką mama.
Jos žodžiai mane suviliojo, ir jau kitą dieną nedrąsiai pravėriau Šilutės 1-os vidurinės mokyklos direktoriaus Kučinsko kabineto duris. Pasisakiau ko atėjęs, o jis tėviškai ramiu balsu man ir sako:
- Reikia tai reikia leidimo, bet mokytis taip pat reikia. Duosiu aš tau tą leidimą, bet tu turi man pažadėti, kad vakarais mokyklą lankysi.
Aš, žinoma, pažadėjau direktoriui vakarais lankyti mokyklą ir, gavęs leidimą dirbti, nuskubėjau į rajono vykdomąjį komitetą, kuriam vadovavo Ispanijos kovų dalyvis Antanas Slapšys.
Bendrojo skyriaus vedėjas Apolinaras Žemaitaitis pavartė mokyklos direktoriaus išduotą leidimą, pažiūrėjo į mano maldaujančias akis ir paliepė:
- Rašyk pareiškimą, priimsime bandomajam laikotarpiui.
Ėjau namo ir džiūgaudamas, ir nerimaudamas: džiūgavau, kad priėmė į darbą, o neramino mintis, ar aš sugebėsiu? Galvojau, kas bus, jeigu neišmoksiu spausdinti mašinėle ar kitą man pavestą darbą nepavyktų atlikti? Parnešti namo „kirvelį" labai nesinorėjo - būtų didžiulė gėda. Ką tuomet apie savo sūnų pamanytų tėvai, greičiausiai jie pagalvotų, kad mylimas sūnelis - nevykėlis. Skubėjau namo, o galvoje kunkuliavo mintys, perpildytos džiaugsmo ir baimės jausmais. Vienintelė mane raminanti mintis buvo neblogas lietuvių kalbos žinojimas. Su dėkingumu prisiminiau lietuvių kalbos mokytoją Misevičiūtę, sugebėjusią pažadinti meilę gimtąjai kalbai, išmokiusiai taisyklingai skaityti ir rašyti...
Po dienos kitos Algis patupdė mane į savo tarnybinę kėdę, dešinės rankos pirštais perbraukė per rašomosios mašinėlės raidžių klaviatūrą ir pasakė:
- Prisilakstei paskui karvių uodegas, dabar imkis rimtesnio darbo, nebijok, tu esi darbštus, pasistengęs išmoksi ir mašinėle rašyti, - paspaudė jis mano ranką ir išėjo.
Likau vienas, kaip pirštas, tarp keturių sienų. Sėdžiu prie stalo, nukloto Algio padaugintais potvarkiais, sprendimais ar kitokiais raštais bei dokumentais. Čia pat guli balto popieriaus pokas, juodi kalkės lapai, vaškuotė ir kitokie spausdinimo reikmenys. Įdėmiai žiūriu į trofėjinę rašomąją mašinėlę, įsitaisiusią ant stalo ir spoksančią į mane, lyg sakytų, kad laikas pradėti darbą, kurio negalima atidėlioti.
Mažame raštinės kambarėlyje pajutau spengiančią tylą ir mane apėmė keistokas virpulys, tartum būčiau aplietas šaltu vandeniu. Galvoje be perstojo sukosi Algio ištarti padrąsinantys žodžiai: „Tu esi darbštus, pasistengęs išmoksi." Jie šiek tiek mane ramino. Atsikvošėjęs pabandžiau susivokti valdiškoje aplinkoje ir palinkau prie rašomosios mašinėlės klavišų.
Rašomosios mašinėlės raidžių klaviatūroje abiejų rankų parodomaisiais pirštais nedrąsiai paspaudžiau pirmąsias raides, kurios akimirksniu šoktelėjo iš savo vietų, pajudindamos ir kitas greta esančias. Raidės, nepasiekusios volelio, apvynioto balto popieriaus lapu, susikabino ir mašinėlė „užspringo". Nesėkminga pradžia mane suglumino ir nustojau spaudęs raidžių klavišus. Kiek lūkterėjęs ir nuslopinęs savo nerimą bei šiek tiek atsipūtęs, vėl palinkau prie mašinėlės. Išlaisvinau susikabinusias raides, jas gražinau į išeities pozicijas ir ėmiau pratinti pirštus prie jiems dar neįprasto darbo. Įdėmiu žvilgsniu toliau klajoju po klaviatūrą, ieškodamas man reikalingų ženklų ir abiejų rankų parodomaisiais pirštais baksnoju ir baksnoju, kol raidės sudaro žodžius, o žodžiai -sakinius. Stengiuosi įsiminti raidžių vietas klaviatūroje, tą patį tekstą perspausdinu po keletą kartų, dirbu įsitempęs, kol mane išpila prakaitas, ir mudu - aš ir mašinėlė - pradedme vienas kitą geriau suprasti...
Taip prasidėjo mano, penkiolikmečio jaunuolio, darbo diena biurokratinėje įstaigoje. Joje diena iš dienios nuo ryto iki vakaro sukosi valdiškas aparatas, „kepęs" vieną po kito įvairiausius ranka rašytus raštus, raštelius, pranešimus ar ataskaitas, o aš visą tą rašliavą privalėjau atspausdinti drukavotom raidėm, o kai kada net ir kalbos redaktoriaus darbą atlikti.
Būdamas nors ir mažas šio biurokratinio mehanizmo sraigtelis, aš irgi ištisom dienom sukausi kartu su visais, tarškindamas mašinėle įvairiausius raštus, pradžioje su dviem, o vėliau ir visa dešimčia pirštų: išmokau rašyti beveik akląja sistema. Dienos bėgo, o aš vis geriau ir greičiau „grojau" rašomosios mašinėlės klaviatūra.
Kiekvieną dieną po aštuonių valandų draugystės su rašomąja mašinėle skubiai sumesdavau į mokyklinį portfelį neskaitytas knygas, nepaliestus sąsiuvinius ir išbėgdavau į mokyklą. Pamokos čia prasidėdavo septintą ir baigdavosi vienuoliktą valandą vakaro. Būdavo dienų, kai namo grįždavau gerokai po vidurnakčio, ir vis per tą dramos būrelį ar tautinių šokių repeticijas, kurioms prikalbindavo mokytojai, meno saviveiklos entuziastai, žinoma, ne be mano didelių norų šokti, dainuoti ir vaidinti.
Netruko prabėgti pirmasis mano valdiško darbo mėnuo ir mamai parnešiau kuklų pirmąjį atlyginimą. Pinigus ji mielai paėmė, perskaičiavo ir nusišypsojusi pasakė:
- Na matai, sūneli, kaip gerai išėjo: dieną padirbėsi, vakare pasimokysi ir dar pinigų užsidirbsi.
Neslėpsiu, gyventi dar nesubrendusiam jaunuoliui tokiu ritmu nebuvo lengva, bet entuziazmas ir noras nenuvilti nei savo tėvų, nei mokyklos direktoriaus, kuriam buvau pažadėjęs vakarais mokytis, ėmė viršų. Nors neretai darbe raštai taip užspausdavo mane, kad neturėjau nė minutės laisvo laiko į rankas paimti knygą, bet, šventai prisipažinsiu, pamokų nepraleidinėjau ir iš jų nebėgiojau.
Ir vis tik šiandien, prisiminęs tą virpulį prie rašomosios mašinėlės, esu dėkingas mamai, savo pirmtakui Algiui, ir geru žodžiu miniu mokyklos direktorių Kučinską, leidusį nepilnamečiui dirbti bei užsidirbti. Prisimenu lietuvių kalbos mokytoją Misevičiūtę, sugebėjusią įskiepyti meilę gimtajai kalbai, Lietuvos istorijai, kultūrai ir papročiams. Ne kartą mokytojos pakviesti valgėme kūčiukus, daužėme margučius, šventėme kitas tradicines lietuvių tautos šventes jos kukliame butelyje. Anuomet tai darydama mokytoja labai rizikavo, tačiau ji kviesdavosi pasirinktinai tik tuos moksleivius, kuriais tikėjo ir pasitikėjo. Dažnai pagalvoju, kodėl, būtent aš galėjau įgyti jos tokį pasitikėjimą? Greičiausiai todėl, kad nebuvau komjaunuolis ir su mokytoja kartu vaidinau mokyklos dramos būrelyje - buvome vienminčiai „aktoriai".
Mano atmintyje iki šių dienų išliko daug nuoširdžių, savo darbui pasišventusių pedagogų, tarp jų istorijos mokytojas Verbus, mokęs skudučių meno, fizinio lavinimo mokytoja Markvaldaitė, visuomet geros nuotaikos ir sportiškos išvaizdos, rusų kalbos mokytojas Prialgauskas bei daugelis kitų, dirbusių sunkiu pokario laikotarpiu.
Pasibaigus pamokoms iki pusiaunakčio repetuodavome dramos būrelyje.
Esame „pastatę" ne vieną spektaklį, tarp jų vengrų rašytojo L. Feodoro 3 veiksmų pjesę „Brandos atestatas", kurią režisavo M. Chomičienė, Bačiulio režisuotą V. Miliūno vieno veiksmo satyrinę komediją „Į pakalnę". Po mūsų trupės pasirodymo 1958 m. Šilutės, Žemaičių Naumiesčio bei kitų rajono miestelių gyventojams tuometinis rajono laikraštis „Leninietis"rašė:
„Balandžio 20 dieną kultūros namų salė pilnutėlė žiūrovų. Šilutės darbo jaunimo vidurinės mokyklos mokytojų ir mokinių dramos ratelis parodė vengrų rašytojo L. Fedoro 3-jų veiksmų pjesę „Brandos atestatas".
Pjesėje vaizduojamas Vengrijos Budapešto mergaičių gimnazijos mokytojų ir mokinių gyvenimas. Veiksmų intriga, prasilenkianti pro žiūrovų akis, parodo, koks tuščias ir lėkštas mokinių ir mokytojų, gyvenančių ir dirbančių buržuazinėje visuomenėje, dvasios pasaulis.
Statant šią pjesę tiek režisierius M. Chomičienė, tiek visas kolektyvas įdėjo daug pastangų, kad kūrinys būtų iškeltas į tą aukštumą, kurioje matė žiūrovas.
Vykęs veikėjų parinkimas, išieškojimas detalių, įsijautimas į vaidmenį, laisvumas - visa tai sudarė gerą įspūdį...
Gerai savo vaidmenis atliko J. Stasinas (Variaš), A. Šimkus (Raz), V. Stancikas (Hegediuš), V. Kensgaila (Adam), vaidinusios mokines S. Levickytė, S. Sudeikytė, B. Viršilaitė...
Nežiūrint kai kurių trūkumų reikia pripažinti, kad visumoje pjesė pastatyta gerai, yra ko pasimokyti ir kitiems saviveiklos kolektyvams..."A. Virbickas (Spausdinama sutrumpintai,- aut. J.S.)
Beje, spektaklyje minimas Vladas Kensgaila šiandien yra žinomas aviakonstruktorius. Mokėmės su juo vakarais toje pačioje klasėje, o po pamokų repetuodavome dramos būrelyje. Jau tuomet Vladas fanatiškai buvo įsimylėjęs aviaciją. Vladas yra sukonstravęs ne vieną skraidantį aparatą, bet svarbiausias jo darbas - Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvo „Lituanica" tikslios skraidančios kopijos sukūrimas...
Neilgai truko mano darbas biurokratinėje įstaigoje ir draugystė su rašomąja mašinėle, begėdiškai trukdžiusia mano mokslams, todėl atsisveikinau su ja, darbdaviais ir pasirinkau knygų pasaulį, bet apie tai kitame pasakojime.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-05-12 08:55
 
 

Komentarai (6)

Jūsų el. paštas

Danutė

2021-05-08 15:19

Sunkus gyvenimas užgrūdina žmogų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Tadas

2021-05-05 12:48

Nors ir sena, bet įdomi Juozo biografija.Lauksiu kitų
jo rašinių

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Angelė

2021-05-01 10:20

Gražiai nuoširdžiai ir pasakojama

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Romas

2021-04-25 18:26

Toks buvo gyvenimas, gerai, kad prisimenama

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2021-04-24 07:23

O kur sovietiniai įstatymai, draudžiantys išnaudoti vaikus!?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media