Žurnalistų kūryba

Lietuvos operos primadona, Nepriklausomybės Akto signatarė Nijolė Ambrazaitytė buvo turtingos meninės prigimties asmenybė, išskirtinio vokalo solistė. Penkiasdešimt metų buvome bičiulės, kurį laiką ir kaimynės, o kaip kultūros srities žurnalistei teko rašyti apie ją nuo pirmųjų jos žingsnių operos scenoje.

2014 metų spalio 5 dienos rytą paskambino Nijolė, pasakė, kad, kaip įprastai savaitgalį, su vyru važiuos į Vilnių, į baseiną (gyveno Tarandėje), o pasiplaukiojusią vyras užveš pas mane ir, kol mieste tvarkys „ūkinius reikalus", galėsime pabendrauti. Nesulaukusi, tačiau nieko blogo nenujausdama, tik kiek nustebinta, vakarop jai perskambinau. Žinia buvo pribloškianti - baseine Nijolę ištiko insultas. Kaipgi taip? Juk Nijolė tokia vitališka, sportiška - kas antrą dieną lankė baseiną, savo vasarvietėje Šventojoje ne tik važinėdavo dviračiu, bet ir bet kokiu oru maudydavosi jūroje.

Tarp daugelio prisiminimų - kartu su Nijole praleista diena Trakuose. Seniai buvome nesimačiusios, tad Nijolė sugalvojo mano ką tik praėjusio gimtadienio-vardadienio proga mudviem aplankyti Trakus. Paslaugioji Nijolės marti Svetlana, kurią ji mylėjo kaip dukterį, pasisiūlė mus nuvežti, o paskui paliko vienas. Buvo šilta, saulėta balandžio diena. Vaikštinėjome aplink ramų Galvės ežerą, gėrėjomės šio įstabaus kampelio savitu, jaukiu grožiu. Padovanojo ji tada man suvenyrinį didelį fajansinį puodelį su Trakų pilies vaizdu - kad mane, kavutę gerdama, prisimintum, - nusijuokė. Ir dabar, geriant rytmetinę baltą kavą iš to didelio „Nijolės puodelio", prieš akis šmėkšteli jos mielas, geraširdiškas veidas. Nenujautėme, kad tas pavasaris Nijolei - paskutinis. Seniai taip nuoširdžiai nesikalbėjome. Ilgą laiką abi buvome labai užsiėmusios: ji - Seime, aš dirbau Jungtinių Tautų vystymo programoje Pasirengimo Pasaulio moterų konferencijai Pekine informacijos centre, paskui - Moterų informacijos centre, redagavau mėnraštį „Moters pasaulis" („Woman‘s World"). Vėliau - netikėta mano vyro liga ir netektis. Tad susitikdavome prabėgomis, trumpam viena pas kitą užsukdavome ar tik telefonu pasikalbėdavome. O jau ir nebegyvenome kaimynystėje. Šnekučiavomės, kaip visada, iš širdies, kaip įpratusios, daug juokavome. Su Nijole kitaip ir būti negalėjo. Mūsų pokalbiuose netrūkdavo autoironijos. Abi iš prigimties optimistės, net ir liūdnuose dalykuose rasdavome kažką gero, smagaus. Taip mudvi, Nijolytė ir Irenytė, taip mes viena kitą vadindavome, ir bendraudavome. Man dovanotoje knygoje „Virš mūsų poliarinė pašvaistė" Nijolė užrašė: „Mielai Irenytei, skatinusiai parašyti šią knygą. Dėkui už Tavo mintis. Su meile, Nijolytė."

Buvau neseniai baigusi žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete, dirbau oficioze, kultūros skyriuje, man buvo pavestos teatro, muzikos ir kino sritys. Man, augusiai Kaune, melomanų šeimoje, muzika, teatras buvo nuo vaikystės artimi. Mama vietoj lopšinės man niūniuodavo savo mėgstamą madam Baterflai ariją: „Sykį pamatysiu padangėj debesėlį, / o po to baltą dūmų juostą. / Tai laivas plaukia uostan..." Jonas Bruveris, tuo metu ką tik pradėjęs spaudoje reikštis muzikologas, jau pagarsėjęs savo erudicija, paprašytas mielai parašydavo koncertų apžvalgas. Kartą sutinku jį gatvėje, o jis man be jokių įžangų sako: „Būtinai turi parašyti apie Nijolę Ambrazaitytę. Reto grožio balsas."

Nuėjau į artimiausią spektaklį pasiklausyti to reto grožio balso. Buvo Dž. Verdžio „Rigoletas". Hercogo vaidmenį atliko Virgilijus Noreika, Džildos - Elena Čiudakova, Madaleną dainavo Nijolė Ambrazaitytė. Ji iškart, vos įžengusi į sceną, padarė įspūdį scenine išvaizda. Ji puikiai tiko scenai - jauna, aukšta, liekna, stotinga, vešliais plaukais, išdidžios laikysenos. Kiek nukrypstant, reikia pasakyti, jog Nijolė apskritai buvo išdidi, ori, žinojo savo vertę, o kartu buvo kuklus ir nuoširdus žmogus. O kai uždainavo... Nė kiek vokaliniu meistriškumu nenusileido savo partneriams, jau pripažintiems ir publikos mylimiems solistams. Ilgainiui įsitikinau, jog Nijolė Ambrazaitytė buvo geriausias visų laikų Lietuvos mecosopranas.

Minėto spektaklio metu teatre pamačiau Kiprą Petrauską. Mūsų operos grandas, kaip dažną vakarą, sėdėjo nuolatinėje savo vietoje (senajame Operos ir baleto teatre Jono Basanavičiaus gatvėje, dabar ten įsikūręs Rusų dramos teatras) - dešinėje pusėje, antroje eilėje, pirmoje vietoje iš krašto. Pamačiusi jo žilą prakilnią galvą, per pertrauką prie jo priėjau ir prisistačiusi paklausiau, kokia jo nuomonė apie Nijolę Ambrazaitytę. Per pertraukas visi vaikštinėdavo ratu

siauru fojė, tad ir mane K. Petrauskas, sakyčiau, mentoriškai paėmęs už parankės, vesdamasis kalbėjo: „Kol Lietuvoje yra tokių balsų, Lietuvos opera gyvuos." Taip svariai apie Nijolę atsiliepė Lietuvos operos legenda. Nutariau apie naująjį mūsų operos talentą, pacituodama didžiojo Kipro įvertinimą, parašyti. Redaktoriaus pavaduotojas, tolimas menui žmogus, sukritikavo mano rašinį, kad rašau apie niekam nežinomas dainininkes. Įžūliai atsakiau: „Bus žinoma!" Turbūt tai buvo viena pirmųjų publikacijų apie Nijolę Ambrazaitytę.

1970 metais Rumunijos sostinėje Bukarešte vykusiame Tarptautiniame Dž. Enesku vokalistų konkurse Nijolė pelnė Sidabro medalį. Gytis Trinkūnas jai akompanavo. Tai buvo labai talentingas, subtilus koncertmeisteris, jautrus dainininko partneris. Nijolė sakydavo:

„Jo rankoms palietus fortepijono klaviatūrą, man pasidaro ramu, savo pirštų prisilietimais prie klavišų jis užburia publiką."

Tik sužinojusi apie pergalę konkurse, nieko nelaukdama, susitariau dėl interviu. Nijolė pakvietė į namus. Pasirodo, jog tuo metu abi gyvenome A. Vienuolio gatvėje. Esame kaimynės! Pamenu, buvo šalta, o šildymo sezonas dar neprasidėjęs. Nijolė pravėrė duris įsisupusi į storą chalatą ir tarsi gerą bičiulę pakvietė į virtuvę arbatos ir, kad būtų šilčiau, įjungė dujinę viryklę. Tarp mudviejų, iš prigimties betarpiškų, lengvai užsimezgė nuoširdus pokalbis. Nijolė imponavo savo paprastumu ir atvirumu.

„Dabar nė pati Nijolė neprisimena, kada ji pradėjo dainuoti, - rašiau tada. - Daina pati atėjo pas ją. Jos ankstyvoji vaikystė prabėgo poetiškame, Maironio apdainuotame krašte, „už Raseinių, ant Dubysos", kur „geltonplaukės puikios, kai užgieda, uždainuoja, širdį taip graudina". Kur, vaikštinėdama su močiute padubysiu, Nijolė negalėjo nedainuoti. Raseinių vidurinėje mokykloje storakasė Nijolė Ambrazaitytė garsėjo kaip „solistė". Kaip šviesų tų nerūpestingų ir giedrų mokyklos dienų prisiminimą ji išsaugojo naujametinius klasės draugų sveikinimus, kuriuose vaikiška ranka išvedžioti naivoki, bet nuoširdūs linkėjimai - „tapti įžymia dainininke ir pamatyti daug pasaulio šalių". Nepamenu, kiek laiko tąsyk truko pokalbis, tačiau mudvi taip įsikalbėjome, prisijuokėme, kad nė nepajutome, kaip tarp mūsų užsimezgė draugiškas ryšys, kuris tęsėsi penkiasdešimt metų iki Nijolės Išėjimo. Sunku apsakyti, kokį savitą humoro jausmą ji turėjo! Tik artimai ją pažinoję gali paliudyti, kokia tai buvo linksma ir atvira asmenybė. Nijolė buvo puiki pasakotoja - net apie skaudžiausius dalykus kalbėdavo lengvai, nuspalvindama juos autoironija. Niekad nesiskųsdavo, neprimesdavo savo negandų. Tik stiprus, išdidus, gilios sielos žmogus nei savęs, nei savo išgyvenimų nesureikšmina. Vis raginau ją rašyti prisiminimus. Ir kaip puiku, kad parašė tas dvi atsiminimų knygas: „Virš mūsų poliarinė pašvaistė" ir „Skambantys operos klavyrai", kuriuose atsiskleidė jos literatūrinis talentas.

B.D.