Žurnalistų kūryba

Gerbiami minėjimo dalyviai ir svečiai,

šiandienos pasaulinių įvykių sūkuryje, kai istorija perrašo save, kaip niekad esu tikras - būtina kalbėti apie praeitį. Būtina kalbėti apie praeitį ne tik todėl, kad ji būtų neužmiršta mūsų tautos sąmonėje tačiau ir todėl, kad neįtikėtinu būdu istorija pradeda kartotis - tai, kas vyko tada, dar prieš 80 metų, vyksta ir šiandien, visai šalia - mūsų kaimynystėje. Kaip tai įmanoma?

Vykstantis karas, bei jo metu vykdomas Ukrainos vaikų nutautinimas mane šiurpina kasdien, argi XXI amžiaus aušroje gyvename pasaulyje, kuriame vis dar taip daroma? Norisi tikėti, kad žmonija pažengė pirmyn, tačiau, didžiuliam nusivylimui, matome tai ką matome.

Per laikotarpį, kada augau kaip fotografas dokumentalistas, žmogaus istorijos, jų gyvenimo pasakojimai man tapo svarbesne mano fotografijos dalimi, supratau, kad neretai kadras nepasako visko, būtinas kontekstas, rišančioji ašinė linija. Mano kurti daugiamečiai fotografiniai ciklai „Tai, ko nebebus", „Tarp dviejų krantų", „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui" mane ne tik išmokė tačiau ir vis dar moko išklausyti, išgirsti kiekvieno žmogaus unikalią istoriją ir savo įrankiais įprasminti šios istorijos įrašą. Tačiau manyje visada kirbėjo noras prisiliesti prie mūsų ir mūsų kaimyninių tautų istorijos skaudulio - Sibiro tremties. Kaip tai padaryti? Tema plati kaip vandenynas, o ir pasakota juk ne kartą. Pradėti galvoti šia tema gąsdino ir klausimas, ar įmanoma apie Sibiro tremtį kalbėti ne tik su giliu liūdesiu, kaip suvaldyti šią emociją? Kaip ją nors kiek paversti šviesesnę?

O atsakymas glūdėjo kasdienybėje ir, rodos, tokioje natūralioje aplinkoje, kad sunku buvo susilaikyti ir į tai nepasinerti. Tikiu, kad uždaviniai ir sprendimai mums ateina natūraliai, būtina tik pagauti ir įžvelgti ją savo kasdienybėje.

Fotografinio ciklo „Pernykštis sniegas" idėja man kilo matyt keliasdešimt kartą skaitant dukrai Adelei mūsų kartu mylimą knygą „Sibiro Haiku". Buvo sunku patikėti, kaip įtaigiai knygos autorė Jurga Vilė pasakojo apie tremtį, kaip šią temą priartino prie žmogaus, o ypač prie vaiko aplinkos, kaip įsimintinai ji sukonstravo šį kūrinį.

Tačiau mano atmintyje vis skamba eilutė „našlaičių traukinys", ji nedavė man ramybės ir vis atsikartojo mano pasąmonėje. Supratau, kad ji mane šaukia ir kviečia pasidomėti plačiau. Netrukus sutikau knygos autorę ir sužinojęs, kad knygos pagrindinis herojus, Jurgos tėtis Algiukas, dar tarp mūsų. Supratau, privalau surasti bent dalį šių našlaičių, grįžusių iš šio pragaro. Gal jei papasakos tai, kas man padės prie šios temos prisiliesti kiek kitaip.

Trumpai apie patį „Našlaičių traukinio" precedentą. 1946 metais inicijuotos šešios oficialios našlaičių pargabenimo artimiesiems į Lietuvą ekspedicijos. Jų metu į tėvynę buvo grąžinta daugiau nei 250 našlaičių, kurių tėvai mirė tremtyje arba dėl nusilpimo fiziškai nebegebėjo pasirūpinti atžalomis. Viskas prasidėjo nuo žymios visuomenininkės Marijos Nemeikšaitės asmeninės iniciatyvos, kiek vėliau įsitraukė ir kiti visuomenininkai bei našlaičių artimieji, staiga nebebuvo galima ignoruoti būtinybės iš tremties grąžinti vienišus vaikus.

Ekspeditoriai Marcelinas Ignatavičius, Petras Monstavičius, Jonas Bulota, Karolis Gerulaitis, Juozas Zakarauskas, Antanina Kuznecova, Vladas Kaikaris, Ona Jakubėnaitė - tik keletas vardų šioje istorijoje. Ekspedicijose buvo aplankyti Komijos, Jakutijos, Altajaus, Tomsko ir Uralo regionai. Buvo ir kitų, asmeniškai inicijuotų nelegalių ekspedicijų. Nors jų metu buvo išgelbėta kiek mažiau vaikų, jos ne mažiau svarbios istorijoje.

Džiaugiuosi, kad mano jau mielu bičiuliu tapęs Jurgos Vilės tėtis Algimantas Stakėnas padėjo pradėti vyti šį siūlo galą. Vėliau, susitikimas su jau amžiną atilsį Rimvydu Racėnu - man tarsi raktą į šios istorijos herojus suteikusios knygos „į mielą šalį Lietuvą" autoriumi. Jis ne tik padėjo man rasti dalį herojų, tačiau ir pasufleravo man ciklo „Pernykštis sniegas" pavadinimą. Išvydfs mane, 35 metų vyriškį, besidomintį šiais našlaičiais kaip mat man pasakė „Jaunuoli, ar tik ne pernykščio sniego ieškai?" Kiek vėliau supratau - jo ir ieškojau. Ieškojau istorijų vaikų kurių vaikystė - atsiminimas bei skausmas, kurį norima pamiršti, kuris verčiau, kaip ir pernykštis sniegas neegzistuotų.

Pradėjus kurti ciklą pajutau - kelių valandų pokalbiai su šiais žmonėmis neturėtų vertės, tokiu būdu užkabinčiau vos paviršių to, ką norėčiau išgirsti, suvokti. Per šį laiką vos pasiektume jautrumą, prideramą šiai temai. Būtina ieškoti formos, kuri mums padėtų kalbėti ne tik apie atsiminimus ir istoriją, tačiau sukurtų situaciją kartu pasinerti į juos. To pasiekti su herojais kartu vykome į jiems brangias, tačiau taip pat ir labai skausmingas vietas - neretai tai buvo gimtinės ar vietos, kuriose jie ir buvo užklupti 1941 metų birželio įvykių. Ten kūrėme portretus, bendravome, kartu liūdėjome dėl jų praeities ir džiaugėmės dėl jų dabarties. Šios vietos - vis dar skaudų liūdesį keliantys namai, tiesa, užgyventi jau kitomis gyvenimo istorijomis, o kartais tai tik laukas su šlamančiu senu ąžuolu, menančiu jų kūdikystę.

Neapėjau ir archyvinės medžiagos. Greta mano herojų šviesios dabarties portretų įterpiau ir skaudžių tų dienų realijų, norėjosi parodyti ir negrįžusiųjų kasdienybę, o neretai ir skaudžiausią įvykį - vaikų laidotuves Sibiro platumose, tai buvo tarsi atsvara ir neužmiršimas tų, kurių istorijų nebeišklausysime.

Su didžiausia šiluma atsimenu visus mano per šiuos kelis metus sutiktus herojus. Amžiną atilsį Teresė-Laimutė Bliūdžiūtė, Algimantas Stakėnas, Dainora Tamošiūnaitė, Giedrutis Laucius, Gražina Linkevičiūtė, Jonas Bijeika, Almantas Laužadis, Ligija Vanagaitė, Algimantas Jakučionis, Margarita Smilingytė. Jie man jau nebe vardai ir numeriai matytuose ekspedicijų sąrašuose, o gyvos, stipriai širdį palietusios istorijos. Išgirsti šių našlaičių kelionės į tėvynę ir gyvenimo tremtyje atsiminimai. Prisiliečiau ir prie jiems brangių daiktų, kuriuos kaip didžiausią vertybę jie glaudė ilgoje kelionėje tėvynėn, brangiausių likučių to, kas primindavo ir primena jų jau išėjusius artimuosius.

Su visomis šiomis istorijomis galite susipažinti ir jūs, apsilankę interneto svetainėje www.pernykštis-sniegas.lt. Ten ne tik kiekvieno herojų fotografijos, jų atsiminimai, tačiau ir atmosferiniai audio įrašai iš jiems brangių vietų, archyvinė medžiaga, kiti mano norėti akcentuoti fotografiniai artefaktai. Čia esantiems mokytojams nuoširdžiai siūlau šią priemonę naudoti vaikams paveikiai pasakojant Sibiro tremties temą - mačiau jaunosios kartos ypatingą susidomėjimą šiai ekspozicijai skirtoje autorinėje parodoje „Prospekto" galerijoje.

Nors, regis, pasakojau apie praeitį, norisi visiems palinkėti suprasti, kad gyvename laikais, kai šios istorijos yra rašomos naujų našlaičių kasdienybėje, su ta pačia menka galimybe sulaukti šviesaus jų gyvenimų saulėtekio.

Atsisveikindamas noriu palinkėti, ypač jaunajai kartai, neužmiršti istorijos, nes užmiršta istorija yra linkusi kartotis, neleiskime tam nutikti.

O Pasauliui palinkėsiu ramybės.