Nuvaikščiotas gimtų namų medinis slenkstis.
Ant jo basa vaikystė sėdi.
Į nugarą virtuvės sruva šiluma.
Girdžiu žingsnius mamos -
Tuoj vakarienė susodins visus už stalo.
Jau tėvas, iš laukų parėjęs,
Pas šulinį mazgojas kojas,
Rupšnoja žolę bėris lankoje.
Užkloja palengva laukus ir sodą
Nakties žvaigždėta skraistė.
Ir sruva ramuma iš tėvo rankų
Ir motinos švelnaus artumo
(Pirštus sunėręs į šiltus jos delnus
Ant kelių mažas mėgdavau sėdėti)
Ir žibalinės lempos, įžiebtos ant stalo
(Jos stiklą išvalyti buvo mano priedermė)
Pilni namai šviesos,
Pavargusios dienos jaukumo
Brangaus ir savo,
Prigludusio nei geras draugas prie peties.
....
O kaip dažnai tų vakarų aš pasiilgsiu,
Žinojimo - išaušus naujai dienai
Gimtų namų dvasia kely lydės.
O geros akys
Nuo netikro žingsnio,
Pikto žodžio saugos,
Kad nepaklysčiau metų vieškeliuos,
Tikrumą rasčiau,
Darbais paženklinčiau nueitą metų brydę,
Su viltimi į rytdieną žiūrėčiau,
Neaiškią ir miglotą,
Nes ji gal greit
Laiku būtuoju tapti gali...

MALDA
Kadai jau užmiršau maldas.
Šventieji iš buvimo pasitraukė.
Atgal sugrįžt neranda kelio
Nutolusių sekmadienių ramybė ir tyla,
Kai tėvas pavadina bendrai maldai:
Suklaupdavome kambary didžiajam ant grindų,
Atsukę veidus į bažnyčią.
Tėvas vidury,
O mes su sese iš kraštų.
Kartodavom maldos žodžius,
Žiūrėdami ton pusėn,
Kur už žalių sodybų ir laukų,
Į debesis įsmigusi dviem bokštais,
Rausvoji gotikos gražuolė
Viršum miestelio gatvių ir namų
Vargonų gaudesiu ir varpo dūžių aidu
Dalino viltį ir tikėjimą maldos galia.

Už metų horizontų tie sekmadieniai ištirpo.
Į mano dieną nesibeldžia pamiršta malda.
Tik kartais širdyje kažkas suvirpa,
Vėl noriu būti koks buvau tada:

Naivus, toks žalias, dar nesugadintas,
Tikėdamas ne vien maldos žodžiu, -
Per bedugnes gilias nutiestais tiltais,
Kad daug ką galima pradėti iš pradžių.

Aplenkti klystkelius, aklagatvius, bedugnes
Vingiuotam ir ilgam gyvenimo kely,
Išsaugoti gerumo šventą ugnį,
Ja su kitais dalintis kol gali...

Todėl tokia šiandien malda manoji
Iš tų sekmadienių vaikystės tolimų,
Nes tėvo tariamus žodžius kartojau
Jaukioj ramybėj ir tyloj namų.

SENATVĖ

Skaudu, kada esi nematomas -
Praeivių žvilgsniai praslenka pro šalį.
Skambiais balsais aidėję platumos
Šiandien tavęs išgirst negali.

Blausi pilkų šešėlių karalystė.
Ir juokdarys, kamputy užsiglaudęs ...
Nei žiedas tyliai mūsų dienos vysta,
Nutolsta nejučia džiaugsmai ir skriaudos.

Tik vis labiau akiratis siaurėja,
Seklesnės tampa atmintis ir mintys.
Su jaunesniais keliauti nebespėjam,
Nors bandom į kryžiažodžius kabintis.

* * *
Neteiskime žmogaus, kol jis dar eina -
Nežinom kur nueis. Ir kur sustos.
Gal ras kely duobėtam savo dainą,
Ar kito dainą pakartos?

* * *
Širdis - kovų ir pralaimėjimų vieta -
Nei gladiatoriai tiesa ir melas grūmias.
Ramybės ir tylos akimirka reta
Ištirpsta migloje nei laužo dūmas.

Vien rūsčiai žvengia juodbėriai žirgai,
Ir žvanga kalavijai kieto plieno.
Nepasakysi, kad jau pavargai,
Kai žūtbūtiniam mūšy lieki vienas.

Tiktai kasdieną vis lėčiau eini,
Džiaugsmus ir darbus dosniai išdalinęs.
Gyvenimo likučiais gyveni,
Ir polėkį, ir nuopuolius pažinęs.

AR GALĖJAU?

Mano metai - tie margieji paukščiai
Į beržų kasas pavargę leidžias.
Begalybėje dangaus ištirpęs aukštis
Liūdesio žiedais krūtinėj skleidžias.

Ar galėjau akmenį aplenkti.
Šaltą akmenį ant viešo kelio.
Įkalbėti juodo vargo lemtį
Taikiai pasitraukt į šalį?

Ar galėjau kenčiantį paguosti,
Tą vienintelį surasti žodį.
Ašarą nubraukti verkiančiam nuo skruosto,
Meilę ir užuojautą parodyt?

Ar galėjau savo metų vingiuos
Rasti kelią - aiškų ir teisingą?

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-13 11:09

Atgal