Juozas Stasinas,
LŽS ir NŽKA narys
Vaikščiojant po Žemaičių Naumiestį mano akis patraukė gražiai tvarkoma sodyba. Pagalvojau, kodėl neužsukus į ją ir nepakalbinus šeimininkų. Užsukau.
Šeimininkai Aldona ir Rimantas Dobilinskai pasitiko mane kaip lauktą svečią. Ilgai ir mielai kalbėjomės prie kavos puodelio. Jie, vienas kitą pertraukdami, nuoširdžiai pasakojo apie šio krašto žmones, jų gerus darbus, gyvenimą, kultūrą, papročius, nepamiršo pasidžiaugti ir savo užaugintais vaikais, padovanojusiais jiems ne vieną vaikaitį.
Atsisveikinant sodybos šeimininkai įteikė man iš užmaršties prikeltą, prieš daugiau nei šimtą metų 1911-1914 metais Žemaičių Naumiestyje leisto periodinio leidinio „Svečias" kopiją. Savaitraštį tuometinėmis sunkiomis spausdinimo sąlygomis leido evangelikas liuteronas Fridrichas Megnis (1873-1950) , ilgus metus kunigavęs šiame krašte ir pasišventusiai rūpinęsis žmonių sielovada.
Beja, atkūrus Lietuvos valstybingumą, „Svečias", kaip evangelikų liuteronų mėnesinis žurnalas 1922- 1924 metais buvo leidžiamas Jurbarke ir Sudarge. O netekus Nepriklausomybės - 1955 - 1971 metais buvo leidžiamas Vokietijos Federatyvinėje Resbublikoje, iš pradžių Miunhene, o vėliau - Hanoveryje.
Užvėręs pavyzdingai tvarkomos sodybos vartelius, dar ilgai vaikščiojau po senove dvelkiantį miestelį, kadaise akmenimis grįstą aikštę ir mąsčiau apie žemaičius, jų kietą charakterį, gerą užsispyrimą saugojant gilias tradicijas, papročius, tikėjimą, gimtąjį žodį. Pagalvojau: juk šiame krašte taip buvo pučiant įvairiems politiniams vėjams praeityje, taip yra ir šiandien. Žmonėms ne vien duona rūpėjo anuomet, kai buvo uždraustas spausdintas lietuviškas žodis, ne vien duona jie gyvena ir šiandien...
Savo žurnalistiniame kelyje esu sutikęs žmonių, kurie prisimindavo laikus, kai šalia ruginės duonos kepalėlio ant stalo visuomet gulėdavo ir šventas raštas maldaknygė, ar rizikuodami užsitraukti žandaro nemalonę į rankas paimdavo ir kitokį spausdintą žodį, pargabentą knygnešių slapta iš Prūsijos ...
Džiaugiuosi pabuvojęs Žemaičių Naumiestyje, mano senelės Marcijanos Stasinienės, mirusios 1918 m., gimtinėje, ir užsukęs į išpuoselėtą Aldonos ir Rimanto Dobilinskų sodybą. Jų dovanotas „Svečias" mano šeimos knygų lentynoje tarp kitų retų leidinių. užima deramą vietą. Jis man primena šio krašto šviesuolius ir tik nuotraukoje matytą Senelę.
IŠ „MAŽOSIOS LIETUVOS ENCIKLOPEDIJOS":
„Svẽčias", Swecʒias, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų savaitraštis, ėjęs 1911-1914 VII 28 Žemaičių Naumiestyje. Leidėjas ir redaktorius Frydrichas Megnis. „Svečias" buvo mėnesinis knygutės formato neiliustruotas gotikiniu šriftu spausdintas laikraštis. 1911 išėjo 12 numerių po 16 puslapių ir 40 numerių po 8 puslapius, nuo 1912 leidinio apimtis buvo 12 puslapių. Skelbė religinius straipsnius, informavo apie pasiuntinystės (misijos) darbus, politiką, visuomenės ir Bažnyčios gyvenimą. „Svečias" plėtė lietuvio evangeliko liuterono dvasinį akiratį, ugdė lygybės, tautiškumo jausmus, propagavo blaivystę, lietuvininkus pratino prie bendrinės lietuvių kalbos (prie naujų lietuviškų žodžių skliausteliuose nurodydavo senuosius nevartotinus žargonus ar slavizmus). Daugiausia buvo skaitomas Didžiojoje Lietuvoje, dalis tiražo patekdavo į JAV, Kanadą, Mažąją Lietuvą. Iš pradžių spausdintas Jagomasto spaustuvėje Tilžėje, vėliau (nuo nr. 7) F. Megnis gavęs leidimą ir įsigijęs savo rankinę spausdinimo mašiną laikraštį spausdino redakcijoje. Iš viso išėjo 184 numeriai, tiražas 600 egzempliorių, prenumeratos kaina 1,20 rublio metams.
Algirdas Žemaitaitis
Komentarai (1)