2021 m. sausio 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Vytautas Bagdonas: „Dar mokykliniame suole tvirtai apsisprendžiau būti žurnalistu“

2021-01-01
 
Su mylima žmona Aldona ir dukra Simona Anykščiuose, ką tik man įteikus „Šimtmečio anykštėno“ regalijas ( 2018 m. ) Nuotrauka iš asmeninio albumo

Su mylima žmona Aldona ir dukra Simona Anykščiuose, ką tik man įteikus „Šimtmečio anykštėno“ regalijas ( 2018 m. ) Nuotrauka iš asmeninio albumo

Vytautas Bagdonas

 

 

Visuomet gerbiau žmonių gyvenimo pilnatvę. Savo jaunystėje bendraudamas su senoliais, kartais net pavydėdavau senjorams jų išminties, gyvenimiškos patirties, žilagalvių sąmojingumo, per dešimtmečius subrandintų minčių, jų išgyventų džiaugsmų ir rūpesčių. 
Dabar, kai jau pats pasiekiau gyvenimo aukštumas, pražilau ir sukaupiau daugybę patirčių, kai jau įžengiau į senjorų gretas, su nostalgija prisimenu šuoliais prabėgusias savo jaunas dienas ir pavydžiai žvelgiu į jaunimą. Imu kartais ir pamąstau: „O, kad kas nors imtų ir nukeltų nuo pečių kelias dešimtis arba bent jau keliolika metų!" Betgi svajones tuoj pat nustelbia niūri realybė: nesustabdysi, brolau, gyvenimo tėkmės, neatsuksi laiko rodyklių atgal...
Kai jau pražygiuotas gana įspūdingas gyvenimo tarpsnis, norisi atsigręžti šiek tiek atgal. Norisi prisiminti tame nueitame kelyje kai kuriuos likimo vingius, išgyventas džiaugsmo ir liūdesio akimirkas, nuveiktus darbus, pasiektus laimėjimus. Ir, galbūt, atsakyti į širdį virpinančius klausimus: „Kas aš toks?", „Ką gero, prasmingo padariau sau ir kitiems?", „Kokius pėdsakus palieku šioje Žemėje?"
Atsiradau šiame „sviete" 1951-ųjų metų rugpjūčio 1 dieną. Gimimo liudijime atsirado įrašas, kad Vytautas Bagdonas gimė Anykščių rajono Bikūnų kaime. Tuomet tas Bikūnų kaimo vienkiemis priklausė Elmininkų bandymų stoties eksperimentiniam ūkiui. Tėvai, giminės, kaimynai darbavosi šiame ūkyje. Paaugęs ir aš „tapau" žemdirbiu: per visas vasaros atostogas kartu su bendraamžiais ravėjau runkelius, bulves, rinkau laukuose akmenis, rišau nupjautų javų pėdus. O kai buvau įdarbintas prie statybų, jaučiausi paaukštintas „pareigose", įvertintas ir tuo labai didžiavausi. Be alinančio „juodo" darbo turėjau pakankamai ir kitokių užsiėmimų. Besimokydamas Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija) labai mėgau lietuvių, anglų, lotynų kalbų pamokas, domėjausi literatūra, mielai lankiau literatų, foto ir kino mėgėjų būrelius. Gal kokioje šeštoje ar septintoje klasėje išmokau pakankamai neblogai fotografuoti. Jau tuomet siuntinėjau į spaudą savo rašinėlius. Mielai straipsnelius spausdino Anykščių rajono laikraštis „Kolektyvinis darbas" , „Valstiečių laikraštis", „Tiesa", žurnalas „Moksleivis". Redakcijų darbuotojai siųsdavo padėkos laiškus, kvietė ir toliau bendradarbiauti, siūlė visokias temas. Aš ir rašiau, savo rašliavą dar iliustruodavau nuotraukomis. Už išspausdintus straipsnius gaudavau honorarą. Moksleiviui tai buvo tikras „Klondaikas": už tuos pinigėlius galėjau nusipirkti visai neblogą foto aparatą, įsigyti įvairių foto reikmenų. Gana produktyviai spausdinęsis rajono ir respublikinėje spaudoje, žinoma, nieko nenusimaniau apie žurnalisto etiką, kažkokias taisykles. Todėl kartais pasielgdavau ir labai negražiai, pasitaikydavo ir nuplagijuotų kitų autorių minčių, net ištisų straipsnių, kuriuos pasirašydavau savo pavarde, ir paviešintų spaudoje nepatikrintų, gandų lygio faktų, ir informacijų apie įvykusius renginius, kurie iš tikrųjų neįvyko. Kartais pavykdavo išsisukti dėl tokių „nuklydimų", bet dažniausiai, išaiškėjus teisybei, gaudavau barti. Bet jaunam, nepatyrusiam savo bendradarbiui redakcijų darbuotojai atleisdavo, kantriai aiškindami žurnalistikos pradžiamokslį. 
Dar mokykliniame suole tvirtai apsisprendžiau būti žurnalistu. Tą gerai žinojo ir bendraklasiai, ir mokytojai. Net ir griežti tiksliuosius dalykus dėstę mokytojai buvo nuolaidūs, parašydavo vietoj dvejetų geresnius pažymius, sakydami, kad ateityje studijuojant žurnalistiką matematika, fizika ar chemija gal nebus reikalingi...
1970-aisiais užbaigęs vidurinę mokyklą, dokumentus nuvežiau tiesiai į Vilniaus universitetą, pasiryžęs studijuoti žurnalistiką. Nusivežiau ir storiausią albumą su įklijuotomis savo spausdintų žiniasklaidoje straipsnių iškarpomis. Stojamuosius egzaminus sėkmingai išlaikiau. Beliko tiktai pokalbis kažkokioje „mandatinėje komisijoje". Į tą pokalbį ėjau drąsiai, nešdamas ir albumą su iškarpomis. Tačiau keletas garbaus amžiaus dėstytojų į jį net nežvilgtelėjo, net nepasiteiravo, kodėl renkuosi žurnalistiką? Vienas vyriškis nežinia kodėl pasiteiravo, ar nežaidžiu krepšinio? Kitas dėstytojas paklausė, ar domiuosi žvejyba? Kadangi nei krepšinis, nei žvejyba manęs neviliojo, nedomino, taip ir atsakiau. To pakako, kad „mandatinė komisija" mano kandidatūrą studijuoti žurnalistiką atmetė. Nežinia, gal tuomet universitetas rinko kokią krepšinio komandą ar ieškojo meškeriotojų? Taigi, likau „it musę kandęs", nors buvau tvirtai pasiryžęs studijuoti žurnalistiką, turėjau dar iš mokyklinių laikų sukaupęs šiokią tokią praktiką. Tuo tarpu kai kurios mergužėlės, neišspausdinę net menkiausio straipsnelio, pačios nesuprasdamos, kodėl stoja į šią specialybę, labai lengvai tapo studentėmis...
Užbėgdamas įvykiams į priekį, turiu pripažinti, kad savo puoselėtą svajonę vis tiek įgyvendinau. Žurnalisto profesiją įsigijau, baigęs 1989 metais tame pačiame Vilniaus universitete neakivaizdines studijas. O Žurnalistų sąjungos nariu tapau dar 1975-aisiais ir didžiuojuosi juo esantis iki šiol...
Net ir nepavykus tapti žurnalistikos studentu, iš Vilniaus nebeišvykau. Įstojau mokytis 21-oje Technikos mokykloje organizuotos naujos poligrafininko specialybės. Pasiryžau tapti raidžių rinkėju: juk darbas spaustuvėje susijęs su laikraščių spausdinimu, redakcijų darbu, taigi, per daug nenutolęs nuo žurnalistikos. Turėdamas nuo mokslų daug laisvo laiko, lankiausi įvairiuose renginiuose, pradėjau bendradarbiauti „Komjaunimo tiesoje", „Vakarinėse naujienose", „Tiesoje", žurnale „Mūsų žodis", netgi lenkų kalba leidžiamame laikraštyje „Czerwony Sztandar"... Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora, leidusi žurnalą „Ekrano naujienos", įdarbino redaktoriumi puse etato. Iki šiol prisimenu savo parengtus reportažus iš kino filmų kūrimo aikštelių, pažintis su režisieriais, operatoriais, aktoriais... 
Užbaigus mokslus sostinėje, įsidarbinau Jonavos rajono laikraštyje „Jonavos balsas". Neilgai trūkus sulaukiau pasiūlymo grįžti į gimtąjį Anykščių kraštą - ten laikraščiui prireikė foto korespondento. Su džiaugsmu pravėriau „Kolektyvinio darbo" redakcijos duris. Juk čia dirbo visi dar nuo mokyklos laikų pažįstami žurnalistai, mano pirmieji žurnalistikos mokytojai... ( Jau daugiau kaip 30 metų šis laikraštis vadinasi „Anykšta", o aš turiu garbės jame visą laiką bendradarbiauti).
Iš Anykščių redakcijos 1973-iųjų pavasarį buvau išlydėtas į privalomąją tarnybą sovietinėje armijoje. Į mėgstamą darbą, nusirengęs kareivišką aprangą, sugrįžau 1975-ųjų gegužę. Beje, ir kariuomenėje, kur tarnavau Kazachstano stepėse, nepamiršau žurnalistikos: daug rašiau, fotografavau, nes darbavausi karinio junginio laikraštyje „Vojinskaja doblestj", kas, išvertus pažodžiui pavadinimą, reikštų „Kariškas narsumas"...
Per savo ilgoką gyvenimo tarpą įvairiu laikotarpiu dar teko ilgiau ar trumpiau korespondentu dirbti „Dienoje", „Gimtajame krašte", „XXI amžiuje", „Ūkininko patarėjuje", „Privačiame seklyje", „Šilelyje" (Anykščiai), „Ukmergės dienoje". Toks ilgokas leidinių sąrašas atsirado ne dėl to, kad būčiau kažkoks „svieto perėjūnas", nesugebantis pritapti darbo kolektyve, neįstengiantis vykdyti redakcijų užduočių ir pan. Paprasčiausia, kai kurie leidiniai bankrutavo, nustojo egzistuoti, dar kiti respublikiniai leidiniai, taupydami lėšas, nusprendė mažinti etatus ir atsisakė korespondentų daugelyje zonų. Atsisveikinti su vienu-kitu leidiniu nusprendžiau ir pats, neapsikentęs savininkų politinių intrigų, nemokšiško kišimosi į žurnalistinius rašinius, darbo be užmokesčio ─ skolon arba atlyginimų mokėjimo vokeliuose... Išbandžiau sugebėjimus ir valdininko kėdėje: keletą metų dirbau Anykščių rajono savivaldybės administracijoje specialistu ryšiams su visuomene ─ spaudos atstovu...
Taip metai po metų, žingsnis po žingsnio ir priartėjau prie užtarnauto poilsio. Bet apie poilsį dar negalvoju. Nes dar laukia gausybė rūpesčių ir darbų. Ir toliau neatsisakau kūrybinio darbo: bendradarbiauju „Anykštos", „Utenos apskrities žinių", „XXI amžiaus", „Svėdasų varpo" laikraščiuose. Greitai sukaks trys dešimtys metų, kaip prižiūriu savo paties 1987 metais įkurtą Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, priimu ekskursijas, atnaujinu ekspozicijas, organizuoju foto parodas. Muziejuje ir kitose erdvėse jau esu organizavęs per dvi dešimtis autorinių foto parodų. Nuo 2006-ųjų metų vadovauju asociacijai Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys". Redaguoju ir leidžiu neperiodinį kultūros ir istorinėmis temomis rašantį laikraštį „Pragiedrulių žemė". Esu parengęs ir leidykloje-spaustuvėje „Utenos Indra" išleidęs fotografijų albumus „Nusilenkime Vaižganto Žemei" (2009 m.), „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių" (2013 m.) Mano knyga apie lietuvių literatūros klasiko, tautos šviesuolio kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vaikystę „Tumų Juozuko vaikystės pasaka" sulaukė net dviejų leidimų 2014 ir 2018 metais. Pati naujausia mano publicistinių rašinių, miniatiūrų „iš natūros" knyga - 2019 metais išleisti „Susitikimai su Vaižgantu". Kiek esu parengęs ir išleidęs įvairių informacinio-turistinio pobūdžio lankstinukų, bukletų, brošiūrų, tai net sunku ir suskaičiuoti. 
Daugelis kolegų žurnalistų, atvykstančių į respublikinius renginius - „Vaižgantines", kurie vyksta Juozo Tumo-Vaižganto gimtajame Malaišių kaime (Anykščių r. Svėdasų seniūnija) ir kurių metu įteikinėjamos Vaižganto premijos, mane visuomet čia gali sutikti. Didžiuojuosi, kad esu vienas iš „Vaižgantinių" organizatorių...
Žvalgydamasis nuo pragyventų metų aukštumos, negaliu nutylėti apie savo veiklos įvertinimus. Turiu sukaupęs daugybę Padėkos raštų, diplomų. 2008 metais pelniau Jono Vileišio premijos, skiriamos žurnalistams, rašantiems apie savivaldą, II laipsnio diplomą. 2010 metais tapau Anykščių rajono savivaldybės įsteigtos Teresės Mikeliūnaitės vardo kultūros premijos laureatu. Tais pačiais metais gavau Svėdasų seniūnijos ir Vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys" įsteigtą Vaižganto mažąją premiją „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui". Už ilgametę vaižgantiškos tradicijos sklaidą ir fotografijų albumą „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių" 2014 metais Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija man įteikė tryliktąją respublikinę literatūrinę Vaižganto premiją. Rokiškėnai mano visuomeninę veiklą įvertino suteikdami Sėlių krašto šviesuolio vardą (2017 m.), o 2018 metais Anykščių rajono savivaldybė paskelbė mane, kaip ir daugelį kitų, „Šimtmečio anykštėnu". 
Galiu drąsiai teigti, kad visa tai, ką nuveikiau, ką atlikau, kokių rezultatų pasiekiau, yra dėka mano šeimos. Tiesiog neįsivaizduoju savo gyvenimo be žmonos Aldonos, su kuria bendro gyvenimo keliu darniai žengiame jau keturiasdešimt metų. Kartu su ja - Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus padalinio vadove - organizuojame bendrus renginius, dalyvaujame visuomeniniame gyvenime, įgyvendiname bendrus projektus. Ji yra pati didžiausia mano pagalbininkė, mano kūrybinio darbo vertintoja, kritikė ir „teisėja". Negaliu nesididžiuoti ir dukra Simona, kuriai taip pat netrūksta kūrybinės „kibirkštėlės". Nuo mažens ji domisi fotografija, dar tebesimokydama Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje, eidama šešioliktus metus, ji parengė spaudai ir išleido 70 meninių nuotraukų albumą „Padangių egzotika fotografijose" ( 2011 m.). Tokiu būdu ji tapo jauniausia fotoalbumo autore ir pateko į Lietuvos vaikų rekordų knygą. Simona pasirinko jos širdžiai labiausiai priimtinas studijas Vytauto Didžiojo universitete, susijusias su literatūra ir spauda. 2020 metų vasarą po studijų jai suteiktas literatūros ir spaudos krypties humanitarinių mokslų magistro laipsnis. Simona Bagdonaitė jau yra suredagavusi ne vieno autoriaus (tarp jų ir mano) knygą, organizavusi keletą personalinių fotografijų parodų. Jos dėka kasmet kuriamas „Vaižgantinių" foto metraštis, o Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje sukurta Vaižganto premijos laureatų portretų foto galerija. Taigi, savo pasiekimais teisėtai galiu dalintis su šeima, mūsų „trijulė" kultūriniame krašto gyvenime jau spėjo palikti ryškius pėdsakus...
Tokios tad mintys su prisiminimais ir optimistine nuotaika užplūsta žvalgantis nuo pragyventų metų aukštumos paskutinėmis gruodžio dienomis baisiajai koronei keliant sumaištį, keičiant normalų gyvenimo ritmą ir pertvarkant žmonių likimus...

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-01 17:19
 
Share |
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Jeronimas

2021-01-08 14:30

Labai įdomiai parašyta, autorius sugeba dėstyti mintis. Galima ir autobiografinio pobūdžio knygą išleisti. Sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Anykštėnas

2021-01-03 22:23

Pirmyn, Vytautai!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media