2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Laiškų institucija ir kritinis pilietiškumas satyros ir humoro žurnale

2019-07-06
 
Neringa Klumbytė Žurnalistų namuose šalia buvusio

Neringa Klumbytė Žurnalistų namuose šalia buvusio

Tęsinys. Pradžia 2019 06 29

 

Dr. Neringa Klumbytė,
Majamio universiteto (JAV) Antropologijos katedra


Laiškų rašymo Sovietų Sąjungoje tyrimai
Įvairių formų laiškai valdžios institucijoms egzistuoja visais laikais ir įvairiose visuomenėse. (Laiškai gali būti suskirstyti į įvairius žanrus: skundai, peticijos, įskundimai, kreipimaisi, išpažintys, grasinimai ir nuomonės išsakymai (žr. Fitzpatrick 1996b). 
Didžiausią dalį ,,Šluotos" laiškų sudaro skundai, nors pasitaiko ir įskundimų. Apie įskundimus įvairiose visuomenėse žr. Fitzpatrick, Gellately 1997a. Sovietų Sąjungoje laiškų rašymas siejamas su sovietinio režimo valdymo specifika - būdu sužinoti viešąją nuomonę (Dimitrov 2014a; Dimitrov 2014b), įteisinti valdžios ir piliečio kontraktą per bendravimą (Лившин, Орлов 1998), kontroliuoti valdininkus ir vietinius biurokratus (Kozlov 1997; Bittner 2003), spręsti teisinius ar piliečių gerovės klausimus (Bittner 2003; Hilton 2009 apie NEPo laikotarpį). Glebo Tsipurskio nuomone, laiškai vaidino svarbų vaidmenį biurokratinėje konkurencijoje (Tsipurski 2010). Jis išskiria biurokratinių intrigų laiškus, siųstus pačių vadinamųjų biurokratų centrinei valdžiai, kuriuos rašydavo dažniausiai suinteresuoti žmonės, siekiantys tam tikros asmeninės naudos. Dalis autorių sieja įskundimų ir skundų rašymą su teisingumo (Fitzpatrick 1996a; Muravyeva 2014; Bogdanova 2014) ar teisių (Galmarini 2014; Hilton 2009 apie NEPo laikotarpį) ieškojimu nefunkcionuojant teisinei sistemai. Anot Sheila Fitzpatrick ir Roberto Gellately, įskundimai totalitarinėse valstybėse išsiskiria kiekybe, ne kokybe, jie nėra išskirtiniai ,,totalitariniai" fenomenai (Fitzpatrick, Gellately 1997b: 13).
Laiškų tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad postalininiu laikotarpiu ypatinga reikšmė buvo skiriama viešajai nuomonei, ypač devintajame dešimtmetyje (Slider 1985). Jau viduryje septintojo dešimtmečio buvo sukurtos viešosios nuomonės tyrimų grupės (Slider 1985). 1978-1979 m. buvo įkurtas laiškų skyrius CK, kurio darbuotojai turėjo analizuoti laiškus ,,sistemingai ir kompetentingai", paruošti ištraukas, santraukas ir ataskaitas Politiniam biurui ir sekretoriatui (Slider 1985: 211). 1983 m. buvo suplanuota sukurti visasąjunginį Viešosios nuomonės studijų centrą (Slider 1985). 
Nėra vienos nuomonės dėl vadinamosios viešosios nuomonės įtakos einamajai politikai (žr. Slider 1985; White 1983, Dimitrov 2014a; Dimitrov 2014b). Valdžios atstovai, anot Darrello Slidero, domėjosi viešąja nuomone ir žmonių indėliu į valdymą, bet tuo pačiu metu jie bandė viešąją nuomonę formuoti ar ideologiškai pristatyti, iliustruodami paramą einamajai politikai (Slider 1985). Martinas Dimitrovas akcentuoja egzistavusį žmonių savanorišką laiškų rašymą, pasitikėjimą valdžia bei valdžios atskaitomumą (accountability) autokratinėse visuomenėse, taip pat Brežnevo laikotarpio Sovietų Sąjungoje (Dimitrov 2014a; Dimitrov 2014b). Dimitrovas netgi teigia, kad laiškai buvo svarbūs siekiant, kad populiarus nepasitenkinimas neišaugtų į masinį (Dimitrov 2014a: 352). Slideras rašo, kad mokslininkai Sovietų Sąjungoje atkreipė dėmesį, jog viešoji nuomonė gali įspėti apie konflikto situacijas, tokias kaip Lenkijoje 1981 m. (Slider 1985: 213). Tokie teoriniai apibendrinimai yra problemiški, nes nekritiškai taiko demokratijos studijoms įprastas sąvokas ir ignoruoja sovietinio laikotarpio specifiką. Tiek šis straipsnis, tiek istorikų studijos (Fitzpatrick 1996a; Kozlov 1997) parodo, jog pasitikėjimas valdžia egzistavo kartu su nepasitikėjimu, toks ,,savanoriškas" laiškų rašymas buvo nulemtas sovietinės teisinės ir administracinės sistemos. 
Mokslininkai, tyrinėję laiškus, pažymi, kad net rašyti totalitarinio ar autoritarinio valdymo sąlygomis laiškai išreikšdavo opozicines nuomones ar net opoziciją režimui. Stalininiu laikotarpiu opoziciniai laiškai būdavo anoniminiai (Fitzpatrick 1996b). Atviresnių laiškų, kritikuojančių aukščiausią valdžią arba Sovietų Sąjungos politiką, socialistinę santvarką, Lietuvoje greičiausiai nebuvo, kitaip nei stalininėje Rusijoje (žr. Fitzpatrick 1996b: 88). Keli aptikti atvirai kritiški laiškai, siųsti į Lietuvos KGB ar kitas institucijas, būdavo rašomi psichinę negalią turinčių žmonių. Pasakyti, jog ,,Šalyje viešpatauja fašistinis teroras, paprastiems darbo žmonėms atimta bet kokia teisė ginti save. Nei teisingumo organai, nei jokios kitos instancijos su tarybiniais įstatymais nesiskaito. Konstitucija faktiškai negalioja" (Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA) F K-18, ap. 1, b. 10, l. 47), kaip teigė viename iš savo 1981 m. rašytų laiškų Marija V. iš Kauno, rūbininkė iš F. Dzeržinskio staklių gamyklos, turėjai nesuvokti kritinio diskurso ribų.

 

 

,,Šluotos" laiškų institucija
Sovietinėje Lietuvoje rašyti skundus valdžia pradėjo skatinti iškart po Antrojo pasaulinio karo (Marcinkevičienė 2007). (Skundų rašymas turėjo būti paplitęs ir prieškario Lietuvoje; apie piliečių skundus dėl kariuomenės dalinių Vyriausiajam kariuomenės štabui žr. Petrauskaitė 2006.) Skųstis socialistinio gyvenimo negerovėmis turėjo paskatinti Chruščiovo inicijuota destalinizacija ir valdžios decentralizavimas bei perdavimas laiškų svarstymo iniciatyvos vietinėms taryboms (Bittner 2003). Šeštajame dešimtmetyje du SSKP CK įsakai turėjo reikšmės įgalinant ir skatinant vietines tarybas spręsti laiškuose pateikiamas problemas: 1957 m. sausio 22 d. nutarimas ,,Dėl darbininkų atstovų tarybų veiksmų gerinimo ir ryšių su masėmis stiprinimo" bei 1958 m. rugpjūčio 2 d. CK nutarimas „Dėl rimtų trūkumų nagrinėjant masių laiškus, skundus ir pareiškimus". (Stepheno White'o nuomone, pateikta jo 1983 m. straipsnyje, ,,rimtas dėmesys skirtas žodinei ir raštiškai tarybinių piliečių komunikacijai yra didžia dalimi vėlyvųjų metų, tai yra postalininio ir netgi pochruščiovinio laikotarpio reiškinys" (White 1983: 45). Jo manymu, pirmasis aiškus oficialios politikos keitimosi ženklas buvo 1967 m. rugpjūčio 29 d. CK nutarimas ,,Dėl darbo svarstant laiškus ir organizuojant darbininkų priėmimą gerinimo" (White 1983: 45).
1968 m. balandžio 12 d. Aukščiausiojo SSRS Tarybos prezidiumo nurodymas Nr. 2534-VII dėl piliečių pasiūlymų, pareiškimų ir skundų tvarkos skelbė, jog pasiūlymai, pareiškimai ir skundai yra ,,svarbūs įgyvendinant ir apsaugant asmens teises, sutvirtinant valstybinio aparato ir gyventojų ryšius, esminis informacijos šaltinis, kuris būtinas sprendžiant einamuosius ir būsimus klausimus valstybinėje, ūkinėje, socialinėje ir kultūrinėje statyboje. Tai yra viena iš formų, kuria darbininkai dalyvauja valdyme, piliečių kreipimasis yra liaudies kontrolės stiprinimas valstybinėje ir visuomeninėje organų veikloje, kovoje su problemų sprendimo vilkinimu, biurokratizmu ir kitais trūkumais jų darbe" (žr. УКАЗ ПРЕЗИДИУМА ... 1968). Šis nurodymas padėjo pagrindą norminei komunikacijai su piliečiais, pateikdamas, kaip reikia atsakyti į klausimus, per kurį laiką, ir deklaruodamas teisę prireikus kreiptis į aukštesnę instanciją (White 1983: 45). Naujoji 1977 m. Sovietų Sąjungos Konstitucija įtvirtino piliečių teisę pateikti siūlymus ir kritiką valstybei ir viešiems organams, kurie turėjo jiems atsakyti per numatytą laiko tarpą (Straipsnis 49). Straipsnis 58 suteikė piliečiams teisę skųstis dėl tam tikrų veiksmų ir konstatavo, kaip tokiu atveju bus elgiamasi. Abu nurodymai buvo anksčiau įtraukti į teisinius dokumentus, bet nė vieno jų nebuvo ankstesnėje Konstitucijoje (Dėl darbo su laiškais buvo priimti nutarimai ir 1976, 1980 ir 1981 metais. Plačiau apie SSRS CK nurodymus dėl bendravimo su piliečiais žr. White 1983: 45-46). Nors Sovietų Sąjunga nebuvo teisinė (the rule of law) valstybė, šie įstatymai ir Konstitucija buvo veiksniai, kurie stiprino laiškų instituciją. 
Sovietų Sąjungoje laiškų skaičius nuo šeštojo dešimtmečio iki devintojo dešimtmečio stipriai išaugo (White 1983). SSRS CK tarp 24 ir 25-ojo Partijos Kongresų (1971-1975) gavo daugiau kaip 2 mln. laiškų ir 78,000 žodinių kreipimųsi (White 1983: 47). Respublikos, teritoriniai, apskrities, miesto ir rajono partijos komitetai tarp 25 ir 26-ojo Partijos Kongresų (1976-1980) gavo 9 mln. laiškų ir 6 mln. žodinių kreipimųsi (White 1983: 47). Stephenas White'as teigia, jog aštuntajame dešimtmetyje Komunistų partijos organizacijos gaudavo daugiau nei 500,000 kreipimųsi (appeals) per metus. B. A. Grushinas teigia, jog 1966-1967 m. laikraštis Komsomolskaja pravda gaudavo 900-1100 per dieną arba 300 000 per metus, šių laiškų autorių buvo 80-100 000 (Grushin 2003: 178). 
Aštuntajame dešimtmetyje ,,Šluota" gaudavo nuo 1500 iki 3000 laiškų kiekvienais metais. (1976 m. pirminės partinės organizacijos susirinkimo protokole Albertas Lukša teigia, jog vidutiniškai per dieną gauna 10 laiškų (šis skaičius įtraukė ir skaitytojų atsiųstus literatūros kūrinius bei karikatūras, skirtas literatūros ir dailės skyriams) (LYA 1976, F 15020, ap. 1, b.12, l. 39). 1963 m. ,,Šluota" gavo 2234 laiškus, 230 paskelbė (LYA 1965, F 15020, ap. 1, b. 6, l. 1). 1977 m. iki gruodžio 1 d. redakcijoje buvo gauta 2217 laiškų (neskaičiuojant literatūrinės medžiagos autorių ir to dailininkų aktyvo, kuris į literatūros ir dailės skyrius pristatė savo kūrinius asmeniškai) (LYA 1977, F 15020, ap. 1, b. 13, l. 46). Anot Alberto Lukšos, dalis laiškų būdavo neregistruojama, dalis buvo užregistuojama po to, kai jie būdavo paskelbiami (pavyzdžiui, asmeniškai dailininkams įteikti piešiniai). Interviu su Albertu Lukša, Širvintų raj. 2017 08 05).
Vyriausiasis redaktorius Juozas Bulota pabrėžė laiškų gausumą ,,Šluotos" trisdešimtmečio proga 1964 m. rašydamas, kad ,,tūkstančius laiškų ,,Šluota" gavo ir gauna iš darbininkų, kolūkiečių, inteligentų - iš eilinių dorų tarybinių žmonių, kurie padeda iškelti viešumon ir pašalinti nemažai įvairių trūkumų ir negerovių" (Bulota 1964). Albertas Lukša 1977 m. pirminės partinės organizacijos susirinkime teigė, kad ,,kiekviename numeryje kaip signalai ruošiant faktinę medžiagą arba skaitytojų laiškų forma panaudojama vidutiniškai 10 laiškų" (LYA 1977, F 15020, ap. 1, b. 13, l. 46). Į šį skaičių neįeina literatūrinė ir iliustracinė medžiaga. Pirminė partinė organizacija buvo žemiausias Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos lygmuo organizacijose, įstaigose, gamyklose, ar kolūkiuose. LYA LKP dokumentų skyriuje yra išlikę kelių dešimtmečių pirminės partinės organizacijos susirinkimų medžiaga (LYA F 15020, ap. 1). Interviu su Albertu Lukša, Širvintų raj. 2017 08 05). 
Per metus žurnale buvo spausdinama apie 1/3 laiškų, 2/3 būdavo persiunčiama į kitas institucijas ar įstaigas. (Interviu su Albertu Lukša, Širvintų raj. 2017 08 05).
Faktinė medžiaga ir skaitytojų laiškai ,,Šluotoje" pradėti spausdinti antruoju ,,Šluotos" leidimo laikotarpiu - 1940-1941m. (,,Šluota" 1934 m. imta leisti nelegaliai Lietuvos komunistų partijos Kauno regiono menininkų ir revoliucionierių. Pavadinimą ,,Šluota" parinko Stepas Žukas. B. Motuza, vienas ,,Šluotos" kūrėjų, prisiminė S. Žuko entuziazmą ir frazę ,,Šluosime visokį fašistinį šlamštą į šalį" (Motuza 1964). Septyni numeriai buvo išspausdinti nuo 1934 iki 1936 m. 1936 m. žurnalas nustotas leisti greičiausiai dėl persekiojimo ir jo pagrindinių kūrėjų gyvenamosios vietos pakeitimo (Bulota 1984: 6). Pirmasis legalus numeris pasirodė 1940 m. liepos 12 d. 1940-1941 m. buvo išleisti 48 ,,Šluotos" numeriai. 1941 m., nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir vyriausiajam ,,Šluotos" redaktoriui S. Žukui pasitraukus į Rusiją, žurnalas užsidarė).
1934-1936 m. nelegali pirmojo laikotarpio ,,Šluota" buvo karikatūrų, atsišaukimų ir agitacijos žurnalas (Žr. išlikusių numerių kopijas: e- http://www.epaveldas.lt. Plačiau apie ,,Šluotos" istoriją žr. Klumbytė 2012). Pradėjus spausdinti faktinę medžiagą ir skaitytojų laiškus, atsirado skyreliai ,,Aš noriu Tave iššluoti!", kur buvo pateikiami visokie gėdinimai ir politiniai pasmerkimai, taip pat ,,Raiti ant šluotos", ,,Mes atsakome į skaitytojų paklausimus", ,,Reporteris ieškos šiukšlių". Atgaivinus ,,Šluotą" 1956 m., vis daugiau skaitytojų laiškų medžiagos buvo įtraukiama į žurnalą (1956 m. ,,Šluotos" atkūrimas greičiausiai buvo susijęs su N. Chruščiovo destalinizacijos kampanija ir sąlygiška stalininio režimo liberalizacija. Apie N. Chruščiovo laikotarpio rašytojų kultūrą žr. Ivanauskas 2015, 3 skyrius). Postalininės ,,Šluotos" faktinė medžiaga labai skyrėsi nuo 1940-1941 m. ,,Šluotos". Vienas esminių skirtumų - ,,Šluota" nebebuvo tokia revoliucinga, ji daugiausia dėmesio ėmė skirti kovai su vidaus problemomis, ne išorės ,,priešais" (Sovietų Sąjungoje laiškai buvo rašomi į valstybės institucijas ir žiniasklaidos įstaigas. Nors laiškų, rašytų į satyros ir humoro žurnalus, tyrimų neteko aptikti, egzistuojantys tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad jie iš esmės nedaug skyrėsi nuo kitų laiškų žurnalams ir laikraščiams, kuriuose taip pat buvo keliami gerovės ir teisingumo klausimai). 
1956 m. atkurta ,,Šluota" buvo vienintelis oficialus humoro žurnalas lietuvių kalba. Jis buvo populiaresnis už sovietinį rusišką ,,Krokodilą". Albertas Lukša prisiminė, kad ,,Šluota" ,,pelno per metus duodavo maždaug kaip geras tarybinis ūkis" ŪInterviu su Albertu Lukša, Širvintų raj. 2015 07 09), o kita pagrindinė KP CK spauda buvo subsidijuojama. 1956 m. ,,Šluota" buvo leidžiama 20 000 tiražu, devintajame dešimtmetyje tiražas siekė 120 000 (,,Šluota" buvo parduodama spaudos kioskuose, ją žmonės taip pat užsisakydavo. Klausinėdama apie ,,Šluotą" 2014-2017 m., nesutikau vyresnio amžiaus žmogaus, kuris nebūtų prisiminęs ,,Šluotos". Daugumos prisiminimai būdavo teigiami, buvę skaitytojai minėdavo, kad laukdavo ,,Šluotos", ypač jos karikatūrų ar trumpų juokelių, tokių kaip ,,Čia priėjo Kindziulis", užsienio humoro skilties. Įvairūs satyriniai kūrinėliai, taip pat faktinė medžiaga ir skaitytojų laiškai, aptariami šiame straipsnyje, sulaukdavo mažiau dėmesio. Viena klaipėdietė prisiminė, kaip jos kaime dėdės susėdę ant suoliuko diskutuodavo apie visokius niekadėjus, tai yra aptardavo faktinės medžiagos ir skaitytojų laiškų skiltis. Keli skaitytojai prisiminė, jog ,,Aš parašysiu į ,Šluotą'" buvo savotiškas gąsdinimas. Kai kurie skaitytojai įvardijo ,,Šluotą", nesant alternatyvų, kaip vienintelį ,,gaivų orą", ,,laisvesnį žodį", netgi pasipriešinimo žurnalą, kuriame buvo spausdinama išskirtinė kritika, nesutinkama kitur; dalis teigė, kad tą kritiką siejo su pačios santvarkos kritika Interviu su ,,Šluotos" skaitytojais 2014 m. birželis-liepa. Niekas neminėjo, kad būtų mėgęs propagandines karikatūras, spausdinamas ,,Šluotos" galiniame viršelyje, kuriame būdavo smerkiama kapitalistinė santvarka, militarizmas ir Vakarų imperializmas. 
Bus daugiau
Rubrikia Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-09-27 14:08
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Žinau

2019-07-06 12:07

Kol bus valdžioje valstiečiai, laiškus kabins ant vinies kaimiškame tūpinyke.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Audra

2019-07-06 11:45

Giliai kalbina, Įdomu kaip tame sovietmetyje buvo. O kas dabar skaito tuos laiškus, kas reaguoja?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media