2020 m. birželio 3 d., Treciadienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Jokūbas Mikelėnas: pirmasis savaitraščio „Biržų žinios“ redaktorius, gydytojas visuomenės veikėjas

2020-04-24
 
Jokūbas Mikelėnas

Jokūbas Mikelėnas

Algirdas Butkevičius,
Biržai
 
Gydytojas, pirmasis savaitraščio „Biržų žinios" redaktorius, iškilus Biržų krašto kultūrininkas, evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius, ilgametis Kolegijos prezidentas Jokūbas Mikelėnas gimė 1885 metais liepos 21 dieną Mažutiškių kaime. Be vyriausio sūnaus Jokūbo tėvų Stanislovo ir Katrės (Dagilytės) Mikelėnų šeimoje augo dar jaunesnis brolis ir penkios seserys.
Skaityti Jokūbą išmokė senelis Martynas Dagilis. Nuo mažens skaitė draudžiamas lietuviškas knygas, kurių gaudavo iš savo dėdės poeto Stanislovo Dagilio. Baigęs Biržų pradžios mokyklą berniukas mokėsi savarankiškai, o vėliau išvyko mokytis į Tomską. Tikriausiai pavadintas savo pusbrolio Jono Yčo, kuris, po studijų Peterburgo istorijos ir filologijos institute, dirbo Tomsko vyrų gimnazijos mokytoju. Eksternu baigęs Tomsko gimnaziją, Jokūbas Mikelėnas pasirinko medicinos studijas Tomsko universitete. 
Studijų metais J. Mikelėnas parašė savo pirmuosius straipsnius, kartu su Jonu ir Martynu Yčais vykdavo į Vilniuje rengiamus Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimus.
Jaunam gydytojui labai reikšminga buvo bičiulystė su Biržų ligoninės vedėju gydytoju Mykolu Kuprevičiumi. Vieną vasarą jis dirbo Biržų ligoninėje daktaro Kuprevičiaus praktikantu. Jau vėliau, mirus M. Kuprevičiui, jam skirtame nekrologe „Biržų žiniose", jau pats būdamas Biržų apskrities ligoninės vedėju, J. Mikelėnas prisimins, kad Kuprevičius žmones ne tik gydęs, bet juos ir auklėjęs ir sąmoninęs. „Ne tik klausdavo kas skauda, bet ką skaitai, ar turi Biržų kalendorių, kokius kaime ūkininkai laikraščius išsirašo. Didžiausias įspūdis ir gražiausi atsiminimai, - rašė J. Mikelėnas, - liko iš ponios V. Kuprevičienės rengtų koncertų ir vakarėlių. (...) Prisimenu vieną tokį vakarą Papily. Tų dainų gražumas: „Du broliukai kunigai", „Karvelėlis" ilgai skambėjo mano ausyse net į Sibirą pargrįžus.(...) Daktaras praktikuodamasis Biržuose lyg ir pridabojo mane, tada dar buvusį Tomsko universiteto studentą, kad aš Sibirijoje neatšalčiau ir kad nebūčiau paskandintas rusicizmo bangose. Į tolimą Sibirą man ateidavo jo laiškai pilni patriotinės šilimos, gyvumo ir lietuviškos gamtos meilės".
1913 metais baigęs Tomsko universitetą, gydytojo praktiką pradėjo Nemunėlio Radviliškyje ir Skaistkalnėje. „Bet mažame miestelyje, - vėliau tuos metus prisimins, - nei praktikos, nei kito darbo, nei pramogų - ilgu kaip kalėjime. Po keturių mėnesių rašydamas laišką savo kolegai dr. Kuprevičiui (tuo laiku iš Biržų jau išvykusiam ir gyvenančiam Žagarėje - aut. past.) prasitariau, kad, tur būt, priseis mesti viską ir paimti ordinatoriaus vietą Vitebsko ligoninėje". 
M. Kuprevičius jaunajam kolegai atsakęs laišku pamokslu: „Jei mes visi išbėgsime, tai mūsų vietas tuoj užims žydas, vokietis arba latvis. Jiems, mat, čia gerai, o mes negalime. Man matos, jei tamsta ir gausi ordinatoriaus vietą - tai vėl ne dievažin kas yra - tarnavimas svetimam kraštui ir žmonėms, iš kurių tarpo paeina iniciatyva skriausti visus, kas tik ne rusas. (...) Kultūrinis gyvenimas glūdi ne miestuose, ne jų ištvirkusiame buržujiniame gyvenime, bet asmeniškame, nuolatiniame pasistengime kilti aukštyn ir aukštyn be atodairos į materialį judėjimą, o šitas tikslas pasiekiamas sodžiuje dar lengviau, negu miestuose, pasinėrusiuose žemųjų geismų tvane". 
Gyvendamas ir dirbdamas Palatvėje, jaunas gydytojas anapus Nemunėlio susipažins su Ona Putniekaite, kuri 1915 metų vasarą taps Jokūbo Mikelėno žmona. Vėliau, nuo 1920 metų dirbant Biržuose, Biržų gimnazijos mokytoja Ona Mikelėnienė pasižymės savo socialinės veiklos globa, daug metų vadovaus evangelikų reformatų moterų draugijai. 
Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusiją, Jokūbas Mikelėnas dirbo Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitete. Jo giminaitis Martynas Yčas, nuvykęs į Jaltą ir ten susitikęs su daktaru Adomu Sketeriu, nusprendė įkurti džiovininkų sanatoriją. Buvo nupirktas namas, sanatorijos vedėju tapo A. Sketeris. Po jo mirties 1916 metais sanatorijai iki 1920 metų vadovavo Jokūbas Mikelėnas. Per tuos metus čia pabuvojo ir sveikatą sustiprino keli šimtai lietuvių inteligentų. 
1920 - 1941 metais J. Mikelėnas su žmona gyveno ir dirbo Biržuose. Tai buvo tikriausiai patys reikšmingiausi jo gyvenimo metai. Dirbdamas apskrities ligoninės vedėju, visada ramus, geros nuotaikos, darbštus gydytojas chirurgas tobulinosi Rygos, Stokholmo, Berlyno chirurginėse klinikose, stengėsi pagal išgales įsigyti tobulinusius to meto medicinos prietaisus. Kraštotyrininkas Jonas Dagilis prisimena (str. „Daktaras, žurnalistas, žmogus" 1996 metų žurnale „Mūsų sparnai"), kad dar apie 1970 - uosius metus Biržų ligoninės tvarstomajame kabinete buvo tebenaudojamas dar J. Mikelėno įsigytas kilnojamasis rentgeno aparatas. 
J. Mikelėnas nuolat plėtė ir tvarkė ligoninės patalpas, rūpinosi naujos ligoninės ( kartu su architektu Mošinskiu net projektą buvo paruošę) statyba. Buvo artimas Latvijoje didžiuoju Lietuvos gydytoju vadinto daktaro Karolio Zaborskio bičiulis, pas kurį apsilankęs nuolat rasdavo naujų medicininių knygų ir laikraščių. O ir pats Zaborskis, atvykęs į Biržus iš Rokiškio apskrities Bagdalavos dvaro, visada aplankydavo ligoninę pasižiūrėti, kas čia naujo, įdomaus. Po jo mirties 1937 metų kovo 8 dieną Jokūbas Mikelėnas tų metų gruodžio mėnesio žurnalo „Medicina" 12 numeryje išspausdins šiltą bičiuliui ir kolegai skirtą nekrologą. Jam rūpėjo Likėnų dumblo vonių ir mineralinių vandenų kurorto statyba. Jis laikytinas vienu iš 1938 metų vasarą pradėjusio veikti Likėnų kurorto steigėju. 1927 metais, minint Biržų ligoninės įkūrimo penkiasdešimtmetį, J. Mikelėnas, surinkęs žinių apie ligoninę iš joje dirbusių gydytojų Jono Giedraičio, M. Kuprevičiaus, Kvedaro, kitų asmenų, pasinaudojęs jų atsiminimais 1927 metų 16 - ame „Biržų žinių" numeryje išspausdino išsamų ir ne vien medikams įdomų straipsnį „Biržų ligoninės 50 metų sukaktuvės".
Daktarą Jokūbą Mikelėną, kaip gydytoją, jo 75 - ojo gimtadienio proga, gražiai yra apibūdinęs jo buvęs bendradarbis daktaras V. Vileišis: „Malonu buvo dirbti kartu su dr. J. Mikelėnu, nes jis visada buvo ramus ir giedrios nuotaikos. Jo vadovaujamoje ligoninėje viešpatavo pavyzdinga tvarka. Būdamas gabus, kantrus ir pasišventęs chirurgas, yra išgelbėjęs daug gyvybių, kartais per dieną atlikdamas daugelį operacijų".
Įdomus pasakojimas apie vieną chirurgo J. Mikelėno atliktą operaciją iš „Lietuvos aido" perspausdintas 1939 metų 12 - ame „Sėjėjo" numeryje. Ištikta ūmaus apendicito priepuolio, ligonė atsisakiusi operuotis. Nebent operuojant jai leistų dainuoti. Daktaras, pats būdamas dainos mėgėjas, ( dar jaunystėje Papilyje žavėjosi Viktorijos Kuprevičienės vadovaujamo choro dainomis - A.B.) neprieštaravo. Operacijos metu dainavo abu: ir chirurgas, ir jo operuojama pacientė. Prie operacinės durų dueto pasiklausyti susirinko visi iš lovų pasikelti galėję ligoniai. 
Pirmuosius straipsnius parašęs dar studijuodamas Tomsko universitete, J. Mikelėnas vėliau džiovos, difterijos, kitais populiarios medicinos klausimais daug rašinių paskelbė „Viltyje", „Lietuvių balse", „Medicinoje", „Drauge". „Naujienose", „Mūsų sparnuose", „Biržų žiniose" ir kitur. Jis buvo pirmojo Biržų krašte visuomenės, politikos ir literatūros savaitraščio „Biržų žinios" steigėjas ir redaktorius, 1922 metais pirmajame „Biržų žinių" numeryje rašęs, kad laikraščio redakcija nemano varyti jokios partinės politikos, o skaitytojams palieka pilną laisvę lavinti savo partines pažiūras bendroje Lietuvos spaudoje. Pusantrų metų redagavęs ir leidęs „Biržų žinias", 1924 metų birželio 8 dienos laikraštyje išspausdina informaciją, kad „ nuo sekančio numerio „Biržų žinias" leis ir redaguos agronomas Petras Variakojis, žinomas skaitytojams mūsų laikraščio bendradarbis. Aš, surištas savo tiesioginėmis pareigomis, neturiu užtektinai laiko laikraščiui redaguoti". 
Įvairios kultūrinės veiklos ir be laikraščio redagavimo jam netrūksta. Jis vienas iš Biržų muziejaus kūrėjų, muziejaus dviejų metų įkūrimo sukakties proga „Biržų žiniose" 1930 metais straipsnyje „Biržų muziejus" aprašęs archeologijos, numizmatikos, ginklų, istorijos, paveikslų, gamtos, liaudies meno, žemės ūkio, filatelijos skyriuose sukauptus eksponatus, pakvietęs biržiečius „prisidėti prie muziejaus praturtinimo, nelaikyti pas save jokių senovės liekanų, visas jas gabenti į muziejų". Tais pačiais metais straipsnyje „Mūsų senovė" rašo apie prie ligoninės, kasant kanalizacijos griovį, aptiktas molio šukes, ornamentuotų koklių fragmentus. Skaito paskaitas ne tik įsikūrusio Jono Basanavičiaus liaudies universiteto klausytojams, bet ir moksleiviams, Biržų visuomenei. Išrenkamas „Radvilos" draugijos garbės nariu, evangelikų reformatų Kolegijos prezidentu, kuratoriumi.
Kūrybinga veikla Biržuose nutrūksta 1940 metų vasarą, kai į Lietuvą ir į Biržus įžengia Raudonosios armijos daliniai. Vengdamas sovietinių represijų, pasinaudojęs žmonos ne tik latviška, bet ir vokiška kilme, 1941 metais išvyksta į Vokietiją. Tačiau ir ten jam rūpės Biržai. 1943 metų pabaigoje „Naujosios Biržų žinios" išspausdins jo diskusinį straipsnį „Biržų ligoninė ir jai pasirinktas sklypas". 1944 metų kovo mėnesį šiame laikraštyje bus pradėtos spausdinti dr. J. Mikelėnui užuojautos dėl staigios jo mylimos žmonos mirties. Ją palaidos Vokietijoje, Lauenburge. Gydytojas dirbs karo ligoninėje, kartu su evangelikų reformatų generaliniu superintendentu prof. kun. Povilu Jakubėnu 1948 metais sušauks pirmąjį išeivijoje evangelikų reformatų sinodą. Išvykęs į JAV, aktyviai dalyvaus išeivijos reformatų veikloje, bendradarbiaus spaudoje, rašys atsiminimus. Dėl solidaus amžiaus pasitraukdamas iš aktyvios veiklos linkės ir toliau visiems dirbti broliškoje vienybėje.
Mirė 1966 metų balandžio 19 dieną. Palaidotas Čikagos Tautinėse kapinėse.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-04-24 13:13
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media