2022 m. lapkricio 27 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vytas Urbonas: Žurnalistika ir Lietuvos laisvė (2)

2022-07-02
 
Vytas Urbonas

Vytas Urbonas

Tęsinys. Pradžia 2022 05 04


Prof. Vytas Urbonas

 

 

VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMAS
1996 m. Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą pakeitė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, Seimo priimtas 1996 m. liepos 2 d. ir įsigaliojęs nuo tų metų liepos 26 d. Remiantis šiuo įstatymu, buvo panaikinta Visuomenės informavimo priemonių valdyba prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, kuri turėjo teisę ne tik išduoti steigimo liudijimus, bet ir bausti ir net be teismo sprendimo uždaryti visuomenės informavimo priemones.
Visuomenės informavimo įstatymas nustatė viešosios informacijos gavimo, parengimo, platinimo tvarką ir viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises bei atsakomybę, pateikė pagrindines sąvokas ir apibrėžimus. Įstatymu buvo suteiktas visuomeninio transliuotojo statusas Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, panaikinant jo atsiskaitomybę Seimui, numatant finansavimą iš abonentinio mokesčio, suteikiant teisę skirti Lietuvos radijo ir Lietuvos televizijos vadovus.
Įstatymas uždraudė bet kokias cenzūros formas bei persekiojimą už kritiką, neleido valstybinės valdžios institucijoms versti masinės informacijos priemones platinti jų informaciją, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Tuo tarpu valstybė šiuo įstatymu buvo įpareigota teikti materialinę pagalbą visuomenės informavimo priemonėms, visų pirma jų kultūrinei ir šviečiamajai veiklai. Ji remiama iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, kuriam lėšas iš valstybės biudžeto skiria Seimas.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymą visuomenės informavimo priemonė yra knyga, laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, kurio tiražas didesnis kaip 100 egzempliorių ir kuris skirtas viešai platinti, taip pat televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijos produkcija, informacijos agentūros ar elektroninėmis priemonėmis platinamas pranešimas. Visuomenės informavimo priemonės ir žurnalistai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, „taip pat humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina nepriklausomybę, ugdo tautinę kultūrą ir dorovę". Valstybės bei savivaldybių institucijos ir kitos organizacijos privalo teikti oficialią informaciją visuomenės informavimo priemonės žurnalistui, kaip ir kiekvienam šalies piliečiui. Siekiant sustiprinti informacijos šaltinio paslapties apsaugą, visuomenės informavimo priemonei buvo leista jos neatskleisti net teismui (vėliau, kitose įstatymo redakcijose ši nuostata pateikta su išlyga - išskyrus atvejus, kai teismo sprendimu jį atskleisti būtina). Žurnalistai gali nušviesti ir valstybės pareigūnų, valdininkų bei kitų visuomeniniame ir politiniame gyvenime dalyvaujančių asmenų privatų gyvenimą, jeigu jis gali turėti įtakos visuomenei. Įstatymas atleidžia nuo atsakomybės visuomenės informavimo priemones, paskelbusias tikrovės neatitinkančias žinias, paimtas iš valstybės institucijų ir kitų viešų įstaigų oficialių dokumentų, viešai pasakytas atviruose renginiuose, jeigu jos neiškreipė kalbėjimo esmės ir konkrečių faktų. Taip pat neatsakoma už žinias, kurios buvo paskelbtos kitose visuomenės informavimo priemonėse, tiesioginėse ar rinkiminėse radijo ir televizijos laidose bei neanoniminėje reklaminėje produkcijoje. Neatsakoma ir už komentarą, nuomonę, susijusią su paskelbta žinia.
Siekiant apginti piliečių teises įstatyme numatyta nemažai visuomenės informavimo priemonių veiklos apribojimų. Jie susiję su įstatymais, kurie nustato valstybinę, tarnybinę, komercinę, asmens sveikatos paslaptis ir jų apsaugą, taip pat asmens teisių, jo privataus gyvenimo apsaugą. Draudžiama skelbti informaciją, kuri ragina prievarta keisti konstitucinę santvarką, kėsintis į šalies teritorinį vientisumą, kurstyti karą, tautinę, rasinę, religinę nesantaiką. Neleidžiama skleisti informacijos, kuri neatitinka tikrovės ir žemina žmogaus garbę ir orumą, bei žinių apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo. Visuomenės informavimo priemonėms draudžiama platinti pornografiją. Informacijos priemonės veiklą gali nutraukti arba sustabdyti jos savininkas arba teismas, jeigu ji pažeidžia įstatymo straipsnius. Visuomenės informavimo priemonės veikla nutraukiama ir tuo atveju, jeigu per metus teismas jau buvo sustabdęs jos veiklą ne mažiau kaip tris kartus.
Naujai įsteigtos visuomenės informavimo priemonės registruojamos Lietuvos Respublikos įmonių registre be išankstinio kokio nors valstybės valdžios ar valdymo institucijos leidimo, o periodinių leidinių pavadinimai - kaip prekių ženklai Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo numatyta tvarka. Vietoj buvusios valstybinės kontrolės, įstatyme numatyta visuomenės informavimo priemonių savitvarkos (savireguliavimo) sistema, į kurią įeina Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (nuo 2016 m. - Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas), Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (nuo 2015 m. - Visuomenės informavimo etikos komisija) bei Žurnalistų etikos inspektorius. Visuomenės informavimo priemonių padarytas klaidas, pirmiausia šio kodekso pažeidimus, nagrinėja Vyriausybės paskirtas Žurnalistų etikos inspektorius ir iš žurnalistinių organizacijų atstovų sudaryta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Šios institucijos turi siekti, kad informacijos priemonė, išplatinusi tikrovės neatitinkančias žinias, žeidžiančias žmogaus garbę ir orumą, paskelbtų paneigimą ir jo atsiprašytų. Jei tai padaryti atsisakoma, nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali priteisti atlyginti padarytą moralinę žalą tam tikra pinigų suma.
Visuomenės informavimo įstatymas, kurį rengiant talkino kelios Europos Tarybos atsiųstos ekspertų grupės, atitinka šiuolaikinių demokratiškų visuomenės informavimo priemonių įstatymų standartus. Jo pagrindinės nuostatos išliko ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. bei 2006 m. liepos 11 d. priimtose Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo naujose redakcijose, taip pat 2012 m. lapkričio 6 d. priimtoje aktualioje redakcijoje.
NAUJOSIOS LAIKRAŠČIŲ SISTEMOS FORMAVIMASIS
1990 m. įsigaliojus Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymui, netrukus Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose pasirodė gana daug naujų periodinių leidinių. Ėmė formuotis nacionaliniai dienraščiai, atsirado kraštų laikraščiai, pradėjo eiti nauji miestų ir rajonų laikraščiai, buvo steigiami nauji bendrojo pobūdžio ir įvairios paskirties laikraščiai bei savaitraščiai. Prasidėjo ankstesnės, beveik 40 metų egzistavusios masinės informacijos priemonių sistemos irimas ir naujos, nepriklausomos spaudos formavimasis. Ypač palankios sąlygos realizuoti Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo nuostatas ir leisti įvairios pakraipos periodinius leidinius susidarė po 1990 m. kovo 11-osios - paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Atkūrus Lietuvos valstybę visuomenės informavimo priemonės tapo laisvos ir necenzūruojamos.
1988 m. Lietuvoje ėjo 11 visai šaliai skirtų vadinamųjų respublikinių laikraščių - „Czerwony Sztandar" („Raudonoji vėliava", lenkų kalba), „Gimtasis kraštas", „Komjaunimo tiesa" (lietuvių ir rusų kalbomis), „Lietuvos pionierius", „Literatūra ir menas", „Sportas", „Tarybinis mokytojas", „Tiesa", „Valstiečių laikraštis", „Sovetskaja Litva" („Tarybų Lietuva", rusų kalba). Kai kurie iš jų buvo dienraščiai - leidžiami šešis („Czerwony Sztandar", „Tiesa", „Sovetskaja Litva") arba penkis („Komjaunimo tiesa") kartus per savaitę. Jų vienkartinis numerio tiražas buvo palyginti nemažas - nuo 50 000 egz. („Czerwony Sztandar") iki 300 000 egz. („Tiesa"). Tiesa, po kelerių metų kai kurių dienraščių tiražas ėmė mažėti. Gerokai šoktelėjo tik „Komjaunimo tiesos" tiražas - nuo 108 000 egz. (1988 m.) iki 522 000 egz. (1989 m.).
Stiprėjant Atgimimo sąjūdžiui ir atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kartu su visa periodika iš esmės ėmė keistis ir dienraščiai. Nuo 1990 m. pradžios buvusį Lietuvos komunistinės jaunimo sąjungos laikraštį „Komjaunimo tiesa" pakeitė plačiajai skaitytojų auditorijai skirtas nepriklausomas dienraštis „Lietuvos rytas". Lietuvos KP CK organas „Czerwony Sztandar" bei Lietuvos KP CK, LTSR Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos organas „Sovetskaja Litva" po 1990 m. kovo 11-osios tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (vėliau Seimo) ir Vyriausybės visuomeniniais politiniais dienraščiais „Kurier Wileṅski" („Vilniaus pasiuntinys") bei „Echo Litvy" („Lietuvos aidas"). LKP CK, LTSR Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos organas „Tiesa" (įsteigtas 1917 m.) 1990 m. iš pradžių tapo Lietuvos komunistų partijos, vėliau - Lietuvos demokratinės darbo partijos dienraščiu, ėjusiu iki 1994 m. birželio 30 d. Paskui jį pakeitė dienraštis Lietuvai „Diena", ėjęs iki 1996 m. pabaigos. LKP Kauno miesto komiteto ir miesto LDT laikraštis „Kauno tiesa" 1990 m. tapo nepriklausomu miesto laikraščiu, 1992 m. ėmė vadintis „Kauno diena", nuo 1996 m. leidžiamas kaip dienraštis Lietuvai.
1989 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje pradėjęs eiti Lietuvos sąjūdžio laikraštis „Respublika" nuo 1990 m. kovo mėnesio iki 2014 m. gegužės 22 d. leistas kaip nepriklausomas Lietuvos dienraštis. 1989 m. gegužės 8 d. Vilniuje vietoj keturis mėnesius leisto savaitraščio „Valstybės žinios" buvo atnaujintas tautinės pakraipos laikraščio „Lietuvos aidas", ėjusio 1917-1918 ir 1928-1940 m. Kaune, leidimas. Pirmasis jo numeris išėjo kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos laikraštis, paskui - valstybės laikraštis, nuo 1998 m. - dienraštis (laikraštis) Lietuvai. 1990 m. Lietuvos socialdemokratų partijos taryba įsteigė ir Vilniuje pradėjo leisti politikos, visuomenės, kultūros laikraštį „Lietuvos žinios" - kaip atkurtą 1909-1915 m. Vilniuje ir 1922-1940 m. Kaune ėjusį to paties pavadinimo leidinį. Iki 1994 m. jis buvo leidžiamas kaip savaitraštis. Po dvejų metų pertraukos jį pradėjo leisti UAB „Lietuvos žinios" kaip nacionalinį laikraštį, 1996 m. tapusį dienraščiu, kuris buvo leidžiamas iki 2019 m. balandžio 30 d. 1995 m. sausio-liepos mėnesiais ėjo dar vienas dienraštis - „Lietuva", kurį leido spaustuvė „Viltis", tačiau pasirodė tik 125 jo numeriai. 1999 m. dienraščiu tapo ir verslo naujienų laikraštis „Verslo žinios", nuo 1994 m. ėjęs 1-3 kartus per savaitę.
Taigi Lietuvoje buvo leidžiami 8 visai šaliai skirti dienraščiai - „Echo Litvy" (ėjo iki 2001 m.), „Kauno diena", „Kurier Wileṅski", „Lietuvos aidas", „Lietuvos rytas", „Lietuvos žinios" (iki 2019 m.), „Respublika" (iki 2014 m.), „Verslo žinios". Jie gali būti vadinami lietuvių nacionaliniais dienraščiais. Toliau ėjo ir visai šaliai skirti savaitraščiai „Atgimimas" (iki 2013 m.), „Dialogas" (iki 1989 m. leistas pavadinimu „Tarybinis mokytojas", o iki 1992 m. - „Tėvynės šviesa"; ėjo iki 2013 m.), „Gimtasis kraštas" (iki 1997 m.), „Kalba Vilnius" (iki 1999 m.), „Literatūra ir menas", taip pat vėliau atsiradę savaitraščiai „Voruta", „Šiaurės Atėnai", „Šeimininkė", „Dienovidis", „Kregždutė", „7 meno dienos", „Autoekspresas", „Mokesčių žinios".
Kai kurie anksčiau minėti Lietuvos sąjūdžio rajonų ir miestų tarybų leidiniai („Mažoji Lietuva", „Krivūlė", „Atgaiva", „Trakų žemė", „Kražių aidai", „Žiburys") po kurio laiko tapo vieno ar kito krašto laikraščiais. Tokių regioninių leidinių pasirodė ir daugiau: 1994 m. ėjo daugiau kaip 20 krašto laikraščių. Juos leido rajonų kultūros ir kraštotyros draugijos, uždarosios akcinės bendrovės, Lietuvos Sąjūdžio miestų ir rajonų tarybos, spaudos darbuotojų ir žurnalistų grupės. Kai kurių kraštų laikraščiai vėliau nustojo eiti arba virto apskričių, rajonų ar kitokiais leidiniais.
Toliau buvo leidžiami (pakeistais pavadinimais) miestų laikraščiai „Kauno diena" (iki 1992 m. ėjęs pavadinimu „Kauno tiesa"), „Klaipėda" (iki 1990 m. - „Tarybinė Klaipėda"), „Panevėžio balsas" (iki 1990 m. - „Panevėžio tiesa"), „Šiaulių naujienos" (iki 1988 m. - „Raudonoji vėliava"), „Vakarinės naujienos" (ėjo Vilniuje iki 1999 m.), taip pat Alytaus miesto ir rajono laikraštis „Alytaus naujienos", iki 1989 m. ėjęs pavadinimu „Komunistinis rytojus", ir Marijampolės rajono ir miesto laikraštis „Suvalkietis" (iki 1992 m. „Naujasis kelias"). Pasirodė nemažai naujų miestų bei savivaldybių laikraščių. Kai kurių miestų laikraščių leidimas vėliau nutrūko, tačiau dauguma jų buvo leidžiami uždarųjų akcinių bendrovių kaip nepriklausomi leidiniai.
1995 m. pradžioje Lietuvos teritorijoje sudarius 10 apskričių, netrukus pradėti leisti ir kai kurių apskričių laikraščiai. Dar 1994 m. pabaigoje Panevėžio miesto ir apskrities laikraščiu pasivadino dienraštis „Panevėžio rytas" (ėjęs iki 2016 m.), Utenos miesto ir apskrities - laikraštis „Utenis". 1995 m. gegužės mėnesį Utenoje vietoj laikraščio „Utenos krašto žinios" ėmė eiti „Utenos apskrities žinios", o Kaune pasirodė Jonavos „Naujienų", Kauno „Tėviškės žinių", „Kėdainių garso", Prienų „Gyvenimo", Raseinių „Naujo ryto" laikraščių priedas „Kauno apskritis". Rugsėjo mėnesį Klaipėdos miesto dienraštis „Klaipėda" tapo ir apskrities laikraščiu. 1995 m. apskričių laikraščiais tapo ir Marijampolėje leidžiamas laikraštis „Suvalkietis", Alytuje - „Alytaus naujienos", Šiauliuose - „Šiaulių kraštas", Tauragėje - „Tauragiškių balsas", Telšiuose - „Kalvotoji Žemaitija". Šilutėje pradėtas leisti Klaipėdos apskrities laikraštis „Vakarų Lietuva".
Bus daugiau

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-23 12:35
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media