2020 m. lapkricio 28 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vilmantas Krikštaponis: Mato Slančiausko fenomenas (3 dalis)

2020-05-23
 
M. Slančiausk sukūrtus eilėraščius skelbė ir „Aušra“

M. Slančiausk sukūrtus eilėraščius skelbė ir „Aušra“

Vilmantas Krikštaponis

Pabaiga. Pradžia 2020 m. gegužės 14 d.

 

Tvarkė surinktą išlikusią tautosakinę medžiagą
Tuo metu M. Slančiauskas nuo įtempto darbo dar labiau pablogėjus sveikatai, jau nebekeliavo iš kaimo į kaimą siūdamas, o dirbo tik savo namuose. Tuo pačiu metu jis tvarkė ir per ilgus metus surinktą išlikusią tautosakos medžiagą, kurią jam padėjo rinkti ištikimieji jo talkininkai Pilypas Grigutis iš Trumpaičių, Steponas Strazdas iš Trumpaitėlių, Juozas Stonevičius iš Bučiūnų, Jonas Trumpulis iš Sargiūnų, Augustinas Baranauskas iš Šiupylių ir Pranas Narvydas iš Trumpaičių kaimų. Vieni jų surinktą medžiagą teikė M. Slančiauskui, o kiti ir patys sudarydavo atskirus rinkinius. Pradžioje M. Slančiauskas rinko, užrašydavo ir tvarkė tautosaką tik savo nuožiūra, kaip išmanydamas. Ilgainiui susipažinęs su P. Avižoniu, J. Šliūpu, M. Jankumi, L. Vaineikiu, V. Storasta-Vydūnu ir kitais lietuvių kultūrinio paveldo rinkėjais, iš kurių gavo įvairių konsultacijų, jų dėka susipažino su brolių Antano įr Juozo Juškų tautosakos rinkiniais, o kai susipažino su J. Basanavičiumi ir ėmė teikti jam tautosakos medžiagą, jo darbai jau buvo kvalifikuotai parengti. M. Slančiauskui šiame darbe talkino jo duktė Kristina. Tėvas ir duktė darė rinkinėlių dublikatus, siųsdavo juos tai vienur, tai kitur, kad visa tai išliktų ateičiai. Vieni jų dingo be pėdsakų, kaip ir cariniams žandarams krėtus Slančiauskų namus konfiskuotieji. Todėl iki mūsų dienų išliko tik dalis - apie 80 didesnių ar mažesnių rankraštinių rinkinių ir tai dažniausiai buvo ne pirmieji egzemplioriai.
Be minėtų periodinių leidinių, kur buvo publikuota M. Slančiausko rinkta tautosaka, nemaža dalis buvo paskelbta J. Basanavičiaus sudarytuose rinkiniuose: „Lietuviškos pasakos", „Iš gyvenimo vėlių bei velnių", „Lietuviškos pasakos įvairios", Lietuvių Mokslo Draugijos leidinyje „Lietuvių tauta", leidinyje „Mūsų senovė". Tautosakiniai jo darbai yra minimi daugelyje lietuvių tautosakos leidinių, o „Lietuvių tautosakos apybraižoje" yra atskiras skyrelis, skirtas M. Slančiauskui. Jame įdėta nuotrauka ir jo tautosakos rinkinio „Giesmės paukszczų ir talaluszkas". Taip pat ir „Patarles ir priežodžei tarp Joniszkes, Gruždžiu, Žagares nuo žmonių surankioti 1882 m." titulinis lapas. Sovietmečiu, 1974-1975 metais, buvo išleistas M. Slančiausko surinktų „Šiaurės Lietuvos pasakų, sakmių ir anekdotų" dvitomis. Iš šių knygų atsiskleidžia didžiulės lietuvių mitinio pasaulio erdvės.
Visose M. Slančiausko užrašytose pasakose pajuntame sodrią, vaizdingą kaimo šneką. Pavyzdžiui:
„Baravyks, po ąžuolu išdygęs, sušukęs:
- Ąžuole, eik sau!
Ąžuols sakęs:
- Palukėk lig trijų dienų.
Pirmą dieną augęs baravyks - jau ąžuols ir pabūgęs. Antrą dieną augęs - jau ąžuols ir nusigandęs..."
Arba:
„Kitą kartą buvus Elenėla siratėla prie pamotės. Ta pamotė teip jos nekentus, teip nekentus: vis ją bardavus, lojodavus, stumdydavus, mušdavus..."
Štai kaip įtikinamai vienoje sakmėje pavaizduotas neįtikinamiausias dalykas:
„Tamašauckas senis mano tetušio nabašninkui sakęsis (iš Kančiūnų sodžiaus ), kad jis kur ten ganęs bandą, mažas būdams, ir praganęs teliukus. Jis par visą naktį jų ieškojęs po mišką, po krūmus, po lazdynus, po papartynus. Jok auštant jam dimt ant mislies, kad to teliukai toj ir toj vietoj. Nuėjęs ir atradęs. Daugiaus žinąs, kur jo matušė verkianti, jo nesulaukdama, ir ją pasitikęs. Parėjęs namo, kojas nusiavęs, nagines išpurtęs, paskui ir nieko nebežinojęs: mat, ir tą paparties žiedą su dumblais iškratęs. O ta naktis buvus tai Švento Jono naktis".
M. Slančiausko užrašytos mitologinės sakmės yra paprasta šnekamąja kalba, kuri mažai tesiskiria nuo gyvos kasdieninės kalbos. Štai sakmėje „Išvaryti svirpliai" sakoma:
„Pociūnų sodžiuj, joniškiečiuos, pas Skablacką buvę jaujo daugybė svirplių. Vieną kartą atėjęs ubags pas juos ir įsiprašęs į nakvynę. Buvęs ruduo, kuliams laiks. Nuėjęs su šeimyna į jaują gulti, sakęs:
- Aje, kas čia pas tamstas toki daugybė tų paukštelių! Juos reik išginti..."
Juokų ir anekdotų kalba labiau nugludinta, kondensuotesnė, lakoniškesnė. Pavyzdžiui:
„Pievose pati sakanti:
- Oje, kad čia gražiai špoks gied.
Pats:
- Čia ne špoks, čia strazds.
Pati:
- Špoks.
Pats:
- Strazds...
Špoks - strazds - špoks... Ir ėmė muštis, muštis. Teip prisimušę, teip prisimušę..."
M. Slančiauskas buvo sukūrė ir eilėraščių. Dalis jų buvo išspausdinta „Aušroje" ir kitoje lietuvių periodinėje spaudoje. Iki šiol nemaža jų yra saugoma muziejuose, archyvuose arba pas privačius asmenis. M. Slančiausko poezija yra labai artima lietuvių liaudies dainoms ir jų tradicijoms. Tai yra ne tik reikšmingas autoriaus kūrybinio palikimo puslapis, bet turi ir pažintinės reikšmės, visų pirma ji parodo, kaip 1905 metų revoliucija atsispindėjo lietuvių sąmonėje.
Šiaulių „Aušros" muziejuje yra išlikęs natų sąsiuvinis „Gaidos dainelių". M. Slančiauskas čia pateikia penkias dainas su natomis, dviejų yra tik natos, užrašytos paties tautosakos rinkėjo ranka.

 

 

Nuopelnai etnografijai
Žymūs M. Slančiausko nuopelnai yra ir lietuvių etnografijai. „Aušros" muziejuje saugomas sąsiuvinis, kuriame sudėti šeši plunksna ir spalvotais pieštukais braižyti kaimų planai, sudaryti 1907 metais. Vienas planas yra skirtas vietovėms, sudarančioms keturkampį „Gruzdžiai - Šakyna - Žagarė - Joniškis". M. Slančiausko sudarytos schemos neturi mastelio, braižytos iš akies, nenaudojant jokio įrankio. Daug vertingesni yra tie planai, kuriame jis vaizduoja savo gimtąjį Trumpaičių kaimą ir išryškina Reibinių kaimo sodybų ir jo laukų kontūrus. Iš Reibinių kaimo schemos galima spręsti, kad 1907-aisiais, jos sudarymo metais, kaime gyveno 30 šeimų. Pateikiamas yra smulkus kelių ir kelelių tinklas: „Vieškelis ant Skaistgire", „Ant Gruzdžių vieškelis", „Ant Taučiūnų", „Ant Krikštanų", „Žiekmelis" ir t. t. Pažymėti Karnupio, Skaisčio ir Ąžuolupio upeliai, nužymėtos kaimo ribos: „Taučiūnų lauks", „Kemsių lauks", „Reibiniškės", pažymėti netgi nedideli kaimo laukuose esantys krūmokšniai ir net „kudrialos" (linmarkos ). Šie planai (schemos) šiandien duoda daug medžiagos ne tik ekonomonografams, tyrinėjantiems, kaip pakito kaimas nuo XX amžiaus pradžios, bet ir fizinės geografijos specialistams, renkantiems medžiagą apie landšaftų keitimąsi, veikiant antropologeniniam faktoriui. Tik iš M. Slančiausko sudarytos schemos ir tėra šiandien žinoma apie Skaisčio ir Ąžuolupio upelius bei buvusius vieškelius. Iš buvusių linmarkų skaičiaus galima daryti kai kurias išvadas apie linų auginimą Reibinių kaime ir apskritai Skaistgirio apylinkėse. Daug medžiagos čia randa ekonomistai ir sociologai, nes tai yra neįkainojama medžiaga žemės vardynui. Be to, korespondencijose, siųstose „Skardui", M. Slančiauskas minėjo dėl 1711 metų karo veiksmų, įamžino išnykusių Bernelių, Puodžiūnų ir kitų kaimų pavadinimus.
Kaip etnografinį palikimą galima vertinti ir M. Slančiausko nubraižytą savo sodybos planą, kurį jis vadina skaistgiriečiams būdinga tarme „plecius".
Dar viename sąsiuvinyje, saugomame „Aušros" muziejuje, M. Slančiauskas pateikia XIX amžiaus antroje pusėje vyrų nešiotus drabužius. Be jų brėžinių, nurodomos medžiagos, iš kurių jie būdavo siuvami, pasiuvimo ir susegimo būdai, papuošimai. Be to, autorius drabužių piešinius papildo aprašymais, pateiktais skaistgiriečių tarme. Pavyzdžiui: „Anų laikų (XIX amžiaus antrosios pusės) kepalušai buvo visų dėvimi. Povo plunksna apkaišyti. Vyriška sermėga: juodo storo milo, be pamušalo, ilga ligi čiurnų: aukštu juosmeniu iš pryšakio, skvernai neapkirpti, ligi kišenių su kabėm susegta, pakraščiai ir apykaklė baltais siūlais išvedžiota..." Be gyvenamojo būsto ir maisto, drabužiai yra vienas svarbiausių liaudies materialinės kultūros elementų. Todėl drabužių istorinės raidos, jų formų susidarymo ir keitimosi, atskirų drabužių dalių pasirodymo ir išnykimo tyrinėjimas padeda geriau suprasti krašto gamybinių jėgų vystymąsi, išryškinti liaudies meninį skonį, jos kultūrinius etninius savitumus ir istorinius kultūrinius ryšius su kaimynine tauta. Joniškiečių, kurie turėjo artimus ryšius su Latvija, drabužių piešiniai šiandien yra svarbus šaltinis etnografijos bei istorijos tyrinėjimams.
Nėra nė menkiausios abejonės, kad M. Slančiauską ir vėlesniais metais domino tautosakos paieškos ir etnografija, tačiau dar labiau pablogėjus sveikatai, 1918 metais ši jo veikla galutinai nutrūko. Iš viso M. Slančiauskas kartu su pagalbininkais surinko nepaprastai daug tautosakos: užrašyta daugiau kaip 4500 vienetų - apie 900 dainų ir kelios iš jų su natomis, 660 sakmių ir pasakų, apie 400 užkalbėjimų, 700 patarlių ir priežodžių, daugiau nei 200 mįslių, 550 įvairių tikėjimų, kaimų planų, vaistų receptų, piešinių ir kt., visa tai vadindamas „niekniekiais ir burtais".
M. Slančiauskas buvo parengęs spaudai porą leidinėlių, kurių dėl lėšų stokos nepavyko išleisti.

 

 

Sudarė tarptautinių žodžių žodynėlį
Mokėdamas kelias užsienio kalbas, jis sudarė tarptautinių žodžių žodynėlį. Jame įrašyti 427 tarptautiniai žodžiai su lietuviškais atitikmenimis. Pavyzdžiui: „demokratija - žmonių valdžia priešinga aristokratijai (ponų valdžiai)", „disharmonija - nesantartis" ir t. t. Į žodynėlį įtraukti ir žymieji antikiniai graikų bei vėlesnių laikų mokslininkai: Herodotas, Galilėjus, Humboldtas, Darvinas, Pitagoras ir kt. Sprendžiant iš lietuviškų atitikmenų (mumija - balzamuotas, nesupuvęs lavonas; proza - kaip kalbama, taip rašoma; tironas - pas senovės graikus buvo tokie valdininkai (baisūs). Tai - originalus kaimo švietėjo darbas.

 

 

Įvertintas Lietuvių Mokslo Draugijos
Gavęs paskaityti L. Ivinskio sudarytų kalendorių, analogišką leidinį dar iki „Aušros" pasirodymo parengė ir M. Slančiauskas. Jį parengęs, rūpinosi išleisti Jelgavoje, bet dėl lėšų trūkumo nepavyko ir šio sumanymo įgyvendinti.
Su neslepiamu entuziazmu M. Slančiauskas sutiko 1907 metų Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigimą Vilniuje. Už didelius nuopelnus propaguojant lietuvišką spaudą bei renkant tautosaką, tais pačiais metais jis buvo išrinktas šios draugijos nariu-korespondentu. Su jam būdingu kuklumu abejojo, ar jis yra vertas tokios garbės. „Jaučiuos einąs kaskart silpnyn ir silpnyn", - prisipažino laiške P. Avižoniui.
Žinomas folkloristas prof. Augustas Robertas Niemis taip yra įvertinęs M. Slančiausko surinktą tautosaką: „... Slančiauskas yra vienas labiausiai nusipelniusių liaudies poezijos rinkėjų Lietuvoje. Slančiausko rinkiniai turi nepaprastai gausingai brangios medžiagos iš visokių liaudies poezijos sričių ir daug tokios, kuri mokytiems rinkėjams retai arba visai nėra prieinama. Kad Lietuvoje kiekviename kampely būtų buvę tokių rinkėjų, tautos padavimai nebūtų pražuvę".

 

 

Sovietų valdžia bandė padaryti komunistu ar ateistu
Nuo pat ankstyvos jaunystės M. Slančiauskas pamėgo knygą. Tuo metu, kai carinės priespaudos engiamame krašte pradėjo plisti pirmieji lietuvių kalba Prūsų Lietuvoje išleisti įvairūs leidiniai, įvairiausiais būdais stengėsi jų įsigyti, nors už tokią veiklą valdžios ir jos represinių struktūrų buvo persekiojama ir baudžiama. Nepaisant to, savo namuose M. Slančiauskas sukaupė gausią asmeninę biblioteką. Joje, be grožinės literatūros kūrinių, buvo Aristotelio, Berkono, Dž. Bruno, Č. Darvino, Š. Furje, I. Kanto, D. Milio, F. Nyčės, Platono, Sokrato, H. Spenserio, B. Spinozos, R. Tagorės, L. Tolstojaus ir kitų žymių žmonių veikalų. M. Slančiausko bibliotekoje buvo ir K. Markso „Kapitalas" bei „Komunistų partijos manifestas". Sovietmečiu teigta, jog M. Slančiausko bibliotekoje būta Vladimiro Uljanovo-Lenino bei Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Aleksos-Angariečio parašytų ir išleistų veikalų, o ypač išleistų po 1917 metų spalį įvykdyto bolševikų perversmo Rusijoje. Tai - visiška netiesa, nes šios bibliotekos savininkas buvo ne toks socialistas, kokio socializmo Lietuvai ir kitoms laisvojo pasaulio tautoms nešėjai buvo Vl. Uljanovas-Leninas, V. Mickevičius-Kapsukas ir Z. Aleksa-Angarietis. LKP ideologai bei propagandistai M. Slančiauską jau po mirties bandė padaryti komunistu ar ateistu. Tokiu jis niekada savęs nelaikė.

 

 

Šnapsas ir tabakas - knygos
M. Slančiausko biblioteka naudojosi ne tik pats jos šeimininkas, bet ir Skaistgirio bei aplinkinių kaimų jaunimas ir kai kurie Žagarės dviklasės mokyklos pedagogai. Dažnai su ironija apie savo bibliotekoje buvusias knygas M. Slančiauskas mažiau išprususiems savo kaimynams sakydavęs: „Čia mano šnapsas ir tabakas". Į amžiaus pabaigą jis visą gyvenimą kauptas knygas išdalino kitiems. 1918-1919 metais Skaistgiryje suorganizuotuose kursuose suaugusiems jis dovanojo dalį savo knygų, o prieš pat mirtį 600 knygų - Lietuvos Jaunimo Sąjungos Joniškio skyriui.
Daug laiko skiriant tautiečių švietimui, vis mažiau jo liko siuvimui, o galutinai šį amatą apleido dėl silpnos sveikatos. Dėl to namie atsirado skurdas. Su širdgėla tuo metu eilėraščiuose jis aprašė savo dukterų išvykimą į JAV duonos ir laimės ieškoti. Tačiau nepaisydamas visų negandų, įdėmiai su viltimi sekė tiek carinės imperijos, tiek ir viso pasaulio politinį gyvenimą ir su neslepiamu džiaugsmu sutiko 1918 m. vasario 16 d. paskelbtą nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

 

 

Daug daugiau yra Tėvynei paaukojęs negu iš jos gavęs
Visą gyvenimą paskyręs savo Tėvynei ir rūpinęsis savo tautiečių švietimu, išsaugojęs ateinančioms kartoms lietuvių liaudies kultūros lobius, daugelio apleistas ir užmirštas, 1924 m. kovo 11 d. M. Slančiauskas mirė. Buvusių nuodėmių katalikų dvasininkai ir po mirties jam atleisti negalėjo... Rudiškių parapijos klebonas kategoriškai atsisakė įsileisti velionio palaikus amžinam poilsiui į vietos kapines. Tik po ilgų derybų Žagarės, Skaistgirio, Joniškio bei Gruzdžių apylinkių jaunimas, tinkamai velioniui pareikšdamas pagarbą, klebonui nusileidus, M. Slančiausko palaikus palaidojo Rudiškių kapinėse. Vienas iš Lietuvos Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, vėliau Lietuvos prezidentas Kazys Grinius pripažino, kad M. Slančiauskas „daug daugiau yra Tėvynei paaukojęs negu iš jos gavęs".
1927 metais už JAV gyvenusių M. Slančiausko mokinių ir jo gerbėjų surinktas lėšas, Rudiškių kapinėse ant jo kapo buvo pastatytas ir atidengtas antkapinis paminklas su įrašytais jo žodžiais: „Dirbau, krutėjau, kiek galėjau. Dabar jau gana".
Mirus M. Slančiauskui, giminės jo sodybą Reibiniuose pardavė to paties kaimo gyventojui. Šis, griaudamas gyvenamąjį namą, rado kamine užmūrytų 1903-1905 metais išleistų laikraščių bei knygų. Visą tai išsivežė Šiaulių „Aušros" muziejaus darbuotojai. Visa tai iki šiol yra saugoma tame muziejuje.
Lietuvoje, o ypač Joniškio rajone, M. Slančiausko atminimas iki šiol tebėra gyvas. Jo pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. Sodyboje Reibinių kaime įrengtas muziejus-sodyba, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus filialas. Jame saugoma gausi dokumentų ir nuotraukų kolekcija, iliustruojanti M. Slančiausko gyvenimo ir veiklos kelią. Juk šis žmogus darė nepaprastą poveikį savo amžininkams ir jaunajai kartai, rodė pavyzdį ne vienai dešimčiai savo pasekėjų, kurie šiandieninėje Lietuvoje, nors ir labai gaila, vis dėlto yra gerokai primiršti.

 

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 


 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-29 18:38
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Karolis

2020-05-23 14:18

Labai įdomi publikacija.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media