Žurnalistikos istorija

MINIATIŪROS IŠ NATŪROS

 

VIENAS BALAS

Stovėjau prie dviejų gatvių sankirtos. Buvo gražus rugpjūčio rytas. Neskubėjau, nes turėjau pakankamai laiko, nors ir reikės tolokai kulniuoti įkalnėn kylančiomis gatvėmis iki Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto. Ten gausiu laikyti paskutinį stojamąjį egzaminą - iš geografijos. Septintąjį. Tiek jų buvo stojant į žurnalistiką. Iki tol šešetą jų pavyko išlaikyti sėkmingai. Lietuvių ir rusų žinios vertintos subendrintu pažymiu už atsakinėjimą žodžiu ir rašto darbą. Plius dar užsienio kalba (man - anglų), istorija ir pabaigai - geografija. Iki pastarojo buvau surinkęs 19 balų iš dvidešimties galimų. Jeigu iš „žemės rašto" gaučiau penketą, be kliūčių tapčiau studentu, nes toks buvo „praeinamsis balas". Tereikia užkopti į tą fakultetą ir jame susirasti nurodytą auditoriją.

Taigi stovėjau prie tuometinių N. Gogolio ir V. Kapsuko (dabar Jogailos ir A. Smetonos) gatvių kampo ir kiek užsisvajojęs nekreipiau dėmesio į nuo Prospekto atburzgiantį autobusą. Užuot toliau burzgęs platesne gatve, jis gana staigiai pasuko į siauresniąją ir kairiuoju šonu perbraukė man per krūtinę. Vos atsilaikiau ant kojų. Jei būčiau stovėjęs dar keliolika centimetrų arčiau važiuojamosios dalies, tai, ko gera, dabar nekalenčiau kompiuteriu šių eilučių.

Medinėmis kojomis ir zvimbiančia po tokio sukrėtimo galva nukėblinau iki egzamino vietos. Lyg per sapną ištraukiau kažkurį bilietą. Iš jo pro kelių dešimtmečių laiko sluoksnį teprisimenu, jog turėjau žemėlapyje parodyti Daniją ir kažką papasakoti apie tą valstybę. Pabaksnojau lazdele žemėlapyje ties Skagerako ir Kategato sąsiausriais, pamemlenau apie konstitucinę monarchiją. Tada, aišku dar nežinojau, kad po daugelio metų pati Danijos karalienė lankysis Lietuvoje ir užsimanys nueiti į... turgų. Kalvarijų prekyvietės vartai tokia įžymia proga bus skubiai nudažyti, o prekijams prisakyta būti su švariomis prijuostėmis.

Gavau penketą ir supratau, kad balų tikrai pakaks - 24. Po keleto dienų jau VU centriniuose rūmuose teko stoti priešais priėmimo komisiją, atsakyti į keletą klausimų. Maždaug iš šimto stojusiųjų į žurnalistiką be kliūčių pateko koks pentadalis. Liko trejetas vietų, į kurias pretendavo aštuonetas surinkusiųjų po 23 balus. Iš trijų laimingųjų įsiminė dvi mergužėlės - Banga Vaitkūnaitė ir Irena Jūrevičiūtė, o trečiojo arba trečiosios šiandien iš atminties jau niekaip nebeiškrapštau. Tačiau tai buvo tikrai ne Giedrė Urmanaitė, aukšta kaip liepa ir surinkusi pakankamai balų, o Universitetą baigusi raudonu diplomu - vien penketais.

Rugsėjo pirmąją susirinkome visas kursas, kurio dauguma po studijų taps aštuntosios laidos absolventais. Kai susėdome į senoviškus, matyt, dar prieškarinius suolus, auditorijon atėjo du dėstytojai - Žurnalistikos katedros vedėjas Jonas Karosas ir docentas Jonas Bulota. Pirmasis - daugokai pražilęs ir praplikęs, nors jam tąmet - 1956-aisiais - tebuvo 44 metai, bet praėjęs karą, po jo grįžęs neberado nuo plaučių ligos mirusios žmonos. Antrasis išliko atmintyje ne tiek dėstyta spaudos istorija, kiek linksmais anekdotais, nes jų žinojo begales, neveltui turėjo sukaupęs didelę humoristinės literatūros biblioteką.

Atėjus pirmajai studijų žiemai, apsigaubę paltais sėdėjome menkai šildomose auditorijose. Mat daug kur sienose žiojėjo skylės, vedė centrinį šildymą. Tačiau buvome labai jauni, ir joks šaltis neatbaidė mūsų klausytis išmintingų dėstytojų. Kaipgi neprisiminsi Irenos Kostkevičiūtės (įvadas į literatūrą), Adelės Laigonaitės (lietuvių gramatika), Juozo Pikčilingio (stilistikos pagrindai), Jurgio Lebedžio (senoji lietuvių literatūra), Jono Dumčiaus (antikinė literatūra). Tačiau labiausiai mums patiko skardžiabalsė Kristina Rickevičiūtė, dėsčiusi logiką. Ši disciplina tapo vieninteliu egzaminu po pirmojo semestro, todėl gavusieji penketus iškart tapome pirmūnais su padidinta stipendija. Daugelis vienintelį kartą per visas studijas, nes geroji dėstytoja dosniai į mūsų studijų knygeles prirašė "lab. gerai". Vėlesniuose kursuose nuoširdžiai mus prusino žurnalistai praktikai Hubertas Paluševičius (fotoreportažas), Juozas Oguzas (spaudos žanrai), neseniai mus palikęs paskutinis iš dėstytojų plejados Bronius Raguotis (užsienio lietuvių spaudos istorija).

Po daugelio metų sėdžiu ir galvoju, kad jeigu nebūtų patekusi į trejetą laimingųjų mano būsimoji žmona, tai šiandien nebūtų tokios mudviejų šeimos, kokią turime. O jeigu ji būtų gavusi dar vienu balu mažiau ar mane mirtinai nutrenkęs tasai autobusas... Tas vienas vienintelis balas nulėmė mūsų gyvenimus. Po universiteto sukūrėme šeimą, susilaukėme trijų palikuonių. Jie dabar turi savo atžalų, o mes - jau vieną propalikuonę. Jeigu bent vienu balu mažiau, būtų visai kitaip pasisukęs likimas.

BE KONFŪZO

Baigėme ketvirtąjį semestrą, praeityje du kursai. Iki rudens dar toli - visa vasara. Birželį mūsų laukia kelionė į Latviją. Jos nusipelnėme kaip premijos už visuomeninę veiklą, kurią vainikavo koncertinis pasirodymas Žilinų kultūros namuose, Žilinai - kaimas Varėnos rajone, 6 km į šiaurę nuo kelio Vilnius-Alytus. Vakaruose plyti Žilinų miškai, toliau - Puodžių durpynas. Žilinai minimi nuo XIV a. pabaigos. XIX a. buvo Žilinų kaimas ir dvaras, pokaryje - apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė, kurioje 1958 metais iškilo naujieji kutūros namai. Juos talkomis padėjo statyti ir įrengti mūsų universiteto studentai.

Pro šešeto dešimtmečių laiko miglą sunku prisiminti, ką ketinome dainuoti Žilinų publikai. Kažkuris mūsiškių ėmė abejoti, „ar nebus konfūzo". Tačiau veiklioji kurso seniūnė Teklė Virpšaitė (vėliau Mačiūlienė - „Kauno dienos" redaktorė) nuvijo šalin visas abejones. Ji sakė, jog turime bent porą mokančių groti kursiokų (Regimantą Kudirką gitara ir Jūratę Gustaitę pianinu), o dainuoti gali kiekvienas, „kam meška neužmynė ant ausies". Kaip buvo, kaip ne, bet tapome pripažinti geriausia fakulteto grupe.

Greituoju traukiniu „Čaika" („Žuvėdra") pasiekiame Rygą, o iš ten - nebetoli iki Siguldos. Jos apylinkėse pataikome į šaunią Pabaltijo studentų sueigą, kuri specialiai sutapatinta su didžiausia latvių vasaros švente - Lyguo, kas paraidžiui reiškia vidurvasarį. Lyguo sutampa ir su mūsiškėmis Joninėmis (latviškai Jāņi arba Līgo svētki) bei švenčiama per vasaros saulėgrįžą (naktį iš birželio 23 į 24 d.). Šventės papročiuose esama daug elementų, susijusių su senovės žemdirbių ir gyvulių augintojų tikėjimu gamtos jėgomis. Būdavo dainuojamos dainos, turinčios priedainį „lyguo". Šventės naktį aukštumose kūrenamos ugnys, šokinėjama per laužus, ieškoma paparčio žiedo. Jautėmės jį suradę ir mes, per trumpiausią metų naktį be perstogės šokę ir dainavę, o gerkles už dyką vilgę latvišku alumi bei užkąsdami naminiu sūriu.

Nuo tos šventės daug vandens Gaujos upe pro Siguldą nutekėjo. Daug pasikeitimų visų kursiokų gyvenimuose nutiko, kai kurių jau nebėra. Atmintyje iškyla dar viena kelionė į Latviją. Ji gerokai artimesnė mūsų laikams, nes vyko po keturių dešimtmečių nuo dainavimo Žilinuose. Po didžiosios santvarkų pervartos 1990-ųjų kovą daugelio vyresnio amžiaus žurnalistų nebeliko profesionalioje žiniasklaidoje. Teko ieškotis kito darbo. Pradžioje mane priglaudė pirmoji mobilaus ryšio bendrovė „Comliet". Užsiimant reklama per prezentacijas, dar reikėjo kas ketvirtį leisti nedidelį laikraštuką

„Comliet info". Esu dėkingas anuometinei tos kompanijos vadovybei (pirmiausia šviesios atminties generaliniam direktoriui Vytautui Kuzmai) už galimybę apsilankyti didžiausiose Europos knygų mugėse - Leipcige, Frankfurte prie Maino, Varšuvoje. Beveik po ketverto metų gavau kvietimą darbui į Viešųjų ryšių skyrių „Vilniaus Banke". Galima tiesiai sakyti, jog šiai pirmajai komercinei finansų institucijai, kuri pradžioje vadinosi „Spaudos bankas", pamatai buvo padėti iš žiniasklaidos finansų.

Bankas 1990 metais įkurtas sutelkiant lėšas (pajus) 72 organizacijų, pavaldžių Spaudos komitetui. Vienu pagrindinių steigėjų tapo rajonų leidinių susivienijimas „Periodika". Jam vadovavo dabartinis LŽS senjorų klubo prezidentas Ipolitas Skridla. Banką steigti ir jam vadovauti pavesta Spaudos komiteto pirmininko pavaduotojui Juliui Niedvarui. Į naują finansų įmonę atėjo dirbti daug jaunų žmonių, todėl jie buvo aktyvūs ne tik prie kompiuterių, bet ir už įstaigos sienų - daug keliavo, smagiai sportavo. Pasitaikė proga sudalyvauti, galima sakyti, tarptautinėse varžybose Tukumo rajone, kur mūsų banko komandą pakvietė „Latvijas Unibanka". Patekau į plaukikų veteranų grupę, nes nuo jaunystės gerai sekėsi ši sporto šaka.

Atėjo eilė šokti į atvirą baseiną ir įveikti šimto metrų distanciją. Puikiai, tiesiog „skutamuoju skridimu" pavyko startuoti. Tik staiga pajutau, kad nusmuko plauktinukės ir, greitai paniręs, vos spėjau jas sugauti ant dešinio kulno. O kas jeigu būčiau nespėjęs... Kaip išlipti į krantą vien su „Adomo kostiumu"? Varžybas stebėjo gausus būrys kolegų ir „Latvijas Unibanka" vadovas Andris Berzinš, kuris po dvylikos metų taps tos kaimyninės šalies prezidentu. Atplaukiau paskutinis, bet laimei - „be konfūzo", tai yra, be sumišimo, suglumimo ir be gėdos, kaip sako žodynas (lot. confusus - sumišęs, suglumęs). Tegul tik žodyne tas žodis ir pasilieka.

2022 01 31