2022 m. gruodžio 9 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Povilas Pukys: žurnalistas, redaktorius, aktyvus evangelikų liuteronų veikėjas

2022-01-22
 
Povilas Pukys darbo kambaryje namuose. Valerijaus Koreškovo nuotr.

Povilas Pukys darbo kambaryje namuose. Valerijaus Koreškovo nuotr.

Vilniuje, 2017 metų kovo 15-osios ankstų rytmetį Viešpaties į amžinuosius namus buvo pasišauktas Povilas Pukys, buvęs Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos tarybos narys (1998 12 05-2015 04 19), ilgametis žurnalo „Liuteronų balsas" redaktorius (1999-2014), metraščio „Parapijos analai: 1988-2010" sudarytojas, prisiminimų knygų „Anuokart prie uosto" (2007), „Trečias nelaimi" (2010), „Skersprūsio klupinis" (2015), „Maumo sapalai" (2017) autorius.
Povilas Pukys priklausė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijai. Jo gimtuosiuose namuose Palangoje po tėvo Jokūbo mirties (1993 03 12) meldėsi Palangos liuteronai, kol 2012 07 14 buvo pašventinta naujoji bažnyčia.
Povilas Pukys gimė 1925 m. gegužės 10 d. Palangoje, nuo 1932 m. augo Vitėje greta Klaipėdos uosto, mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kraštą 1939 m. aneksavus Vokietijai, sugrįžo į Palangą.
Nuo 1944 m. pradėjo dirbti. Frontui iš rytų persiritus per Lietuvą, jaunuolis iš pajūrio atkeliavo į karo veiksmų nuniokotą Vilnių. Žiaurus likimas neaplenkė ne tik miesto gatvių, namų, bet ir jų privataus gyvenimo. Iš namų, bažnyčių, bibliotekų, knygynų be skrupulų buvo surinktos ir nacionalizuotos knygos. Iškilo netikėtas keblumas - nugalėtojai, naujieji ideologinių struktūrų tarnautojai, nemokėjo vokiečių kalbos. Prie knygų lentynų įkurdino šią kalbą gerai mokėjusį Povilą - turėjo išversti knygų antraštes, trumpai apibūdinti jų turinį. Smalsiam jaunuoliui pavyko keliolika knygų pasikišti po skvernu ir parsinešti į savo būstą. Šiandien jos - ikikarinio Vilniaus ir apylinkių Vakarų kultūros liudininkės.
Povilas Pukys atkakliai siekė aukštojo išsilavinimo - Vilniaus universitete studijavo teisę, 1956 m. baigė lituanistiką Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete.
Ilgus metus dirbo žurnalistu laikraščiuose ir žurnaluose „Komjaunimo tiesa", „Jaunimo gretos", „Literatūra ir menas", „Šluota", „Kinas" ir kt.
Išpopuliarino Lietuvos radijo ir televizijos savaitraštį „Kalba Vilnius", tapęs jo redaktoriumi, spausdino lenkų, jugoslavų iliustruotų žurnalų tekstus ir iliustracijas, serbų pjeses, propagavo „Vilniaus bokštų" estradinių dainų konkursą, džiazo muziką ir kita. Nenuostabu, kad savaitraščio turinys užkliuvo valdžiai ir 1968 m. spalį redaktorius Povilas Pukys buvo priverstas palikti redakciją.
Nuo 1968 m. dirbo Lietuvos kino studijos Dokumentikos sektoriaus redaktoriumi, vėliau - vyriausiuoju redaktoriumi. Parašė scenarijų, dokumentinių filmų tekstų. Nuo 1979 m. režisavo užsakomuosius filmus. Tapo Lietuvos kinematografininkų sąjungos nariu. Iš tų laikų skaitytojams lieka prisiminimai apie kolegas: apie režisierių ir operatorių Robertą Verbą rašė R. Oginskaitės knygoje „Nuo pradžios pasaulio" (2010), režisierių Henriką Šablevičių - R. Rakauskaitės knygoje „Šoblė" (2010).
Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraščiui „Literatūra ir menas" 2016 metais švenčiant 70-metį, vieną jo leidybos pertvarkos epizodą prisiminė poetas, vertėjas Vacys Reimeris (1921-2017): „Savaitraštis buvo leidžiamas, kaip ir daugelis ano meto laikraščių („Tiesa", „Pravda", „Literaturnaja gazeta" ir kt.), „paklodės" dydžio formatu. Su redakcijoje dirbusiu išmaniu žurnalistu Povilu Pukiu sumanėme „Litmenį" padaryti skaitytojui patogesnį, o išorinį vaizdą malonesnį. Nelengva buvo susitarti su spaustuvininkais, įkūnyti naujo formato puslapių dėlionę ir kita. Bet susitarėme. Šįkart partinis pareigūnas taikliai šovė papriekaištavęs, kas mus „įkvėpė" pakeisti leidinio išvaizdą. Mes tikrai pasekėme prancūzų literatūros žurnalo „Littéraire français" pavyzdžiu. Žinoma, teko išgirsti priekaištą, jog pasiduodame supuvusių Vakarų įtakai. Bet senas formatas negrąžintas."
Atgimimo metais Pukių senasis namas Palangoje Maironio g. 25 užleistas ev. liuteronų parapijai - čia nuo 1993 m. veikė maldos namai, iki 2012 07 14 buvo pašventinta nauja Palangos bažnyčia. Tai natūraliai pratęsė Pukių giminės veiklą - senolis Martynas Pukys (1864-1941) buvo ūkininkas, surinkimininkas bei sakytojas, o tėvas Jokūbas Pukys (1895-1993) - Klaipėdos, Palangos ir Kretingos ev. liuteronų bendruomenių žmogus, nuo 1939 m. su žinomu Klaipėdos krašto veikėju Jurgiu Lėbartu atkūręs Palangos parapiją, dalyvavęs pirmajame pokario (1955 m.) LELB Sinode. Knygoje „Skersprūsio klupinis" gausiai įterpti jo prisiminimai.
Į Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos gyvenimą Povilas įsijungė po kelerių metų nuo jos atsikūrimo, 1998 m. gruodžio 5 d. buvo išrinktas į parapijos tarybą, kuri jam patikėjo redaguoti „Liuteronų balsą".
Povilui Pukiui ne kartą teko atstovauti parapijai, viešint Vokietijoje, Kanadoje ir kitur. Dalyvavo parapijos senjorų veikloje, turėjo ir vaidintojo gebėjimų. Ne vieno parapijiečio atmintyje išliko Velykų šventė, kurios metu parapijos senimas suvaidino šiam laikui skirtą biblinį vaidinimą, susilaukusį nusistebėjimo, aplodismentų ir padėkos žodžių.
Povilo Pukio gyvenimą nuolatos lydėjo laikraščiai, žurnalai, knygos. Povilas žadėjo kada atsinešti ir keletą anuomet pokaryje išsaugotų vokiškų knygų į pamaldas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Ten yra stalas, ant kurio pamaldų dalyviai ar svečiai gali pasirinkti naujos spaudos, knygų. Prie jo sėdėdavo laikraštininkas Povilas Pukys. Čia pasikalbėti sustodavo dažnas maldininkas, parapijietis ar atvykėlis. Parapijiečių šis spaudos stalelis taip ir vadintas - Povilo stalas.
Metų sandūroje ant jo atsirado ir naujausioji Povilo knyga „Maumo sapalai", sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių: vienoje - autoriaus įvairių gyvenimo tarpsnių vaizdingi prisiminimai, kitoje - „Liuteronų balse" kadaise publikuoti pokalbiai su parapijiečiais, trumpai papildyti šių dienų informacija. Ketinta šios knygos sutiktuves parapijoje surengti pavasariui įsibėgėjus, kai atšils...
Šią ir ankstesniąsias knygas, šeimos rūpesčiu, ant „Povilo stalo" bažnyčioje galėjo rasti atsisveikinti su Povilu susirinkusieji.
Kovo 17 d. urna su velionio palaikais buvo pašarvota Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Atsisveikinimo pamaldas 17.00 val. laikė vyskupas Mindaugas Sabutis, antrasis parapijos kunigas Ričardas Dokšas ir Lietuvoje tuo metu viešėjęs Vokietijos lietuvių kunigas Valdas Žielys. Pastarasis atsisveikinimo vakarą papuošė pianinu atlikęs improvizuotą žinomų liuteroniškų giesmių popuri.
Susitikimo amžinybėje viltyje pasiliko velionio žmona Silvija Lomsargytė-Pukienė, sūnus Žilvinas Martynas ir dukra Eglė Paulina, vaikaičiai, kiti giminės ir artimieji.
**
Šis atsisveikinimo žodis paimtas iš mėnraščio „Lietuvos evangelikų kelias" 2017 m. Nr.4-5. Jį LŽS svetainei atsiuntė Kęstutis Pulokas, aktyvus visuomenės veikėjas, vertėjas, buvęs žurnalo „Liuteronų balsas" redaktorius, dabar redaguojantis „Lietuvos evangelikų kelią". Manau, kad mes turime daugiau žinoti apie kolegas, leidžiančius religinę spaudą.
Vytautas Žeimantas
 
Rubrika Žurnalistikos istorija yra SRTRF projekto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-03-30 12:11
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media