Archyvas :: Žurnalisto Juozo Kaributo kelionė aplink pasaulį
Juozas Kaributas
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Žurnalisto Juozo Kaributo kelionė aplink pasaulį2018-02-14 Juozas Kaributas Algis Kusta Dažnas savo bibliotekoje, matyt, turi kelionių knygų. Manojoje, be kitų, yra kelios tokios, kuriose minimas žodis „aplink". Tai, aišku, garsioji Ž. Verno „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų", tai Amerikos lietuvių Vlado Rasko „Trylika kartų aplink Žemę" ir Juozo Kaributo „Kelionė aplink pasaulį". Apie pastarąją (manau, mažai girdėtą) ir jos autorių noriu šiek tiek papasakoti. J. Kaributas, gimęs 1909 m. Kinderių k. Šimonių vls. Panevėžio apskrityje, buvo žurnalistas ir teatralas. Mokėsi Anykščių mokykloje, Kauno suaugusiųjų gimnazijoje. 1937 m. įstojo į J. Miltinio vadovaujamą dramos studiją, vėliau perėjo į valstybinę dramos studiją, vadovaujamą B. Dauguviečio - taigi, turėjo gerus mokytojus. 1940 m. buvo priimtas į Kauno valstybinį teatrą aktoriumi. Pora metų (1942-1943) studijavo žurnalistiką VDU Teologijos-filosofijos fakultete. Karui baigiantis pasitraukė į Vokietiją, buvo Fišbeko lietuvių stovyklos dramos trupės režisieriumi. Nuo 1949 m. apsigyveno JAV. Režisavo lietuvių statomus spektaklius. J. Kaributas nuo 1936 m. reiškėsi Lietuvos periodinėje spaudoje, vėliau bendradarbiavo išeivijoje leidžiamuose laikraščiuose - „Drauge", „Tėviškės žiburiuose", „Laisvojoje Lietuvoje", „Lietuvių dienose", „Naujienose". Dirbo Holivudo filmų pramonėje korespondentu ir recenzentu. Tiesa, savo kelionių knygoje jis kukliai užsimena apie bendradarbiavimą spaudoje. Kartais klausiamas, ar nėra spaudos žmogus, nors labai nedrąsiai visiems atsakąs, kad taip, bet „labai bijausi, kad mūsų garsusis žurnalistas V. Bakūnas nenugirstų ir nepasipiktintų, kad aš, toks mažutėlis, galiu tą skambų vardą prisikergti", o kai kuriose šalyse (Alžyre, karo su Izraeliu paveiktose arabų valstybėse) buvo pravartu nuslėpti, kad esąs spaudos darbuotojas - ten į tokius buvo žiūrima įtariai. Jo pavardė susišaukia su kunigaikščio Kaributo laikais. Kaributas buvo Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus, valdęs Naugardo-Seversko kunigaikštystę, su broliu Skirgaila stojęs prieš Kęstutį ir padėjęs įsigalėti Jogailai. Tai tik toks dėl įdomumo ekskursas į istoriją, šiaip nežinau, ar J. Kaributo pavardė nors kiek su tuo dalyku susijusi. Lietuviškų pavardžių žodynas rašo, kad šaknis kar- sietina su lietuviškais žodžiais karias „kariuomenė", karas, karys ir pan. O J. Kaributo būta malonaus, linksmo būdo žmogaus. Tai rodo ir jo knygos tekstas. Ji 1000 egz. tiražu išleista Los Andžele 1973 metais, taigi iškart po tos kelionės aplink pasaulį, kurios tikslas - „pamatyti, kaip kiti kraštai gyvena". Kaipgi prasidėjo toji kelionė? „1972 metų kovas skleidė pavasarinius pumpurus. Mano agentas dirbo išsijuosęs. Bilietų virš penkios dešimtys. Reikia sudaryti kelionės maršruto planas. Smulkiai sužymėta visos vietovės ir net atstumai - mylios. O tų mylių tiek daug. Nustebau pamatęs, kad reiks man praskristi 17673 mylios kelio". Kelionės aplink pasaulį „Round the world" bilietas kainavo 1500 dolerių. Autorius pastebi - daugelyje šalių patarnautojai, stiuardesės „šypsosi ligi ausų ir nežinai net dėl ko? Gal kad skrendi į jų kraštą? Visi nori turistų ir svarbiausia - dolerių. Nuostabiai maloniai jie čia moka turistą užimponuoti, kad anas čia ilgiau pasiliktų ir nepašykštėtų dolerių. Čia doleriui groja gražiausią muziką. Jam iškloti raudoni kilimai. Visur, kur tik pajudėsi, mokėk. Turistai labai lengvai švaisto pinigus, nors parvykę ir turės susispausti. Tai yra niekis prieš tai, kad turėjo „good time". Skaitydami knygoje, kokį pasaulį matė autorius prieš beveik pusšimtį metų, mintyse galime palyginti su pasikeitusiu dabartiniu. Štai kad ir įspūdžiai iš Korėjos sostinės Seulo. 1972 m. „mieste veda požeminį traukinį, tad visur išgriauta ir atrodo pasibaisėtinai. Rieda visokios rūšies susisiekimo priemonės. Visokių vežimų, dviračių,, kurie taip apkrauti, kiek kur begalima: skardinių statinių, medinių dėžių, pintų indelių ir visokių man neatpažįstamų atributų. Čia nesimato pasipuošusių ir pasidažiusių moterų. Miesto centre lentomis užkalti langai, skardos durys. Užmiestyje pakelėse supluktos iš molio lūšnos, langai veido didumo. Visur kur bepažvelgsi, aiškios skurdo ir vargo žymės. Bendrai kraštas dar labai primityvus ir tamsus. Čia jie dar tiki baidyklėmis, kurios apsaugančios nuo piktų dvasių. Atvykusieji iš kaimo apsirengę labai primityviai, ypač moterys, tikrai daugiau į baidykles panašios". Dabar vien reportažai iš žiemos olimpinių žaidynių Pjongčange rodo, kokia klestinčia šalimi tapo Pietų Korėja. Autorių jaudina pasaulio skurdas. : „Einu miesto (Honkonge - A.K.) centrine gatve, kur žvilga vitrinos nuo prikrautų brangenybių, ir čia pat po vitrina sėdi jauna moteris, apdriskusi, pasiguldžiusi ant purvino šaligatvio kokių 8 mėnesių visai nuogą kūdikį, prašo praeivių išmaldos. Šiurpas ima pamačius ir skubi greičiau praeiti. Kokia gyvenimo ironija". Indijos didmiesčių gatvėse matydamas ant šaligatvių miegančius žmones ir gyvulius, J. Kaributas sako imąs „suprasti, koks laimingas esu, gyvendamas Amerikoje. Ne mažiau laimingas, , kad gimiau, augau ir brendau mažoje lietuvių tautoje, kur buvo puoselėjamos gražios tautos tradicijos, dainos, papročiai ir kultūra. Kaip visa tai dabar man kitokioje šviesoje ima atrodyti. Koks aš laimingas, kai vaikystėje nemačiau ir nežinojau, kad kai kur tiek vargo ir skurdo. Nežinojau jaunystėje, koks yra baisus benamio žmogaus gyvenimas, kuris turi naktis praleisti, miegodamas ant pliko šaligatvio". Autorius prisipažįsta, kad politika jam „nemielas, svetimas dalykas ir aš į jos dirvonus nekišu snapo. Man įdomu kraštai, jų kultūra, civilizacija bei papročiai, tradicijos ir gyvenimo būdas". Tam knygoje skiriama daugiausia dėmesio, vertinama iš turisto, žurnalisto, menotyrininko pozicijų. Štai Tokijuje sutikti žmonės J. Kaributui pasirodė „tokie jau vienodi" - jų lyg smilga prapjautos akys kartais nelabai draugiškai palydi turistą. „Priartėjome prie kažkokios šventyklos, kuri daugiau panaši į stadioną. Marškomis pridengtas priekis ir kokiais tai hieroglifais prikraigytas. Prie jų pristatytas lyg Lietuvos ūkininko karvėms girdyti lovys. Prieš visą šitą papuošalą žmonės sustoja ir meta į lovį pinigus, labai žemai nusilenkia, pašokdami į viršų, suiploja tris kartus delnais. Tada pakelia akis į dangų ir lyg stabo ištikti stovi vietoje. Tada vėl žemai nusilenkia ir eina sau pasimeldę. Kaip tas jų Dievas tas maldas surikiuoja ir priima labai sunku man suprasti. Atrodo daugiau komiškai. Nors šypsotis nė nebandžiau. Juk tai žmonių įsitikinimas, kuris į jų pasąmonę įaugęs. O jeigu taip, tai jis reikia ir gerbti". Toks pagarbus požiūris į tautų papročius vyrauja visoje knygoje. Ką rodo ir ši citata, autorius dažnai vartoja palyginimus su Lietuvos kaimu - išeivio sąmonėje jis tvirtai laikosi. Štai japonas „neša ant kupros „keselį", kaip kadaise mūsų ūkininkas nešdavo į tvartą šieną". Žvelgdamas nuo kalno Honkonge, mato - vandenyne laivų ir laivelių tiek, kiek „per šv. Jono atlaidus Lietuvos mažame bažnytkaimyje arklinių vežimų, prie kurių arkliai kramsnodavo pašarą". Birmoje prie upelio „vaikų gi kaip musių pavasario metu Lietuvos kaime". Savo kelionėje aplink pasaulį J. Kaributas dar kartą įsitikino posakio, kad pasaulyje visur sutiksi žvirblį ir lietuvį, teisingumu. Kuveite jis susitinka su inžinieriumi K. Astravu, dirbančiu amerikiečių naftos eksploatavimo bendrovėje Gulf Exploration Co, „Sultanatas iš naftos koncesijų turi didelių pajamų, kurias panaudoja krašto gerovei. Čia nemokamai teikiama medicinos pagalba ir švietimas. Sakoma, kai pasibaigs naftos turtai, tada ši sala bus mirusi vėl, kaip ir buvo prieš daugelį metų. Tad vietinių didybė pralenkia visus turtus, kurie jų rankose šiandien yra. Jie kelia naftos kainas, o kai dėl reikiamos kainos nepajėgiama sutarti, verčiau dalį naftos turtų degina..." Jeruzalėje J. Kaributas sutinka kunigą Viktorą Garbuką. „Nustebau, kad čia susipažinau tą asmenį, apie kurį jau buvau anksčiau girdėjęs. Žinau, kad jis rašo poeziją ir plačiai žinomas. Jis pasiima mane visai dienai į savo globą. Ir ta diena liko labai atmintina. Sakosi, jis gyvenąs čia jau keletą metų ir gerai pažįsta visas šventas vietas. Labai džiaugiuosi, kad esu gerose rankose ir vadovas kalba lietuviškai". Kalkutoje J. Kaributas aplanko profesorių Sunite Kumar Catyeriji, kuriam jo kolegės prof. dr. Tumienės paprašytas atveža Donelaičio anglišką vertimą. Profesorius „prabėgomis prisimena, kad buvęs Lietuvoje, apie ją daug žinąs, nes jį sudominę jo žmonės Tai prof. E. Tumienė ir prof. M. Gimbutienė. Ir bendrai lietuviai - tokia maža tauta, bet tokios aukštos kultūros žmonės. Prisimena jam žinomus lietuvius rašytojus Pošką, Putiną, Krėvę ir kitus". Kelionėje J. Kaributas išgirsta, kad Rangūne, Birmoje, gyvenąs labai populiarus lietuvis arkivyskupas Liudvig. Jis esąs budistas, rašąs poeziją. „Tokia žinia mane pradžiugina. Juk labai gerai rasti lietuvį tolimame Azijos kontinente." Atvykęs į Rangūne į viešbutį, J. Kaributas buvo nustebintas, kai administratorius, pamatęs jo gimimo vietą - Lietuvą - iš karto pasakė, jog gerai žino tą kraštą iš arkivyskupo Liudvig. „Štai ką vienas lietuvis, būdamas labai gabus, gali padaryti", - taria sau J. Kaributas. Kiekvienoje kelionėje, matyt, nutinka kuriozinių dalykų. Taip atsitiko ir J. Kaributui. Kuveite vietinio gyventojo paprašytas pasikeisti adresais, jis prašo sakyti, kokia tojo pavardė. „O jis sako man: „rašyk". Net man akys iššoko iš nustebimo, kad tas arabas moka lietuviškai. Aš gi jam pasakau ir lietuviškai: aš rašyti jau pasiruošęs, betgi tamsta sakyk man savo pavardę. Jis vėl kartoja „rašyk". Matau, kad lietuviškai nesupranta ir klausiu tada vėl angliškai, kokia jo pavardė. Jis vėl man kartoja tą žodį „rašyk". Tada duodu jam bloknotą ir jis man įrašo savo pavardę - Rachyk. Pagaliau išsiaiškiname, kad jo pavardė Rašyk." Taip J. Kaributas apkeliauja Korėją, Japoniją, Vietnamą, Singapūrą, Malaiziją, Tailandą, Birmą, Indiją, Nepalą, Pakistaną, Iraną, Iraką, Siriją, Egiptą, Kiprą, Izraelį, Libaną, Turkiją, Graikiją, Alžyrą, Maroką, Portugaliją... Regi žmogaus rankų ir genijaus sukurtus architektūros, meno šedevrus, regi prabangą ir skurdą, žmonių siekį kurti gerovę... Lėktuvas vėl leidžiasi Los Andžele. „Grįžtu pripildytas įvairių įspūdžių iki kraštų, noriu tik juos permąstyti. Kiekviena kelionė praturtina žmogų, praplečia jo akiratį ir suteikia niuansų jo jausmams. Ir aš iš šios kelionės parsivežu tvirtesnį supratimą ir įvertinimą ką mes čia turime. Didesnę meilę kraštui, kuris mus benamius priglaudė ir per savas pastangas prasigyvenome daug geriau, negu kitur pravažiuodamas kad mačiau". Tai, ką matė, užfiksavo žurnalisto bloknote ir atmintyje, vėliau išpasakojo knygoje. Joje gausu vaizdų, faktų, įžvalgų. Ir pasididžiavimo, kad yra lietuvis. ** Iš spaudai ruošiamos "Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijos": Kaributas Juozas *1909 12 29 Kinderiai (Šimonių valsč.) -2000 03 06 d. Los Andželas (JAV), žurnalistas, režisierius, kino ir teatro kritikas. 1926-27 mokėsi Anykščių progimnazijoje. Baigė suaugusiųjų gimnaziją Kaune. 1937 įstojo į J. Miltinio dramos studiją, vėliau perėjo į B. Dauguviečio vadovaujamą Valstybės dramos studiją. 1940 priimtas aktoriumi bendradarbiu į Kauno Valstybės teatrą. 1942-43 Vytauto Didžiojo universitete studijavo žurnalistiką. Spaudoje bendradarbiavo nuo 1936. 1944 pasitraukė į Vokietiją, dirbo Fišbeko Lietuvių stovyklos dramos trupės režisieriumi. 1949 atvyko į JAV. Nuo 1954 dirbo korespondentu ir recenzentu Holivude, kino filmų pramonėje, rašė straipsnius, filmų recenzijas, ėmė kino kūrėjų interviu. Rašė į Amerikos lietuvių leidinius „Tėviškės žiburiai", „Margutis", „Laisvoji Lietuva", „Lietuvių dienos" ir „Naujienos". Nuo 1949 Ročesteryje ir Los Andžele vadovavo Lietuvių dramos sambūriui, vėliau Scenos darbuotojų būrelį, režisavo jų spektaklius - lietuvių autorių kūrinius. Rengė dainų ir poezijos koncertus, literatūros vakarus. Dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės Tautos fondo veikloje, 1965 buvo išrinktas jo pirmininku. Jis taip pat talkino Amerikos lietuvių tarybai, Bendram Amerikos Lietuvių Fondui, ateitininkams, buvo Lietuvių žurnalistų sąjungos narys, Holivudo „Motion Pictures" spaudos klubo narys. 1978 išrinktas į Pasaulio lietuvių žurnalistų sąjungos valdybą. Išleido kelionių įspūdžių, atsiminimų, publicistikos knygų Kelionė aplink pasaulį (1974), Teatrinio vargo keliais (1977), Pro geležinę uždangą (1993), Kur lietuviai verkė ir dainavo (1994). Kauno paveikslų galerijai padovanojo Šiaurės Amerikos indėnų meno kolekciją. Pav. Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir tlelvizijos rėmimo fondo projekto dalis. Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-03 13:13
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)