2024 m. gruodžio 12 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Karinis komunizmas?

2018-05-04
 
Adolfas Strakšys.

Adolfas Strakšys.

Adolfas Strakšys

Adolfas Hitleris gimė balandžio dvidešimtąją. Leninas - dviem dienom vėliau. 

Kelias iš fašizmo į demokratiją ilgas, o nuo demokratijos iki fašizmo - tik vienas žingsnis. Kaip nuo pirmadienio iki sekmadienio - septynios dienos, o nuo sekmadienio iki pirmadienio - tik viena...
Kai grįžau iš akreditacijos platformininkų suvažiavimo spaudos centre, redakcijoje buvo baisus sumišimas. Darbuotojai rodė išlaužtas trečiojo aukšto duris ir langą. Platformininkų kareiviai ką tik atakavo spaustuvę Maironio gatvėje ir manė, kad už tų durų pasislėpė juos replikavęs linksmas praeivis. Bet kabinete sėdėjo ne linksmasis praeivis, nusistebėjęs kareivių durnumu, o drebėjo persigandusi nepažįstama nėščia moteris. Čia, sakė, ką tik siautėjo guminėmis lazdomis ir granatomis apsikarstę žaliūkai. Gal ko ieškojo, o gal atsikeršydami žurnalistams už aštrų žodį - kai nebeturi su kuo kariauti, kariauji su žodžiu. Tai paskutinė visokiausių kovų ir kovotojų stadija. Įniršis iš įniršio. Nešvarių rankų niežėjimas. 
Mums pasakojo - kapitalistiniame pasaulyje dažnai užpuolamos neįtikusios ponijai redakcijos. Bet mes kol kas nei kapitalistai, nei socialistai. Nesuprasi, kas mes - iš vieno bliūdo koją jau iškėlę, o į kitą dar nenuleidę. Kyburiuojame it vorai. Raudonoji kariuomenė ir tie, kurie jai komanduoja, baisiausiai įniršę. Betgi iš pačių aukščiausių tribūnu tikinama - kariuomenė nebus panaudojama prieš taikius darbo žmones, nes kariuomenė - tai mūsų sūnūs, mūsų gynėjai ir apgynėjai, mūsų laisvė ir nepriklausomybė...
Kokie gražūs žodžiai.
Tad nenoriu tikėti, kad kaustytu batu redakcijos duris išspyrė tarybinė armija, kurios vyriausiasis vadas - prezidentas Michailas Gorbačiovas, o aš pats, tarp kita ko, - tos jo kariuomenės atsargos kapitonas...
Platformininkų suvažiavime kažkoks V.Lazutka pasakys, kad spaustuvę Maironio gatvėje atakavo ginkluoti tarybinės kariuomenės daliniai, atvežti automobiliais, ant kurių šonų užrašyta - Chleb, lietuviškai - Duona...
Taigi duona su bananais...
Naujas kulinarinis atradimas, nors bananų Vilniuje ir su žiburiu nerasi - apsukrūs prekeiviai iš prekybos valdybos juos išveža į kioskais padabintą Varšuvą... 
Taigi prasidėjo naujas komunizmo statybos etapas - karinis komunizmas. Didžiojoje tėvynėje, vadinasi, jau baigėsi pėrėstrojkė. Gražūs žodžiai jau nuplaukė padebesiais, iš kurių pasipylė juodi žaibai su griausmingomis perkūnijomis.
Suvažiavimo delegatus pasitiko kareiviai, perrengti milicininkų uniformomis. Jų rankose - guminės lazdos, kurios, sako, pagamintos Lietuvoje kaip priešakinė pasaulio produkcija. Jau prie laukujų durų tikrina mandatus ar kitokius popierius. Rodosi, čia renkasi ne komunistai pokalbiui apie prarastą valdžią ir Lietuvos ateitį, o juodašimčių mafija, kurią jos tėvai ir tėveliai nuo išorinio poveikio įsakė saugoti bizūnais.
Tie bizūnai ne tik prie laukujų durų. 
Tie bizūnai ir prie tualeto, ir prie knygų, ir prie kavos, ir prie telefono. Knygos, tarp kita ko, tik rusiškos, saldainiai baltarusiški - taigi broliška pagalba Lietuvos platforminiams komunistams. 
Kolega prašo pardavėjos saldainių ir atkiša saują, tačiau saldainiai į tą sauja nebyra.
- Duodame tik po vieną, - atsako pardavėja ir paaiškina: - Kad visiems užtektų... 
Prisiminiau kažkieno memuarus apie Lenino komjaunimo pirmąjį suvažiavimą. Ten delegatui davė po abišalę duonos ir po vieną silkę - Lietuvos platforminiams komunistams duoda po vieną saldainį.
Viešpatie brangus, kiek netoli nueita - nuo silkės iki saldainio, o tarp tos silkės ir saldainio - septyniasdešimt istorinių metų.
Ak, tiesa, dabar - karinis komunizmas...
Savarankiškosios mūsų kompartijos suvažiavimas savo iškilmingumu ir turtingumu niekuo nesiskyrė nuo kitų kompartinių suvažiavimų - nors negaliu pasakyti, kokie jie buvo anksčiau, nes esu dalyvavęs tik viename, kuriame delegatai stačiai laistėsi šampanu, konjaku ir kitokiais pilvą šildančiais skystimais. 
Taigi jau dvi Lietuvos. Ir tokios skirtingos. 
Pakeliui į platforminį suvažiavimą sutikau garbiu save laikantį vieno rajono laikraščio redaktorių, taigi buvusį kolegą. Kažkoks keistas, pasipūtęs, per aukštai pakelta dar plaukuota galva. Kas toje galvoje, aš nežinau. Numetu jam vieną šluotišką repliką, numetu jam kitą - ir mano senas pažįstamas jau sutankina žingsnį. Jau mina - greičiau ir greičiau, stačiai bėga nuo manęs sakytum nuo raupsuotojo. Tankina žingsnį, tankina, jau beveik bėga, vis atsigrįždamas į mane - ar kartais nesiveju.
Ne, nesiveju. 
Nėr ko vytis.
Mudu jau nebeturime apie ką kalbėtis. Mudu jau svetimi. Mudu jau iš kitų pasaulių, nors žingsniuojame ta pačia senojo Vilniaus gatvele.
Vėl pamatau jį prie Vilniaus aukštosios partinės mokyklos durų, už kurių turėjo vykti suvažiavimas. Toji partinių kadrų gamybos kalvė jau uždaryta, gražus pastatas atiduotas Pedagoginiam institutui, bet platformininkai jo tai mokslo įstaigai vis dar neatiduoda - girdi, tai platforminės kompartijos turtas. Studentai į auditorijas neįleidžiami, ir suvažiavimo dieną jie sėdi prie laukujų durų, o dėstytojas jiems aiškina aukštosios matematikos pagrindus. 
Studentai nuduoda atidžiai klausantys dėstytojų. 
Pro juos, pro studentus, kurie neturi auditorijos, kiūtina susikūprinę platforminiai delegatai, tarp jų ir mano senas pažįstamas rajono laikraščio redaktorius. Jis nueina į suvažiavimo salę, o mes, žurnalistai, - į nedidukę auditoriją, kurioje pastatytas senutis televizorius „Temp"- mat, suvažiavimo delegatai posėdžiauja trijose salėse, iš kurių tik vienoje, centrinėje, nėra televizoriaus. Ten susėdusi visa platforminė nomenklatūra, pilna pasipūtimo, netikrumo ir baimės. Negaliu suprasti, ko daugiau joje - pasipūtimo ar baimės? Juozas Kuolelis atveža juodoje Volgoje mūsų gyvą klasiką Juozą Baltušį, centrinė salė sutinka jį stačiomis ir po kalbos stačiomis išlydi atgal į juodą Volgą. 
Keistas man atrodo tas seniokas. Aš jo nesuprantu. Gal per mažai dėmesio jam, tam senam žmogui, parodė Algirdas Brazauskas ir jo kompanija, o Juozo Kuolelio ideologai pasirodė lankstesni - ir suviliojo visuomet sveika nuovoka pasižymintį senioką, ir sumaišė jam protą. Gal tie jį supą seniokai dar moka jį išklausyti, o naujieji klausovai jau turi naujus lektorius ir seno žmogaus nebesiklauso - laiko jį senojo rėžimo šeimininku. (paieškoti jo straipsnį Tiesoje)
Taip, jis buvo šeimininkas - gražaus lietuviškio žodžio šeimininkas, ir labai geras lietuviško meninio žodžio šeimininkas, kokio gal niekada nebeturėsime...
Ir išveža Juozą Baltušį iš suvažiavimo juodoje Volgoje, ir linki jam platformininkai laimingo kelio - kad pakeliui kas nors nenudobtų...
Teleekrane matau būrį moterėlių, susibūrusių prie centrinės salės durų. Sakosi esančios platforminės patriotės iš Klaipėdos, atvažiavusios pasveikinti suvažiavimo. Jos su didžiulėmis gėlių puokštėmis. Jas turi įteikti asmeniškai Mykolui Burokevičiui ir brangiam svečiui iš Maskvos. 
Tarp bananuotų milicininkų - sumišimas. 
Kad su guminėmis lazdomis platforminės moterėlės būtų atvažiavusios - viskas aišku. O gėlės - jau įtartina. Lietuvoje jau nebežydi gėlės. Lietuvoje žydi beretės. Lietuvoje neturi žydėti gėlės. Bananuoti milicininkai, kurie nėra milicininkai, gal kareiviai, gal saugumo kariuomenė, apspinta platformines moterėles, keli kordonai labai rimtais veidais apklausinėja jas čia pat, salėje. Paskui viską į savo rankas perima tie, kurie visą gyvenimą visus tikrino. Puokštes išnarsto po gėlelę - Dievuliau brangus, juk jose gali būti paslėpta jei ne bomba, tai jau bent granata ar kitas menkesnis sprogmuo - juk tie prakeikti landsbergistai...
Todėl kas kita, jei tos platforminės moterėlės būtų atvažiavusios guminėmis lazdomis vežinos - tarp lazdų jokios bombos nepaslėpsi...
O žurnalistai jau turi rankose bombą: tarp suvažiavimo delegatų - 420 rusų. Spaudos centre - didžiulis broliškų respublikų spaudos darbininkų būrys, o suvažiavimo pranešimas propagandiniais tikslais skaitomas lietuviškai. Vertėjų, žinoma, nėra. Importiniai žurnalistai trauko pečiais, šurmuliuoja, putoja, niršta, bet paskui pamažu aprimsta, traukia iš portfelių alų ar kažko stipresnio ir ima darbuotis - žurnalistas ir iš pačios kebliausios padėties ras išeitį ar užsiėmimą...
Suvažiavimas iš pirmo žvilgsnio labai demokratiškas. Net už demokratinį demokratiškesnis. Kažkas iš galiorkos klausia: kodėl toks didžiulis suvažiavimo prezidiumas - juk užtektų pirmininkaujančio ir sekretoriaujančio? Atsakymas rimtas ir netikėtas - kad pagrindinėje salėje liktų daugiau vietos eiliniams delegatams... 
Kažkas siūlo prieš suvažiavimą pašalinti iš kompartijos revizionistus Algirdą Brazauską ir Janiną Gagilienę - ir ta pati visažinė galiorka meta - tiedu politiniai pakeleiviai jau patys iš mūsų kompartijos pasišalino.
- Negi spardysime politinius lavonus, - kažkieno balsas iš prezidiumo, berods, paties Mykolo Burokevičiaus, kuris pirmininkauja posėdžiui.
Kažkas gailiai suaimanuoja - politinė tragedija. 
Nesuprantu kieno - Algirdo Brazausko ar Janinos Gagilienės? 
O gal jau Lietuvos? 
Visažinis svečias iš Kremliaus moksliškai pataiso: Lietuvoje unikalus atvejis tarptautiniame komunistiniame judėjime - partija legali, bet grynai beteisė...
Algirdas Brazauskas, beje, koneveikiamas ir vanojamas ne tik čia, tame platformininkų politiniame susibėgime. Girdžiu per radijo tašką - jį atsivėdėję lupa ir tuo pačiu laiku vykstančiame Sąjūdžio suvažiavime. 
Ten baisiai žiauriai lupa. Kaip amžiną Lietuvos priešą, kurį reikia sunaikinti. Tik nesuprantu - kodėl? Juk Sąjūdį puoselėjo ir komunistai, o tų komunistų priekyje to paties Sąjūdžio buvo pastatytas Algirdas Brazauskas. 
Gal jų, tų mūsų komunistų, nuopelnas pats didžiausias, kad šis tautos judėjimas nebuvo pasmaugtas vos gimęs ar dar gimstantis. Tą gimstantį kūdikį palaikė ir Maskvos Centras. 
Tai kaip čia yr?
Prisiminkime Baltarusiją. 
Juk ėjome per pėrėstrojkę kartu, o jos pažangiųjų jėgų suvažiavimas vyko jau ne Minske, bet Vilniuje, kaimyninė tauta, kažkas sako, ir dabar dūsta ne tiktai po nematomu Černobylio smogu...
Taigi širsta platformistai - širsta ir dešinieji emisarai. Jie siūlo šaudyti komunistus. Ne po vieną, o tūkstančiais...
Ir šie, ir anie jau kelia aukštyn kumščius. 
Katrie iškels aukščiau, katrų bus viršus?
Aukštam svečiui iš Kremliaus tenka raminti Lietuvos platformininkus, praradusius valdžią. Jie graužia sau nagus ir nori, kad kartu su jais nagus griaužtųsi ir Kremlius. Jie klausia tiesiai, ir todėl dialogas itin įdomus: 
- Ko Maskva tokia pasyvi? 
- Jėgą gali parodyti kiekvienas raumeningas mulkis, - atsikerta Kremliaus atstovas, - rodykime išmintį! 
- Atimti spaudą iš Sąjūdžio! 
- O kodėl ją atidavėte Sąjūdžiui!? 
- Duokite greičiau prezidentinį valdymą! 
- O kodėl pradėti nuo antro galo? Politikoj reikia nuoseklumo.
- Kada pastatysite į vietą Vzgliadą? 
- O jūs pastatėte į vietą Sąjūdį?
- Nėra kur spausdinti „Sovietskaja Litva! "
- O kodėl leidyklos darbo klasė prieš jus? 
- Būkite malonūs, perduokite Michailui Gorbačiovui, kad Lietuva neatidavė medžioklinių šautuvų. 
- Būtinai perduosime!
Nelengva svečiui iš Kremliaus su tais, kurie Lietuvoje parado valdžią. Prarado ne ką tik įvykusiuose rinkimuose, o prieškario ir pokario deportacijose, suomiškose pirtelėse, kovose dėl privilegijų ir jomis apsikarsčiusi nuo galvos iki kojų, o žmones pavertusi didelio politinio mechanizmo sraigteliais, kurie turi suktis viena kryptimi, nors žmonės taip suktis nebenori ir jau nebegali - jiems paprasčiausiai šitaip suktis pabodo, jie jau nori suktis kitaip, nors nežino, kaip iš tikrųjų suksis..
Mano kaimo Jurgis sakydavo:
- Noriu šviežynos...
Taigi kito nieko nebelieka kaip šauktis karinio komunizmo ir visokių streikų, nukreiptų prieš teisėtai išrinktą valdžią. Matydamas tą politinį stumdymąsi žmogus kažkodėl vėl bijo atviriau kalbėtis vienas su kitu, kad vienų ar kitų nebūtų suniurkdytas - staiga netikėtai išlindo iš baimės kiauto ir vėl atgal į jį, kaip į pasakų maišą, nes taip gyventi patogiau. Todėl niūri šiandiena ir rytdiena. Miglota ateitis. Jokių prošvaisčių platformininkų kalbose, nors plojimų - kaip geraisiais amžiną atilsį Leonido Iljičiaus laikais. Visa išeitis ir ateitis jų žodžiais - Kremliaus rankose. Lyg mirštančiojo - atsiduok, žmogeli, Visagalio valiai...
Kažin, labai jau kažin...
Kai rašau šitas eilutes, radijo diktorius aiškina: nuo Černobylio nukentėjo trys milijonai žmonių. 
Ketveri metai slepiama visa teisybė.
O Černobylio žmonės toliau miršta ir miršta, nes jie pasmerkti mirti..
Viešpatie mano, kokie nusikaltėliai mus valdė ir faktiškai tebevaldo! Demokratinėje visuomenėje jie visi turėtų atsistatydinti. Dabar didžiausios pasaulyje avarijos metinių proga numeta šešiolika milijardų rublių pasmerktiesiems ir manosi tuo atsipirkę.
O juk tie pinigai ne iš dangaus.
Rusija badauja, o Kremlius užblokavo Lietuvą - mums, matai, nereikia jūsų pieno, jūsų kiauliškos ar jautiškos mėsos, jūsų, apskritai, maisto produktų ir kitko. 
Ir už valiutą mėsą perka Vokietijoje.
Koks šeimininkas, tokia ir tvarka.
Grįžome iš suvažiavimo pusiau apšviestomis Vilniaus gatvelėmis. Neskubėdamas prašliaužia vienas kitas autobusas ar troleibusas. Jie sustoja bet kokioje vietoje, kur tik būriuojasi žmonės. Nepaprastas solidarumas, vienas kito supratimas ir palaikymas. Nelaimė sujungė žmones. Nelaimė sujungė tautą. Ji sako - atsilaikysime, jei būsime kartu...
Kažin, ar ilgai šitaip? 
Juk mes - lietuviai...
Pralekia viena kita lengvoji mašinėlė, praūžia susikūprinęs kariškas sunkvežimis su užrašu ant borto - liudi, kas išvertus iš rusų kalbos reiškia - žmonės. Kai kas trauko pečiais - kažin, labai jau kažin. Ir tą žodį supranta pažodžiui - kaip lietuvišką...
Gal kad mažai tų maurojančių vabalų gatvėse, vakaro oras Vilniuje tyras kaip krištolas. Sako, ir visoje Lietuvoje jau toks. Taigi Zigmas Vaišvila savo pasiekė. Krūpčioja iš baimės Mažeikių monstras, dairosi į Vakarus Ignalinos atominė, kuro likučius skaičiuoja Elektrėnai. Kažkas atsidūsta: kaip gerai dabar mums pasitarnautų Kaišiadorių akumuliacinė elektrinė... 
Ją, kaip girdėjau, papjovė tas pats Zigmas Vaišvila kovose dėl valdžios. 
Dabar jie turi valdžią, o mes turime gryną orą...
Bet, žinovai sako, tas grynumas labai menkas - kybo it voras ant siūlo. Oras Vilniuje toliau teršiamas. Po miestą mauroja tankai ir šarvuočiai, laužiasi į redakcijas iki dantų ginkluoti apduję desantininkai. Baltijos jūrą kol kas raižo kariniai rusų kreiseriai, o ne keturi Zigmo Vaišvilos lengvieji kateriai, kurių, jo galva, užteks mūsų sienoms nuo priešų apsaugoti.
Rašau tas eilutes ir galvoju, kas laukia Lietuvos ryt ir poryt. Tomis dienomis, kai reikėjo taupyti elektrą ir susikaupti prieš nežinią, suvažiavimas po suvažiavimo, rietena po rietenos, kurios, deja, nesuka nė vienos turbinos...
Ir nežinau, ar šis reportažas, kurio laukia „Vakarinės naujienos", išvys dienos šviesą, nes baigiasi spaustuvėje dažai, nebėra popieriaus. Užsienio parama, kuri, anot ikirinkiminių auksaburnių, paskelbus Nepriklausomybę, turėjo plūstelėti į Lietuvą kaip iš pasakų gausybės rago, šiandien lygi... 
Patys matote, kam ji lygi...
Todėl Vremios žurnalistai su pasigardžiavimu rodo per savo televiziją tuštėjančias nepriklausomo Vilniaus parduotuves, kilometrines eiles prie benzino - tartum Vilnių būtų užgriuvusi baisi stichinė nelaimė, o ne Michailo Gorbačiovo įtūžis. Po to, ką jis ir jo sėbrai išdarinėja su Lietuva, prarandi tikėjimą bet kokiu šito gražaus kalbėtojo žodžiu, kuriuo taip neseniai gardžiavausi, nes buvo kupini tiesos ir teisingumo. Dabar nei tiesos, nei teisingumo - dabar noras išlaikyti savo maiše Lietuvą, o jei ji išsprūdo iš to kolektyvinio maišo, tai ją kaip nors vėl sugrūsti atgal. 
Ir galvoji: kaip gražiai stalinizmas ir pėrėstrojkė susiliejo į vieną lataką. 
Prisiminkime: iš Leonido Brežnevo stagnacinio rojaus bėgo atskiri disidentai. Dabar disidentai - ištisos tautos, net respublikos bei atskiri regionai. Ar ne už laisvos minties slopinimą tuose nepaklusniuose imperijai regionuose armijos generolui Dmitrijui Jazovui suteiktas maršalo laipsnis?
O gal Dmitrijus Jazovas yra laimėjęs kitokius mūšius?
Bet iš politinių platumą grįžkime į platformininkų suvažiavimą. Susibėgimui baigiantis, karininkas susirinko iš kareivių, vaidinusių milicininkus, gumines lazdas ir susikišo į žalio brezento terbas - regis, delegatams dalys...
Kas belieka daryti, kai amžiaus idėjos patyrė krachą. 
Ne tiktai Lietuvoje, bet visoje Europoje ir visame pasaulyje. 
Todėl tenka susirinkti gumines lazdas ir šliaužti namo.
O aš galvoju apie Čilę - juodieji generolai ten jau pasmaugė revoliuciją.
Galvoju apie Leningradą - Leningrado blokados muziejus buvo išdraskytas asmeniniu Stalino paliepimu...
Kas išdraskys mūsų blokados barikadas? 
Mes patys? 
O Mykolas Burokevičius pranašauja - trečiasis platformininkų partijos suvažiavimas vyks ne šiose trijose varganose salėse, bet Operos ir baleto teatre... 
Negi jis tiki savo žodžiais?
O sąjūdiečiai savo suvažiavime į šuns dienas deda Algirdą Brazauską ir Janiną Gagilienę.
Negi ir jie tiki savo žodžiais? 
1990 05 07

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-27 13:37
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media