Žurnalistikos istorija

Bičiulis norėjo išgirsti mano, beveik tris dešimtmečius plušėjusio pedagogų laikraštyje, nuomonę apie šios tematikos spaudos būklę šiandien, švietimo padėtį Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę. Nieko negalėjau pasakyti, nes pastaraisiais metais mokytojai, švietimiečiai neturi jiems skirto leidinio. Atsakymas klausėją labai nustebino: kaip šitai atsitiko, kai tarpukariu jie ilgiau ar trumpiau skaitė ar ne dešimt profesinių žurnalų.

Neslėpsiu: gerokai susijaudinau, kai sužinojau, jog bankrutavo, atkūrus nepriklausomybę, pedagogams leistas laikraštis „Dialogas". Gerokai anksčiau apie tokį likimą pasiskelbė žurnalas „Mokykla". Ne per seniausiai toks likimas ištiko leidinį „Gimtasis žodis". Šitai išgirdęs, sakai sau: susidariusi padėtis nenormali. Kai nusiramini, susitaikai su tuo, kas ištiko pedagoginę spaudą ir pradedi galvoti, atidžiai peržvelgti praeitį, supranti, kad šios tematikos leidinių lemtis beveik normali, savotiškai logiška. Juk ir ikikarinės Lietuvos mokytojus vos ne dešimtmečiais lydėjusių žurnalų analogiškas likimas. Kai tik skaičiuoji girdėtus pedagoginius leidinius, vaizdas solidus, bet įsigilinęs supranti, kad daugelio gyvavimas trumpalaikis: keitė vienas kitą, naujai perkrikštijus. Ilgaamžiškumą lėmė leidėjų materialiniai resursai. Valstybė jų beveik nė vieno nerėmė. Kai kuriems pradžią davė to laiko žymių pedagogų, kultūrininkų graži iniciatyva ir net asmeninės lėšos. Pastarųjų įsitikinimai, požiūris į jaunimo mokymą iš dalies lėmė leidinio kryptį, o kartu atskleidė tada šalyje vyravusį pedagoginės minties įvairumą.

Pirmasis pedagogus jiems skirtas žurnalas „Lietuvos mokykla", išleistas Kaune, pasiekė 1918 metų pradžioje. Šią dovaną parengė žinomas kultūrininkas, visuomenininkas Pranas Dovydaitis, kuris ne vienerius metus redagavo šį leidinį. Po metų žurnalo leidimo rūpesčius prisiėmė Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga. Tai nusako ir „Lietuvos mokyklos", kuri savo skaitytojus lankė iki 1940 metų, kryptį. 1925-1927 metais žurnalas leido priedą „Mūsų kalba". Be steigėjo P. Dovydaičio, leidinius redagavo Klemensas Ruginis, Ignas Malinauskas.

1919 m. vasario mėnesį pirmasis pedagogams skirtas žurnalas sulaukė talkininko - „Švietimo reikalai". Jį Vilniuje pradėjo leisti Lietuvos švietimo komisariatas, bet greitai jo leidimo rūpesčiai atiteko Baltarusijos švietimo vadovams. Tų pačių metų balandžio 23 d. skaitytojai sulaukė paskutinio „Švietimo reikalų" numerio. Beveik nė vienas edukologijos mokslininkas savo darbuose apie šį leidinį net neužsimena.

Ilgiau kaip penkiolika metų mokytojus lankė Švietimo ministerijos leidžiamas mėnesinis pedagoginis žurnalas „Švietimo darbas", kurio pirmasis numeris pasirodė 1919 m. spalį. 1931 m. jis pakeitė pavadinimą - į „Švietimo ministerijos žinios". Kaune žurnalas buvo spausdinamas 2000 egz. tiražu. Žurnalas skelbė straipsnius pedagogikos, Lietuvos visuotinės istorijos, lietuvių kalbos, švietimo ir kultūros istorijos klausimais. Leidinio pavadinimas leidžia suprasti, kad jame vietos rado ir Švietimo ministerijos įsakymai, potvarkiai, metodiniai nurodymai. Žurnale rašinius skelbė Vaclovas Biržiška, Kazimieras Būga, Pranas Mašiotas, Matas Šalčius, Augustinas Janulaitis, Jonas Jablonskis, Liudas Gira ir kiti to laiko garsūs edukologai, mokslininkai. Leidinį ne vienerius metus redagavo Vincas Krėvė, Antanas Vireliūnas, Antanas Kasakaitis.

Įdomi mėnesinio pedagoginės minties žurnalo „Mokykla ir visuomenė" leidyba. Tiesa, jis turi sąsajų su 1920 m. skaitytojus pasiekusiu „Mokykla ir gyvenimas". Tai Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos, veikusios 1919-1940 metais, žurnalas. Paminėta sąjunga turėjo ir knygyną, kurį 1922 m. pertvarkė į „Spaudos fondą". Ši visuomeninė organizacija visiškai pritarė ir propagavo tautininkų politiką. Tada šalyje žinomi pedagogai, visuomenininkai Jurgis Ambraška, Juozas Geniušas, Augustinas Jakučionis, Kazys Klimavičius, Jonas Laužikas, Antanas Purėnas, Vincas Ruzgas, Juozas Žiugžda ir daugelis kitų, nepatenkintų ir nepritariančių tautininkų švietimo reikalų politikai atsiskyrė nuo mokytojų profesinės sąjungos ir įkūrė pedagogų draugiją „Naujoji mokykla". Leido žurnalą „Mokykla ir visuomenė", kurį redaguoti patikėta žinomam pedagogui, aritmetikos vadovėlių pradinėms klasėms autoriui, Kaziui Klimavičiui.

1936 m. valdžios nutarimu draugija „Naujoji mokykla" nustojo veikusi. Kartu nebeliko ir jų leidžiamo žurnalo. Po kai kurių pasikeitimų, persitvarkymų draugijoje „Naujosios mokyklos" dauguma narių įsiliejo į anksčiau minėtą mokytojų profesinę sąjungą. Ši, valdžiai reikalaujant, persitvarkė į Lietuvos mokytojų profesinę draugiją ir iki 1941 m. leido pedagoginės minties žurnalą „Mokykla ir gyvenimas", kurį redagavo Antanas Busila, Juozas Geniušas, Jurgis Ambraška. Draugija 1940 m. dar kartą pertvarkyta į Lietuvos švietimo ir meno darbuotojų profsąjungą.

Energingų pedagogų Vytauto Augustausko, Mato Krikščiūno, Juozo Mikoliūno ir Liongino Vaitiekūno rūpesčiu, iš dalies ir jų lėšomis, 1931 m. sausyje Kaune pasirodė pedagoginės minties dvisavaitinis žurnalas „Tautos mokykla". 1933 m. prie leidėjų prisiglaudė Tautininkų partijos įkurta Lietuvos mokytojų sąjunga ir iki 1940 m. vidurio prisiėmė visus „Tautos mokyklos" leidybos rūpesčius. Metus, kai kas ilgiau, žurnalą redagavo Švietimo ministerijos darbuotojai Kazimieras Masiliūnas, Vytautas Tumėnas, Pijus Papečkys.

1933 m. Kaune išleistas lietuvių kalbos mokymo ir kultūros žurnalas „Gimtoji kalba". Kasmet iki 1941 m. jo skaitytojai sulaukdavo dešimties numerių. Pirmuosius dvejus metus leidybos rūpesčiai gulė ant kalbos mėgėjų pečių. Nuo 1935 m. iki 1937 m. leidyba rūpinosi „Sakalo" bendrovė, o nuo 1938 m. - Lietuvos kalbos draugija. Po keleto metų „Gimtąją kalbą" redagavo Jurgis Talmontas, Leonardas Dambrauskas, Petras Jonikas.

Pedagoginių žinių skleidimu rūpinosi ir Šiaulių krašto kraštotyrininkai draugijos leidinyje „Šiaulių metraštis", kuris skaitytojus lankė 1930-1938 metais. Metraštį redagavo Feliksas Bugailiškis.

Ikikarinėje Lietuvoje pedagoginę mintį skleidė, naujus mokymo, auklėjimo metodus propagavo „Lietuvos mokykla". Šeimai ir darželiams buvo skirtas žurnalas „Motina ir vaikas" (1929-1940 m.). Kartu trumpesnį ar ilgesnį laiką skaitytojus lankė „Kūno kultūra ir sveikata", „Muzikos barai", „Šviesos keliai" ir kt. Be to, įvairios mokslo įstaigos leido trylika žurnalų. Tarp jų „Darbai ir dienos", „Eranus", „Logos", „Mūsų tautosaka", „Tauta ir žodis".

Paminėti žurnalai rodo tam tikrą ideologinį visuomenės susiskirstymą. Tačiau juose buvo nagrinėjamos tos pačios jaunimo ugdymo problemos, tik šiek tiek skirtingai interpretuojamos.

Pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas Laurynas Ivinskis stengėsi skaitytojams pateikti bent pačių elementariausių mokymo, auklėjimo žinių. Šią gražią iniciatyvą palaikė ir plėtojo vėliau leidžiami tematiniai, skirtingam skaitytojui skiriami, kalendoriai. Šį darbą tęsė ir vyskupas Motiejus Valančius, Simonas Stanevičius ir kiti šviesuoliai didaktinėse knygelėse.

Ikikarinėje pedagoginėje spaudoje aktyviai dalyvavo edukologijos mokslininkai, leidinių redaktoriai, Švietimo ministerijos darbuotojai, apskričių pradžios mokyklų inspektoriai, visoje šalyje visiems žinomi pedagogai. Aptinkami net kaime, nedideliuose miesteliuose dirbančių mokytojų rašiniai. Tai Eugenija Rudytė, Ona Obelienienė, Julius Laurinaitis, Steponas Ereminas, Teodoras Šuravinas, Antanas Dibisteris, Antanas Vireliūnas, Jonas Murka, Antanas Klumbys, Antanas Glibauskas, Jonas Puodžius, Juozas Šiaučiūnas ir kiti.