Bronys Raila
Bene prieš trejetą metų iš Vilniaus ir Kauno vienas kitas žurnalizmo dėstytojas universitete ar iš raštų kiek mane pažinęs žurnalistas ėmė įkalbinėti ir kvietė paruošti kokią stambesnę knygaitę apie lietuviškąjį žumalizmą ar nors šiaip surašyti senus žurnalistinio darbo ir ilgos patirties atsiminimus.
Numojau ranka, tam tada neturėdamas nei laiko, nei reikiamos nuotaikos, nei visokių papildomų duomenų, likusių Lietuvoje, su kuria mano fiziniai ryšiai buvo nutrūkę per penkis dešimtmečius, net ilgiau...
Bet praėjusį pavasarį "Žurnalistikos" leidyklos vadovai ėmė vėl mane raginti dar stipresniais kurstymais - ir šį kartą nebeatlaikiau, pasidaviau. Ypač kai užtikrino neliestą mano būsimos knygos turinio integralumo ir kad nebūsią jokių politinių nei ideologinių cenzūrų. Tokie šviesuliai man patiko.
Lietuvių žurnalistikos istorijos ar žurnalizmo teorijos dėstymų šiame rinkinyje bus labai nedaug, vos viena kita užuomina ar sugestija, kaip rašyti straipsnį ar kokį atsiminimo epizodą iš praeities. Labiau rūpėjo, mano būdui bei stiliui labiau pritiko įvairiaip pavaizduoti savo paties žurnalistinio pokario darbuotę užsieniuose, tą aplinką, nuotaikas, sąlygas, minties ir jausmo virpesius, kas dar nebuvo sudėta į kitas mano knygas. Beje, čia kiek minėjau tas pačias temas ar "kitas knygas", tai panaudojau dabar jau pasimirusių autorių straipsnius: du prof. Stasio Žymanto, vieną prof. Algirdo Juliaus Greimo.
Visą "pastatą" apytiksliai surenčiau iš keturių dalių. Deja, tiksliai ir griežtai metodiškai suskirstyti daugelį skirtingų rašinių man nebuvo įmanoma. Mat dažnai būta susikirtimų, susimaišymo, pasikartojimų ar motyvų, kurie būtų tikę dėti į bet kurį skyrių. Kitaip negalėjau - skaitytoją prašau už tatai atleisti.
Norėčiau tikėti, kad čia sutelktoji mano žurnalistinės patirties ir išgyvenimų medžiaga gal bus kiek naudinga papildyti vaizdinį apie lietuviškos žurnalistikos vaidmenį ir likimą per pastaruosius penketą dešimtmečių užsienyje. Įvairiopos to žumalizmo apraiškos, darbuotė ir kūryba čia buvo daug platesnė ir, man rodos, gerokai reikšmingesnė, negu apie tai galėjo būti žinoma, kai Lietuvą nuo užsienio buvo atskyrusi itin stora "geležinė uždanga".
Be abejo, tai tik mano individualūs potyriai ar liudijimai. Reikėtų juos dar plėsti ir papildyti naujais požiūriais, skirtingomis dingstimis, kitokiais politiniais ir ideologiniais variantais. Taip artėtume prie vis platesnių lietuvių žumalizmo akiračių, kiek galint jų objektyvesnės sampratos ir tolerancijos dorybės.
Šiuo atžvilgiu Lietuvos politinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo raidos ir mūsų istorijos dvidešimtojo šimtmečio interpretacijos tebėra sujauktos, netgi šiurpios, ir ta nelaimė dar ilgai nesibaigs. 1918-1940 metų valstybinės nepriklausomybės laikotarpis, be abejo, nevienodai galėjo būti aiškinamas ir įvertintas, bet jau šiaip taip sugebam rasti "bendravardiklių". Tačiau tolesni dešimtmečiai - Lietuvą okupavus ir prijungus prie SSRS, buvo užplukdyti dar neregėtais Lietuvos valstybės ir tautos likimo bei veiksmų klastojimais, iškraipymais, propagandinėmis fantazijomis siekiant pateisinti ir išgirti okupacijos gerovę.
O ir Nepriklausomybę atkūrus, kaip jau matyti, tasai mūsų praeities (ir dabarties) vertinimas liko nevienodas, prieštaringas, kartais irzlus, visuomet ką nors "užgaunantis", šmėklų pavojais išpieštas. Net patys vėliausi mūsų rezistencijos raidos aiškintojai jau kiek išgalėdami skuba neigti buvusių "konkurentų" įnašus, priskiria sau fantastiškų nuopelnų, mūsų istoriją kaitalioja ir perdirbinėja naujomis haliucinacijomis beveik taip pat uoliai, kaip kiti elgėsi sovietiniais metais.
Visuose tuose "praduose ir žygiuose" mūsų žurnalistika atliko išskirtinai svarbų vaidmenį, turbūt gerokai gyvenimiškesnį už kitus istorinio formavimo veiksnius, nes nuolatinį, vaizdesnį ir kūrybingą - ir, svarbiausia, pasiekiantį plačiausius visuomenės sluoksnius. Todėl žurnalistų vaidmuo čia paveikesnis negu uždaros archyvų ir archyvarų pastangos ar vienas kitas, tegu ir labai vertingas, istorikų veikalas akademinėje aplinkoje. To mūsų gyvenimo aptarimuose, aiškinimuose ir pamokslavimuose jie aktyviausiai dalyvavo ir dar reikšis ateity. Objektyvumo, bešališkumo, tolerancijos, saiko ir išminties idealai dar vis bus toli nuo tikrovės.
Nors ir nebūdamas kalbininkas specialistas, rizikavau čia dar pridėti margesnį savo rašinių pluoštą apie kalbos ir stiliaus lietuviškumą mūsų pokario žurnalistikoje (kiek tat mus vargino ar erzindavo užsieniuose). Nieko čia naujo, bet gal bus naudinga apstabdyti kai kurių kolegų polinkį dabar vis daugiau neva vakarietiškai "intemacionalinti" mūsų rašomąją kalbą. Gyvenimo ir darbo praktikoje tai sunkiai įveikiama problema: ragindamas kitus rašyti tik švariais lietuviškais žodžiais, aš pats nuolat tam nusikalsdavau...
Pridėjau ir pynę mano artimiausių ar geriau pažintų kolegų paveikslų, jų charakteristikų. Tatai gal papildys dabar gausėjančios dokumentacijos lobį apie mūsų žurnalistikos žymūnų ir daugelio kitų darbščiųjų bitelių įnašą į lietuvių žurnalizmo studijas. Tarp kitko, man vis rūpėjo priminti, kad mūsų žurnalizmo politiniai, literatūriniai, dvasiniai ir idėjiniai veiksniai bei poveikis buvo labai žymūs lietuvių tautos likimui ir valstybės gyvastingumui - daug reikšmingesni negu visuomenės opinija manydavo ar paviršinė gyvenimo žaismo tikrovė rodydavo.
Man kėlė kiek nerimo paskutinis skyrius - "Šis tas asmeniška". Kaip į tai pažiūrės knygos skaitytojai ir kolegos žurnalistai? Juk čia gal jau per daug asmeniški tarsi mano "autobiografijos" bruožai, ne viešumai tinkami įvykiai ir išgyvenimai, kai kur tik skystoka lyrika, šypsenos ar plepalai Mat maniau, kad, užuot rašius "tikrą autobiografiją", būtų tiksliau, konkrečiau ir teisingiausia apie tai pasakoti ne suliteratūrintais apibendrinimais, o pačių to laikotarpio straipsnių, pokalbių, laiškų bei šiaip buvusių reakcijų ir "pasisakymų" konkrečiomis ištraukomis.
Esu dėkingas kolegom skatintojoms, prikalbinusiems paruošti šią knygą, ir leidyklai už pastangas išleisti nemažą rinkinį vis dar sunkiais Lietuvos gyvenimo metais. Nesakyčiau, kad tai man laiminga proga tuo būdu "sugrįžti į Lietuvą" - kaip literatui, žurnalistui ir žmogui. Aš niekad ir niekur nesijaučiau "išeivis" iš Lietuvos. Dvasiškai, jausmiškai, profesiškai aš visuomet joje gyvenau. Ir ši knyga tebūnie dar vienas tūkstantis akimirksnių mano kaip žmogaus ir žurnalisto išgyvenimų kronikoje...
Jos pavadinimas - "Rašalo ašaros" (kai kam gal nesuprantama metafora) - atsirado seniai, kai į specialų aplanką pradėjau telkti laiškus, straipsnių iškarpas bei pokalbius žurnalistikos klausimais. Tie žodžiai man reiškė, kad įtempta ilgų dešimtmečių darbuotė ir ne sykį skaudūs išgyvenimai buvo tarsi mano "ašaros", tradiciniu rašalu ar vėliau per rašomosios mašinėlės kaspiną ištekančios.
Šitokio pavadinimo nenorėjau keisti ir dabar, nors šiandien Lietuva ir mes, kiti, kairieji ir dešinieji, pasijuntam šilčiau, regim skaidresnės vilties, laisvės, laimės ir egzistencijos gėrio žiburius.
Betgi labiausiai suvirpino ir nuteikė vienas Algirdo J. Greimo laiškas iš Paryžiaus, kai jis mane sveikino sulaukusį 80 metų (tai buvo 1989 m.). Rašė maždaug taip: "...mums ilgai nebuvo gerai... bėgiojimai, vargai... kančios, ašaros... o vis dėlto tu ir aš galim būti laimingi... niekas nebuvo veltui., siekimai, svajonės ir idealai, už kuriuos ir dėl kurių kentėjom ir kovėmės, dabar pradeda virsti tikrove".
Kadangi jis mėgo tarptautinį žodyną, tai, žinoma, sakė - ima realizuotis...
Los Angeles, 1994 m. vasara
IŠ SPAUDAI RUOŠIAMOS "LIETUVOS ŽINIASKLAIDOS ENCIKLOPEDIJOS":
Raila Bronys *1909 03 23 Plaučiškiai (Rozalimo vlsč.) - 1997 04 13 Los Andželas (JAV), žurnalistas, poetas, literatūros kritikas, vertėjas. Nuo 1925 pradėjo bendrarabiauti spaudoje. 1927 baigė Panevėžio gimnaziją. 1927-32 studijavo VDU lietuvių, rusų, anglų kalbas ir lit-rą, teatro meną, 1932-34 Kauno konservatorijoje - muziką ir dainavimą. Buvo moksleivių organizacijos „Žiežirba" narys, 1928-30 laikraščių „Studentas", „Žaizdras" redakcijų narys. Už studentų demonstracijos organizavimą buvo suimtas (1929). 1939 baigė Paryžiaus universiteto Aukštųjų tarptautinių mokslų i-tą (teisę, tarpt, teisę ir diplomatijos istoriją). Bendradarbiavo "Socialdemokrate", "Kultūroje". 1930 su kitais įsteigė žrn. "Trečias frontas", buvo vienas jo redaktorių. Išleido eilėračių knygą "Barbaras rėkia" (1930). 1932-37 ir 1939-40 Kauno valstybės radiofono spaudos apžvalgos redaktorius ir pranešėjas, 1936-37 savaitraščio „Mūsų kraštas" bendradarbis, 1937-39 laikraščio „Lietuvos aidas" korespondentas Paryžiuje ir Vakarų Europoje. 1939 - žurnalo „Vairas" redakcijos sekretorius. 1939-40 „Lietuvos aido" dieninės laidos užsienio politikos redaktorius. Vokiečių okupacijos metais buvo Šiaulių savaitraščio "Tėviškė" teatro ir literatūros kritikas. Dalyvavo pogrindinėje spaudoje. 1944 pasitraukė į Prancūziją, 1946-48 buvo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio užsienio delegatūros narys, Inform. biuro vadovas, dienraščio "Mintis" korespondentas. 1948 persikėlė į JAV. Nuo 1949 savaitraščio "Vienybė" redaktorius Brukline, žrn. "Santarvė" vienas steigėjų. 1968 su kt. įsteigė mėnraštį "Akiračiai". Bendradarbiavo "Mintyje", "Dirvoje", "Vienybėje", "Atgimime". Pasirašydavo kriptonimu Bronius R., slapyvardžiais A. Daumantas, A. Valkiniškis, Jurgis Lengvenis, Algis Daujotas, J. Pajauta ir kitais. Lietuvių žurnalistų sąjungos (užsienyje) narys. 1975-89 buvo "Laisvės radijo" ir "Laisvosios Europos radijo", bendradarbis. Per radiją skelbtus tekstus leido atskiromis knygomis: "Vaivos Rykštė: Šimtas prakalbų į Lietuvą, (1975-1979 m.)" (1980), "Kitokios Lietuvos ilgesys: Šimtas prakalbų į Lietuvą, (1980-1982 m.)" (1983), "Kryžkelės: radijo prakalbos į Lietuva (1986-1988 m.)" (1989). Be to išleido apie 20 esė, publicistikos, kritikos, atsiminimų apie rašytojus knygų. Okupuotos Lietuvos problemoms skirtos knygos "Tamsiausia prieš aušrą" (1960), "Iš paskendusio pasaulio" (1962), "Laumių juosta (1966), "Dialogas su Lietuviais" (1970), rezistencijos vaizdai pateikti "Versmėse ir verpetuose" (1970), lietuvių žurnalistikai skirtas "Bastūno maištas" (1977). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išleido knygas: "Kodėl antraip?" (1991), "Kitokios Lietuvos ilgesys" (1993), "Kuo alsavom" (1994), "Rašalo ašaros" (1995), "Nuo vakarykštės iki rytdienos: tautos laisvėjimo vaivorykštė" (1996), "Liudytojo poringės: 1944-1946 m. minčių ir išgyvenimu, pėdsakais" (1997). Išvertė vokiečių rašytojų romanų. Gedimino 3 laipsnio ordinas (1996). Vinco Kudirkos premija (1996). "Pav.
Vytautas Žeimantas
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televijos rėmimo fondo projekto dalis.
Komentarai (3)