2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Virgilijus Juodakis: FOTOŽURNALISTIKA. KAIP ATSIRADO TAI, KAS ATSIRADO

2021-11-10
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis
VU baigiau 1964 m. dirbdamas gamtos fotografu Gamtos apsaugos komitete. Gavęs žurnalisto diplomą, panorau padirbėti medijų naujienoje - nuėjau padirbėti į Vilniaus televiziją. Čia susipažinau ir su radijo specifika.
1965 m. atėjau dirbti fotožurnalistu ir po kiek laiko mokslo populiarinimo skyriaus vedėju redakcijoje „Moksleivis". Iš čia 1970 m. mane pasikvietė dirbti VU Žurnalistikos katedra (dabar Žurnalistikos institutas). Čia 1973 m. apsigyniau disertaciją Lietuvos fotografijos istorijos tema, čia sunokau iki pensinio amžiaus ir iki šiol šį bei tą rašinėju apie fotožunalistikos dalykus. O kai mane pakvietė šią discipliną dėstyti (priedo dar ir apie televizijos bei radijo specifikas papasakoti), aš patyriau, kaip dabar mėgstama sakyti, šokų šoką.
Dalykas tas, kad nei apie radiją, nei apie televiziją jokios literatūros tada dar nebuvo. Sukis kaip išmanai, pasakė man. Visus tris darbus dirbai? Dirbai. Tai ir pasakok. Dalinkis patirtimi. Ne šventieji puodus lipdo. Neilgai lipdysi. Mes jau ieškome, kas daugiau ir geriau žino ir TV ir R. Tau liks vien tik fotožurnalistika (FŽ). Ir tikrai - neilgai trukus likau vien su FŽ. Bet man nuo to nepasidarė nė kiek lengviau.
Dalykas tas, kad ir apie FŽ nebuvo jokios literatūros. Dar daugiau - nebuvo net aišku, kas ta FŽ. Kuo ji skiriai nuo paprastos fotografijos? Kuo skiriasi nuo meninės aišku - meninė gera, o spaudos puslapiuose fotografija prasta. Iš čia ir mokymo kryptis: universitetuose dera mokyti gerinti fotografijos kokybę iki meninio lygio.
Būtent tokią kryptį nužymėjo Vilniaus S. Batoro universitete pradėjęs dėstyti fotografiją Janas Bulhakas. Tokia kryptis atrodė teisinga ir garbinga aukštajai mokyklai. Bet tokia nebeatrodė XX a. viduryje. Ypač žurnalistikos kontekste. O tuo labiau - kalbant apie fotožurnalistiką ir bandant suvokti bei apibrėžti, kas per padaras, kas per daiktas yra ta fotožurnalistika, kurios pilna visuose laikraščiuose bei iliustruotuose žurnaluose.
Buvo įprasta - kai tik spaudos puslapyje nuotraukos, tai jau ir esą fotožurnalistika, o ne fotogarfija. Bet palaipsniui brendo mintis, kad sarmata aukštojoje mokykloje, tuo labiau žurnalistikos studijose vien tik tobulinti tai, ką studentai jau buvo išmokę fotobūreliuose ir fotoklubuose prieš įstodami studijuoti žurnalistiką universitete.
Lietuvoje aktyvūs būreliai ir klubai veikė Kaune (A. Macijauskas, V. Jasinevičius, P. Karpavičius), Vilniuje (A. Tarvydas), Marijampolėje (tada - Kapsukas, Vyt. Žukauskas), Panevėžyje (L. Skrebė), Šiauliuose (A. Dilys), Klaipėdoje, Alytuje ir kitur.
Na, o Vilniuje 1959 m. A. Marcinkevičiaus pradėtą, A. Tarvydo pratęstą kūrybinį fotografijos ugdymą per parodas ir konkursus 1969 metais perėmė A. Sutkaus pastangomis įkurta Fotografijos meno draugija, vėliau virtusi Fotomenininkų Sąjunga.
Fotomenas brendo, augo, parodinė veikla klestėjo, garsas sklido toli ir galingai. O fotožurnalistika? Ji gyvavo spaudos leidiniuose, ji buvo reikalinga plačiai masinei komunikacijai. Bet joks gandas apie ją toli nesklido. Viską užgoždavo ir visą dėmesį sugerdavo meninė fotografija, kuri tik retkarčiais rasdavo vietos kurio nors spaudos leidinio puslapyje šalia kokio nors eilėraštuko.
Buvo siaubinga suvokti esant tokią padėtį. Nei sąžinė, nei liežuvis neleido man aukštojoje mokykloje aiškinti tuos pačius fotogarafijos dalykus, kuruos jaunimas išmoksta fotobūreliuose. Todėl, išnagrinėjęs šūsnis laikraščių bei žurnalų, drįsau pasiūlyti visiškai naują sampratą, jog fotožurnalistikos kūrinys, fotožurnalistikos produktas yra ne nuotrauka, bet dvinaris darinys iš vaizdo (fotografija) ir žodžio (ją lydintis tekstas). Ne vieniša SF (spaudos fotografija), bet SF + T (tekstas) yra fotožurnalistikos žanras. Priklausomai nuo to, kiek daugiau ar mažiau vieno kurio komponento yra tame dvinario kūrinio sudėtyje, lengvai galima skirti esant keliolika fotožurnalistikos žanrų rūšių.
Išrikiavus tuos žanrus pagal tam tikrus požymius nuo primityvių formų iki sudėtingų, gavosi darni fotožurnalistikos žanrų eilutė. Tos dvi sudėtinės žanro dalys negali gyvuoti viena be kitos. Jos veikia ir gyvuoja tik abi kartu. Jos yra dvinaris vienetas. Ir kaip toks negali būti skaldomas, jo dalys negali būti nagrinėjamos ir vertinamos atskirai viena nuo kitos. Nėra bato be pado. Nėra lango vien iš stiklo be rėmo. Nėra žurnalo be lapų tarp viršelių. Nėra dainos be melodijos. Nėra radijo be garso. Nėra TV be vaizdo ekrane. Ir t.t. Lygiai taip nėra fotožurnalistinio žanro iš vienos dalies.
Todėl ir vertintojai privalo abi matyti, abi aptarti ir vertinti. O pats vertinimas privalo būti spaudos leidinio prasmės ir tikslų kontekste. Pačia plačiąja prasme fotožurnalistika, kaip sudėtinė bendrosios tikros žurnalistikos dalis, yra ne pramoga akims, o dalykinis ir sąžiningas dokumentinis laikmečio metraštis ateities kartų dėmesiui. Būna, kad viena kuri dalis esti labai menkos profesinės kokybės, bet nepaprastai vertinga savo turiniu.
Na, pavyzdžiui, kad ir mūsų dienas pasiekusios Lietuvos pokario partizanų nuotraukos. O būna, jog pasitaiko ir daili, didžiai meniška fotografija, bet turiniu ji tiek menka, kad... Betgi sakoma - iš dainos žodžio neišmesi.
Būtent tokio dvinario žanro supratimo dvasia turi būti mokomi žurnalistikos studentai po pažinties fotobūreliuose su tradicine fotografija, su jos keturiais žanrais ir kadro kompozicijos gramatika bei sintakse. Kas nori būti ne vien spaudos fotografu, ne pasiuntinuku rašančiajai brolijai (Figaro - šen!, Figaro - ten!), bet tikru fotožurnalistu, privalo išmokti rašyti, jeigu jau moka fotografuoti. Arba išmokti fotografuoti, jeigu jau moka rašyti. Abiem atvejais šie du dalykai būtini ruošiant publikacijai ar pagalbinius, ar mažuosius ar stambiuosius fotožurnalistikos žanrus.
Išmokti rašyti tiek, kiek reikia ruošiant mažuosius ar stambiuosius fotožurnalistikos žanrus, nėra sunku. Sunkiausia aptikti temą, rasti tokią, kuri tiktų ir redakcijai, ir skaitytojams. Dabarties ir ateities. Rimtą temą, ne bet kokį draikalą. O jau aptikus tokią, laiku ir deramai paruošti, kad galėtum sakyti - čia mano kūrinys, čia aš nuo galvos iki kojų. Galiu pats vienas iš bet kurio pasaulio krašto rasti, paruošti i atsiųsti kas reikia ir tinka.
Pirma, nei ėmus raityti popieriuje reikalingas raides, reikia kelis kartus balsu papasakoti sau, ką rodo viena ar kita į maketą patekusi nuotrauka. O norint tai padaryti, reikia turėti atsakymus į 5 K - KAS?, KUR?, KADA?, KODĖL?, KAIP? buvo nufotografuota. Tam, savo ruožtu, reikia turėti užsirašius atsakymus į tuos 5 K. Tai padaryti reikia suskubti prieš, po arba laike fotografavimo. Štai ir viskas. Parašius, reikia vėl balsu paskaityti sau kas gavosi raštu išklojus, įsiklausyti, kur liežuvis kliūna, kur mintis per daug didelį ir netikusį šuolį padaro, kur duobė ar kitoks riktas.
Praktikoje, žinia, nereta atvejų, kai vienas fotografuoja, o kitas rašo. Bet profesine prasme tai greičiau panašu į cirką, kai vienas klounas maigo smuiko stygas, o kitas jas brūžina smičiumi.
 
Rubrika "Žurnalistikos istorija" yra SRTRF projekto dalis.
 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-02 11:16
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Ap.

2021-11-15 13:30

Ačiū, gerbiamas ir mielas Virgilijau: Tamstos teorijos ir praktikos dėstomų žinių sėmiausi ir aš, gal todėl, kai dabar esame vadinamieji senjorai, kai kada atsisėdus prie kompiuterio, paklebenus vieną kitą eilutę, iš fotoaparato sukėlus keletą kadrų, išrinkus, savo nuožiūra, geriausius, retsykiais pavyksta suregzti fotožurnalistikos gabaliuką, kuris, mano nuostabai, kai kada net keliasdešimčiai interneto klajoklių pasirodo neblogas. Ačiū, Virgilijau, ačiū!!!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media