Archyvas :: Šiluma spinduliavęs geležinis finansininkas... ir žiniasklaida
Romualdas Sikorskis
Antanas Anskaitis,
LŽS narys
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Šiluma spinduliavęs geležinis finansininkas... ir žiniasklaida2021-11-06 Romualdas Sikorskis Antanas Anskaitis, Lapkričio 16 d. sukanka 95 metai nuo buvusio garsaus finansininko, ilgamečio ministro, kultūros rėmėjo Romualdo Sikorskio gimimo. Žurnalistai labai mėgo imti R. Sikorskio interviu, nes jis kalbėjo nedailindamas tikrovės, nepaisydamas titulų, o kai kurie teiginiai buvo tapę aforizmais. Prisiminkime kai kuriuos, nepraradusius aktualumo ir dabar. Sakoma, kad finansininkas, ypač finansų ministras turi būti kietas kaip nagas, arba, anglų politikų žodžiais, geležinis. Vienas tokių „metalinių" veikėjų buvo Romualdas Sikorskis, ištisus 33 metus šiame poste išsilaikęs sovietmečiu ir dar sėkmingai dirbęs pirmojoje nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje. Anais laikais tvirtinant penkmečio ar ateinančių metų planą, kasmet bent du kartus pranešimus, vieną Ministrų tarybos, kitą - Aukščiausios tarybos posėdžiuose, skaitydavo Valstybinio plano komiteto pirmininkas ir finansų ministras. Svarbiausio planuotojo Aleksandro Drobnio pranešimus būdavo sunku suprasti, nes kalbėdavo greitai, pusbalsiu, neaiškiai, kartais nerišliai. Kas kita būdavo R. Sikorskio pranešimai: aukštas, stuomeningas vyras, aiškus, galingas balsas, ką pasakė - kirviu nukirto, visiems viskas suprantama. Pinigų yra tik tiek, kiek turim, paskirstėm visiems, kaip galėjom. Pirmąkart pas Romualdą Sikorskį teko belstis vos pradėjus leisti „Tarybų darbo" žurnalą. Pajutome, kad labai mažas honoraro fondas, gerokai menkesnis negu kitų leidinių. Vyriausybės potvarkiu dėl „Tarybų darbo" leidimo buvo numatyta: „Nustatyti leidinio „Tarybų darbas" apimtį - 3,25 spaudos lanko, tiražą - 5 tūkst. egz. ir honoraro vienam numeriui dydį - 650 rb". Potvarkio rengėjų nuomone, 200 rublių vienam lankui yra vidutinio dydžio honoraras, mokamas ir kituose leidiniuose. Tačiau menkai išmanydami leidybinį darbą, valdininkai padarė „mažytę" klaidelę, nepaminėjo žodžio - autorinis lankas. Būtent to meto spaudoje honoraras buvo skirstomas pagal autorinius lankus. Kadangi leidinio formatas buvo nustatytas didesnis, tai tame plote tilpo 5,25 autorinio, arba kaip vadinta, sąlyginio apskaitos lanko. Matydamas tą neatitikimą, mažinantį redakcijos darbuotojų uždarbį, kreipiausi į Vyriausybės finansininkus, kad tą potvarkį patikslintų. Bet tas tikslinimas buvo tikras kryžiaus kelias. Kad būtų priimtas bet koks finansinis dokumentas, reikėjo surinkti bene aštuonis parašus: dokumentą rengusio asmens, kalbininko, Administracijos ir teisės skyriaus specialisto, vedėjo, Ekonomikos skyriaus vedėjo ir kt. parašų. Ir kiekvienam to parašo savininkui tekdavo aiškinti viską iš naujo. Ekonomikos skyriaus vedėjas A. Mikulis nutarė palengvinti kelią: -Eik,- sako, - pas finansų ministrą R. Sikorskį. - Jei jis pasirašys, kitų parašus surinksi be vargo. Vieną apniukusį gruodžio rytą be išankstinio derinimo nuėjau į J. Basanavičiaus gatvėje buvusią Finansų ministeriją. Sekretorė pranešė ministrui, paprašė palaukti. Po kokios penkiolikos minučių pakvietė į kabinetą. Į akis krito didelis, apytamsis kambarys, masyvus stalas. Išgirdęs mano aiškinimą, žurnalų formatų rodymą, spaudos ir autorinių lankų skirtumus, ministras įgėlė: -Apie tai reikėjo galvoti prieš pradedant žurnalą leisti... Vėl aiškinu, kad potvarkis pasirašytas dar iki mane priimant į darbą, kad dėl per mažo honoraro sunku bus išlaikyti darbuotojus. Klausydamasis to įtikinėjimo, ministras net pasipurtė ir nieko daugiau nesakęs pasirašė. Iš tiesų, kitus parašus jau buvo nesunku surinkti: pati R. Sikorskio pavardė atvėrė žalią šviesą. Keliolika metų vos ne kiekvieną ketvirtadienį vykusiuose Ministrų tarybos prezidiumo posėdžiuose, vis matydavau šį ministrą. Mėgdavo pajuokauti, pasišaipydavo iš daugiažodžiaujančių pranešėjų, mėgėjų padejuoti, kad pinigų nėra. Kartais į posėdžių salę ateidavo keletą minučių anksčiau, ne taip, kaip kiti prezidiumo nariai - pro atskiras duris ir visi 10 val. kartu. Nepasididžiavo keliskart atsakyti į redakcijos klausimus. Jis pirmas iš tuometinių ministrų pasiūlė: -Atsiųskite klausimus raštu, mūsų specialistai geriau apmąstys atsakymus. Ministro žodis buvo tvirtas: straipsnius ar atsakymus visada gaudavome sutartą dieną. Kartą, kai Finansų ministerija jau buvo įsikūrusi paupy šalia Aukščiausiosios Tarybos, dabartinių antrųjų Seimo rūmų, sutinku ministrą vaikštinėjantį, matyt, per pietų pertrauką išėjusį į aikštę tyru oru pakvėpuoti. Užkalbinęs rodo į naujuosius šviestuvus ir šaiposi: -Raketas pastatė, kiekvienai dvidešimt tūkstančių rublių sukišo... Sakau, o kodėl, ministre, tiek pinigų skyrėte? Nustebino atsakymas: -Argi, manai, manęs klausė, ir parodė pirštu į tų rūmų trečią aukštą. Sunku patikėti, bet šis kietas finansininkas buvo aistringas muzikos mėgėjas. Daug kartų esu matęs Valstybinio operos ir baleto teatro foje. Nepraleisdavo nė vienos šio teatro premjeros. Kartą yra sakęs: nuo tų pinigų skaičiavimo išprotėtų, jei ne muzika, jei ne teatras. Su nostalgija prisimindavo, kaip jaunystėje kartu su kitais statistais teko garbė nešti baldakimą virš Kipro Petrausko - Radameso „Aidos" spektaklyje. Labai mėgo arijas ir maršus iš operų. Būdamas ministru, kur tik galėdamas rėmė kultūros žmones, menininkus, muzikus, padėjo taip įforminti finansinius dokumentus, kad jokiems Maskvos revizoriams nepavyko nustatyti, kaip už dobilų sėklas buvo įsigyta deficitinio ukrainietiško marmuro, reikalingo naujiesiems Operos ir baleto teatro rūmams. Ministras buvo vienas iš kelių asmenų, žinojusių atrastų Katedros lobių paslaptį. Kultūros žmonės nors kukliai atsidėkojo savo mylimam ministrui - Lietuvos muzikų rėmimo fondo iniciatyva išleista atsiminimų knyga „Jis ir apie jį". Neilgą, bet gilią vagą R. Sikorskis išarė nepriklausomos Lietuvos finansų dirvonuose, buvo finansų ministras K. Prunskienės ir G. Vagnoriaus vyriausybėse. Šį atsakingą darbą nutraukė netikėta liga - širdies infarktas. Atsigavęs, pailsėjęs po poros metų buvo išrinktas Vilniaus miesto tarybos nariu, mero pavaduotoju, o 1996 m. rudenį tapo Seimo nariu. Insulto smūgis 1997 m. žiemą nutraukė šio garsaus žmogaus gyvybės siūlą. Romualdą Sikorskį labai mėgo, tiesiog gaudė žurnalistai, nes jis nevyniojo žodžių į vatą, sakė, ką galvoja, nepaisydamas kokio rango veikėją charakterizuoja. Įvairiuose leidiniuose yra išspausdinta keliolika pokalbių. Nepaisant jau prabėgusių metų, daug jo įžvalgų aktualios ir dabar, o kai kurios mintys yra tapusios sparnuotais aforizmais. Prisiminkime bent keletą iš jų. SPARNUOTOSIOS ROMUALDO SIKORSKIO MINTYS Esu nusivylęs Vakarų ekspertais ir patarėjais, kurie mums ėmėsi taip drąsiai patarinėti. Kiekvienas sako vis kitaip. Bet, kaip sakoma, visų paklausyk, bet savo galva padaryk. Tiesa, 1992 m. gegužės 6 d. Gyvenimą galima nugyventi dvejopai: juokiantis ir dantis sukandus. Dar daug reikės ištverti. Bet prognozuoju - XXI amžiuje gyvensime normaliai. Pirmadienis, 1993 m. gegužės 24 d. Gyvenime man brangiausia - laikas. Jis prabėga negrįžtamai ir jei jis panaudojamas prastai, gresia didžiuliai nuostoliai. Jokie pinigai, jokie turtai čia neatstatys to, kas prarasta. Valstiečių laikraštis, 1994 m. vasario 3 d. Vienintelį politiką dar gerbiu - profesorių Vytautą Landsbergį ir jo užsienio politiką. Vidaus politikoje jis vertas tik trejeto su dviem geležinkeliais. Panevėžio balsas, 1994 m. gegužės 3 d. Aš ne kėdėje sėdėjau, o dirbau. Ministru tapau 31-erių metų. Laikai buvo sunkūs. Po karo Lietuvoje buvo toks pat „durnynas", kaip ir dabar. Dėl naujų paskyrimų valdančioji partija tariasi tik pati su savimi, neklausdama ir neklausydama profesionalų patarimų. Kaip vertinate privatizaciją Lietuvoje? Aš jos nevertinu, aš ją prakeikiu. Paprastam žmogui ji nieko nedavė. Kas supirko privatizacinius čekius? Tie, kurie turėjo pradinį kapitalą, t.y. grynų pinigų. Tokiu būdu buvo išplauti nešvarūs, mafioziniai pinigai. Pirmadienis, 1995 m. vasario 27 d. Kam negaila pinigų? Negaila dvasinės kultūros reikalams, mokykloms, sveikatos apsaugos įstaigoms, globai ir rūpybai. Respublika, 1995 m. liepos 25 d. Pinigų visad trūko ir trūks. Pasakysiu, ko turime per daug. Smarkiai per daug politikavimo. Smarkiai per daug vadų ir vadukų ambicijų, kurios daug didesnės už sveiką protą. Elitas, 1996 m. Nr.2 Tai vieną dieną gali įvykti sprogimas? Jokio sprogimo nebus, nes lietuviai - veršių tauta. Tik mitinguot mokėjo ir Maskvai kumščius rodyti. Nežinau, kokia valdžia sugebėtų įvesti tvarką. Mes jau pasiekėme idiotizmo viršūnę. Į ją eiti pradėta dar Sąjūdžio laikais, kai vyko patriotizmo gryninimas ir skirstymasis į gerus ir blogus. Lietuvos rytas, 1996 m. spalio 3 d. Estai net sukūrė patarlę: nebūk kvailas kaip lietuvis per rinkimus. Tai auksiniai žodžiai, o mes dėl jų įsižeidžiame. O teisėsaugoje - chaosas: greta dirba buvusieji KGB vadai ir nauji žmonės. Čia buvo Sąjūdžio klaida, kad vienus buvusius išvarė, o kitus paliko. Dienovidis, 1996 m. spalio 4 d.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-11-28 10:52
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)