Žurnalistikos istorija

Algimantas Černiauskas

1992 m. vasario mėnesį dienos šviesą išvydo Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis „Šalcinis" (iniciatorius ir redaktorius Henrikas Gudavičius), kurio pirmajame redkolegijos žodyje bylojama: „Alma, veržiasi iš žemės šalciniai. Ir žiemą, ir vasarą. Gal ir mūsų „Šalcinis" nepavargs ir nesustos, o kaskart bus skaidresnis ir gražesnis. Jeigu jam padės visi tie, kurie žemės šalcinių almesio klausosi čia nuo vaikystės." O štai 2013 m. kovo mėnesį išėjusiame 85 laikraščio numeryje redakciniame straipsnyje primenama, kad „lietuvių kalboje žodžiu „šaltinis" vadinama ne tik iš žemės tekanti vandens versmė, bet ir rašytinis paminklas, dokumentas. Abi šias prasmes tarsi apjungia trečioji - kas duoda pradžią, sudaro pamatą, iš kur kas išeina."

Istorija, autoriai ir bendraautoriai

Paruošiamieji darbai, leidžiant Dzūkijos nacionalinio parko laikraštį „Šalcinis", prasidėjo 1991 metais, pirmasis numeris pasirodė 1992 m. sausio 31 d. Vieno spaudos lanko apimties leidinys leidžiamas keturis kartus per metus (2000 metais dėl lėšų stokos buvo išleisti 3 „Šalcinio" numeriai). Vieno numerio tiražas 1500 egzempliorių. Neprenumeruojamas, o platinamas respublikiniuose, Aplinkos ministerijos ir Dzūkijos nacionalinio parko renginiuose, gamtosauginio ar etnokultūrinio  pažinimo pamokose, Parko lankytojų centruose. Vietiniai gyventojai, o ir dažnas keliautojas į Parko lankytojų centrus Merkinėje ir Marcinkonyse dažnai užsuka ieškodami ne tik turistams reikalingos informacijos, bet ir naujų „Šalcinio" numerių. Tai, kad net ir pirmieji laikraščio numeriai nepaseno, liudija ir Parko tinklalapyje (www.dzukijosparkas.lt) patalpinto „Šalcinio" parsisiuntimo statistika. Nuo 1992 m. iki 2000 m., kai Alytuje buvo pradėtas leisti Dzūkų kultūros draugės ir Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė" žurnalas „Dainava" - Parko laikraštis „Šalcinis" buvo vienintelis kultūrinės ir gamtosauginės pakraipos periodinis Dainavos krašto leidinys. Nuolatinės rubrikos: „Atradimai atradimai", „Devyni amatai", „Ką sako mokslininkai", „Menininkai Dainavos šalyje", „Ką senoliai porina", „Laiškai „Šalciniui", „Mūsų kaimų istorijos", „Mūsų paminklai", „Mūsų Parko tradicijos", „Mūsų kaimynai", „Senojo kaimo tradicijos". Didžiąją dalį publikacijų paruošė Parko darbuotojai. Tačiau didžiausia vertybė - tai autentiški žmonių pasakojimai, kuriuos parengė Henrikas Gudavičius, Onutė Drobelienė, Dalia Blažulionytė, Romas Norkūnas, Jonas Bajoriūnas, Algimantas Černiauskas. Gamtosaugines temas „Šalcinyje" gvildena dr. Mindaugas Lapelė, straipsniais apie gamtą laikraštis gražiai  pasipildo gamtininkų Vinco Slavicko, Evaldo Klimavičiaus ir Gintauto Kibirkščio straipsniais. Kartais „Šalciniui" paruošta medžiaga nebetelpa į kuklios apimties leidinį ir tada keliauja į „Dainavą", pasipildžiusi įauga į Parko direkcijos leidžiamas knygas.

Per tuos metus publikuota daugiau kaip 1000 fotografijų (didžiąją dalį fotografijų pateikė Broliai Černiauskai). 1995 m. Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras Vilniuje su V. Juodakio firma „Žurtyra" organizavo fotožurnalistinį konkursą „Mes ir mūsų gamta 1995 metais", kuriame laureatais už foto publikacijas „Šalcinyje" ir „Dienovidyje" tapo Broliai Černiauskai. Pastaruoju metu, kai fotografijos gimimas tapo mažiau priklausomas nuo fotografijos amato išmanymo, padaugėjo H. Gudavičiaus ir M. Lapelės nuotraukų, iliustruojančių savo profesionalius ir kartu lyriškus straipsnius apie gamtą, įvykius Parke. Nuolat laikraštis pasidabina ir senomis nuotraukomis, liudijančiomis šiame krašte gyvenusių žmonių buitį, istorijas. „Šalcinio" redkolegijoje[1] įvairiu laiku dirbo/a Henrikas Gudavičius, Algimantas Černiauskas, dr. Eugenijus Drobelis, Onutė Drobelienė, Vladas Kniubas, Antanas Lankelis, dr. Imantas Lazdinis, dr. Mindaugas Lapelė, Romas Norkūnas, Eugenijus Peikštenis, Dalia Blažulionytė. Ilgą laiką laikraštį maketavo Romana Skliutienė , o nuo 33 numerio - Vytautas Černiauskas. „Šalcinio" leidimą finansuoja Parko direkcija, o redaktorius ir visa redkolegija dirba visuomeniniais pagrindais.

1998 m., 1999 m. buvo išleistas  „Šalcinio" priedas Parko lankytojams ir turistams. Specializuotas priedas buvo leidžiamas kartą per metus 2 tūkstančių egzempliorių tiražu. 2001 m., 2005 m. jis išėjo pavadinimu „Šalcinukas". Leidinys atliko informacinę, reklaminę ir įspėjamąją funkciją apie Parko lankytinas vietas, poilsio galimybes, elgesio saugojamoje teritorijoje taisykles.

Atsiliepimai

Formaliai vertinant laikraštis priskirtinas žinybiniams, bet jame spausdinama medžiaga domina ne tik Dzūkijos nacionalinio parko gyventojus ir lankytojus, bet ir įvairių humanitarinių mokslo šakų darbuotojus. Štai  Jono Basanavičiaus premijos laureato dr. Vykinto Vaitkevičiaus dar 2003 metais rašyto laiško žodžiai: „Šalcinis" nepaliauja džiuginęs puikiais mūsų etninės kultūros duomenimis."

Bet kuriam leidiniui labai svarbi yra ne tik ekspertų, bet  ir skaitytojų nuomonė. Štai Vincas Staniulis 1997 m. „Šalciniui" (Nr. 24)  rašė: „<...> Man taip atrodo: „Šalcinis" galėtų tapti viso svieto dzūkų laikraščiu. Vargsta gal koks dzūkelis Žemaitijoje ar Marijampolėje, o kiek Vilniuje, Kaune - kaip jiems visiems „Šalcinis" padėtų vargti! Štai ką turėtų daryti visi laikraščiai - pasižiūrėti į žmogų, leisti jam išsikalbėti, paverkti ir padūsauti. O kam reikalingi tie kriminalai ir baisybės, kokių pilna dabar visuose laikraščiuose... Dar kartą ačiū už „Šalcinius". Būk sveikas! Ir būkit sveiki visi, leidžiantys „Šalcinį."

Muzikologė, Jono Basanavičiaus premijos laureatė doc. Zita Kelmickaitė 2002 m. keturiasdešimties įrištų „Šalcinio" numerių knygą padovanojo Prisikėlimo parapijos bibliotekai Toronte (Kanada). Tai tolimiausias mums žinomas adresatas, turintis pilną dešimties darbo metų laikraščio rinkinį. 2002 metų gruodžio mėn. „Šalcinio" redkolegija gavo pono Broniaus Saulėno laišką iš Toronto, kuriame jis džiaugėsi galimybe perskaityti „Šalcinio" laikraščius tolimojoje Kanadoje. Laiško autorius teiravosi (ir ne jis vienas) apie galimybę prenumeruoti leidinį. Deja, laikraštis neprenumeruojamas. Įdomus laiško autoriaus pastebėjimas, kad pirmuose „Šalcinio" numeriuose buvo daugiau „dzūkiškumo". Žinant, kad tuo metu Dzūkijos nacionalinio parko Mokslo ir kultūros skyriuje (kurio darbuotojai ruošė laikraštį) faktiškai dirbo tik aukštaičiai ir žemaitis (redaktorius), tai skamba kaip gražus darbuotojų triūso įvertinimas. Praturtina „Šalcinį" ir jo skaitytojai, aprašydami, siųsdami redkolegijai savo kaimų, (kai kurie iš jų  jau išnykę) istorijas. Kaip antai Vyta Rusteikienė (Mažeikaitė), godojantį bityną gimtajame Česukų kaime, parašė savo kaimo istoriją, o štai Ona Rutkauskienė (Vitkauskaitė), jau seniai palikusi gimtąsias vietas, atsiuntė prisiminimus apie išnykusį Jablonavo kaimą. Irena Versckienė (Barysaitė) parašė apie „iškilų Žemaitijos pynėją Juozą Boloną", kuris, pasirodo, gimęs Dzūkijoje, Puvočių kaime. „Šalcinis" atrado ir pirmasis atspaudino  partizanų poeto Vito Jakavonio - Sniegučio eilėraščius. Dar neįsigalėjus kompiuterinei erai „Šalcinis" buvo kelrodė žvaigždė didžiųjų respublikos spaudos leidinių, televizijos  žurnalistams, rašantiems apie gamtą, kuriantiems laidas apie etnokultūrą. Perskaitę „Šalcinį" jie skubėjo numintais, dar neužaugusiais takais prie miestui nežinomų herojų ir pamirštų gamtos paminklų, skleisdami žinią apie čia gyvenančius žmones, tradicijas.

Už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai „Šalcinio" redkolegijos nariai Henrikas Gudavičius ir  Algimantas Černiauskas buvo apdovanoti ‚Sidabrinės bitės" ženklu, šios premijos laureatu „už nuopelnus saugant ir puoselėjant Dainavos krašto gamtos vertybes" tapo ir  redkolegijos narys Eugenijus Drobelis.  

„Šalcinio" svetainė

Visus darbus į šalį atidėjęs „Šalciniu" džiaugdavosi Juozas Aputis, įsikūręs Zervynų kaime, grafikė Gražina Didelytė Rudnelės kaime, o Mardasavo kaime, vartant naujus laikraščio numerius, nušvinta Leonardo Gutausko veidas. Jau daugiau kaip dešimtį metų „Šalcinis" (šių eilučių autoriaus iniciatyva) turi ir savo svetainę Merkinės lankytojų centre, kur vyksta ne tik Parko leidžiamų knygų pristatymai, bet ir susitikimai su poetais, rašytojais, žurnalistais. „Šalcinio" svetainėje" Merkinėje viešėjo ir apie savo gyvenimą, kūrybą pasakojo  režisierius Jonas Jurašas su žmona rašytoja Aušra Jurašiene - Sluckaitė, Kazimieras Saja, „Dienovidžio" redaktorė Aldona Žemaitytė, „Merkio kraštas" redaktorius Aloyzas Tendzegolskis, poetė, rašytoja ir aktorė Birutė Pukelevičiūtė, Stasys Stacevičius, Jurgis Kunčinas, alpinistas Vladas Vitkauskas, Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, poetas Sigitas Birgelis iš Punsko, aktorė Olita Dautartaitė ir daugelis kitų. Kartais „Šalcinis" pakyla ir išvyksta į tolimesnį miestą. Viena iš įsimintiniausių kelionių įvyko 2013 metais, kai  gegužės 7 d. Vilniaus Mokytojų namų Svetainėje vyko Dzūkų vakaras „Spauda dzūkų šnektu", skirta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Vakarą organizavo Vilniaus Mokytojų namų projektų vadovas Juozas Žitkauskas, kuris vakaro svečiams pristatė laikraščio „Šalcinis" redkolegijos narius, vilnietį žurnalistą Juozą Kuckailį ir grupelę Merkinės etnokultūros klubo "Kukumbalis" narių.

Dzūkų tarmės versmė

Lietuvos Respublikos Seimas atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, priėmė nutarimą 2013-uosius paskelbti Tarmių metais. Šio nutarimo tikslas - stiprinti tautos vienybę, pilietiškumą, toleranciją, bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą. Pasipylė teisingi raginimai didžiuotis savo tarmėmis, kalbėti ir rašyti tarmiškai, nes tai kiekvieno iš mūsų garbės reikalas. Tik štai, bėda, kurią jau prieš gerą dešimtį metų įvardijo Pranas Karlonas. Nuo Šklėrių kaimo kilęs žurnalistas su savo sukurta Radijo karieta apkeliavęs visą Lietuvą ir išėjęs į užtarnautą poilsį, pasirinkęs Pelėdos slapyvardį, rašė: „Marcinkonių tarmė - /Tarmė šilinių./Šitu kalbu/Ca Dzievui meldzas sẽniai paskuciniai,/Užsigiedodami bažnycinėm giesmėm./Šiliniai mes./Bet ar ilgai ca būsim,/Jablonskio nugalėci ir mircies?/Po kapines pavaikštau ir matau - /Ir kapinių ca lieka vis mažau./Jau ir numirėliai išeina/Laidocis kitur."

Šalcinio" puslapiuose atsiveria ne tik dzūkų gyvenimo būdas, čia kai kuriuose straipsniuose atsiveria dzūkiškos tarmės grožis, kaip unikalus pasaulio pažinimas, perduodamas iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą ugdant jaunąją kartą, įvedant vaiką iš pasakų pasaulio į suaugusių žmonių gyvenimą. Tarmės versme srovenantys žodžiai savitai nusako, apdainuoja mus supantį pasaulį. Tarmiškai šaukiant mamą, tėtį, įvardijant arklį, karvę, darbo įrankius, apibūdinant gėles, kurios žydi už lango ir pievose, veši upių pakrantėse, paukštį danguje, grybais nusėtus samanų kilimus ar į upės vaga nubridusius akmenis, kuriamas unikalus pasaulėvaizdis. Tarmėje spindi visa krašto energetika, kuri užgimusi vietos žemės gelmėse persmelkia žmogų ir nučiurlena žodžių upeliais į tolimą jūrą, istoriją, nuošia pušų viršūnėmis į protėvių apgyvendintas dausas. Kalba, jos ženklai, pasak kalbotyrininkų, modeliuoja ne tik pasaulio vaizdą, gamtovaizdį, bet ir žmonių elgesį. Ne nafta ir ne dujos palaiko gyvastį šioje žemėje, o mūsų žemės ŠALTINIAI. Didžia dalimi apie tai ir byloja Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato laikraštis „Šalcinis", kuris šiemet ruošiasi gražiam jubiliejui. Baigiantis metams bus išleistas šimtasis, paskutinis šio laikraščio numeris. Nuo kitų metų tai bus jau ne laikraštis, o metinis almanachas.

Rubrika "Žurnalistikos istorija" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.