2024 m. balandžio 20 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: „Tiesos“ redakcija

2016-03-16
 
Mindaugas Barysas (1937-1990), žinomas žurnalistas.

Mindaugas Barysas (1937-1990), žinomas žurnalistas.

 

Skaitytojų dėmesiui siūlome ištrauką iš spaudai parengtos sporto žurnalisto Broniaus Čekanausko knygos „Mano sporto žurnalistika"

Pats autorius įžangoje rašo: „Man jau greit šešiasdešimt penkeri. Aš jau nebejaukiai jaučiuosi trigubai jaunesnių kolegų draugijoje: jie tokie savimi pasitikintys, viską apie visus sportus ir sportininkus žinantys, žvaigždes vardais ir  pravardėmis vadinantys. Ir patys jaučiasi žvaigždėmis esantys. O aš? Kartais baugu net įsiterpti, kad nepasakytų: „Ką tu supranti apie šiuolaikinį krepšinį ar futbolą?" Vis dažniau patyliu ir gausesnių kolegų susibūrimų vengiu. O juk buvo laikai, kai per vienintelės Lietuvos televizijos sporto programą iš ekrano tada Kauno „Žalgirio" krepšinio komandos vyriausiasis treneris Vladas Garastas pasakė: „Čekanauskas apie tai rašė!" Ir nei kas tas Čekanauskas, nei kur rašė... Gal ir aš kažkada žinomas buvau? Štai taip besvarstant ir kilo mintis knygą sudėlioti.

Nėra šioje knygoje nei didesnės politikos, nei kritikos. Nesureikšminu savo vaidmens, tai tik žurnalisto pastebėjimai, prisiminimai. Pasakojimas apie mano vaikystės Šančius, apie mano jaunystės Universitetą, apie kelią į Sporto žurnalistiką bei gyvenimą ja. Probėgšmais prisimenu artimus žmones, mokytojus, atlikusius svarbų vaidmenį mano gyvenime, draugus, bičiulius - buvusius ir esamus, bendradarbius. Labai liūdna, kad daugelio knygoje minimų žmonių jau nebėra tarp mūsų, kad jie, tokie šaunūs ir jauni, taip anksti iškeliavo anapilin. Puikiai suprantu, kad mirtis - paveldima liga ir visi ja susirgsime...

Kartą per radiją girdėjau jaunųjų žurnalistikos talentų diskusiją, ar apskritai galima vadinti žurnalistais tuos, kurie laikraščiuose ir žurnaluose dirbo ir rašė prieš trisdešimt ar daugiau metų. Mano seniokiška nuomone, ir tada Lietuvoje buvo sporto žurnalistika. Apie ją bei nepriklausomos žurnalistikos pradžią ir noriu papasakoti. Beveik penkerius metus, parašęs 2011-aisiais, vis dar svarstau, ar leisti šią knygą?

Dabar skaitytojų dėmesiui siūlau trečiąjį savo knygos skyrių apie darbą „Tiesos" redakcijoje 1972-1984 metais. Prieš šį skyrių dar yra mano vaikystės Kauno Aukštieji Šančiai ir Vilniaus universitetas. Kai kurie be pareigų ar titulų minimi žmonės nėra atsitiktiniai - apie juos rašau pirmuose skyriuose."

 

 

 

 

Bronius Čekanauskas

"TIESOS" REDAKCIJA

 

1972-aisiais buvo mano dvidešimt pirmas pavasaris. Artėjant trečiojo kurso pavasario egzaminų sesijai, reikėjo informuoti Žurnalistikos katedrą, ar pats susirasiu, kur atlikti gamybinę praktiką, ar reikės dėstytojų tarpininkavimo. Paklausiau Mindaugo Baryso, ar galėčiau pasipraktikuoti „Tiesos" redakcijos informacijos ir sporto skyriuje?

 Po poros dienų, matyt suderinęs su vyriausiuoju redaktoriumi Albertu Laurinčiuku, Mindaugas atsakė teigiamai. Išlaikęs egzaminus Universitete, ateidavau į redakciją, su M. Barysu ir Leonu Braziuliu parūkydavome kabinete, gaudavau skaitytojų laiškų spaudai parengti, kartais man patikėdavo teletaipu iš Maskvos atkeliavusias TASS‘o sportines informacijas iš rusų kalbos į lietuvių išversti. Praktikanto „tobulus" vertimus L.Braziulis kantriai perrašydavo...

Laukiau, kad kuo greičiau pasiųstų kokių nors varžybų apdainuoti ar su garsiu sportininku susitikti. Nesiuntė. Dabar manau, kad gerai, jog apskritai nepasiuntė... Erdviame kambaryje stovėjo keturi stalai. Pradžioje tikrus šeimininkus turėjo tik du. Trumpai dar buvo Rytis Taraila. Vėliau prie trečioje įsikūrė Tomas Šarkus. Prie ketvirtojo - glausdavausi aš. Visai puikiai įsivaizdavau save šioje darbo vietoje. Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs, kad žurnalistu tampi tada, kai visai jaunas ir nepatyręs pamanai, kad juo galėtum būti...

Kartą L. Braziulis paklausė: „Ar futbolą žaidi?" Pasigyriau, kad Šančiuose žaisdavome kasdien iki šalčių ir sniego, o Vilniuje - tik retsykiais kamuolį paspardau. „Čia mes rengiamės draugiškoms rungtynėms su „Sovetskaja Litva" („Tarybų Lietuva" - laikraštis, CK organas kaip ir „Tiesa", bet rusų kalba - aut. pastaba) redakcija. Tai ir tave įtrauksim į „Tiesos" komandą". Sutikau nedvejodamas.

Tos rungtynės birželio pabaigoje vyko jaukiame Jaunimo stadione. Liūdna, kad dabar toje vietoje stūkso tautos dažniausiai burnojamo Seimo rūmai.

„Sovetskaja Litva" komandos lyderis - TSRS sporto meistras Virgilijus Mundrys, tiesa, ne futbolo meistras, o fechtavimo. .. Jų gretose žaidė ir buvęs tikras futbolininkas, spaustuvės darbininkas Eduardas Dančenka, treniravęsis net su „Žalgirio" meistrų komanda. Turėjo savo TSRS sporto meistrą ir „Tiesa" - Algirdą Kadžiulį, bet irgi ne futbolo, o buriavimo...

„Tiesoje" žaidė visas žurnalistikos žiedas su pačiu vyriausiuoju redaktoriumi Albertu Laurinčiuku priekyje. Kamuolį gainiojo boso pavaduotojas Algimantas Stankevičius, esami ir būsimi redkolegijos nariai Petras Jankauskas, Domijonas Šniukas, Aleksandras Kezys ir visi kiti, kurie tą vakarą nebudėjo prie numerio ir neturėjo gydytojo atleidimo. Rungtynėms vadovavo TSRS čempionatuose teisėjaujantis garsus arbitras Juozas Litvinas. Tik marškinėliais po susitikimo nepasikeitėme, nes abi vienuolikės vilkėjo skolintais. Tiesiečiai dažniausiai aprangą skolindavosi iš „Žalgirio" meistrų komandos... Kas negalėjo lakstyti ar vaikštinėti aikštėje, siautėjo tribūnose. Žiūrovų susirinko keli šimtai!  Ta pačia proga galiu priminti, kad 1986 metais per Spaudos dieną surengtas draugiškas futbolo rungtynes tarp Vilniaus aktorių ir žurnalistų komandų (pasibaigė rezultatu 2:2) centriniame „Žalgirio" stadione stebėjo apie keturis tūkstančius žiūrovų! Žmonės ėjo ne tiek futbolo, kiek „vaidinimų" aikštėje pasižiūrėti. Dabar tiek ne visada susirenka, kai žaidžia Lietuvos nacionalinė rinktinė...

Priešininkų vienuolikė buvo jaunesnė, sustiprinta spaustuvės darbininkais. „Sovietai" (Tada jų taip tikrai nedrįsome vadinti - aut. pastaba) neabejojo pergale. Bet mudu su jauniausiu tiesiečiu Ryčiu Taraila smarkiai patampėme jiems nervus. Rytį varžovai jau buvo matę, o štai aš - tamsus arkliukas. Nutaikę atokvėpio minutę prie manęs vis prieidavo žingeidūs „Sovetskaja Litva" futbolininkai: „Tu „Tiesoj" dirbi? Kuriame skyriuje?.." „Sporto!" - atsakydavau išdidžiai ir lėkdavau paskui kamuolį. Neturiu tų metų „Tiesiečių" - „Tiesos" kolektyvo laikraščių, kuriuose užfiksuota visa dienraščio istorija. Bet man atrodo, kad tas rungtynes laimėjome 1:0, na, blogiausiu atveju „Tiesai" jos baigėsi taikiai - 0:0. Bet kuris rezultatas iš tų dviejų, buvo netikėtas. Po rungtynių man spaudė ranką pats A. Laurinčiukas:

- Iš karto aišku, kad esi žaidęs. Matai aikštę, mėgsti tokį kolektyvinį futbolą...

Širdį maloniai glostė pagyros. O apie kolektyviškumą bosas, matyt, užsiminė todėl, kad pora kartų tiksliai jam prie kojų paspyriau kamuolį...  

Neatsitiktinai tiek dėmesio skiriu futbolui, nes jis suvaidino svarbų vaidmenį mano gyvenime. Praėjus kelioms dienoms po tų rungtynių, M. Barysas lyg tarp kitko tarė:

- Laurinčiukas domisi, ar norėtum dirbti „Tiesoje"?

Net žagtelėjau iš netikėtumo ir diplomatiškai užsirūkiau.

- Ilgai nesvarstyk, ryt lauksim atsakymo... - į mane suglumusį žiūrėdamas linksminosi L. Braziulis.

Pasitarti galėjau su vienu žmogumi: susitikau su Jonu Misiūnu ( Tuo metu Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjas, tėvo pusseserės, Trakų pilies direktorės Irenos Misiūnienės vyras - aut. pastaba), pasakiau apie gautą pasiūlymą. „Aišku, eik" - kito atsakymo nesitikėjau išgirsti. Ir dabar pasvarstau, kas vis dėlto turėjo daugiau įtakos žurnalistinės karjeros pradžiai - sėkmingas pasirodymas futbolo aikštėje ar žinutės „Iš teismo salės", kurioms informaciją gaudavau iš J. Misiūno?

1972 metų liepos 4 dieną redakcijos ūkvedys Jonas Kaulavičius arba „kadravykas", kaip jį vadino tiesiečiai, išdavė naują Darbo knygelę. Pirmasis įrašas joje toks: „Priimtas į darbą „Tiesos" redakcijoje praktikantu." Tai buvo etatinės pareigos - 60 rublių per mėnesį algos, plius honoraras. Tų pačių metų pabaigoje buvau paskirtas jaunesniuoju literatūriniu bendradarbiu - jau 90 rublių atlyginimas, o dar po metų, 1973-iųjų gruodžio 29-ąją, tapau korespondentu su 120 rublių mėnesiniu atlyginimu. Su honoraru -apie pusantro šimto neatskaičius mokesčių, visai padorus atlyginimas tiems laikams. Nuo algos iki algos drąsiai užtekdavo!

(Bus daugiau)

 

Rubrika "Žurnalistikos istorija" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-04-09 09:52
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Ba

2016-04-04 15:47

Jaunystė...... Kur ji prapuolė? Kokie velniai nunešė?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Buvęs tiesietis

2016-03-18 14:51

Broniau, gerai, kad gražiai prisiminiai Barysą. Jis to vertas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

2016-03-17 10:47

Sportas gyvenimo esencija. tik debilai to nežino, ignoruoja sportą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media