2024 m. balandžio 20 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas. „Tiesos“ redakcijoje (8 dalis)

2016-06-03
 
Tiesos futbolo komanda. Iš kairės K. Žilėnas, A. Icikavičius, B. Šaknys, J. Steponavičius, L. Braziulis, A. Stankevičius, V. Žeimantas, G. Vainauskas, G. Pilaitis, V. Kavaliauskas, Č. Grencevičius ir B. Čekanauskas. 1977 metai. A. Gylio nuotrauka

Tiesos futbolo komanda. Iš kairės K. Žilėnas, A. Icikavičius, B. Šaknys, J. Steponavičius, L. Braziulis, A. Stankevičius, V. Žeimantas, G. Vainauskas, G. Pilaitis, V. Kavaliauskas, Č. Grencevičius ir B. Čekanauskas. 1977 metai. A. Gylio nuotrauka

 

Bronius Čekanauskas

Tęsinys. Pradžia 2016 03 08

„Tiesoje" M. Barysas man greitai ir įtikinamai išaiškino, kad teks spaudai rengti ne tik sportines informacijas, bet ir žinutes saugaus eismo temomis: turėsiu aktyviai talkinti kartą per savaitę pasirodančiam skyreliui „Keliai, mašinos, žmonės". Tikrai neapsidžiaugiau, nes šventai tikėjau, kad domina tik sporto temos. Garsiai nepurkštavau. Ir protingai pasielgiau, nes pradžioje priverstinis domėjimasis automobilių, eismo, pėsčiųjų problemomis, laikui bėgant virto savitu pomėgiu, daug kur uždegė žalią šviesą.

Po metų kitų jau pažinojau visus Respublikinės autoinspekcijos, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Palangos ir kitų miestų autoinspekcijų vadovus. Drauge dalyvaudavome reiduose, kelionėse automobiliais po Lietuvą ir užsienio šalis, rašėme straipsnius, organizavome įvairias akcijas eismo saugumui gerinti. Po kokių penkerių metų su „Tiesos" vėliava, M. Barysui pritarus, pačiam vyriausiajam redaktoriui palaiminus, kartą per pusmetį ar bent jau sykį per metus, rengdavome išvažiuojamuosius posėdžius prie „apvalaus stalo" saugaus eismo temomis. Dalyvaudavo Respublikinės autoinspekcijos vadovai Jonas Grinevičius, Vaclovas Vaitasius, Ramutis Oleka, Vaclovas Zabarauskas, Liucijus Suslavičius, propagandos skyriaus darbuotojai Leonija Maciulevičienė, Romanas Milašius, Antanas Čereška, Panevėžio, o vėliau - Kauno autoinspekcijos viršininkas Raimondas Kacevičius, Vilniaus autoinspekcijos viršininkas Alvydas Bieliauskas. Ne visi iš karto - pakaitomis. Kelininkai, švietimo darbuotojai, Respublikinės automėgėjų draugijos pirmininkas Algimantas Kurdzikauskas, Respublikinio autoserviso generalinis direktorius Algimantas Ugianskis.

Įdomi buvo mano pažintis su Algimantu Ugianskiu virtusi tvirta ilgamete draugyste iki pat nuoširdaus bičiulio mirties 2009-aisiais...  

Autoservisai - praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje dar buvo nauja, besikurianti industrija. Mašinos - socialistinėje Lietuvoje, kaip ir visoje komunizmą statančioje SSRS, - didžiausias deficitas, parduodamos tik pagal paskyras darbo kolektyvuose. Kad susitaupytum ir nusipirktum naują valdiškai penkis - septynis tūkstančius rublių kainavusį „žiguliuką", anuo metu sąžiningai reikėjo dirbti kone iki pat pensijos... Aš pirmąjį automobilį įsigijau 1989 metais, viešėdamas Vokietijoje pas garsų krepšininką Sergejų Jovaišą su jo ir kito draugo - tada dar mažai žinomo pradedančiojo verslininko Tautvydo Barščio pagalba. Prie šito biznio dar grįšiu...

„Tiesos" laikais nuosavos mašinos neturėjau, tai natūralu, kad ir autoservisai bei jų aptarnavmo kultūra menkai domino. Bet į redakcją kiekvieną savaitę atkeliaudavo piktų laiškų su nepatenkintų autoserviso klientų skundais, pagalbos šauksmais. Kelis kritinius signalus išleidau skyrelyje „Keliai, mašinos, žmonės". Redaktoriaus reakcija buvo netikėta: „Tu apie tuos autoservisus daug nespausdink: kas nusipirko mašiną, beje, kažin ar iš sąžiningai uždirbto atlyginimo, gali ir autoservise eilėje palaukti, už remontus susimokėti..." 

Čia lyg tyčia kolega R. Eilunavičius užsuko ir iš tolo kalbą pradėjo:

 - Kauno politechnikos institute studijavau drauge su Algimantu Ugianskiu. Linksmas vaikinas. Dabar jis tapo Respublikinio autoserviso generaliniu. Tai man pasiguodė, kad po kiekvienos kritinės žinutės „Tiesoje" sulaukia nemalonių skambučių iš juos kuruojančios Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos. Norėčiau tave supažindinti su Ugianskiu.

 Ir supažindino. Nedrąsiai pirmą sykį jaučiausi erdviame „generolo" - taip Algimantą vadino pavaldiniai ir bičiuliai - kabinete. Mane pasitiko tvirtas, drūtas vyras, tikras generalinis, nuo kurio galingo balso net sienos drebėjo. Kai spustelėjo ranką, kaip mat supratau, kad buvęs sunkumų kilnotojas. Mes greitai radome bendrą kalbą, nes gal jau per antrąjį susitikimą devyneriais metais vyresnis Algis pasiūlė vienam į kitą kreiptis tu.                                                                                                                              

  - Žinau, kad toj mūsų sistemoj daug jovalo. Kol bus deficitinės atsarginės detalės, kol net turint paskyrą, reikės laukti nusipirkt mašiną, kol truks autoservisų, klestės kyšininkavimas, netrumpės eilės. Vien spausdinant kritinius laiškus, problemų neišspręsime. O mes daug statome, plečiamės, mūsų vyrai savais keliais pasiekia Toljatį, už dešras bei lietuvišką degtinę pramuša ir pargabena atsarginių dalių „Žiguliams" ... - aiškino „Autoserviso" generalinis.

Sutarėm taip: į „Tiesą" atkeliavusius autoservisų darbą kritikuojančius laiškus aš visų pirma parodysiu A. Ugianskiui. Jis pats ir jo pavaldiniai operatyviai tirs nusiskundimus, taisys broką, išsiaiškins nesutarimų priežastis ir gesins konfliktų židinius. To mūsų susitarimo nauda galima sakyti buvo triguba: 1) Laikraščiui pasiskundę žmonės greit gaudavo trūkstamą detalę, jų mašinas be jokio blato imdavo remontuoti. 2) Vietoj skundų į redakciją atkeliaudavo laiškai su padėkomis „Tiesai" ir autoservisui, padėjusiems žmogui išsigydyti baisiausią galvos skausmą. 3) A. Laurinčiukui patiko skaitytojų padėkos, kurias retsykiais spausdindavome, o A. Ugianskį nustojo protinti ministerijos klerkai...

Įsiklausęs į Algimanto dėstomas problemas, suvokęs ateities vizijas, padėjau jam parašyti vieną, o vėliau ir antrą probleminį straipsnį. Autorius buvo Algimantas Ugianskis. Tuos rašinius teigiamai vertino ne tik A. Laurinčiukas, Buitinio gyventojų aptarnavimo ministras, bet ir tos ūkio srities prižiūrėtojai iš CK bei Ministrų tarybos. Algimantas mėgo sportą ir visada padėdavo sportininkams: nors pats juos pažinojo, bet aš į jo kabinetą atvedžiau ralio meistrus brolius Kastytį ir Arvydą Girdauskus, Vilių Rožuką, daugkartinį pasaulio sambo čempioną Česlovą Jezerską bei kitus.

xxx

Buvau jau baigęs Universitetą, kai išgirdau, kad Lietuvos televizija skelbia neetatinių sporto komentatorių konkursą. Niekam nesakęs, nutariau tyliai sudalyvauti. Susirinko nemažas būrelis būsimųjų „eterio žvaigždžių". Iš pažįstamų - Antanas Paulaitis. Komisijoje sėdėjo penkiese. Pamenu tik diktorių Vytautą Širką ir legendinį radijo laidų apie sportą ir gamtą rengėją Antaną Grigelį... Žiūrėdamas ekrane krepšinio rungtynių įrašą kelias minutes pašnekėjau, kaip vėliau sakė A. Grigelis, visai žmoniškai. Bet vienam iš komisijos narių pasirodė ar pasigirdo, kad aš neištariu š raidės. Liaudiškai šnekant, švepluoju... Komentatoriumi tąsyk netapau, daugiau laimės nebandžiau. Aš pats to kalbos defekto tikrai ir dabar nepastebiu. Gal su manimi bendraujantys žmonės tai girdi, bet mandagiai nutyli? Tada komentatorium buvo atrinktas ir A. Paulaitis. Antanas vėliau tapo etatiniu Televizijos ir radijo komiteto sporto skyriaus darbuotoju.

Dabar suprantu, kaip pasisekė, jog netapau komentatoriumi, o tuo pačiu ir televizijos ekrano žvaigžde. Negalėčiau ramiai Gedimino prospektu pereiti, bokalą alaus išgerti: visi pirštais rodytų, už nugaros šnabždėtųsi, autografų prašytų... O dabar einu, kur noriu, darau, ką noriu toks niekam nepažįstamas - minios žmogus.

Kai pasiklausau šiuolaikinių, ypač neseniai iškeptų televizijos sporto komentatorių, suprantu, kad reikalavimai pasikeitė: šiandien pasakojant apie futbolą ar krepšinį galima ir mikčioti, ir švebeldžiuoti, ir stenėti, ir net lietuvių kalbą nebūtina mokėti. Apie kirčiavimą apskritai tyliu. Šneka vyrai pasimėgaudami, sau patikdami, sąmojus laido ir kažin ar pagalvoja, kad jų klausosi ne vien proftechninių mokyklų auklėtiniai...

(Bus daugiau)

 

Nuotraukoje:

"Tiesos" futbolo komanda Vilniaus „Žalgirio" stadione. Iš kairės Kazys Žilėnas, Aleksandras Icikavičius, Bernardas Šaknys, Julius Steponavičius, Leonas Braziulis, Algimantas Stankevičius, Vytautas Žeimantas, Gedvydas Vainauskas, Gediminas Pilaitis, Vilius Kavaliauskas, Česlovas Grencevičius ir Bronius Čekanauskas. 1977 metai. Antano Gylio nuotrauka

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-06-03 13:54
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Jonas

2016-06-10 09:19

"Kieta" futbolo komanda. Turbūt žaidė geriau, negu dabartinė nacionalinė futbolo rinktinė.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media