2024 m. vasario 29 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Laikraštis „Litas“: pasiskolintas milijonas talonų ir paaukoti 10 dolerių

2017-03-08
 
Jurgis Paskočinas

Jurgis Paskočinas

 

Jurgis Paskočinas,

„Permainų" ir „Lito" vyriausiasis redaktorius 1990-1995 m.

 

Laikraštis - ne kelnės

 

Žinia, kad Lietuvos pramonininkų asociacija (LPA, vėliau Lietuvos pramonininkų konfederacija - LPK) nutarė leisti savo laikraštį pasklido gana greitai. Tuomet, Sąjūdžio metais, daugelis organizacijų ir judėjimų ėmė leisti savo leidinius, tai buvo beveik kaip pareiga. Bet LPA buvo ne šiaip kelių bendraminčių susibūrimas. Todėl daugelis manė, kad ji efektingai panaudos savo leidinį - ir kaip didelės visuomenės dalies vėliavą, ir kaip įtakingos organizacijos ruporą, kaip tais laikais buvo vadinama spauda. Į viešumą ėjo didelė jėga, kaip tada daugeliui atrodė.

Nežinau, kodėl LPA vadovai savo laikraščio redaktoriumi pasirinko mane. Nežinau ir kiek kandidatų buvo. Konkursai tuomet dar nebuvo rengiami.

Prieš imdamasis naujo leidinio, dirbau laikraščio „Tiesa" redakcijos Pramonės skyriaus vedėju, buvau redakcijos kolegijos narys. Žurnalisto darbą išmaniau. Pasiklausius LPA kūrėjų, atrodė, kad viskas eis kaip iš pypkės. Entuziazmas ir idėjos liejosi per kraštus. Laisva spauda tada visiems buvo naujiena, iš jos tikėjosi labai daug. Tikėjosi ir LPA kūrėjai.

Bet laisva spauda turėjo save išlaikyti. Ne išimtis buvo ir LPA leidinys.

Asociacija įpareigojo grupę savo aktyviausiųjų ir mane apskaičiuoti išlaidas ir gausimą pelną. Grupės nariai pramonininkai ir ekonomistai, labai entuziastingai rėmę laikraščio leidimą, skaičiavo, kaip įpratę. Bandžiau paaiškinti, kaip laikraštis leidžiamas ir iš ko jis turėtų gyventi. Buvo aišku, kad didžiausias pajamų šaltinis - reklama. Kuo daugiau reklamos spausdinsi, tuo daugiau uždirbsi. Kitos pajamos - prenumerata, pardavimas.

Grupės nariai pramonės specialistai skaičiavo savaip. Kaip? Numatomą tiražą padaugino iš egzemplioriaus kainos ir atėmė išlaidas. Svarbi detalė: jie skaičiavo, kad visas tiražas bus parduotas, tai pelnas buvo garantuotas. Ir dar koks! Net reklamos nereikėsią, tad apie asociacijos paramą ir kalbėti neverta. LPA iš laikraščio leidybos tikėjosi gerai uždirbti. Na, nebent iš pradžių parems redakciją, o paskui...

Tuo metu trūko visko: parduotuvėse prekių nebuvo, joms įsigyti tekdavo medžioti talonų. Žmonės pirko viską, kaupė atsargas. Pramonininkai kažkodėl galvojo, kad jų laikraštis irgi bus perkamas kaip ir visa kita. Bet juk laikraštis - ne dešra ar kelnės, kuriuos žmogus už paskutinius čiups. Tuo labiau - toks specifinis leidinys. Gamyba, ekonomika, finansai niekada nebuvo ir nebus daugumą skaitytojų traukiančios temos. Tada paklausi buvo politika, istorija, vėliau - skandalai, nusikaltimai.

Deja, mano argumentai nieko neįtikino. Specialistai apskaičiavo: iš tokio tiražo bus tiek pelno. Kad taip ir turi būti, matyt, galvota visą laiką. Ir ne tik apie pinigus.

 

Prašymas į Maskvą, parama iš Lietuvos

 

Kai rengėmės leisti laikraštį, Pramonininkų asociacijai pasiūlėme įkurti redakcijos kolegiją. Jos nariai buvo LPA prezidentas Rimvydas Jasinavičius, Respublikinio pramonės ir statybos banko pirmininkas Romualdas Visokavičius, Kauno politechnikos instituto prorektorius Juozas Gecevičius, Ekonomikos instituto vyr. mokslinis bendradarbis Gediminas Vagnorius, Panevėžio „Ekrano" gamyklos derintojas Bronislovas Barauskas. Bet išleidome vos šešis „Permainų" numerius, ir redakcijos kolegija išnyko: visi turėjo svarbesnių reikalų. Bepigu dabar su elektroniniu ryšiu, o tada ir prie telefono kartais neprieidavome. Todėl ne visada būdavo su kuo pasitarti. Retsykiais vis primindavau, kad redakcijos kolegija nepakenktų. Jos reikėjo ne tik finansavimo klausimams spręsti. Reikėjo tartis ir dėl temų, rubrikų, rašinių. Tarsi duota laisvė, bet iš tikrųjų tai ne laisvė, o grabaliojimasis, nes kartais apie LPK veiklą sužinodavome iš kitų leidinių, televizijos ar radijo. Deja, būdavo ir taip. Kažkodėl nebuvo intereso įkurti redakcijos kolegiją.

Ir kai kurie LPA veiksmai ir judesiai kėlė įtarimą, kad jai iš esmės nerūpi leidinio leidimas: atseit, gavote pinigų, tai dabar ir rūpinkitės, paskubėkite su pelnu. Griežtai, net piktai buvau raginamas rašyti LPA vardu raštą su prašymu „Permainoms" skirti laikraštinio popieriaus. Nesunku parašyti, bet kodėl turime kreiptis į... Tarybų Sąjungos Vyriausybės vieną iš vadovų Jurijų Masliukovą? Kodėl reikia prašyti, kad Maskva padėtų? Lietuva aiškiai pasakė reikalaujanti nepriklausomybės, o čia - prašymas paremti. Kur logika? Tačiau - rašyk. Užuot pasidairius čia, Lietuvoje, tarp savų įmonių. Bet gal dar veikė mąstymo inercija, kad be Maskvos nieko nenuveiksime? Gavę iš Maskvos, kaip ir reikėjo tikėtis, atsakymą su „taukuota špyga" popieriaus patys radome Lietuvoje. Rado redakcija. LPA buvo užsiėmusi kitais reikalais. Mane stebino: LPA, tokie skambūs pareiškimai, o iš esmės, palyginti smulkių dalykų, negali sutvarkyti, susitarti su savo nariais. Esi verčiamas, žmogus, vaikščioti su ištiesta ranka, kad tai šį, tai tą gautum aosiciajos laikraščiui leisti. Užuot užsiėmęs „Permainų" turiniu.

Buvo gana keista nuostata: tau, redaktoriui, duodame pinigų, tai dabar daryk, ką nori, bet laikraštis turi būti. Ir skaitomas, ir pelningas. O kaip jį tokį padaryti, mažai kam rūpėjo. Net kai reikėjo išrinkti laikraščio pavadinimą, asociacijos aktyvistai, apsvarstę kitus klausimus, išskubėjo su savo reikalais. Likome dviese su LPA vadovu Rimvydu Jasinavičiumi. Jis pažvelgė į sąrašą ir pasirinko „Permainas".

Gražbyliavimo ir niekuo neparemto entuziazmo buvo daug. Bet buvo pramonininkų, kurie daug nefilosofuodavo, ne pilstydavo iš tuščio į kiaurą, o tiesiai šviesiai atsakydavo: reikia pagalbos? Atvažiuok, žiūrėsime. LPA leidiniui ant kojų stotis padėjo Raimundas Barcevičius, Algimantas Matulevičius, Algirdas Džiugas... „Bangos" susivienijimo televizoriai, „Neringos" susivienijimo kanistrai benzinui ir kita labdara labai pravertė, kai reikėjos tartis su laikraštinio popieriaus tiekėjais, spaustuvininkais, maketuotojais...

Kartą „Spaudos" įmonė iškėlė redakcijai sąlygą: padėkite nuspirkti deficitinių PVA klijų arba nebespausdinsime laikraščio, kol negrąžinsite skolų. Taip, buvome įsiskolinę. O tuos kjlijus gamino „Achema". Kaip paprastai, iš LPA administracijos nesulaukęs jokios paramos, telefonu paskambinau „Achemos" vadovui Bronislovui Lubiui ir išdėsčiau problemą. Jis paprastai pasakė: atvažiuok. Ir štai redaktorius, kuriam pirmiausia turėtų rūpėti laikraščio temos, turinys ir išvaizda, sunkvežimiu darda iš Vilniaus į Jonavą.

Ne, redaktoriaus užpakalis ir kitoks įvaizdis dėl to nenukentėjo. Ir klijų spaustuvė lengvai nusipirko, todėl kurį laiką apie skolas nepriminė - redaktorius yra patikimas. Bet juk čia ir daugelyje panašių vietų patikimas turėjo būti UAB „Permainos", leidžiančios laikraštį, tikras direktorius. Ne kartą laikraščio savininkų pramonininkų prašiau, kad vietoje manęs bendrovės direktoriumi būtų paskirtas kitas žmogus ir galėčiau užsiimti vien redakcijos - kūrybiniais ir reklamos - reikalais. Labai sunku vienam užkišti visas skyles: ieškoti klijų, organizuoti redakcijos darbą, redaguoti laikraštį... Antai, „Lietuvos spauda" kuo toliau, tuo labiau mažino „Lito" pardavimą per spaudos kioskus, leidinys į juos būdavo atvežamas po kelių dienų. Nežinau, gal reikalai būtų pasitaisę, bet kažkada iš rėmėjų gauti televizoriai ar kanistrai benzinui jau buvo išdalinti. Kita vertus, jie jau nebebuvo deficitas ar įspūdinga dovana, kuria palenktum vadybininką. Bet LPK direktoriaus neieškojo. O gal niekas į tą postą ir nesiveržė. Juk matė, kad čia jokio biznio nedarysi, geru uždarbiu nekvepėjo.

 

Policija nenorėjo įleisti

 

Iš pradžių glaudėmės viename kabinete (Trakų g.), kurį redakcijai paskyrė Lietuvos pramoninkų asociacija. Paskui gavome kelis kabinetus Antano Vienuolio gatvėje. Buvo kur kas patogiau, nes greta buvusioje Eltoje maketuodavome laikraštį. Tačiau gana greitai visą tą pastatą perėmė Užsienio reikalų ministerija, ir buvome įkurdinti Kauno gatvėje.

Su naujųjų patalpų šeimininke asociacija „Inoveca" bendravome palyginti maloniai. Vienu metu ji redakcijos reikmėmis ir laikraščio leidimu rūpinosi daugiau negu oficialūs leidėjai - pramonininkai. Labai įspūdinga buvo finansinė parama.

Kai pristigome pinigų atsiskaityti su spaustuve, mokėti atlyginimams, o oficialiems leidėjams pramonininkams tai nerūpėjo, asociacijos „Inoveca" vadovas  sutiko redakcijai paskolinti milijoną talonų (palyginimui - „Lito" egzempliorius spaudos kioske tada kainavo 15 talonų). Susitikome su juo Vilniaus centre. Jis atidarė automobilio bagažinę ir sako: „Kraukis". Skaičiuojame tuos talonus, kraunu į krepšį. Daug prisikroviau. Daugiau tiek pinigų vienoje vietoje nesu matęs ir turėjęs rankose. Sėdau į troleibusą (redakcija nei tada, nei vėliau savo automobilio neturėjo) ir nuvažiavau į redakciją. Keistas jausmas: važiuoju troleibusu, o krepšyje - milijonas...

Ilgai skolingi nebuvome: vienu metu gavome daugiau reklamos, ir su laikraščio rėmėju atsiskaičiau. Be procentų. Be jokių raštelių.

Taigi, būta ir tokių malonių prisiminimų iš Kauno gatvės laikotarpio. Tiesa, vieną dieną geradariui atsibodome su savo problemomis. Formaliai buvome LPK laikraštis, o „Inovecai" buvome tarsi paskolinti. Tad galima suprasti: kam laikyti savo patalpose svetimo leidinio redakciją? Tada ir išgirdau: „Litas" - von!

Susikrovėme savo turtą (jau turėjome kompiuterių ir buvome įkūrę techninį centrą) ir išvažiavome į Saltoniškių gatvę. Ten viename pastate su Policijos departamentu buvo įsikūrusi Pramonininkų konfederacija. Nei su gėlėmis, nei kitaip džiaugsmingai mūsų niekas nesutiko. Netgi, priešingai - policininkai nenorėjo įleisti į jiems priklausiusį daugiaaukštį. Visą dieną darbuotojai praleido policininkų stebimi, kad neįslinktų vidun, prie to pastato saugodami redakcijos turtą (gerai, kad nelijo...)

O aš buvau Vyriausybės rūmuose: ten aukščiausiu lygiu vyko derybos telefonu: įleisti mus į policijai priklausantį pastatą, ar neįleisti...  Padėjo asmeniniai ryšiai. Vienam iš Ministro Pirmininko padėjėjų tarpininkaujant, buvome įleisti vidun pas savo šeimininkus. Pramonininkai sakė rūpinęsi mūsų įleidimu, tačiau visą pusdienį praleidęs Vyriausybės rūmuose nepajutau, kad kas nors iš Konfederacijos būtų labai paspartinęs įsikėlimo reikalus. Atrodė, kad redakcijos darbuotojams labiausiai rūpėjo turėti patalpas. Nors jos buvo reikalingos ne mums asmeniškai, ne mūsų pačių iniciatyva leidžiama laikraščiui. Juk leidėjai - tai pramonininkai.

Bet tai manęs labai nebenustebino. Jau iki tol pakankamai ilgai pramonininkų požiūris buvo toks: jų vėliavą laikyti ir jų ruporą išlaikyti turi redakcijos darbuotojai vos ne iš savo asmeninių santaupų ar paėmę paskolų iš bankų. Ir dar uždirbti gerą pelną organizacijos išlaidoms finansuoti.

Turėjome korespondentų didžiuosiuose miestuose - ryšiams su pramonininkais, miestų ir kraštų asociacijomis palaikyti: prenumerata, reklama. Bet tikrai ne dėl redakcijos žurnalistų kaltės laikraščiu labiau domėjosi ne pramonininkai, o verslininkai, įvairių organizacijų specialistai. Buvo keista ir nesuprantama.

 

Svetimi nedavė interviu, o savi - reklamos

 

Laikraščiui leisti nuolat reikėjo lėšų. Gal asociacijai, o vėliau konfederacijai įgrįsome savo prašymais, nes viskam reikėjo pinigų - spaustuvei, laikraštinio popieriaus tiekėjams, informacijos agentūroms, atlyginimams, honorarams. Sienlaikraštis būtų kainavęs kur kas pigiau, bet pramonininkai norėjo laikraščio. Nebūtume kauliję pinigų jam leisti, jeigu LPA ir LPK nariai būtų negailėję mums reklamos, jeigu būtų prenumeravę savo laikraštį savo darbuotojams. Juk jeigu nori, kad jie žinotų, ką veikia LPA ar LPK, kaip ginami pramonės ir jos darbuotojų interesai - pateik jam informaciją, papasakok. Čia taupyti neišeina. Gal klystu, bet man ir tada taip atrodė, ir dabar taip manau. 

Daliai organizacijos veikėjų aiškinti nereikėjo, kad žiniasklaida gyvena iš reklamos.  Daugiau ar mažiau, tačiau nuolat, jos teikė „Vakarų bankas", „Achema", „Silikatas", „Tauras", lengvosios pramonės įmonės. Tačiau dauguma organizacijos narių negirdėjo nei jos vadovų raginimų, nei redakcijos kvietimo reklamuotis „Permainose", o vėliau „Lite". Bet jie norėjo laikraščio, kuris dainuotų apie juos ir jiems. Įdomiai ir pelningai.

Ne vienas direktorius nustebęs klausdavo: kodėl mažas laikraščio tiražas, kodėl jo žmonės neperka ir neprenumeruoja. Gal ir blogai dariau, kad kiekvieną kartą jiems neaiškinau, jog žinybinis leidinys (pavadinkime jį taip) negali konkuruoti su universaliais visomis temomis rašančiais ir nepriklausomais pasiskelbusiais dienraščiais.

Duokite reklamos, prenumeruokite savo leidinį savo darbuotojams - ne kartą ir du prašiau generalinių direktorių ir kitokio lygio vadovų, konfederacijos aktyvistų ir neišsišokančių gamybininkų. Jie mane girdėdavo, bet neišgirsdavo.

Kartą LPK vadovybė paragino važiuoti į gamyklas ir asmeniškai kalbinti jų vadovus remti leidinį - reklama, prenumerata. Važinėjome. Bet kartais sutartu laiku nuvykęs „pabučiuodavai" direktoriaus kabineto durų rankeną. Mat, išvykęs ir nežinia, ar šiandien begrįš. Tai irgi buvo požiūris į leidinį, į redakciją, į jos darbuotojus.

Todėl, kai sykį vienas iš direktorių patarė man ir redakcijos žurnalistams būti didesniais savo leidinio patriotais, pasidomėjau, o kodėl jis, kaip leidinio bendrasavininkas, nėra patriotas, neparemia jo, neparodo „tiems žurnalistėliams", kad LPK suinteresuota leisti savo laikraštį. Tuo labiau, kad visi matėme: ekonominiai leidiniai Lietuvoje vienas po kito atsiranda ir vienas po kito užsidaro. Ne ta spauda, kad išsilaikytų be leidėjų finansinės paramos - arba per nuolatines finansines injekcijas, arba netiesiogiai per reklamą. Ypač visuomeninės organizacijos „oficiozas". Ir dar tokios kaip LPK, kažkodėl vadintos „raudonųjų direktorių klubu". Konfederacija turėjo galimybę per savo laikraštį išsklaidyti tą nuomonę. Tačiau - ruporą turėjo, tačiau juo nesinaudojo. Tai negalėjo neatsiliepti ir redakcijos darbui bei nuotaikoms. Antai vienas iš valstybės vadovų, paprašytas atsakyti į laikraščio klausimus, viešai pasakė: „Litui" interviu neduosiu!

 

Kodėl nespausdinome skandalų?

 

Per vieną LPK prezidiumo posėdį kažkuris iš pramonininkų aktyvistų mane pamokė, kad reikia skelbti skandalus, kaip daro „Respublika". Tada, girdi, ir skaitytojų bus, ir pinigų nereikės nuolat kaulyti.

Skandalų „rinkoje" gal ir būtume išsilaikę, bet ko čia dėtas pramonininkų laikraštis? Juk atėjome leisti ne geltonąją spaudą. Juk leidinys ne tam buvo kuriamas. Kita vertus, nemaža skandalų buvo susiję kaip tik su pramonininkais. Tad man nelabai buvo suprantamas generalinio direktoriaus siūlymas. Gal jam ir būtų buvę įdomu ir smagu skaityti skandalingas istorijas apie savo kolegas. Bet jeigu būčiau pabandęs spausdinti tokius rašinius, kiek pramonininkai būtų kentę? Gal ir vėl klydau, bet maniau, kad tas „biznis" ne mums. Tokia „reklama" pramonininkams savo laikraštyje ir dar kai į juos kai kada būdavo žiūrima skersai, nebuvo reikalinga.

O ko reikėjo? Rimtų rašinių apie privatizavimą, apie gamybos perspektyvas, užsienio patirtis. Visą tai spausdinome. Tačiau kam spausdinome? Įmonių direktoriai paprastai žavėjosi „Respublikos" skandalais, o „Permainose" ir „Lite" paprastai perskaitydavo tik anekdotus.

Raginome juos užprenumeruoti leidinį įmonės darbuotojams - tai būtų buvusi ir parama leidiniui. Ne, neprenumeravo. O „Permainas", o vėliau „Litą" prenumeravo mūsų tautiečiai Amerikoje, Vokietijoje, Australijoje, Kanadoje. Ir ne tik skaitė, bet patys rašė, lankydamiesi Lietuvoje  davė interviu, dalyvaudavo redakcijos surengtose diskusijose. Bene aktyviausi buvo JAV publicistas ir išeivijos veikėjas Juozas Kojelis, Toronto universiteto profesorius, garsaus pokomunistinio pasaulio šalių ekonomikos eksperto Lešeko Balcerovičiaus komandos narys Valdas Samonis.

Aktyviai rašė ir mūsų vietiniai specialistai - vadinasi, nebuvo nugeibęs „laikraštėlis", kaip kartais išsprūsdavo iš kai kurių pramonininkų lūpų. Vien profesorių, ne vieną kartą atnešusių savo straipsnius ar davusių interviu, visa puokštė: Kazimieras Antanavičius, Eduardas Vilkas, Povilas Gylys, Romualdas Grigas, Kazimira Prunskienė, Borisas Melnikas, Vytautas Vaškelaitis, Borisas Šapyra. Nuolatiniai autoriai buvo: Ekonominių tyrimų centro ekspertas, vėliau Ekonomikos ministerijos Makroekonominės politikos departamento direktorius Gediminas Rainys, Lietuvos Respublikos ambasadų Prancūzijoje ir Vokietijoje patarėjai Vytautas Naudužas ir dr. Jonas Rudalevičius (vėliau - laikinasis reikalų patikėtinis), Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas Vytautas Juškus (jis specialiai „Litui" pateikė informaciją apie 1994 m. komisijos atliktą darbą), Seimo Darbo pakomitečio pirmininkas Rimantas Dagys, Lietuvos laisvosios rinkos instituto konsultantas Juozas Albrechtas.

Autorių turėjome daug. Gal ne visi dėl kokių nors priežasčių patikdavo pramonininkams. Kas žino. Kitokių tuo metu „neužverbavome", o pramonininkai iš savo pusės nelabai ką ir pasiūlydavo. Juos pačius neretai tekdavo ilgai prašyti, kad duotų savo leidiniui interviu, kad pasakytų asmeninę nuomonę dėl ar vieno ar kito svarbaus dalyko. Jų žodžiais, laikraštis turėjo būti įdomus, bet paprastai visos įdomybės iš pramonininkų lūpų būdavo įpakuojamos į drąsius žodžius: „Čia ne spaudai".

Pramonininkų kraštų asociacijas prašydavome paskatinti autorius prizais. Bet greitai tas sumanymas numirė. Todėl, kad ir pažadėtų prizų tekdavo kaulyti. Ne, ne iš visų. Bronislovas Lubys pats pasiūlė „Achemos" prizą - spalvoto vaizdo televizorių. Jono Karčiausko vadovaujamas „Audėjas" skyrė dulkių siurblį... O štai vienos krašto asociacijos pažadėto naktinio šviestuvo tai ilgai teko laukti... Ir ne tik tas šviestuvas atėmė norą organizuoti tokį autorių pagerbimą ateityje.

 

Ta pati mergelė. Tik vėl be suknelės

 

1992 m. kovo 3-9 d. laikraštis išėjo pakeitęs pavadinimą iš „Permainų" į „Litą", nors iki lito dar buvo toli. Iš pradžių „Litas" kainavo 75 kapeikas, paskui pabrango nuo 1 iki trijų rublių, vėliau kainavo penkis talonus... Tačiau nors ir su kita suknele - ta pati mergelė, tos pačios ir problemos. O gal tik mergelė, be suknelės?

Nuo 1993 m. spalio mėn. „Litas" pradėjo eiti du kartus per savaitę. Gal pakako ir karto per savaitę? Ar kartą per dvi savaites? Konfederacija savo nuomonės nepasakė. Tarsi asociacijos „Inoveca", kurios patalpose tada glaudėmės, valdybos pirmininkui Eugenijui Šalčiui labiau už kitus turėjo rūpėti laikraščio leidimas.

Nuo 1994 m. lapkričio pradžios „Litas" pradėtas spausdinti ant rausvo popieriaus. Nepigu. Gal ir to nereikėjo. Jeigu jau leidėjui jo laikraštis neįdomus, tai keisk spalvą nekeitęs - nuosprendis parašytas seniai. Bet ir vėl - nebuvo su kuo pasitarti, nes tik vienam kitam iš LPK vadovų leidinys rūpėjo.

Sykį per LPK prezidiumo posėdį Konfederacijos vadovas Bronislovas Lubys lyg juokais, lyg rimtai pasiūlė įmonių direktoriams užuot nusipirkus po penktą atsarginį ratą savo tarnybiniams automobiliams padėti „Litui". Visi smagiai pasijuokė. Bet neparėmė. O redakcijos darbuotojai prie manęs nuolat keiksnojo pramonininkus, o už nugaros gal ir mane, kad atlyginimai nuolat vėluoja, reikia laukti, kol kas nors susimylės duoti didelę reklamą ar suteiks labdarą. Žmonės negalėjo kartu ubagauti ir leisti laikraštį. Bet kur dėsiesi...

Bene per sėkmingiausią labdaros akciją iš visų LPK narių mums pinigų pervedė trys dešimtys įmonių, bendrovių: Vilniaus valstybinė įmonė „Audėjas", Klaipėdos mėsos kombinatas, Panevėžio valstybinė spirito ir mielių gamybos įmonė, Ukmergės valstybinė gamykla „Vienybė", Kėdainių valstybinė odos įmonė, Kauno valstybinis siuvimo fabrikas „Dobilas"... Tai buvo dar viena injekcija, šiek tiek atitolinusi „Lito" bankrotą.

Pramonininkų funkcionieriai nuolat pasakodavo, kad  organizacija pati stokoja lėšų, negali vykdyti savo programų. O „Permainos", o paskui „Litas" ar nebuvo viena iš tų programų? Mano galva, buvo. Ir dar kokia. Juk ėjome ne pogrindyje, laikraštis buvo platinamas viešai, visoje Lietuvoje ir pramonininkų balsas skambėjo visiems valstybės gyventojams. Bet tik ar jie norėjo, kad jų balsą išgirstų kuo daugiau piliečių? Gal būtų pakakę laikraštį leisti ant vieno lapo. Tuomet nereikėtų išlaikyti tokio kolektyvo, nesugebančio užsidirbti pinigų...

 

Leidėjai nurašė, o pirkėjai įvertino

 

Kolektyvas matė leidėjų požiūrį. Ir nenuostabu, kad gabesni, ypač jaunieji, vienas po kito buvo perpirkti ir įsikūrė kituose laikraščiuose, solidžiose firmose.

Pramonininkai vis sakė neturį iš ko paremti savo leidinio, o paskui paskelbė nutarę nuo 1992 m. sausio 1 d. finansiškai neberemti savo įkurto leidinio. Tai pranešė redakcijoje su darbuotojais susitikęs LPA vykdomosios direkcijos generalinis direktorius. Labai nustebome, kai jis čia pat pasiūlė padėti buvusiam vieno savaitraščio redaktoriui rengti naują leidinį, kuriam paremti asociacija lėšų rasianti...

Na, jeigu problema buvo redaktorius, tai kas trukdė atvirai pasakyti: nesugebi, gal keliauk, sveikas, savo keliais. Beje, nė žodžio neišgirdau, ką padariau blogai, o už ką galima padėkoti, ir 1995 m. lapkričio vakarą, kai su LPK vadovais Bronislovu Lubiu ir Mykolu Aleliūnu paskutinį kartą susėdome prie stalo: tada jau nebepasakojau šimtas pirmą kartą apie redakcijos problemas, o paprasčiausiai atsistatydinau. Nė žodelio.

Tai irgi buvo požiūris į žmones: į redaktorių, į redakcijos darbuotojus. O buvo kas „Litą" vertino. Kai dar „gyvenome" Kauno gatvėje, viena UAB pareiškė pasirengusi perimti visą kolektyvą ir laikraščio leidimą. Tada pramonininkai buvo visiškai nusigręžę redakcijos, tačiau tuo metu mus priglaudusi asociacija „Inoveca", matyt, dar turėjo savo planų ir sandėris neįvyko - naujų partnerių neįsileido į kompaniją. Dabar toji UAB leidžia ne tik laikraštį, bet ir žurnalą.

Ne tik norėjusieji turėti savo leidinį matė „Litą" ir vertino.

Iš Lietuvos Respublikos ambasadų Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Belgijoje ir kitose valstybėse gaudavome ir skelbdavome užsienio verslininkų pasiūlymus. Užmezgėme ryšius su Vidurio Europos universiteto Prahoje Privatizavimo projektu,  įsteigusiu tarptautinį sindikatą, vienijusį nepriklausomus, daugiausia ekonominius, Vidurio ir Rytų Europos valstybių laikraščius ir žurnalus. „Litas" buvo vienintelis iš Lietuvos laikraščių, pakviestas į sindikatą. Kokia buvo nauda? Projektas pateikdavo ekonomikos, socialinių studijų ir už jų spausdinimą „Lite" apmokėdavo kaip už reklamą.

Glaudžius ryšius palaikėme su Ekonomikos ministerijos ir respublikinio pramonės darbuotojų mokymo centro Informacinis konsultacinis centru, Lietuvos korespondentiniu euroinfocentru. Gaudavome vertingų publikacijų iš JAV firmos ESOP, padedančios privatizuoti valstybės turtą.

 „Litas" buvo Vokietijos ekonomikos ir finansų dienraščio „Handelsblatt" įgaliotinis Lietuvoje - organizavome jam reklamą. Bet mūsų pramonininkai neturėjo, ką reklamuoti... Kaip ir neturėjo ką pasakyti per Vokietijos firmą „GEBI", kuri Lietuvoje ieškojo partnerių Vakarų Europos bendrovėms, ar per leidinį „Biznes-vestnik Vostoka",  Pietų Ukrainos žurnalistų agentūrą „Delovoj mir".

Mūsų skelbiama informacija domėjosi verslininkai, finansininkai, konsultantai ir dar daug kas, bet ne pramonininkai.

Suomijos Užsienio prekybos asociacija kasmet pasikviečia Europos valstybių žurnalistų, rašančių ekonomikos klausimais. 1992 m. Į tokį susitikimą pirmą kartą buvo pakviesti ir Baltijos valstybių žurnalistai. Iš Lietuvos kvietimą gavo vienintelis „Litas". Lietuvoje mūsų pramonininkai organizuodavo įvairių renginių. Būdavo, kad „Litą" pakviesti pamiršdavo. Gal kad nepradėtume vėl kaulyti suknelei.

Ieškojome rėmėjų ir kartu su jais (ir juos reklamuodami) rengėme įvairiausius konkursus, kad pritrauktume įvairaus amžiaus ir įvairių interesų skaitytojų: verslo plano rašymo, šachmatų, kryžiažodžių. Prizai buvo ir 100 JAV dolerių, ir telefono aparatas, ir kelionė į užsienį. Kartu su asociacija „Inoveca" ir Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto „Klubu-815" rengėme viešus seminarus „Valdymo etika". Juose paskaitas skaitė JAV ambasados Lietuvoje patarėjas ekonomikos klausimais Algirdas Rimas, kiti mūsų tautiečiai, atvykę iš JAV: Vyriausybės patarėjai profesorius Rimas Kalvaitis ir Gabija Petrauskienė, bankininkas Antanas Grina ir kiti.

Prisidėjome rengiant respublikinę jaunųjų menedžerių olimpiadą.

Šiaip taip laikėmės. Tačiau vieną kartą trenkė perkūnas iš Vyriausybės rūmų. Redakcijai pranešė, kad nebemokės už spausdinamus Vyriausybės nutarimus, potvarkius, susijusius su ekonomika ir finansais, už privatizavimo medžiagą. O tai buvo pagrindinis „Lito" pajamų šaltinis. 

Labai nustebau, kai LPK vadovai ėmė kaltinti mane, kad Vyriausybė nutraukė sutartį. Lyg aš būčiau Ministras Pirmininkas ir taip nutariau. Tuo labiau, kad LPK nė piršto nepajudino, kad ta sutartis atsirastų. Vien tik per savo asmeninius ryšius pavyko susitarti su tuometiniu Ministru Pirmininku (dėl to ant „Lito" dantį griežė ir „Lietuvos rytas", ir mažesni leidiniai). O kad tas jo „palikimas" kitų vyriausybių nebuvo atšauktas - galbūt jau ir pramonininkų nuopelnas. Bet ar dėl to reikėjo kaltinti mane? Verčiau galėjo pasistengti ir įtikinti Vyriausybę nenutraukti sutarties. Bet nesistengė. 

Didysis pajamų šaltinis išdžiūvo po to, kai vienas iš kairiųjų - valdančiosios partijos - veikėjų pasipiktino: girdi, mes „Litą" išlaikome, o jis mus kritikuoja. Bet „Litas" kritikavo ir kitą valdančiąją partiją - dešiniuosius, kai jos Vyriausybė pradėjo mokėti už skelbiamus Vyriausybės teisės aktus. Bet tada sutartis nebuvo nutraukta.

Visą laiką viską vadinome savo vardu. Kritika būdavo ne pikta, ne neigimas vardan neigimo, o tik pagarsindavome LPK nuomonę dėl vieno ar kito dalyko, spausdinome partijų ir visuomenės veikėjų pareiškimus, specialistų komentarus ir prognozes, patarimus, kas yra taisytina, ką galima padaryti geriau, kaip netrukdyti pramonininkams ir verslininkams. Tai aš supratau ne kaip kenkimą, o kaip dalykišką bendradarbiavimą, kaip nemokamą konsultaciją valdžiai. O tas valdantysis veikėjas bendradarbiavimą suprato savaip. Jo nuomone, reikėjo šokti ir dainuoti, kaip užsako mokėtojai. Buvo galima, tik kas tada būtų likę pramonininkams? Bet jiems galbūt buvo tas pats: vienu metu jų leidinį rėmė ir išlaikė vienut vienas verslininkas, paskui tai kairiųjų, tai dešiniųjų vyriausybė, tai iš prenumeratorių gaudavome labdarą - kartais 10 JAV dolerių... Ir už ją padėkodavau, bet man būdavo gėda pasakyti, kad jie remia Lietuvos pramonininkų konfederacijos leidinį. Leidėjams ir savininkams - šitokiai galingai organizacijai - nebuvo gėda.

Pramonininkai norėjo savo leidinio, bet tik kad jiems - leidėjams - jis nieko nekainuotų, bet dar ir pelno duotų. Buvo keistas noras turėti brangų žaisliuką, kuriuo rūpintųsi kažkas kitas.

Kai išėjau iš „Lito", laikraštis dar šiek tiek laiko ėjo. Jį leido po manęs dirbę dar keli vyriausieji redaktoriai. Bet ne dėl jų kaltės, atrodo, leidinys užgeso. Arba pramonininkai neapskaičiavo savo galimybių, arba tikėjosi, kad kažkas turi leisti jų leidinį kažkaip prasimanydamas tam „bizniui" lėšų. Kur logika? Juk ir dabar, mažai skaitančios visuomenės laikais, leidžiama daug visokių leidinių. Ir jie vienaip ar kitaip išgyvena. Nes juos išlaiko. Gal dar yra kitokių būdų. Man jų rasti nepavyko. Pramonininkų konfederacijai, atrodo, irgi. O gal tokiam dariniui ir nereikia savo leidinio. Skandalingas istorijas apie susikompromitavusius kolegas galima perskaityti be didelių investicijų, o prireikus pasigirti už pinigus galima bet kur. Galima gyventi ir be savo veido. Taip net - pigiau.

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-03-30 11:02
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

E.K.

2017-03-18 10:27

Įmomus pasakojimas, Jurgi, tesk toliau.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2017-03-17 11:25

Gerbiamas Jurgi,su įdomumu perskaičiau Tavo redaktoriavimą,"Lito" ir kitų leidinių išlikimo peripetijas. Gal kitą kartą prisiminsi ir "Šalies ūkį", prie kurio leidimo reko prisidėti. Sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media