2024 m. vasario 24 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Česlovas Skaržinskas: Žurnalisto darbas šaltoje Šalčios žemėje. 2 dalis

2017-03-23
 
Šalčininkai. Paminklas Adomui Mickevičiui

Šalčininkai. Paminklas Adomui Mickevičiui

 

Česlovas Skaržinskas

Tęsinys. Pradžia 2017 03 16

Sąjūdžio aušroje ir vėliau gimusiai Lietuvos jauniausiajai kartai mažai arba visai nežinoma, kas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose kūrė vadinamąją lenkų krašto autonomiją. Apie ją Šalčininkuose imta kalbėti jau 1988 m. pabaigoje. Kai 1990 m. Kovo 11-ąją Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą, Vilniaus krašto nelietuviškos tautybės veikėjai (dauguma - Sovietų Sąjungos komunistų partijos nariai), inspiruoti ir kuruojami Maskvos, itin aktyviai ėmė kurpti atskirą teritorinį darinį.

Nuo 1988 m. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. Šalčininkų ir Vilniaus rajonų autonomininkai surengė tris Vilniaus krašto lenkų suvažiavimus. Per minimą laikotarpį abiejų rajonų tarybos, siekdamos sutrukdyti tuomečio Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo paremtą valstybinę tvarką, priėmė dešimtis antivalstybinių nutarimų. Antai Šalčininkų rajono tarybos sprendimu į sovietų kariuomenę per pusantrų metų laikotarpį buvo paimti net 384 rajono jaunuoliai, įvairiais būdais trikdytas pasienio muitinių darbas. Minimu laikotarpiu Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose blokuoti visi Lietuvos valdžios sprendimai. Autonomininkai veikė įžūliai, akiplėšiškai, nes jiems tiesiogiai vadovavo Maskva. Jie Lietuvos teritorijoje turėjo sovietų kariuomenės užnugarį. Be to, tuo metu neaiškią poziciją dėl autonomininkų veiksmų, apkritai ir dėl Lietuvos nepriklausomybės, buvo užėmusi mūsų kaimynė Lenkija.

Atvirai pasakius, mes, Šalčininkų sąjūdininkai, slapta vylėmės, kad tuoj po Kovo 11-osios Akto Lietuvos nepriklausomybę pripažins pirmoji iš valstybių būtent Lenkija, bet pirmosios mus pripažino Islandija ir Danija. O mums artima kaimynė su kitomis valstybėmis tai padarė tik po 1991 m. rugpjūčio pučo pralaimėjimo Maskvoje. Buvome labai nusivylę Lenkijos lūkuriavimo taktika.

Dėl nepriklausomybės, galima sakyti, Šalčininkuose grūmėmės vieni. Negana to, dar sulaukėme peilio dūrio iš savų. Autonomininkų veiksmai sudavė skaudų smūgį besikuriančiai mūsų valstybei. Jie troško atplėšti ne tik didelę teritoriją nuo Lietuvos, bet ir apskritai priešinosi lietuvių siekiams gyventi laisviems. O kaip paprasti šalčininkiečiai elgėsi? Įvairiai, bet dauguma jų palaikė autonomininkus. Vieni sąmoningai, kiti prigąsdinti. Tai buvo akivaizdu Šalčininkų rajono kaimuose ir miesteliuose, kur gyvena labai nuoširdūs, paprasti žmonės. Rinkdamas ne vieną medžiagą straipsniui dažnai nuklysdavau į tolimiausius rajono pakraščius. Užeidavau pasikalbėti pas pirmąjį pasitaikiusį gyventoją. Nebuvo atvejų, kad išvytų, nors ir prisistatydavau, kas esąs. Atsitiktinai teko susitikti su viena lenkų šeimyna, pas kurią prieš kelias dienas buvo apsilankęs pats Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Leonas Jankelevičius. Sodybos šeimininkas džiaugsmingai pasakojo apie šį susitikimą:

- Žiūriu, įeina pas mane visa valdžios svita su pačiu rajono viršininku. Iki tol nebuvau gyvo jo sutikęs, tik iš laikraščio „Przykazania Lenina" (Lenino priesakai leisti lenkų kalba) jo portretą buvau matęs. Kaip gyvename, paklausė, ir visi keturi svečiai sėdasi prie stalo. Įsikalbame. Čia pat Jankelevičius tyliai pasiteirauja, gal pasislėpęs stipresnio turiu. Iš pradžių išsigandau, kad neareštuotų už samagono varymą... Nebijok, sako rajono viršininkas, išgersime, pasišnekėsime apie gyvenimą. Na, aš, atsipeikėjęs - ir buteliuką ant stalo. Ok, koks paprastas mūsų viršininkas, kaip su broliu išgėrėme, pasišnekėjome...

Pasirodo, ir tokiais keliais autonomininkai ėjo į šalčininkiečių širdis. Jie sėkmingai žaidė lenkų korta. Šie veikėjai rajono gyventojams skleidė šlykščią dezinformaciją. Pavyzdžiui, štai kokią propagandą skleidė, 1988 m. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai priėmus Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą. Vietiniai Šalčininkų vadukai, t. y. kolūkių, valstybinių įmonių vadovai, darbuotojų susirinkimuose į savo darbuotojus ėmė kreiptis lietuviškai, nors tai anksčiau darė rusiškai. Beje, beveik visi Šalčininkų rajone dirbę kolūkio ar įmonių vadovai buvo pramokę lietuviškai, nes kai kurie buvo baigę tuometę Žemės ūkio akademiją ar kitą Lietuvos aukštąją mokyklą bei technikumą. Todėl tokio vadovo kreipimasis lietuviškai į 100 ar daugiau darbuotojų, nemokančių mūsų kalbos, gerokai apstulbino:

- Mes nesuprantame, ką jūs kalbate! -šaukė iš salės.

- Negaliu rusiškai ar lenkiškai - vykdau ką tik priimtą Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą. Nuo šiandien visi privalėsime tik lietuviškai kalbėti: ne tik darbe, bet ir namuose, net lovoje vyras su žmona negalės kalbėti lenkiškai ar rusiškai... - akiplėšiškai savo darbuotojams melavo Šalčininkų rajono kolūkių ir įmonių vadovai.

Man ne kartą teko raminti suklaidintus šalčininkiečius. Aiškinau jiems, kad jie, kaip ir kalbėjo savo kalba, taip ir toliau kalbės, kad Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas įpareigoja tik įmonių vadovus savo raštvedybą tvarkyti lietuvių kalba. Kantriai aiškindavau šalčininkiečiams Lietuvos nepriklausomybės privalumus. Žinoma, ne visi patikėdavo mano žodžiais. Lietuvos valdžios žmonės į Šalčininkų rajono kaimus nevažiuodavo (beje, kaip ir dabar nevažiuoja), todėl jie gaudavo tik vietinių vadukų savaip apdorotą informaciją.

Dezinformacija ir priešiškumas besikuriančiai savarankiškai Lietuvos valstybei sklido ir iš tuo metu rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis leidžiamo Šalčininkų rajono laikraščio Lenino priesakai. Šio laikraščio redaktorius E. Gotoveckis buvo Šalčininkų rajono komunistų partijos komiteto biuro narys. Nuostolingą laikraštį finansiškai maitino respublikinis laikraščių ir žurnalų susivienijimas Periodika, įsikūręs Vilniuje. Tačiau trikalbiame leidinyje ditirambai buvo giedami autonomininkams... Todėl Šalčininkų rajone neatsitiktinai karaliavo baimė ir priešiškumas. Tapo viskas blogai, kas lietuviška.

Žodžiai Lietuvos nepriklausomybė daugeliui šalčininkiečių skambėjo kaip keiksmažodis. Bet buvo lenkų, kurie pritarė, kad Lietuva atsiskirtų nuo Maskvos. Tai girdėjau ne viename Šalčios krašto kaime. Tačiau paprasti lenkai vengė apie tai viešai kalbėti - juos kaustė baimė nukentėti nuo rajono valdžios. Taip atsitiko su tuomečiu Šalčininkų rajono pašto viršininku Janu Oblačinskiu. Jis tuo metu ėjo ir Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus pirmininko pareigas. Iš jo paėmiau interviu. Jis atvirai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę. Tą interviu išspausdino dienraštis Respublika. Ir ką gi - J. Oblačinskis už šiuos viešai ištartus žodžius greitai buvo išstumtas iš šios lenkų organizacijos pirmininko pareigų.

Jau 1991 m. pradžioje Šalčininkuose įsigalėjo radikalios jėgos, kitaip tariant, įsiviešpatavo sovietinės nomenklatūros atstovai, kuriems labiausiai rūpėjo išsaugoti šiltas savo vietas. Tiesiogiai stebėjau ir aprašiau šios grėsmingus procesus - 1989-1992 m. buvau dienraščio Respublika Vilniaus krašto etatinis apžvalgininkas. Šio laikraščio vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus labai daug vietos skyrė Vilnijos krašto įvykiams nušviesti. Rašiau ne tik apie Šalčininkų, bet ir Vilniaus, Švenčionių, Trakų rajonų gyvenimą. Bet dažniausiai - apie Šalčininkus. Informuodavau plačiąją Lietuvos auditoriją apie visus rezgamus autonomininkų kėslus. Naktį parašydavau straipsnį, o jau ryte riedėdavau autobusu į Vilnių, pėsčias iš stoties traukdavau Katedros link, į Šventaragio gatvę, kurioje tuo metu buvo įsikūrusi Respublikos redakcija. Nepavargdavau, nors dažnai būdavau neišsimiegojęs. Buvome jauni, entuziastingai kibome į Lietuvos nepriklausomybės skvernus... Apie poilsį negalvojome. Kartą Vilniuje sutikau seną bičiulį Modestą Barysą iš Varėnos rajono Gudakiemio kaimo. Pasidalijome naujienomis apie besikuriančią nepriklausomą Lietuvą, pasiteiravau jo apie savo motiną, kuri, kaip ir Modestas, gyveno tame pačiame Gudakiemio kaime. Iš jo kalbos supratau, kad mano motina sunerimusi dėl manęs. Čia pat ir Modestas paklausė:

- Ar nebijai gyventi Šalčininkuose, negrasina tau Šalčininkų valdžia dėl jų pliekimo Respublikoje?

Jam atsakiau, kad nebijau. Iš tikrųjų nebijojau, nes tikėjau Lietuvos nepriklausomybe, turėjau daug draugų tarp lenkų, rusų. Kalbant atvirai, kartais labiau vengiau kai kurių Šalčininkų lietuvių, kurie lūkuriavo, stebėjo, kas toliau bus. Beje, visada jaučiau tvirtą Respublikos dienraščio vyriausiojo redaktoriaus V. Tomkaus užnugarį. Tai buvo tolerantiškas žmogus, talentingas žurnalistas, supratingas vadovas. Žinoma, Šalčininkuose stengiausi būti atsargus. Pavyzdžiui, vengdavau vaikščioti po miestą naktimis, aptarti Sąjūdžio veiklą rinkdavomės didesnėmis grupelėmis, kad samdyti chuliganai (o tokių buvo) nedrįstų užpulti.

Tuo metu Šalčininkuose padėtis buvo tikrai įtempta, ypač po 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje. Apskritai dar ir šiandien su virpuliu prisimenu Sausio 13-ąją Šalčininkuose. Kaip įprasta sakyti, budėjau savo darbo poste - bute. Aušo Sausio 13-osios sekmadienis. Atsikeliu, įjungiu televizorių - rodo mirgančias juostas, jokio vaizdo. Supratau, kad kažkas negero įvyko sostinėje. Bandau skambinti į Vilnių - laidinis telefonas irgi neveikia. Po gero pusvalandžio susisiekiau su draugais šalčininkiečiais. Nusprendėme keliese važiuoti į Vilnių ir išsiaiškinti padėtį. Ką pamatėme, išgirdome sostinėje - labai sukrėtė.

Po Sausio 13-osios įvykių Šalčininkuose pasidarė dar sunkiau dirbti žurnalistinį ir visuomeninį darbą - rajono valdžia dar labiau suįžūlėjo. Bet kaip žurnalistas privalėjau ir vėl kalbinti jau Šalčininkų rajono tarybos pirmininku tapusį, vieną aršiausių Lietuvos nepriklausomybės priešininkų Česlavą Visockį, jo pavaduotoją Adamą Monkevičių, rajono sovietų komunistų partijos pirmąjį sekretorių Leoną Jankelevičių, kitus autonomininkus, kurie buvo nusprendę, kad lenkų nacionalinei teritorinei apygardai priklauso Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono Pabradės ir Magūnų apylinkės, Trakų rajono Paluknio, Senųjų Trakų, Kariotiškių apylinkės, Širvintų rajono Jauniūnų apylinkė. O tokios teritorinės apygardos administraciniu centru turėjo būti Vilniaus miestas. Tačiau vėliau autonomininkai, įsitikinę, kad nepavyks tokios gūžtos susukti sostinėje, sumanė autonomijos administracinį centrą steigti Nemenčinėje, 20 kilometrų nuo Vilniaus.

Autonomijos steigimo planas buvo kruopščiai suderintas ir jam gautas pritarimas Maskvoje - susitikinėta su tuomečiu Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininku Nikolajumi Ryžkovu ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi Olegu Šeninu. Beje, pastarasis aukšto rango komunistų partijos veikėjas iš Maskvos buvo atvykęs net į Šalčininkus. Kas tuomet dėjosi Vilnijoje - net ir dabar prisiminus - šiurpulys nukrečia. Tai nebuvo vaikiški žaidimai, kaip nūnai kai kuriems žmonėms gali atrodyti. Autonomininkai realiai būtų įvykdę savo kėslus - jiems atskirą nuo Lietuvos teritorinį darinį sutrukdė sukurti tik 1991 m. rugpjūčio pučistų pralaimėjimas Maskvoje. Pamenu, kai tų metų rugpjūčio 22 dieną Šalčininkų rajono tarybos pastato laiptinėje užkalbinau Česlavą Visockį. Jam, kažkur beskubančiam, spėjau užduoti tik vieną klausimą:

- Kaip jūs vertinate pučistų pralaimėjimą Maskvoje?

Č. Ignatovičius pažiūrėjo į mane piktomis, paraudusiomis akimis (matyt, kelias naktis nemiegojo), kažką nesuprantamo burbtelėjo ir nuskubėjo laiptais žemyn. Kažkur skubėjo. Tik vėliau paaiškėjo - Č. Visockis, jo pavaduotojas A. Monkevičius, rajono karinis komisaras E. Kutumovas išnešė kudašių iš Lietuvos. O neišbėgusiems autonomininkams Alfredui Aliukui, Ivanui Kucevičiui, Janui Jurolait, Karlui Bilansui ir tam pačiam Leonui Jankelevičiui už antivalstybinę veiklą Lietuvos generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą. Vėliau jie buvo nuteisti lygtinai, nes kaltinamieji po Maskvos pučo pralaimėjimo ir pripažinus Lietuvos nepriklausomybę nutraukė Sovietų Sąjungos komunistų partijos veiklą Lietuvoje.

Dėl to, kas tuomet darėsi Šalčininkuose, apgailestavo, pavyzdžiui, L. Jankelevičius viešai teigė, kad padarė klaidą su kitais savo sėbrais kurdamas autonomiją. Ar nuoširdžiai apgailestavo? Kai kurie buvę autonomininkai - galbūt. Buvau keletą kartų nuėjęs į autonomininkų teismo posėdžius. Jie sėdėjo teismo salėje susigūžę ir nekalbūs. Sunku buvo patikėti, kad jų karingumo kaip nebūta - išgaravo tarsi dūmas... Beje, 5 nuteisti šalčininkiečiai ir nebuvo patys svarbiausi autonomininkai. Didžiausi autonomijos vedliai sėdėjo Maskvoje, Lietuvos Aukščiausioje Taryboje - tie nelietuvių tautybės deputatai, nebalsavę už Kovo 11-osios Aktą.

Šalčininkų rajone aršiausias Lietuvos nepriklausomybės priešininkas buvo Č. Visockis, pabėgęs į Baltarusiją. Beje, šalčininkiečiai jį po pučo pralaimėjimo Maskvoje yra matę slapta apsilankantį Šalčininkuose. Gal ten lankė paliktą šeimą ar savo bendraminčius? Tai man patvirtino tuometis rajono laikraščio Lenino priesakai korespondentas baltarusis Piotras Ringevičius. Buvusio kolegos klausiau, ką Č. Visockis Baltarusijoje veikia? Kolega Piotras pasakė, kad buvęs Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas kažkurio kolūkio karves gano... Nenorėjau patikėti. Piotras, supratęs, kad abejoju, čia pat patikino, kad taip gali būti. Anot Piotro, Č. Visockis juk nieko nebaigęs, tik komunistų partijos mokslus krimtęs, atrodo, kilęs iš Trakų rajono...

Beje, iki Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo turėjau progų pažinti ir kitokį Česlavą Ignatovičių. Tuomet jis buvo visiška priešingybė, ką išdarinėjo vėliau. Vienu metu jis net sužavėjo savo kultūrinėmis, ūkinėmis idėjomis. Antai jo iniciatyva Sąjūdžio priešaušryje į Šalčininkų miesto parką iš visų rajono kampelių buvo atgabenti gražiausi didžiuliai akmenys, kurie miesto pakraštyje teikė didingą reginį. Žinoma, dėl tokio sumanymo jį prakeikė vienos statybinės organizacijos darbuotojai. Jie, keldami akmenis į mašinas, ne vieną kraną, automobilį sulaužė... Č. Visockis buvo aktyvus ir saviveiklos organizatorius, kaip dabar sakytų, - etninės kultūros puoselėtojas. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai prisimena, kaip dar iki 1988 m. buvo skatinamos Lietuvos rajonų draugystės. Kiek to draugiškumo buvo - niekas nematavo, tačiau tokios šventės, kad ir aptrauktos raudonais dūmais, bendraujančių rajonų žmonėms paliko ir gerų prisiminimų.

Vadinamosios draugystės saitai siejo Šalčininkų ir Varėnos rajonus. Kasmet vieni pas kitus lankydavosi su koncertais, kurie baigdavosi gausiomis išgertuvėmis. Labai ryškiai įsiminė tik toks epizodas, kai šalčininkiečiai saviveiklininkai lankėsi Varėnoje. Jie vieną dainą atliko lietuviškai. Tada tokią populiarią - Visos kaimo mergužėlės. Gal kitoks šios dainos pavadinimas - neprisimenu. Žinau tik, kad lietuviškai turėjo skambėti - visos kaimo mergužėlės, o šalčininkiečiai, kad užtrauks: visa kaimo mergužėlė... Juokėmės iki ašarų. Žodžiu, buvo ir linksmų akimirkų.

 

Bus daugiau

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir lelevizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-03-30 10:53
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Česlovas S.

2017-03-24 09:29

Pralaimėjus pučistams Maskvoje Česlavas Visockis pabėgo į Baltarusiją. Manoma, kad jis ir iki šiol kaimyninėje šalyje gyvena. Keisčiausia tai, kad mūsų teisėsauga jo ir neieškojo... Gaudė tik Burokevičių ir Jermalavičių...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Konstantinas

2017-03-24 09:13

Įdomu kur dabar tas Česlovas Vicockis? Kur slepiasi?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media