2024 m. vasario 25 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vilniaus krašto lietuvių periodinė spauda: „Kelio“ ir „Vilniaus rytojaus“ konfiskavimai

2017-12-10
 

Vytautas Valentinas Česnulis,
LŽS narys

 

 

Vilniuje leistų lietuviškų laikraščių „Kelias" ir „Vilniaus rytojus" atsakinguoju redaktoriumi pasirašinėjęs Julius Navikas gimė 1854 m. kovo 10 d. (pagal Julijaus kalendorių). Gimtinė - Gačkiškiai, kaimas Inturkės parapijoje (Molėtų r.). Juozo ir Rozalijos Misiūnaitės sūnus. 1876-1881 m. tarnavęs rusų kariuomenėje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje ir dirbo Petro Vileišio žemės ūkio mašinų fabrike „Vilija". Karo metu kartu su „Vilija" buvo išvažiavęs į Rusiją. Kaip technikas darbavosi keliuose Rusijos miestuose. Po karo grįžo į Vilnių ir dirbo įvairiose geležies įrankių dirbtuvėse. 
Nekrologe, išspausdintame vienkartiniame leidinyje „Kelias" 1938 m. vasario 24 d., rašoma: „1925 metais velionis buvo įtrauktas lietuviškos spaudos talkon. Tais metais jis tapo Vilniuje leidžiamo savaitraščio „Kelias" atsakinguoju redaktoriumi. Tuomet „Kelio" faktiškuoju vyriausiuoju redaktoriumi buvo kun. Petras Kraujalis."
„Kelio" pirmasis numeris išėjo 1925 m. liepos 10 d.; laikraštis pradėtas leisti vietoj savaitraščio „Lietuvos kelias". Okupacinė lenkų valdžia „Kelio" numerius ne kartą konfiskavo. Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) pavyko aptikti dokumentų bent apie šešių numerių konfiskavimą ir po to sekusį ats. redaktoriaus teisminį persekiojimą. 
Pirmasis buvo konfiskuotas 1925 m. liepos 24 d. Nr. 3. Į tai atsiliepė triskart per savaitę leistas „Vilniaus aidas" 1925 m. liepos 26 d. Nr. 79 informacija „Kelio" krikštas":
„Vos spėjo išeiti 3-sis „Kelio" numeris, ir jį tuojau sukonfiskavo. Konfiskuotoja (policija) teisinosi nežiną už ką konfiskuoja. Policija telefonu gavusi įsakymą sukonfiskuoti, o už ką nepranešę.
Ar tik nebus už įžanginį straipsnį, kuriame kalbama apie Vilniaus klausimą. Ir suprask tu dabar žmogeli: lenkų laikraščiai pilni aštresnių straipsnių, paimtų iš Kauno laikraščių apie tą dalyką, bet jų niekas nekonfiskuoja, o lietuvių savaitraštis tik puse burnos prasitarė - žiūrėk jau ir kriminalas."
Įžanginis straipsnis - „Santykiai negerėja" (autorius P. V-tas; tai kun. P. Kraujalio slapyvardžio P. Vieštautas trumpinys; tik 1997 m. „Žurnalistikos enciklopedijos" p. 218 P. Kraujalis ir P. Vieštautas pavadinti atskirais autoriais). „... Šiuo metu lietuvių ir lenkų susiartinimo dar nėra, kad svarbiausią kliūtį santykių pagerėjimui sudaro Vilnius." Santykiai tarp lietuvių ir lenkų negerėjo nuo 1920 m., o vyko atvirkščias procesas.
Užkliuvusi konfiskuotojams ir žinutė „Lenkų darbas": „Rytų Baltarusijoje lig šiol liko daug katalikų baltarusių, lietuvių ir lenkų. Tačiau kunigai daugumoje bendr.[uomenių] lenkai. Lenkų šlėktos nuolat bruzdėjo prieš rusus ir visokie diversantai siausdavo daugiau tose vietose, kur lenkai gyveno." Todėl dabar bolševikai varo Rusijos gilumon visus tarnautojus katalikus. „Taigi Rusijoje seniau ir dabar visi katalikai vargo matė ir mato dėl lenkų politinių bruzdėjimų." 
Vyriausybės komisaro Vilniaus miestui įstaigos lietuvių spaudos referentas I. Žilinskis (Żyliński) nustatė, kad iš spaustuvėje „Ruch" atspausdintų „Kelio" Nr. 3 1 200 egzempliorių areštuoti 1 024 egz., kiti, išskyrus komisarui pristatyti privalomus 11 egz., išplatinti; taigi išplatinti 165 egz. Tardomas J. Navikas teisinosi, kad jis, kalvis, laikraščio medžiagos neskaito ir t. t. Redaktorius apkaltintas pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 6 p. 1 d. Nuspręsta bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teisme 1925 m. gruodžio 30 d. (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 93). Tačiau tuo, kaip dažniausiai panašiais atvejais būdavo, byla nesibaigė. Apyg. teismas 1926 m. vasario 18 d. kaltinamajam pranešė, kad į kitą posėdį bus pakviesti liudytojai Kazimieras Kairiūkštis ir Vincas Liaukevičius bei ekspertas kun. Vincas Zajančkauskas. Ar tas teismo posėdis įvyko, žinių archyvo byloje nėra. Ir tik 1928 m. rugpjūčio 17 d. Apyg. teismas tų metų birželio 22 d. amnestijos įstatymo 7 ir 15 str. pagrindu nutarė bylą nutraukti. 
Vyriausybės komisaro sprendimu dar iš vakaro - 1925 m. rugsėjo 17 d. - areštuotas „Kelio" rugsėjo 18 d. Nr. 11 tiražas. Priežastis - jame išspausdintas straipsnis „Į laisvę" (aut. Stasys=Petras Kraujalis). Areštuoti 1 165 egz: 1 140 egz. spaustuvėje + 25 egz., atiduoti į P. Aleksandravičiaus knygrišyklą Totorių g. 11. Apygardos teismas spalio 6 d. areštą patvirtino (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 95). J. Navikas apkaltintas pagal BK 129 str. 6 p. 1 d. 
Laikraščio straipsnyje peikiamas per didelis lietuvių nuolaidumas įvairiems engėjams. „Lietuvoje ir Baltarusijoje baudžiava buvo sunkesnė dar dėl to, kad ponija buvo sulenkėjusi ir į baudžiauninkus žiūrėdavo kaip į svetimus sau žmones. Baudžiavos pavidalu vietomis buvo užsilikusi vergija. Vargšas vergas, norėdamas likti gyvas, dirbdavo savo ponui, jam pataikaudavo visuose jo užgeidžiuose." Iš Vakarų pūstelėjus prancūzų revoliucijos vėjeliui, buvusi Lietuvos ir Lenkijos valstybė neišsilaikė. „Sudraskė ją trys vokiečių, rusų ir austrų arai." „Baudžiava išnyko mūsų krašte, bet neišnyko baudžiauninko-vergo dvasia. Kur buvo žmonės labiau slėgiami, ten daugiau liko baudžiavos liekanų. Turiu galvoje Vilniaus kraštą." „Ne tik kalbą, bet ir šiaipjau baudžiavos dvasią taip įsmeigė baudžiavos metu ponai savo pavaldiniams, kad tos dvasios sunku atsikratyti lig šiai dienai atskiriems žmonėms ir net visuomenei." „Gyvename gadynę, kad reikia rauti iš mūsų pačių gyvenimo dirvos visas baudžiavos usnis ir diegus. Gana jau gana vergauti kitiems." 
Ats. redaktorius 1925 m. lapkričio 23 d. Vilniaus apygardos teisme tardytas dalyvaujant liudytojams ir vertėjai Birutei Eidrigevičiūtei. Prokuroro pavaduotojas Jankevičius (Jankiewicz) gruodžio 30 d. pasiūlė teismui J. Naviko bylą nutraukti. Dėl nusikaltimo trūkumo Apygardos teismas bylą nutraukė 1926 m. vasario 10 d. Daiktiniai įrodymai - 1 153 „Kelio" egzemplioriai - sunaikinti.
Areštuotas ir sekantis savaitraščio numeris - 1925 m. rugsėjo 25 d. Nr. 12 už str. „Punskas". Neva rašinyje tendencingai vaizduojamas lenkų valdžios elgesys su vietos lietuviais: „Nepakeliami mokesčiai taip spaudžia žmones, kad žmonės pasakoja greit reiksią sunaikinti ūkius dėl šios naštos. Policija sauvalinėja kaip ir kitur. Paskutiniu laiku užsiinteresavo, kas skaito lietuvių laikraščius, kas juos prenumeruoja, keno vardu paeina laikraščiai." Dvarų žemė atiduota lenkų invalidams, „osadnikams" (kolonistams), karininkams, buvusiems partizanams arba net kriminalistams, plėšiantiems žmones. Vietos gyventojai žemės arba visai negavę, arba buvo nuo jos pavaryti. Prokuroras gruodžio 17 d. nutarė, jog J. Naviko, apkaltinto pagal BK 154 str. 2 d. ir 263 str., bylą turėtų nagrinėti Apygardos teismas (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 94). Be to, ats. redaktorius pripažintas kaltu ir pagal Lenkijos prezidento 1927 m. gegužės 10 d. potvarkio apie spaudą 1 ir 2 straipsnius.
Vilniaus apygardos teismas 1928 m. birželio 22 d. amnestijos įstatymo pagrindu (8 str. 6 p.) 1928 m. liepos 30 d. nutarė bylą nutraukti. Kartu kaltinamajam panaikinta kažkokia kardomoji priemonė.
„Kelio" 1926 m. birželio 18 d. Nr. 25 konfiskuotas dėl straipsnio „Senojo Lietuvos Prezidento kalba atidarant Trečiąjį Seimą." Mat kalbėtojas raginęs atplėšti nuo Lenkijos Vilniaus vaivadiją... (str. tęsiniai Nr. 26, 27 ir 28 okupantams neužkliuvę). 
Lietuvos III Seimo, išrinkto 1926 m. gegužės 8-10 d., pirmasis posėdis įvyko birželio 2 d. Senasis prezidentas - tai Aleksandras Stulginskis, nors jo pavardė ir kalbos data straipsnyje neminimos. Palietęs sienų su kaimynais klausimą, A. Stulginskis sakė: „... Tasai klausimas, bendrai imant, yra sureguliuotas, neskaitant sienų pietuose, kur mūsų vylingas kaimynas, sulaužęs duotąjį žodį, tebelaiko užimtą seną mūsų sostinę ir mūsų brolius. Aš turiu čia pareikšti, jog to akto Lietuvių Tauta nepripažino ir nepripažins. Ji dės visas pastangas išvaduoti ir savo broliams, ir senajai Gedimino piliai." Seimas birželio 7 d. naujuoju Lietuvos prezidentu išrinko Kazį Grinių.
Iš 1 200 atspausdintų savaitraščio Nr. 25 egzempliorių 60 pavyko išplatinti. Ats. redaktorių 1926 m. lapkričio 29 d. tardė Vilniaus apygardos teismo tardytojas. Ištardęs pareikalavo 500 zlotų užstato. Tardomasis pinigų neturėjo, tardytojas jį paleido, bet liepė kitą dieną 11 val. reikalaujamus pinigus atnešti. J. Navikas paliktas laisvėje už 300 zl užstatą (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 122). Prokuroro pavaduotojas Dombrovskis (Dąbrowski) 1927 m. sausio 31 d. nutarė bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui. Šis į bylos nagrinėjimą numatė kviesti liudytojus: Vincą Liaukevičių, policijos vyresnįjį seržantą Stanislavą Piskorubą (Piskorub) ir Oną Juodytę (Judetto!) bei ekspertą kun. Vincą Zajančkauską. Teismas 1927 m. gruodžio 16 d. nutarė ats. redaktorių išteisinti, o teismo išlaidas padengti valstybės sąskaita. Nuosprendis paskelbtas gruodžio 30 d. kaltinamajam nedalyvaujant.
Pasak „Kelio" 1927 m. gruodžio 3 d. Nr. 49 informacijos „Mūsų redaktoriaus byla", Vilniaus apygardos teismas gruodžio 2 d. nagrinėjo dvi J. Naviko bylas: už 1926 m. lapkričio 12 d. Nr. 46 str. „Reikia krusterti" ir už gruodžio 3 d. Nr. 49 str. „Lietuvių švietimo trukdymas" (straipsnis dar neišėjusiame laikraštyje!). 
Straipsnyje „Reikia krusterti" (aut. P. V-tas=P. Kraujalis), anot kaltintojų, skatinama lietuvių neapykanta lenkams. Autorius ragina Vilniaus krašto lietuvius organizuotis ir šitaip būti galingesniais. Reikia pasekti žydų pavyzdžiu. Dėtis mažais būreliais, kurie išaugs į didesnius būrius. „Jaunimui reikia krusterti ir kaip ąžuolams stoti tvirtai prieš visokias audras. Pūtė „obrusiteliai", pūtė vokiečiai, pučia dabar netikėliai bolševikai ir lenkai, bet Lietuvos ąžuolas užaugęs yra lietuvybėje ir katalikybėje. Kol tų šaknų audros neišjudins, nebaisūs kalėjimai ir bizūnai, nenuveiks mokesčiai ir svetimos mokyklos - nuo jų apsiginsime, juos pergyvensime." 
Str. „Lietuvių švietimo trukdymas" (aut. Makariukas) rašoma: „Lenkų vyriausybė skelbiasi pasauliui, kad jos valdžioje esančioms tautinėms mažumoms duodama pilnos laisvės steigti savo mokyklas. Bet toji laisvė taip yra apstatyta įvairiais įstatymų paragrafais ir taip pavesta vietos administracijos organams ir policijos nuožiūrai, kad ši švietimo laisvė virsta tikra nelaisve." Pateikta pavyzdžių apie lietuvių švietimo trukdymą Švenčionių apskrityje. Iš lietuvių švietimo tik tyčiojamasi. Tad kas belieka daryti? „Tam tik vienas yra atsakymas: savo vaikų neleisti į lenkų mokyklas, nors už tai mus ir baustų, ir būtinai reikalauti iš valdžios duoti lietuviškas mokyklas, nes valdžia tai turi padaryti." 
Už str. „Reikia krusterti" teismas J. Navikui, apkaltintam pagal BK 129 str., priteisė 300 zl pabaudos ir sumokėti teismo išlaidas, už antrąjį straipsnį išteisino, tačiau pavedė policijos priežiūrai.
Gynėjas adv. Stasys Sadkauskas dėl J. Naviko 1927 m. gruodžio 2 d. bylos 1928 m. sausio 16 d. pateikė apeliaciją Vilniaus apeliaciniam teismui (LCVA, f. 127, ap. 2, b. 698). Tačiau jo sprendimo archyve nepavyko rasti. 
Vyriausybės komisaras Vilniaus miestui konfiskavo „Kelio" 1927 m. rugsėjo 30 d. Nr. 39 dėl dviejų straipsnių: „Jau ir „Kazimieras" pavojingas" (aut. Jauniklis) ir A. Gabrėno „Daktaro Jono charakteristika folkloro šviesoje". Vilniaus apygardos teismas spalio 4 d. konfiskavimą patvirtino: rašiniai nusikalstami pagal BK 129 str. 6 p. 1 d. ir Respublikos Prezidento 1927 05 10 potvarkio 1 str. (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 283). 
Pirmasis straipsnis - apie lietuvišką Šv. Kazimiero draugiją. „Šv. Kazimiero draugija, sakyčiau, tas spindulys, kuris atrado mūsų sodiečio, visų užmiršto, pakrypusią pirkelę ir apšvietė jį. Visas jaunimas, kaip bitės prie žolyno, susibūrė prie Draugijos skyrių." „Bet yra ponų, kurie savo gyvenime mužiko šviesaus nematė ir matyti nenorėtų. Jiems lietuvių sodiečių dora ir apšvietimas tiek rūpi, kiek pernykštis sniegas. Todėl pamatę, kad sodžiuje kuriasi, anot jų, „Lietuviškas Kazimieras", įsikalė sau galvon, kad čia, girdi, „lietuvių hurtkai" (pulkai), ir galas; kaipo tokie reikią visomis keturiomis naikint, ir uždavinys bus atliktas."
A. Gabrėno rašinyje (tęsiniai Nr. 40 ir 41) remiamasi tariamojo senelio įvaizdžiu. „Jis užbaigė nelaisvėj brangias gyvybės dienas. Mokino kaip parodyt, kad štai esi lietuvis, varguose ištvermė, tylumas, sunkus darbas ir savo krašto meilė lietuvio pažymys." „Visų tautų pasauly Tu, Tėve maloningas, ne amžiai, tegul gimdo Lietuvai milžinų, dabar sustiprink širdį, duok gilų, skaistų protą, mums čia nelaisvėj esant, duok mums dabar vadų!"
Apygardos teismo prokuroras 1928 m. birželio 22 d. amnestijos įstatymo 7 str. pagrindu J. Naviko teisminį persekiojimą dėl „Kelio" Nr. 39 1928 m. rugsėjo 1 d. nutarė nutraukti.
Paskutinis „Kelio" numeris išėjo 1928 m. lapkričio 24 d. (Nr. 47). Beje, 1928 m. nuo liepos 7 d. iki rugsėjo 22 d. išleisti savaitraščio priedo vaikams „Takelis" 5 numeriai. Vidutiniškos knygos formato dviejų lapelių laikraštukas yra be redaktoriaus parašo.
(Bus daugiau)
 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-01 11:52
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media