2024 m. vasario 29 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vaidilutė Volskytė: Egzaminas atminčiai ar keli žodžiai apie “Nemuno” žurnalą

2017-08-21
 
Vaidilutė Volskytė

Vaidilutė Volskytė

Vaidilutė Volskytė

 

 

1967 metų pavasarį Kaune savo kelią pradėjo „Nemuno" žurnalas. Miesto humanitarams tai buvo tikra šventė, o ir pragmatiškoji bendruomenės dalis nebuvo abejinga literatūrai ir menui apskritai. Dar daugiau: „Nemunas" žadino kūrybines ambicijas, pasididžiavimą Kaunui (to mums niekada netrūksta), patriotizmą.
„Kauno tiesos" kultūros skyrius, kuriame dirbau, tuoj pat neteko Marijos Macijauskienės, kuri „arė" kas savaitę išeinančiuose literatūriniuose puslapiuose, „Tiesos" redakciją paliko Algirdas Kadžiulis... Mat rašytojas Antanas Drilinga rinko savo komandą. Netruko „Kauno tiesą" palikti ir literatūrologas Leonas Gudaitis.
„Nemunas" buvo žurnalas, Į kurį visi žurnalistai, literatai, o ir filosofai, inžinieriai, moksleiviai, studentai, darbininkai žiūrėjo „iš apačios". Pasižiūrėti buvo į ką. Formatas, meninė stilistika, fotografija(I), revoliucinga mintis pelnė meilę ir pagarba nedideliam nemuniečių kolektyvui.
Nemuniečiai nuo pat pradžių pakviesdavo ir mane „pasisvečiuoti" viena kita publikacija tai apie elgesio manieras, tai apie pradedantį savo kelia skulptorių (Leonas Strioga), tai apie etapinį muzikinio teatro dirigentą (Stasys Domarkas)... Rašyti „Nemunui" buvo malonu, net lengva. Kad ir dėl ambicijų. Nors rašyti ir tuo pelnyti duoną kasdieninę man visada buvo ir yra labai sunku.
Kad būtų aiškiau, išplėsiu rašymo sunkio paslaptį, nes gyvenime esu sutikusi žmonių, kuriems atrodo, kad tai - juokų darbas.
Sergančią mamą atėjo vizituoti, pasirodo, pažįstama nuo mokyklos laikų gydytoja. Pasiguodė apie sunkią gydytojos darbo dieną (aš jai pritariau ir užjaučiau). Ji žvilgtelėjo į ant mano rašomojo stalo paskleistus popierius ir atsidususi retoriškai paklausė: „Tai tu parašai ir viskas? Už tai ir algą gauni?"
Deja, tokia pažiūrą į savo „kruviną" darbą išklausiau toli gražu ne vieną syki per savo ilgą gyvenimą. „Ką tau reiškia! Sėdi ir parašai." Net mama, matydama mano sukamus ratus aplink rašomąjį stalą tam tikru spinduliu, paguodžiamai pasakydavo: „Juk vis tiek parašai. Sėdi ir parašai." Žinojau, kad ji suprato „švaraus" darbo skonį ir labai stengėsi lengvinti visus mano rūpesčius. Ką aš būčiau dariusi be Mamos! (Bet apie mamas visi taip sako, kiek dabar girdžiu.) Kitas pavyzdys apie „lengvo" darbo praktiką.
Į kambarį, kuriame rašydavau, įeiti galėdavo tik Gabrielius, mano anūkas. Įeidavo jis tyliai. Tyliai praverdavo ir uždarydavo duris. Sykį jis ir suskaičiavo ma-no prirašytus puslapius. Jų buvo aštuoni. Tada jis paėmė pluošteli balto popieriaus, pasiėmė rašiklį, atsisėdo prie staliuko ir pradėjo mano pavyzdžiu „marginti" baltą popierių. Tokiu lygiu ornamentiniu vingeliu. Jo rankelė judėjo tuo pačiu ritmu, kaip ir manoji, ir man tai ne tik netrukdė, bet kaip balzamu tepė... Primargino jis trečdalį puslapio, po to sudėjo „darbo įrankius" ir pavyzdingai tyliai išėjo iš kambario.
...Po kiek laiko grįžtame iš vaikų darželio. Einame pamažu, dairomės, dar šviesu, apie ši bei tą kalbamės. Netoli mūsų namų stato daugiabutį. Gerokai aukštai statybininkas deda plytą prie plytos. Labai pamažu, bet siena auga. Pasižiūrėti gražu.
- Močiute, ar statybininkams reikia rašyti straipsnius?
- Kad ne...
- Žinai, aš būsiu statybininkas. Taigi, rašyti yra sunku.
Atėjo laikas, ir man į LŽŪA estetikos katedrą, j kurią nuėjau dirbti palikusi „Kauno dieną'', netikėtai paskambinęs „Nemuno" vyriausiasis redaktorius Laimonas Inis pakviečia ateiti dirbti i „Nemuną". Vadinasi, viską mesti: paskaitas, katedrą, pradėtą rašyti mokslini darbą. Buvo pritariančių, buvo atkalbinėjančių, bet „Nemunas" yra „Nemunas".
„Įplaukiau" geram penkmečiui. Kaip gerai, kad taip papuošiau savo biografiją!
Dirbti redakcijoje - pasaka. Kiekvienas kolektyvo asmuo - dydis. Apie darbą kalbama mažiausiai, tik per gamybinius. O šiaip - anekdotai, arbata, draugiški apsižodžiavimai. trumpa darbo diena, svečiai, nuoširdus apsidžiaugimas, juos pamačius...
Žurnalas išeina kartą per mėnesį. Kur tu rasi lengvesni darbą. Bet...
Rašyti man sunku. Dar reikia sugalvoti apie ką. Gerai, kai viršininkas pakiša temą: tada žinai, kad eis į numeri, kad tikrai to reikia. O jeigu ne (dažniausiai), - tai tavo problema.
Kadangi paraleliai ir rašiau, ir skaičiau etikos paskaitas, tai galiu palyginti šias veiklos sritis. Ir jeigu jau lyginu, tai turiu pripažinti, kad dėstyti motyvuotų žmonių auditorijoje yra lengva. Aš buvau net maloniai nustebinta, kad prieš auditoriją galima dėstyti... ne savo mintis! Pamėgink tai padaryti rašydamas straipsnį.
Dabar, kai jau nereikia dėstyti, sakau, kad i studentų auditoriją eidavau kaip į bažnyčią. Labai geras jausmas, kai tavęs klauso, o tu kalbi apie tai, kas tau Įdomu. Žmonių dėmesys įkvepia ir stimuliuoja. Gyvenimas taip susiklostė, kad aš, ką beskaityčiau, ką bestebėčiau ar grožėčiausi, negalėjau tai daryti tik sau. Man yra būtinas klausytojas ar skaitytojas.
Šiandien net i svečias šalis važiuoti nenoriu: kam aš apie tai papasakosiu, kam parašysiu? Nauja informacija man Įdomi tik tiek, kiek aš apie ją galiu pranešti, interpretuoti, gal pritardama, gal ironizuodama, gal lygindama. Ypač tai malonu daryti kalbant gyvai: galima suklysti, galima atsiprašyti, pasitarti, užmegzti dialogą. Aš myliu studentus, net ir tuos, kurie manęs nemėgsta.
O skaitytoju - baugu. Jų daug. Jų gali būti daug pranašesnių už mane. Pasitaiko piktų. Tegul į akis tau šypsosi, bet aš žinau... Niekada negali pats įvertinti, kaip pasisekė parašyti. Žiūrėk, rašau lengvai, taip sklandžiai dėstau, o atsiliepimai prasti. Parašau sunkiai, nieko ypatinga, o sako - gerai. Parašei - kirviu neiškaposi, ne taip, kaip gyvoje kalboje: pasakei - kas atsiminė, kas pamiršo, kas ne taip suprato. O ir apskritai, studentui paskaita toks daiktas: geriausia, kai jos nėra, pavyzdžiui, dėstytojas susirgo.
...Dirbu „Nemuno" mokslo ir studentu skyriaus redaktore. 1979-ieji. Eilinis mėnuo. Artėja kritiškas metas, kai turi būti sugalvota ir parašyta. Eidamas pro šalį, Leonas Gudaitis tarp kitko mesteli:
- Vaida, jau apie aukštąsias seniai rašei. Galvok.
Leonas, nors ir tiesioginis viršininkas, bet kaunatiesės bičiulis, leisdavo sau ir patarti, ir papriekaištauti, ir pagirti. Pagyroms visą gyvenimą esu jautri ir imli. Pagirk mane, ir aš kalnus nuversiu. Supeik, ir manęs nėra.
Leonas išėjo, o aš galvoju. Apie KPI rašiau, apie VISI rašiau, apie KMI...
Lietuvos veterinarijos akademija. Mokykla, kuriai turiu daug sentimentų! Dabar pasakyčiau, viešųjų ir privačių interesų.
Veterinarijos akademiją baigė mano brolis Gediminas. Buvo pirmosios pokario laidos diplomantas. Mes gyvenome Sąjungos aikštėje, visai arti garsiosios mokyklos. Šalia akademijos buvo ir E. Grigiškienės pradinė mokykla, kurią lankiau atvažiavusi iš Veliuonos po pirmo skyriaus.
Gediminu, kuris buvo devyneriais metais vyresnis už mane, labai rūpinausi ir, kaip ir visi šeimos nariai, aktyviai dalyvavau jo gyvenime. Veterinarija buvo Gedimino pašaukimas. Jis jau seniai žinojo, kuo būti. O to pašaukimo priešistorė - tokia.
Veliuonoj, mūsų name, nuomojo kambarį daktaras Tomonis, didelis, stambus gražus vyras, veterinaras. Toks jau sutapimas, kad mes visi trys Volskių vaikai tirpte tirpome dėl gyvulių. Gediminas nesitraukdavo nuo daktaro Tomonio, pažinojo visus arklius, kurie atveždavo į turgaus aikštę, esančią prieš mūsų namą, apylinkių kaimiečius, drąsiai eidavo prie jų, ir jau visi buvome išpranašavę jam profesiją.
Sesuo Laimutė, tik dvejais metais jaunesnė už Gediminą, buvo tikras galvos skausmas tėvams tai dėl šunų, tai dėl triušiukų. Visiems reikėdavo rasti vietos.
Kuri laika galvojau, tėvas ar motina buvo tokie gyvūnų mylėtojai? Kaip man tada atrodė, nei vienas, nei kitas. Ypač mama pabrėždavo, kad gyvuli reikia mylėti, „ale jis turi turėti savo vieta." Drausdavo šunį ar katę laikyti kambary, ir tai buvo amžina Laimos problema. Ji vis susirasdavo globos reikalaujanti gyvūnėlį, duodavo jam gražų vardą (Dūlė, Padaužikė) ir, kaip man atrodė, buvo amžinam konflikte su tėvais. Bet koks buvo džiaugsmas, kai tėvas staiga savo baltoje drobinėje kepurėje paslaptingai atnešė iš kaimo mažytį šuniuką... Mama nieko nesakė.
Paskiau atsimenu mama, glostančia besiveršiuojančios karvės strėnas ir sakančia man beveik su grauduliu:
- Juk ir jai skauda...kaip žmogui...
Dabar jau atseku, kad vaikai buvo atsigimę į tėvus. Mama su manim, dar mažu vaiku, ramiai kalbėdavosi apie paršiavedes, paršiavimąsi, atsimenu, kaip gimė nuostabiai gražus kumeliukas, vėliau lakstantis aptvare. O paauglys Gediminas stengėsi apkabinti per kaklą...
Mano vaikystė buvo labai laiminga: turėjau devyneriais metais vyresnį brolį ir septyneriais - seserį, kurie mane lepino, o aš jais visada labai rūpindavausi ir saugodavau nuo tėvų „rūstybės", kad laiku pareitų namo, kad nelakstytų išsižioję (paskui skauda ausį), kad būtų mandagūs ir daugiau skaitytų knygų. Tiesa, Gediminas, kai aš gimiau mergaitė, o ne berniukas, nešiodamas mane, guodėsi mamai:
- Kaip gaila, kad ji - ne vaiks...
Visi nori berniukų. Sako, jiems lengviau gyventi.
...Rašysiu apie Veterinarijos akademiją. Iš Gedimino žinau, kad ten tebedirba jo studijų draugas Jonas Čepulis, docentas, geras tenoras iš vyrų choro, kuriame bosu dainavo ir mano brolis.
Manau, dar daug kas prisimena, o ir negalima pamiršti Andriaus Kairio vadovaujamo Veterinarijos akademijos vyrų choro. Vyrai. Jauni. Subrendę. Daugiausia iš kaimo. Vyrai, kuriems dainuojant užgęsta lempos.
Man ir dabar šiurpuliukai eina per nugarą, prisiminus jų dainuojamą dainą apie paliekamą gimtąjį miestą.
Veterinarijos klinikoje susirandu docentą Joną Čepuli, dairausi klinikų „palatose". Matau, kaip atveža sergančia karvę, matau, kad didysis gydytojų rūpestis yra stambieji galvijai, kad mažyčius šunyčius apsikabinusios globėjos jaučiasi ne svarbiausios, ir docentas prasitaria apie būtinybe steigti atskirą „smulkmių" skyrių.
Dabar jau visa tai yra.
Tada parašiau straipsnį „Tu labai reikalingas, Aiskauda!" Iliustravo menine Aleksandro Macijausko fo-tografija. Ėjo į numerį. Leonas pastebėjo, kad pavadinimas šiek tiek infantiliškas, bet nieko.
Mano bičiulystė su Čepulių šeima prasidėjo nuo to straipsnio. Beje, kaip ir su daugeliu mano kalbintų ir aprašytu žmonių.
Žinojau, kad Jonas Čepulis su daina nesiskiria per visą gyvenimą. Gavęs visuomenini įpareigojimą vadovauti studentams kraštotyrininkams, visa galva pasinėrė į laisvalaikio pomėgį, kurį nuoširdžiai palaikė dailininkė Vanda Čepulienė, jų dukra, irgi dailininkė Elona Čepulytė Raudonikienė, žentas Gintaras, būsimasis veterinarijos gydytojas sūnus Rytis Čepulis ir net mažoji Indraja Raudonikytė, taip pat būsimoji dailininkė.
Straipsnį baigiau pastraipa apie popaskaitinį darbą, kraštotyrines studentų ekspedicijas, renkamas liaudies dainas. Akademijos dainos entuziastus palaikė ir net kurį laiką su jais dirbo Veronika Povilionienė... Garsėjo akademija tokiais humanitarinės kultūros puoselėtojais, kaip Remigija Bukaveckienė, chemijos mokslų docentė, ir kiti. Aš pati ne kartą buvau pakviesta paskaityti paskaitą ar pasikalbėti su studentais.
Atrodytų, viskas gerai, viskas aišku.
Bet, ten, „viršuj", „Nemune" mes ir nenujautėme, kad prasidėjo neįtikėtina kampanija prieš...liaudies dainą. Tuomet, kai nieko neįtardama, rašiau apie Joną Čepulį, šis buvo kaltinamas nacionalizmu, buvo pažemintas pareigose, kad buvo atsisakyta Veronikos visuomeninės veiklos (tada į galvą negalėjo ateiti mintis, kad ši dainininkė su jaunimu dirba, dainuoja ne dėl pinigų, o dėl patriotizmo). Žodžiu, Jonui Čepuliui buvo sunkios dienos, kai jis vedžiojo korespondentę po kliniką ir juokavo apie katės ir šuns konfliktą...
Vėliau, jau dirbdama LŽŪA estetikos katedroje, jutau keista saviveiklos kontrolę, siekį viską derinti, buvau net partiniame komitete paklausta, kaip aš žiūriu į jaunimo susidomėjimą etnografija, tautos dainomis. Ramiai išdėsčiau visiškai tarybines pažiūras i liaudies meną, nacionalinę kultūrą ir taip pamėgtas dainas, kurias man dainuodavo tėvas ir liepė neužmiršti. Manim patikėjo. Nacionalizmu manęs neįtarsi. Ir šiandien aš suprantu, kad kiekviena nacija myli savus nemunus, savas dainas, ir kad man suprantami sentimentai visos planetos žmonių dainuojamoms dainoms.
1982 metais Vandos ir Čepulių šeimos dainų ansamblis dalyvavo Žemės ūkio akademijoje, kur praleidome gražų vakarą dainuojant giminingų mokyklų atstovams.
Sveikindama mūsų katedros kolektyvą Naujųjų 1983-ųjų metų proga, Vanda Čepulienė parašė:
„Dar labai prašytume pasveikinti su Naujaisiais me-tais tą žydintį jaunyste Jūsų etnografinį ansamblį, palinkėti visiems susitikti su savo laime 1983-siais ir padėkoti mūsų šeimos vardu už tų nuostabių liaudies melodijų, apie kurias Belą Bartokas (XX amž. vengrų kompozitorius) sako: „Aš liaudies melodijas laikau tokiais pat mažais šedevrais, kaip ir Bacho fugas ar Mocarto sonatas", atgaivinimą.
Visada Jūsų ir visad su Jumis -
                                Čepulių šeima."
Vadinasi, šiemet „Nemuno" žurnalui būtų 40 metų. Malonu, kad, pakeitęs vagos gelmes, bet ne idėją, eina to paties vardo savaitraštis (dabar jau vėl žurnalinis formatas - red.). Esu uoli savaitraščio skaitytoja, todėl ir negaliu neprisiminti, kas buvo per prabėgusius keturiasdešimt metų.
Mėginu susitvarkyti popieriuose. Labai sunku. Kartais besitvarkydama, tik dar labiau sujaukiu. O ką šnekėti apie mintis! Atminties „stalčiai" dar sunkiau leidžiasi tvarkomi.
Bet šiandien tokia gera diena: vartau tvarkingai įrištus „Nemuno" žurnalo komplektus ir ilgam pasineriu į būtąjį laika. Publicistikos, pasirodo, būta daug. Žinoma, didžiausias dėmesys - beletristikai: prozai, poezijai, pranašingiems debiutams, garsiems vardams. Kaip dabar man atrodo, publicistiniai straipsniai ėjo per smulkiu šriftu, nors tada - svarbu buvo, kad eina... Anos didžiojo „Nemuno" publicistikos labai trūksta dabartiniam savaitraščiui.
Štai ir mano „Aiskauda". Žurnale tarp puslapių priglausti ir Vandos Čepulienės sveikinimai, laiškai.
Kiek jau metų praėjo nuo ano meto? Suskaičiuoju daugiau kaip ketvirtį amžiaus, ir kažkodėl toks laiko tar pas man neatrodo per ilgas, pamirštu savo metus, amžinus negalavimus ir, taip neadekvačiai vertindama situaciją, susirandu Čepulių telefoną „Geltonuose puslapiuose". Adresas tas pats. Atsimenu ta jaukų namą Josvainių gatvėje ant kalno, atsimenu, kad pirmame aukšte gyveno Vanda ir Jonas Čepuliai su Ryčiu, o Elona ir Gintaras Raudonikiai su Indraja - viršuje.
- Mes Raudonviršiai, o jie - Apačiai, - juokavo Elona.
Kaip dabar jaučiu gerą tų namų dvasią. ... Susuku telefono numeri.
- Alio! Labas vakaras!
Ponios Vandos balsas toks, lyg būtume vakar išsiskyrę. Mudvi stebimės, kodėl taip ilgai nesikalbėjome, docentas Jonas Čepulis - dabar jau profesorius, tebedainuoja „Kupolėje", ne, ne tenoru, turėjo balso stygų operaciją, taip taip tebėra bitininkas ir dabar išvažiavęs j sodą apsižiūrėti, kaip ten bitės peržiemojo, žinoma, tebemeškerioja! Nameli sodyboje pasistatėme... Atvažiuokite, labai lauksime!
Pamirštu, kad šiandien skauda kairę koją (vakar dešinę skaudėjo), skubu kaip niekur nieko į Josvainių gatvę.
Žemaičių plentu pasikėlus į Šilainius išlipu Milikonių stotelėje. Ne vieną ir ne du kartus buvau Šilainiuose. Bet šiandien man Šilainiai atrodo kažkaip... svetimkūniškai: tada buvo Milikonių kaimas, ir iš jo mano draugės ateidavo i gimnazija... Taip toli kiekvieną rytą? Ir žiemą?!
Betoniniai Šilainiai man - svetimi ir klaidūs. (Mat aš šiandien čia atvažiavau lyg prieš trisdešimt metų... Taip nebūna, bet toks jausmas.)
Ieškodama Josvainių gatvės, žinoma, paklydau. Ir pavargau turbūt. Bet nėra suolelio atsisėsti. Klausiu sėdančios į skaisčiai raudoną automobilį moters, kur man reiktų pasukti, o ji pagalvojusi ir, matyt, Įvertinusi situaciją, maloniai sako:
- Sėskit, mes jus nuvešim.
Šiandien man visi geri ir paslaugūs: ir važiuojant autobusu leido atsisėsti ir talonėlį pažymėjo.
...Žvaliai loja baltas aviganis. Laipteliai. Ir aš pas Vandą ir Joną Čepulius.
Tik dabar suvokiu, kad įsiprašyti į svečius po ketvirčio amžiaus nesimatymo... lyg ir avantiūristiška. Kaip aš jiems atrodau?!
Jie prieš mane - lyg vakar. „Rodos, ir vargo nebuvo..."
Ponia Vanda tokia pat graži moteris, kaip kad buvo. Profesorius ta pačia geruoliška šypsena ir įdėmiu žvilgsniu. (Man dingteli, ar aš... gal kaip nors kitaip atrodau?)
Namų interjere dominuoja medis. Meniški, medžiu Įrėminti šviestuvai. Tapybos, grafikos, keramikos autoriniai darbai, knygos, tulpių puokštė.
Mes vartome fotografijų albumą: suaugę vaikai, jų šeimos, vaikaitė, provaikaitis... Spalvingas Atgimimo laikotarpis, Dainuojanti revoliucija. Tai ją kūrė, dalyvavo, dalino protą ir širdį šie žmonės. Labiausiai įstrigo atmintin ąžuolų vardynos, sugalvotos ir meniškai įprasminta nauja tradicija. Į savo tėvų žemėje augančius me-džius Įkeliami Atgimimą šaukusiu žmonių vardai. Vardai iš Dainuojančios revoliucijos. Giedraičių žemėje, ponios Vandos tėvonijoje, lyg ir naujai sužaliuoja medžiai. „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos".
...Augindami medžius, gėles, tebesidomėdami istorija, tebeskaitydami knygas, tebegyvena ir tebedirba mūsų Čepuliai. Ir tebedainuoja.
Kas pasakė, kad rizikinga ieškoti praeities? Mano šiandienos patirtis, sugrįžimo praeitin egzaminas įkvepia prakalbinti ir kitus mano aprašytus žmones. Gyvenimas man pasirodė nedalomas tarp praeities ir dabarties. Verta belstis atmintin.
Kas nerizikuoja, tas negeria obuolių vyno.
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-28 11:33
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Fatima

2022-03-19 09:04

Perskaitykite ir susisiekite su daktaru Sunny, jei jums reikia stipraus meilės burto, kad išspręstumėte nutrūkusius santykius.
Kai buvau šeštą mėnesį nėščia su antruoju vaiku, išsiskyriau su vyru. Nuo tada, kai susilaukėme pirmojo vaiko, be perstojo ginčydavomės ir ginčydavomės, ji nebemėgo jo jokios meilės ar pasitikėjimo, todėl jis su manimi išsiskyrė. Ir visą tą laiką bandžiau įvairias priemones, kad jį susigrąžinčiau, taip pat išbandžiau keletą skirtingų stebuklingų ratų savo gyvenamojoje šalyje, bet nė vienas iš jų negalėjo sugrąžinti Tomo pas mane. Tik daktaras Sunny garantavo skubų 48 valandų burtą ir patikino, kad mano vyras vėl bus su manimi. Rašau norėdamas padėkoti ir dėkoju, kad ištesėjote savo pažadus ir panaudojote savo gabias bei dideles jėgas, kad sugrąžintumėte jį namo. Man buvo malonu sužinoti, kad jūs specializuojatės sujungiant įsimylėjėlius. Ačiū, pone, kad padėjote man pačiais blogiausiais mano gyvenimo laikais, kad buvau toks puikus magijos magas ir kad jis man s

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media