2024 m. vasario 21 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Gerda Giedraitytė Gudjurgienė: žurnalisto duona vėjų mieste arba prisiminimai apie Klaipėdą (7 dalis )

2017-06-12
 
Redakcijos kolektyvas, susirinkęs Spaudos šventės proga. Priekyje redaktorius Antanas Stanevičius. Dar

Redakcijos kolektyvas, susirinkęs Spaudos šventės proga. Priekyje redaktorius Antanas Stanevičius. Dar

 

Gerda Giedraitytė Gudjurgienė

Pabaiga. Pradžia 2017 04 06

 

Herkus Mantas - ateistas...

... Smarkus vėjas drasko debesis, bangomis pasišiaušusi jūra, medžius rauna, stogus plėšia, iš kojų verčia vėtra. Tai Klaipėda.

...Širdį nuramina ošiančios bangos, nepakartojamas jūros kvapas, nuostabi vėjo muzika, smėlio kopos ir mėlynas dangus. Tai Klaipėda.

... Jūreiviai į jūrą neplaukia, o tarsi pėsčiomis „eina" ir „pareina", o ūkiantys laivai, krantinėje susmaigstyti dangų siekiantys keliamieji kranai, žuvėdrų klyksmas teikia miestui ypatingo žavesio ir šarmo. Tai Klaipėda.

1970 m. Tamsūs ir niūrūs, dar išlikę vokiškos architektūros  namai, pilki, išdaužytomis durimis ir langais, nešvariais kiemais pastatai slėpė jau pradingusį šio  krašto pasaulį ir praėjusio amžiaus paslaptis.  Jo aurą jau pajunti vos kirtus Kryžkalnio  „rubežių".  Tačiau pasivaikščiojus po jaukias  ir žavias miesto gatveles (šiandien vietoje Komjaunimo, Pergalės, Nachimovo, Suvorovo,  16 divizijos ir kitų gatvių pavadinimų, grįžo senųjų gatvelių  vardai - Kepėjų, Tiltų, Turgaus, Zauerveino,  Zembrickio, Skerdyklos,  Mėsinių ir  kt. Net mūsų, redakcijos gatvė, vietoje Tarybinės armijos tapo  Šaulių gatve),  pasižvalgius į šimtamečius jo namus, apsvaigus nuo jūros kvapo ir marių grožio, pamatai, kad Klaipėda - tai visai kitas pasaulis. Kai  atvykau gyventi, ji dar buvo išsaugojusi kai kurias unikalias istorines vietas. Istorijos šaltiniai byloja, kad, nepaisant praūžusio karo, 1945 m. Klaipėda buvo tipiškas vokiškas miestas. Pavyzdžiui, miesto centre dar stovėjo 1856 m. pastatytos gaisrinės pastatas. Istorijos šaltiniuose rašoma, kad anuomet Klaipėda buvo antrasis miestas Rytų Prūsijoje ir Vokietijoje (po Berlyno), kuriame pradėjo veikti profesionali gaisrinės komanda. Po karo Klaipėdos ugniagesiai ir toliau dirbo senajame pastate. Tačiau pradėjus „Klaipėdos" viešbučio statybą, senoji gaisrinė 1981 m. buvo nugriauta. Dar ir aš suspėjau pamatyti tą gražų seną pastatą, puošusį miestą ir kaip jis buvo griaunamas. Miestiečiai niekaip nesuprato, kodėl jis naikinamas, o inteligentija į tai sureagavo, kaip į Mažosios Lietuvos genocidą. Dar ir šiandien vyresnės kartos klaipėdiečiai nenurimsta ir su skausmu širdyje mena tuos griovimo metus. Naikinimo viršūne buvo pavadintas ne tik senosios gaisrinės nugriovimas, bet ir istorinių kapinių sunaikinimas. Po karo miestiečiai ir apylinkių gyventojai dar naudojosi 1820 m. įrengtomis visų krikščioniškųjų konfesijų kapinėmis. 1975 m. Klaipėdos vykdomojo komiteto sprendimu nutarta nuniokotas senąsias miesto kapines panaikinti ir jų vietoje formuoti skulptūrų parką. Apie  tai, kokia kaina teko gelbėti kapinių vertybes, man  seniai papasakojo Kalvystės  muziejaus įkūrėjas sąjūdietis Dionyzas  Varkalis. Šiame muziejuje mačiau išsaugotus antkapinius paminklus, tvoreles ir kitas istorines vertybes.

„Vietinių gyventojų beveik neliko, o atvykėliai nieko negerbė, viskuo naudojosi ir griovė", sakė D. Varkalis.

Klaipėda unikali ne tik jūra, bet ir žmonėmis.  Iš visos Lietuvos čia atvažiuodavo žmonės ieškoti darbo ir mokytis. Vyresnieji klaipėdiečiai dar mena pirmąjį miesto vykdomojo komiteto pirmininką  lietuvybės puoselėtoją Viktorą Bergą, gelbėjusį uostamiestį nuo pokario griovimo. Rašoma, kad saugumo organai V. Bergą laikė ne „sovietinio organo atstovu", o „smulkiaburžuaziniu inteligentu", kuris simpatizuoja lietuvių pogrindžiui ir į darbą priima nepatikimus asmenis.

Tačiau gyventojų  mieste daugėjo ir jis stojosi ant kojų.  Menu šviesaus atminimo miesto vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį. Jis padėjo pagrindus tai Klaipėdai, kokią šiandien matome.

Vaizdelis prisiminimui. Pradėjo atgyti pagrindinė Herkaus Manto gatvė. Joje esanti geležinkelio pervaža kelis dešimtmečius vargino vietinius ir svečius, norinčius  automobiliu pasiekti jūrą ne tik Giruliuose, bet ir Palangoje. Valandų valandas žmonės kankindavosi eilėje prie geležinkelio pervažos, kol, praūžus traukiniui, pakildavo šlagbaumas ir automobiliai pajudėdavo  iš vietos. 1980 m. naujuoju geležinkelio viaduku jau riedėjo traukiniai, o apačioje nauju keliu skriejo automobiliai.

Miestas įgavo kitą įvaizdį. Centrinėje gatvėje dygo nauji pastatai. Vienas jų buitinių paslaugų centras. Skulptorius Vytautas Mačiuika sukūrė Prūsijos sukilimo vado Herkaus Manto monumento eskizą ir parodė jį A. Žaliui. Siūlė skulptūrą  pastatyti šalia buitinių paslaugų centro,  o architektas Gytis  Tiškus suprojektavo skverą paminklui.  A. Žalys entuziastingai pritarė šiai idėjai, jį palaikė ir pirmasis miesto partijos komiteto sekretorius Jonas Gureckas. Tačiau suabejojo ir „pabijojo" Maskvos  reakcijos CK sekretorius Lionginas Šepetys ir sumanymas užstrigo. 

1982 m. mirė L. Brežnevas ir leidimas statyti paminklą buvo duotas. 4 metrų aukščio monumentas buvo nulietas Vilniaus kalykloje, bet jam ėmė priešintis Česlovas Šlyžius, pakeitęs J. Gurecką.  Č. Šlyžiui pritarė L. Šepetys, kuris tvirtino, kad tokio dydžio skulptūra negali būti statoma. Tada V. Mačiuika kreipėsi  į patį pirmąjį  CK sekretorių Petrą Griškevičių, papasakojo jam , kad H. Mantas buvo narsus prūsų vadas, sukilęs prieš  kryžiuočius okupantus, o jo vedami prūsai buvo pirmieji ateistai... Leidimas buvo duotas. 1983 m. spalio 28 d.  paminklas buvo  pastatytas, bet ne ten,  kur buvo suprojektuota - šalia statomų buitinių paslaugų centro, o netoliese esančio pastato nišoje ir pavadintas „Sargybiniu". Paminklas buvo statomas 12 metų.  Galima tik numanyti, kiek pastangų reikėjo miesto vadovui  ir skulptoriui, kad pralaužtų bailių ir biurokratų užkardą.  Po to į Maskvą pasipylė skundai, kad Klaipėdoje „kažkokiam vokiečiui - prūsui" paminklas pastatytas.

Garsus architektas, Klaipėdos  puoselėtojas, vienas Jūrų muziejaus kūrėjų Petras Lapė  interviu senutėliame burlaivyje „Meridianas"  ne tik  pasakojo šio laivo istoriją, bet ir parodė visus jo kampus ir „slaptas" vietas, kurias reikia nedelsiant remontuoti, nes, priešingu atveju, jis  nugarmės į  Dangės upę ir miestas neteks savo simbolio. Tai jis anuomet papasakojo, kokie stebuklai dedasi kitoje marių  pusėje ir „išdavė" didžiausią paslaptį - ten  bus statomas (prisidengus  nerijos forto - Kopgalio tvirtovės restauravimu) Jūrų muziejus. Tai bus  vienintelis jūrų muziejus Baltijos  šalyse, kuris  garsins Klaipėdą  ir pritrauks  gausybę turistų. Jame plaukios delfinai, jūrų liūtai, vaikus linksmins „frakuoti" pingvinai.  Visa tai jis pasakojo tyliu balsu, „kad niekas negirdėtų" drąsuolių sumanymo  ir prašė to, kol kas, negarsinti spaudoje.

Buvo niūrūs Brežnevo valdymo metai ir tuščios parduotuvės, tad apie kokius čia muziejus gali būti kalba?... Vardino neįtikėtinus trukdžius ir finansinius ir, svarbiausia, politinius ir kai kurių „draugų" priešpriešą šiai statybai. Klaipėda jūros ir marių miestas ir jai būtina turėti tokį muziejų, kalbėjo P. Lapė.  Man, klausantis, atrodė visa tai iš fantastikos pasaulio ir baugu buvo galvoti, kad šis miesto patriotų entuziazmas gali būti  sužlugdytas. Laimė, visa tai apie ką kalbėjo šis talentingas žmogus, išsipildė su kaupu ir Lietuva  didžiuojasi unikaliu muziejumi. Jis duris  lankytojams atvėrė 1979 m., o 1982 m. P. Lapė ir grupė muziejaus kūrėjų  už šią statybą gavo Lietuvos TSR valstybinę premiją.

Klaipėdai labai reikėjo ligoninės. Ši  sunki statybos našta buvo užkrauta ant  Statybininkų  poliklinikos jauno vyriausiojo gydytojo Antano Vinkaus pečių. Kuklus jo medicinos personalas įsikūrė ankštame mediniame barake ir trejus metus lietui lyjant, šalčiui „spirgant" statė ligoninę. Klaipėdiečiai labai laukė šios ligoninės ir domėjosi jos statyba, tad ir mūsų laikraštis prisijungė prie šio svarbaus reikalo ir statė ligoninę „drauge". Sumontuoja naują bloką, įrengia naują skyrių, atgabena medicinos įrangą ir mes su fotokorespondentu A. Stubra - jau mediniame vagonėlyje, o kitą dieną informacija jau laikraštyje. 1976 m. kovo 16 dieną naujoji miesto ligoninė buvo atidaryta.

„Ta diena man šventa" po daugelio metų sakė A. Vinkus. Ir, kaip jam įprasta,  papasakojo vieną juokingą nutikimą: „ Visada maniau, kad menas yra ir psichoterapija ir estetoterapija. Atidarius ligoninę, ją papuošėme ne tik paveikslais, bet ir kitais meno kūriniais. Pamenu, iš buvusio valstybės kontrolieriaus Dudko gavau griežtą papeikimą „za izlišestva v  pokupkė kartin bolnice" - už išlaidumą perkant paveikslus ligoninei. Galėjo man rašyti papeikimus, bet mes vis tiek pirkome paveikslus, nes menas atitraukia ligonį  nuo liūdnų susimąstymų ir minčių", prisiminė buvęs Miesto ligoninės vyriausiasis gydytojas A. Vinkus.

Daug reikšmingų darbų nuveikė miestui A. Vinkus. Vėliau net ir būdamas Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Estijoje,  miesto neužmiršo ir sakė, kad Klaipėda širdyje liko visam gyvenimui.

... Klaipėda - šviesus miestas. Jį sukūrė talentingi ir  Lietuvą mylintys žmonės. Man gyvenime pasisekė, kad  galėjau ilgus metus jų darbus garsinti spaudoje ir regėti kaip keičiasi buvęs  niūrus, sugriautas, pokario miestas. Žurnalistika suteikė galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis ir būti amžių kaitos liudininke.

Pavyzdžiui,  išsilaisvinus, žurnalistika suvedė su dviem  Lietuvos bičiuliais, lietuvių kilmės senųjų aristokratų palikuonimis  pusbroliais Mykolu Giedraičiu ( Michal Giedroyc) Ir Jurgiu Giedraičiu ( Jerzy Giedroyc). (Suprantama, mano bendrapavardžiais). Su M. Giedraičiu, ekonomistu , istoriku ir Oksfordo universiteto garbės magistru susitikau Giedraičiuose miestelio 660 m. sukakties proga.  O J. Giedraičio redaguojamą  „Kultūros" žurnalą iš Paryžiaus gaudavau į Klaipėdą iki vyriausiojo redaktoriaus mirties 2000 m. Jis pageidavo, kad „Kultūra" mirtų drauge su juo.

.... Visko buvo  mūsų redakcijos gyvenime, bet į darbą eidavau lyg į šventę. Ir anot  a.a. poeto J. Strielkūno „gyvenimą norėčiau pakartoti". Truputį paminėjau, koks tas darbas buvo „Tarybinėje Klaipėdoje" ir po to „Klaipėdoje". Bet tie laikraščiai liks istorijai, kaip  amžių liudytojai. Buvęs skyriaus vedėjas Romualdas Norkus sumanė ruošti senjorų susitikimus. Pirmą kartą visi susitikome prieš Naujuosius  2000 metus. Tai tapo tradicija. Pora metų vėliau dar visi sugužėjome pas fotokorespondentą A. Stubrą. Jo bute mūsiškių dar buvo daug.  Žvelgiu į seną foto nuotrauką ir lyg gyvus regiu man mielus redakcijos žmones. Ne vienas jų jau paliko šią žemę, išvyko gyventi į kitas šalis. Kai šiandien SKYPE  pasikalbu su miela drauguže žurnaliste S. Minina, gyvenančia tolimajame Izraelyje,  visada išgirstu jos žodžius, kad nieko brangesnio už prisiminimus apie Klaipėdą ir darbą redakcijoje jai nėra. 

Iš visos širdies pritariu tikro klaipėdiečio lietuvininko, A. Stubros kažkada pasakytiems žodžiams, kad už Klaipėdą  nėra geresnio ir gražesnio miesto, kur žmogus jaučiasi laisvas ir laimingas, nes čia jis pajunta jūros grožį ir gamtos didybę.  Tikra tiesa, bet pridurčiau- po mano mylimo Vilniaus...

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-12 09:06
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Juozas Stasinas

2017-06-14 15:12

Kaip ir visus, taip ir šį rašinį perskaičiau su dideliu dėmesiu. Ačiū už tai, kad nepamiršote žymaus gamtosaugininko Viktoro Bergo paminėti. Išties, po karo trumpai Jis buvo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas, bet jam "nacionalizmas" brangiai kainavo - Jis už tai buvo pašalintas iš tuometinės partijos, tik vėliau - 1957 m.A.Sniečkus sugražino Jo narystę partijoje ir pavedė Jam saugoti Lietuvos gamtą.Pirmas gamtosaugos ir demokratijos pamokas gavau iš Viktoro Bergo ir iki gyvenimo pabaigos liksiu dėkingas Jam už tai, kad Jis išmokė mylėti Tėvynę ir saugoti brangiausią mūsų turtą - Gamtą. Ačiū.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

KKK

2017-06-13 12:15

O kur dabar tas Šlyžius?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media