2024 m. spalio 7 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Emilis Jokūbas Trečiokas: žurnalistas, istorikas, politikas

2017-09-26
 
Emilis Jokūbas Trečiokas

Emilis Jokūbas Trečiokas

 

Algirdas Butkevičius

Biržai

            Šiuos Emiliui Jokūbui Trečiokui skiriamus titulus galėčiau tęsti toliau: pedagogas, literatas ir poetas, vertėjas, fotografas, kraštotyrininkas, bibliografas, kalbininkas ir pan. Prieš dvidešimt metų ėmiau interviu iš buvusio Lietuvos Seimo nario, Konservatorių partijos Biržų rajone lyderio Sauliaus Kubiliūno. Besikalbant jis pasakė, kad labiausiai Biržuose gerbia tris žmones. Ir paminėjo Emilio pavardę. Nesistebėjau, kad dešiniosios pakraipos politikas taip gražiai atsiliepė apie kairiųjų pažiūrų politinį veikėją. Savo veikla, asmeniniu gyvenimu, visuomenės raidos analize, suvokimu Emilis buvo gyvu pavyzdžiu ne tik bendraminčiams, bet ir tiems, kurie laikėsi kitokių pažiūrų. Visada paprastas, malonus, kuklus, spinduliuojantis gerumu, atidumu žmogui. Su juo buvo lengva ir gera bendrauti, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais, nes jis visada surasdavo gerą žodį, patarimą, padrąsinimą.

           Nelengva tokio žmogaus kaip Emilis Trečiokas gyvenimą surikiuoti į žodžių eilutes. Mane visada žavėjo jo tolerancija, išmintis, intelektas. Darbštumas. Pareigingumas. Atsakomybė už duotą žodį. Taurūs vidiniai principai. Gerumas kitiems. Visada taktiška laikysena, neužgaunantis bendravimo būdas net su tuo, kuris pasielgė ne taip, kaip derėtų. Kad tik nebūtų įskaudintas, įžeistas žmogus. Buvo nepaprastai kuklus. Ignoravo bet kokias privilegijas. Turėjo subtilų humoro jausmą. Senesnieji „Biržiečių žodžio" darbuotojai tebesaugo prieš 40 metų Emilio parašytas humoristines eiles apie tuomet redakcijoje dirbusius žmones, jų linksmus nutikimus.

           Abejoju, ar Biržai turėjo (ir ar turės?) didesnį eruditą už jį. Emilis nebuvo šykštus, jis dosniai dalijosi savo sukauptomis žiniomis su kitais. Galėjai jam telefonu paskambinti bet kada, pasiteirauti ne tik kaip taisyklingai parašyti vieną ar kitą kaimo pavadinimą, kada ir kur gimęs žymus kraštietis, ką jis parašė ir sukūrė, kokia yra egzotiškos valstybės sostinė. Visada gaudavai konkretų ir tikslų atsakymą. Dešimtmečius jis kaupė išsamias, ne kartą tikslintas žinias apie žymesnius Biržų krašto žmones,reikšmingus įvykius, istorines datas būsimai Biržų krašto enciklopedijai.

           Gimė Emilis Jokūbas Trečiokas 1938 metų sausio 2 dieną Smaliečių kaime, valstiečių šeimoje. Vaikystė kaip ir daugelio vaikų - prabėgo artimų žmonių ir kaimo gamtos apsuptyje. Anksti pamėgo knygą, penkerių išmoko skaityti, o būdamas Būginių septynmetės mokyklos penktokas, ėmė rašyti žinutes iš moksleivių gyvenimo į Biržų apskrities laikraštį „Biržiečių tarybinis žodis". Baigęs Būginių mokyklą, tikriausiai paveiktas Smaliečių kaime gimusio savo dėdės mokytojo ir kelių pedagoginių knygų autoriaus Jokūbo Skiauterio, išvažiavo mokytis į Panevėžio pedagoginę mokyklą. Čia pamėgo fotografavimą, dalyvavo mokyklos literatų veikloje, ėmė rašyti eilėraščius ir miniatiūras. Baigęs pedagoginę mokyklą, dirbo Kirdonių ir Kvetkų aštuonmetėse mokyklose, Vilniaus Pedagoginiame institute (dabar edukologijos universitetas) neakivaizdiniame skyriuje studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Buvo paskirtas Kvetkų aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Čia sukūrė šeimą, vedė bendradarbę Vilmą. Baigęs pedagoginį institutą, ryžosi studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete. Buvome bendrakursiai. Pastebėjau, kad Emilis labai stropus studentas. Rodos, iš gausybės dėstomų dalykų nebuvo tokio klausimo, į kurį jis negalėtų atsakyti. Jau tada jį viliojo gimtosios kalbos taisyklingos vartosenos klausimai. Sakė, kad labai naudingos ir įdomios yra docento Juozo Pikčilingio paskaitos apie lietuvių kalbos stilistiką. Kuomet mums buvo skirstomos temos diplominiams darbams, Emilis  norėjo rašyti apie lietuvių kalbos kultūrą, bet Žurnalistikos katedros vadovybė su tuo nesutiko. Emilis ėmė rinkti medžiagą diplominiam darbui apie Biržų krašte, Pladiškių vienkiemyje, gimusį revoliucinio judėjimo dalyvį, rašytoją ir publicistą Joną Šepetį. Sėdėjo archyvuose, rausėsi senų laikraščių ir žurnalų stirtose, atkakliai ieškojo rašytojo artimųjų, jį pažinojusių žmonių. Apgailestavo, kad Pladiškių vienkiemio trobesiai laukia rimto remonto (po keliolikos metų jų nebeliko) arba nors atminimo lentos, kad publicistas ir rašytojas, eiliuoto feljetono lietuvių literatūroje pradininkas veik pamirštas. Parašė brandų diplominį darbą, kuris buvo labai gerai įvertintas. Pasinaudojęs sukaupta medžiaga, Emilis Trečiokas parašė apybraižą (ji buvo spausdinama septyniuose „Biržiečių žodžio"numeriuose) „Žodis apie kovotoją".

           Baigęs universitetą ir tapęs kvalifikuotu žurnalistu, Emilis pradėjo dirbti „Biržiečių žodžio" redakcijoje literatūriniu darbuotoju, vėliau buvo paskirtas laiškų skyriaus vedėju, redaktoriumi. Jis mane kaip savo bendrakursį, tuo metu mokytojavusį Pasvalio rajone, ir pakvietė dirbti į redakciją. Mačiau, kad mūsų redaktorius nors ir reikliai, bet geranoriškai vertina mūsų rašinius, negailėdamas motyvuotų patarimų. Man, į redakciją atėjusiam 1971 metų rugsėjį, kartu teko dirbti neilgai, nes išmintingą, tolerantišką mūsų redaktorių tarp savo darbuotojų norėjo turėti tuometinio Komunistų partijos Biržų rajono komiteto vadai. Bet jis liko paprastas, kiekvienam prieinamas, nesinaudojantis jokiomis privilegijomis. Į tolėliau nuo Biržų esantį savo kolektyvinį sodą važiuodavo dviračiu, kartu su kitais miestelėnais stovėdavo eilėse mėsos ir kitose parduotuvėse, vasaras praleisdavo ne kurortuose, o savo pamėgtuose Biržuose, laisvalaikio valandas skirdamas kultūrininko ir istoriko pomėgiams: sekė spaudą, skaitė istorines knygas, kruopščiai rinko faktus apie žymesniuosius Biržų krašto žmones, rašė apie juos straipsnius rajono laikraščiui. Dažnai užsukdavo į redakciją, domėjosi redakcijos bibliotekėlei įsigytomis naujomis knygomis, jose esančia istorine ir kultūrine informacija, biržiečių mokslininkų, rašytojų, dailininkų redakcijai atsiunčiamais laiškais.

                      Nuo 1990 metų Emilis Trečiokas dirbo pirmojo šaukimo rajono Taryboje patarėju, o nuo 1993 iki 2004 metų - rajono savivaldybėje kalbos tvarkytoju. Per daug metų sukauptas žinias ir gebėjimus jis skyrė lietuvių kalbos puoselėjimui ir saugojimui nuo svetimybių. Ypač atidžiai žiūrėjo, kad būtų taisyklingai rašomi Biržų rajone esančių kaimų pavadinimai. Kruopščiai perskaitydavo rajone leidžiamus laikraščius ir apie pastebėtas klaidas informuodavo redakcijos darbuotojus. Nuolat ragino žmones rūpintis savo kalba, skatino kreiptis į jį patarimo ir pagalbos, suabejojus dėl galimų klaidų. Visada mielai patardavo abejojantiems dėl sakinio taisyklingumo, terminų, dėl naujų įmonių pavadinimų (pats Emilis buvo ne vienos įmonės pavadinimo „krikštatėvis"), ypač dėl vietovardžių, kurie buvo (ir tikriausiai tebėra) negailestingai kraipomi, niekaip nenorint suprasti, kad tarmiškai tariamas vietovardis visiškai neteiktinas oficialiuose dokumentuose.

           Keletą dešimtmečių (iki pat mirties) Emilis Trečiokas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Niekada nenutolo nuo vietinės spaudos, nuolat rajono laikraštyje spausdindavo straipsnius apie ne tik Biržų kraštui, bet neretai ir visai Lietuvai nusipelniusius rašytojus, mokslininkus, dailininkus, muzikus, visuomenės veikėjus. Ne sykį rašė apie poetus Kazį Binkį, Kazį Jakubėną, Julių Janonį (buvo premijuotas buvusio J. Janonio kolūkio įsteigta premija), Paulių Drevinį, Balį Sruogą, Vaidotą Spudą, Joną Meką, Alfonsą Jakubėną, Stanislovą Dagilį, Ansgarą Rožėną, Vladą Rekašių, rašytojus Petrą Skodžių, Juozą Petrulį, Romualdą Lukinską, dailininkus Ireną Trečiokaitę - Žebenkienę, Petrą Kalpoką, Algirdą Petrulį, Antaną Kučą, Konstantiną Bogdaną, kitus. Tie rašiniai nesikartoja, kaskart jie praturtinti nauja įdomia informacija, nes Emilis ją nuolat kaupė, atnaujindavo, tikslindavo datas ir žymių biržiečių gyvenimo bei kūrybos faktus. Nelengva būtų išvardinti visus Emilio parašytus straipsnius, nes jų daugybė, pasirašytų ne vien pavarde, bet ir J. Taručio, E. Jokūbaičio slapyvardžiais. Tikriausiai, surinkus į vieną vietą, būtų nemažas tomas. O gal ir ne vienas. Šitiems jo rašiniams būdinga tai, kad jų autorius netuščiažodžiauja, o atskleidžia pačią esmę, tai kas charakteringa vienam ar kitam kūrėjui, mokslininkui ar visuomenininkui. Dalis rajono laikraštyje paskelbtų straipsnių (apie Biblijos vertėją į lietuvių kalbą S. B. Chilinskį, Radvilų kartografą Juozą Narūnavičių, architekto, karo inžinieriaus, matematiko Teodoro Spinovskio ryšius su Biržais, Liudviką Karoliną Radvilaitę, Magdeburgo teisių Biržams suteikimą, 1863 metų sukilimo vadus Zigmantą Sierakauską, Antaną Mackevičių, Boleslovą Kolišką ir kt.) byloja, kad E. Trečiokas nuolat domėjosi gimtojo krašto istorija.

Kaip kraštotyrinė medžiaga labai vertingas jo straipsnių ciklas, kuriam suteikta bendra antraštė „Ką žinome ir ko nežinome". Gal būt, kada nors ateityje, leidžiant panašų kultūros ir istorijos leidinį, kokį jau keliolika metų turi pasvaliečiai ar kiti mūsų kaimynai, šį straipsnių ciklą vertėtų išspausdinti dar kartą, nes tai tikrai vertinga, nesenstanti publikacija.

Įsiminė dar vienas jo apmąstymų ciklas „Žmogus tarp žmonių" - tolerantišku, ramiu, gal šiek tiek moralizuojančiu tonu pasakojantis apie žmonių tarpusavio santykius, apie tai, kokie mes turime būti, kad ir kitiems šalia mūsų būtų gera ir jauku.

           Savo archyve turiu Emilio Trečioko dovaną.- aplanką „Literatūriniai Biržai (Žiupsnelis biobibliografinių žinių)", jo sudarytų dar 1991 metais. Šis darbas, susidedantis iš trijų dalių, informuoja apie lietuvių rašytojus, publicistus, žurnalistus, kitus lietuvių raštijai nusipelniusius žmones, kurie gimė, mokėsi ar dirbo Biržų rajone. Kartu su biografinėmis žiniomis nurodytos ir jų parašytos knygos. Šį aplanką Emilis sakė sudaręs todėl, kad jame esančias žinias sunkiau rasti vadovėliuose, žinynuose, biografinėse rodyklėse. Šis jo aplankas keliolika metų gulėjo redakcijoje ant mano rašomojo stalo, tarsi primindamas, kad nevalia rajono laikraštyje neprisiminti vieno ar kito mūsų krašto mokslui ir kultūrai nusipelniusio žmogaus.

           Emilis Trečiokas yra išleidęs apybraižų knygą „Biržai" (kartu su Vilhelmina Bitinaite), knygas „Biržų rajonas", „Iš Biržų krašto istorijos", parašė dokumentinę apybraižą apie dažytoją Aleksandrą Lašuką, parengė išsamų įžymesnių kraštiečių sąvadą.

           Praėjo jau keliolika metų nuo jo mirties (mirė 2004 metų kovo 22 dieną), o mes, Emilį pažinoję, su juo bendravę, vis prisimenam ir pasigendam jo patarimo, gerumo, išminties. Tebejaučiame, kad Biržų kultūrinėje erdvėje liko neužpildyta tuštuma.

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijso remimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-28 11:31
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media