2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Jonas Šepetys: pirmojo reformatų laikraščio redaktorius

2022-07-25
 
Jonas Šepetys

Jonas Šepetys

Algirdas Butkevičius,
Biržai
Jonas Šepetys buvo ne tik kunigas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas, karo kapelionas, istorikas, bet ir pirmojo lietuviško reformatų laikraščio „Pasiuntinys" leidėjas ir redaktorius.
Jis gimė 1867 metų kovo 5 dieną Nemunėlio Radviliškio parapijoje, Švilpiškių vienkiemyje. Šeimoje augo penki vaikai. Jonas buvo jauniausias. Skaityti išmoko slaptoje kaimo mokykloje pas daraktorių. Devynerių metų sulaukusį berniuką motina nuvežė mokytis į Biržų pradžios mokyklą. Mokėsi labai gerai, todėl motina paprašė Biržų kunigo Konstantino Močiulskio, kad skirtų stipendiją ir sūnus galėtų toliau mokytis reformatų gimnazijoje Slucke. Baigęs gimnaziją, Jonas Šepetys studijavo teologiją Dorpato (Tartu) universiteto teologijos fakultete. Studijas baigė 1893 metais ir buvo paskirtas Nemunėlio Radviliškio parapijos klebono Martyno Cumfto padėjėju. Po metų ordinuotas kunigu ir perkeltas į Švobiškio (Pasvalio rajonas) parapiją. Vedė Nemunėlio Radviliškio kunigo M. Cumfto dukterį Stefaniją. Po kelerių metų žmona mirė.
1898 metais Joniškėlyje gydytojo ir visuomenės veikėjo Jono Petkevičiaus namuose J. Šepetys susipažino su Klara Vilcke, kuri tuo metu mokė prancūzų kalbos būsimą pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmoną Sofiją Chodakauskaitę. Klara greitai išmoko puikiai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Po poros metų įvyko jų vestuvės.
Švobiškyje Jonas ir Klara Šepečiai gyveno iki 1912 metų. Per tuos metus jie gražiai sutvarkė kleboniją, pasodino sodą, gėlynus. Spaudos draudimo metais Švobiškio klebonija tapo apylinkės lietuvių inteligentų susirinkimų vieta ir draudžiamų lietuviškų raštų platinimo židiniu. Jonas Šepetys bendradarbiavo „Aušroje", polemizavo su poetu katalikų kunigu Juozu Šnapščiu - Margaliu, kuris „Šaltiniui" rašė ne vieną prieš reformatus nukreiptą straipsnį, reikalaudamas, kad reformatų kunigai save vadintų pastoriais, o bažnyčios būtų vadinamos kirkėmis. Nuo 1908 metų J. Šepetys buvo šelpimo draugijos „Žiburėlis" narys, priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1911 metais pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką reformatų laikraštį „Pasiuntinys". Buvo jo redaktorius, leidėjas ir administratorius. Laikraščiui leisti Sinodas neskyrė lėšų, (Po metų Sinodas suteiks „Pasiuntiniui" finansinę paramą ir pareikš padėką jo redaktoriui - aut. past.) todėl pasakojama, kad kunigas, taupydamas net metęs rūkyti. „Pasiuntinį" spausdino Kaune, M. Kuktos spaustuvėje. Paštu laikraštį atsiųsdavo į Linkuvą, o vėliau, kai nuo 1912 metų Jonas Šepetys buvo perkeltas į Nemunėlį Radviliškį - į Skaistkalnę. Prenumeratoriams laikraštį išsiuntinėdavo kunigo žmona Klara.
Mėnesinis laikraštis „Pasiuntinys" buvo skirtas dvasiškiems lietuvių reikalams. Jonas Šepetys tokioje tarsi laikraščio programoje rašė, kad iki šiol lietuviai protestantai dėl įvairių priežasčių negalėjo turėti savo laikraščio, ir tai buvo labai didelis nuostolis, todėl „Pasiuntinys" visiems, kurie domisi religijos dalykais, nori būti mokytoju ir patarėju. „Pasiuntinys" saugosis užgauti svetimą tikėjimą arba svetimą tautą, - žadėjo J. Šepetys. - „Pasiuntinys" nori keliauti pilnas tolerancijos keliu drauge su visais lietuviais pirmeiviais." Knygelės formato 32 psl. laikraštyje jo redaktorius rašė spausdinsiąs pamokslus, apsakymus iš bažnyčios istorijos, rašys religijos klausimais, spausdins laikraščių ir knygų apžvalgas, kronikas, korespondencijas.
„Pasiuntinys", kurį buvo galima užsiprenumeruoti pas reformatų kunigus, M. Piaseckaitės - Šlapelienės Vilniaus knygyne ir pas patį redaktorių J. Šepetį, sulaukė skaitytojų palaikymo. Jau antrajame 1911 metų „Pasiuntinio" numeryje redakcija dėkojo Tomsko lietuviams Martynui Yčui, Jonui Aukštuoliui, Jonui Dominui, Jokūbui Mikelėnui, Jonui Yčui ir Povilui Dagiui už jų gražius ir širdingus linkėjimus ir kvietė prisidėti „prie mūsų mažesniųjų brolių apšvietimo". Netrukus daugelis Tomsko lietuvių tapo „Pasiuntinio" bendradarbiais. Nors bus ir kitokių savo rašinius spausdinti „Pasiuntinyje" ketinusių autorių. Trečiajame 1912 metų „Pasiuntinio" numeryje J. Šepetys rašė: „Mūsų gerb. Korespondentams: Daug kas atsiunčia mums ilgus pamokslus arba filosofiškus straipsnius apie viską ir apie nieką ir geidžia, kad jie būtų „Pasiuntinyje" patalpinti, paskui pyksta, kad mes jų nespausdiname, o kiti net ketina pasiskųsti Sinodui: kiti kolioja ir rūgoja, kad mes nieko doro parašyti nemokame ir štai jis parašęs tokį gerą straipsnį, o mes netalpiname laikraštyje: kiti vėl nori, kad mes savo laikraštyje pareikštumėm, kad gyvena tokiame ir tokiame kaime toks ir toks žmogus, ir kad jam Dievas padeda, jis turtingas ir t.t."
Išspausdinęs („Pasiuntinys", 1912 m. Nr. 6) laisvamanio Biržų daktaro M. Kuprevičiaus straipsnį „Dėl R. Katalikų bažnyčios reformos" (jame autorius tvirtina, kad „celibato panaikinimas atneštų Lietuvai didžiausią naudą" - aut. past.) J. Šepetys prideda prierašą: „Šitą straipsnį gerb. autorius D - ras Kuprevičia norėjo patalpinti „Aušrinėje". Bet mes, gavę apie tai žinoti, išprašėme jį „Pasiuntiniui" ne dėl to, kad iššaukti sensaciją arba kištis į svetimos tikybos reikalus, be vis dėl to, kad ir mums, reformatams, laikas jau apsvarstyti savo tikėjimo padėjimą (stovį) ir sutvarkyti bažnyčios reikalus taip, kad visi tie katalikai, kurie dabar yra neužganėdinti savo bažnyčia ir tikyba, panorėtų prie mūsų prisidėti ir pas mus rastų taip tinkamą vietą."
Žadėjęs saugotis užgauti svetimą tikėjimą, J. Šepetys nejučia įsitraukia į polemiką su kataliku kunigu, „Draugijos" redaktoriumi Aleksandru Dambrausku. Straipsnyje „Klerikalų apetitai" (1912 m. Nr.2) užsimena, kad A. Dambrauskas ketina kontroliuoti leidžiamos trijų tomų lietuviškos enciklopedijos turinį. Į šį priekaištą A. Dambrauskas atsako straipsniu „Nekviesti lietuviškos enciklopedijos apgynėjai" , išspausdintame 63 - jame „Draugijos" numeryje. Kaip atsakas 1912 metų „Pasiuntinio" 7 - me numeryje publikuojamas J. Šepečio straipsnis „Aprėdytas ir kelmas kitaip išrodo", iš kurio paaiškėja, jog kunigas A. Dambrauskas apgailestaujantis, kad „broliai reformatai, turintieji savo tarpe gana daug žmonių, išėjusių aukštesnius mokslus, nerado savo organui ( laikraščiui - aut. past.) tinkamesnio redaktoriaus už J. Šepetį, kuris „kaipo „Pasiuntinio" redaktorius, stovi žemiau kritikos , o imti „Pasiuntinį" į rankas „net šlykštu darosi."
Kilus Pirmajam pasauliniam karui J. Šepetys su žmona pasitraukia į Maskvą. Vėliau apsistoja Voroneže, mokytojauja Martyno Yčo įsteigtoje lietuvių gimnazijoje. Pedagoginio darbo neatsisako ir 1918 metais grįžęs į Lietuvą. Vilniaus gimnazijoje dėsto matematiką. 1923 metais paskiriamas kunigu į Papilio parapiją. Čia dirba 18 metų. Atstato per karą sunaikintus bažnytinius pastatus. Kurį laiką redaguoja 1922 metais pradėtą leisti reformatų laikraštį „Mūsų žodis", kurio pirmą numerį parengė Hipatija ir Martynas Yčai. 1924 metais, paskirtas karo kapelionu, laikraščio redagavimo atsisakė.
1940 metais J. Šepečiui buvo suteiktas kunigo emerito statusas. Planavo apsigyventi Biržuose, savo laiką skirti kūrybai. Tačiau gražius planus sugriovė Sovietų Rusijos okupacija. Klara Šepetienė išsirūpino repatriacijos dokumentus. Labai nenoriai J. Šepetys paliko Biržus ir Lietuvą. Pasiekė Vokietiją. Vėliau Lodzę. Ten, Lodzės ligoninėje, mirė 1941 metų balandžio 28 dieną.
Liko jo parašytos knygos, pageltę, prieš šimtą metų redaguoti laikraščiai. Kuklus, bet reikalingas pėdsakas lietuvių žurnalistikoje.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-25 11:20
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media