2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Balys Sruoga žurnalistikos baruose: „Lietuvos žinios“, „Lietuva“, „Naujienos“, „Klaipėdos žinios“...

2021-09-23
 
Balys Sruoga

Balys Sruoga

Algirdas Butkevičius,
Biržai
Lietuvių kalbos ir literatūros institutas leidžia 17 tomų Balio Sruogos Raštus. Jau pasirodė šešioliktas tomas (pirmasis, skirtas jo poezijai, dar 1996 metais), kuriame paskelbti jo laiškai Valerijai Čiurlionytei. Tačiau trylikto Raštų tomo, skirto Sruogos žurnalistinei publicistikai, dar neturime. Turbūt sudėtinga periodikoje išsibarsčiusius, įvairiuose archyvuose rankraščiais ir mašinraščiais išlikusius tekstus surinkti į vieną solidų tomą. Todėl šis mano tekstas - tik bandymas, išsamiau nesigilinant į detales ir aplinkybes, pažvelgti į Sruogą kaip žurnalistą ir redaktorių.
MOKSLEIVIS - LIETUVIŠKOS SPAUDOS BENDRADARBIS
1906 metais dešimties metų sulaukusį Balį Sruogą tėvas per Žaliąją girią atvežė į Panevėžio realinės mokyklos parengiamąją klasę. Per aštuonerius metus nedrąsus kaimo vaikinukas Panevėžyje išaugo į augalotą, liekną jaunuolį, iš savo bendraamžių išsiskiriantį išprusimu, išvaizdos ir manieros originalumu. Buvęs Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos direktorius, šviesios atminties veiklus kraštotyrininkas Vytautas Baliūnas rašė, kad moksleiviams pradėjus leisti lietuviškus laikraštėlius, pats geriausias buvęs B. Sruogos ir V. Januškos redaguotas „Pavieniai menki - drauge galingi", leistas 1912 - 1914 metais. Laikraštėlis buvo nelegalus, todėl autoriai pasirašydavo slapyvardžiais. (Išliko vienintelis 1913 metų balandžio mėnesio Nr. 9, saugomas M. Mažvydo bibliotekoje - aut. past.)
1911 metais penkiolikmetis moksleivis Balys Sruoga pradeda bendradarbiauti lietuviškoje periodikoje. Tais metais išspausdinti du jo eilėraščiai ir keletas korespondencijų. O 1912 - 1914 metais B. Sruoga „Lietuvos žiniose", „Rygos naujienose", „Aušrinėje" ir kitur išspausdino 41 eilėraštį, daug korespondencijų ir poleminių straipsnių. „Tuo metu, - rašo V. Baliūnas, - tai buvo produktyviausias moksleivis, lietuviškų laikraščių bendradarbis."
OFICIOZO „LIETUVA" REDAKCIJOJE
Reikšmingas Balio Sruogos kaip žurnalisto ir publicisto veiklos etapas - darbas „Lietuvos" dienraštyje. 1919 metų lapkričio mėnesį jis buvo paskirtas šio oficiozo vedėju (faktiniu redaktoriumi) ir dirbo porą metų, iki studijų Miunchene.
Poetas Antanas Rūkas prisimena, kad tais metais „Lietuvos" redakcijoje B. Sruoga su visu jam būdingu įkarščiu pasineria į publicistiką. „Jo straipsniai aštrūs, - rašo A. Rūkas, - dėl jų nuolatiniai nesusipratimai su redakcijos šefais, su Užsienio reikalų ministerija, su vyriausybe. (...) Apie Balį Sruogą publicistą vaikšto tokia nuomonė - talentingas, nepamainoma plunksna, bet pavojingas, nesuvaldomas, nežinia, kokį pokštą sugalvos, kokią netikėtą bėdą iškrės."
Monografijos apie Balį Sruogą autorius Algis Samulionis rašo, kad darbas redakcijoje, nors aprūpinęs B. Sruogą materialiai, tapo varginančia kasdienybe. Reikėjo ne tik burti laikraščio bendradarbius, rengti spaudai atsiųstą medžiagą, priimti interesantus ir svečius, bet ir pačiam skubotai rašyti gausybę straipsnių ir straipsnelių, vedamųjų ir apžvalgų, feljetonų ir korespondencijų įvairiausiais ūkio, politikos ir tik retkarčiais jam artimiausiais kultūros klausimais. Siekdamas sustiprinti literatūrinę laikraščio kryptį, B. Sruoga ėmė leisti dienraščio priedus, o 1921 metis juos pavertė literatūriniu leidiniu „Sekmoji diena". Tik nedidelę dalį iš gausių, lengvai rašomų straipsnių ir straipsnelių pasirašydavo pavarde ar žinomesniu slapyvardžiu. Jų turės apie šimtą. Tačiau amžininkų liudijimu Sruogai po slapyvardžiais pasislėpti nelabai pavykdavo. „Išduodavo jį, - aiškina A. Samulionis, - straipsnyje keliamų problemų aštrumas, savita dėstymo logika ir argumentai, tačiau labiausiai - specifinis sruogiškas stilius, t. y, savaimingi, vien jam būdingi posakiai ir palyginimai, humoro ir ironijos atspalvis, ypatingas sakinio ritmas, kurie bent kiek susigaudančiam skaitytojui buvo tas pat, kas kriminalistui pirštų atspaudai."
Žaismingos, o kartu ir patraukiančios buvo ir straipsnių antraštės: „Dramos velnias ir gegutė", „Apie idėją su kelnėm ir nuliaupsintus herojus", „Apie meną pagal nosį", „Pusantro Dostojevskio ar bičiuliška birbynė" ir pan. Slapyvardžiai taip pat išradingi: Šelmis Plunksnadraskis, Markizas Tigrui Nėrkonori, Baltro sūnus Akėčkuolis, Žalmargis, Padegėlis Kasmatė ir kiti.
Žurnalistas Juozas Pronskus prisimena, kad jam labai patikęs B. Sruogos feljetonams vartojamas slapyvardis Padegėlis Kasmatė. Pasakė kartą Sruogai, kad ir jis norėtų kažko panašaus.
- Aklas Matė, - pasakė Balys ir tas žodis daugeliui metų Juozui Pronskui po jo tekstais tapo beveik tikriniu vardu.
MIUNCHENE TAMPA IR „NAUJIENŲ" KORESPONDENTU
Kaip „Lietuvos" savaitraščio bendradarbis, 1920 metų pavasarį per Lietuvos meno kūrėjų draugiją išsirūpinęs vienkartinę 6000 auksinų ( arba 252, 25 dolerio) pašalpą, keleto lietuviškų dienraščių korespondento pažymėjimus, pasiėmęs rašomąją mašinėlę, Balys Sruoga 1921 metų paskutinėmis spalio dienomis išvyko į Miuncheno universitetą. Nuotaikingą kelionę į Vokietiją su jam būdingu humoru aprašė kelionių reportaže „Mūsiškiai užsienyje." ( Jis, pasirašytas Dzidoriaus Baltro sūnaus Akėčkuolio slapyvardžiu išspausdintas tų metų gruodžio 25 dienos „Lietuvos" numeryje - aut. past.)
Vokietijoje tais metais vis stipriau siautė ekonominė krizė. Kartais markės kursas krisdavo ne dienom, o valandom, pasiekdamas milijonines sumas už dolerį. B. Sruoga su finansiniais rūpesčiais susitvarkė gana sklandžiai. Dar 1921 metų vasarą Kaune jis susipažino su iš JAV į Lietuvą paviešėti atvykusiais turtingais Kaziu ir Nora Gugiais. Kazys Gugis buvo Čikagoje spausdinamo socialdemokratinės krypties lietuvių dienraščio „Naujienos" leidėjas. Pažintis buvo naudinga ir Sruogai, ir „Naujienų" leidėjui. Pirmaisiais studijų Miuncheno universitete metais S. Sruoga ėmė siuntinėti „Naujienoms" savo kūrybą, vertimus ir straipsnius, už kuriuos kas mėnesį gaudavo maždaug po 15 dolerių. Tai leido jam jaustis nepriklausomam nuo infliacijos vargų. Rašymas spaudai tais metais buvo pagrindinis Sruogos pragyvenimo šalltinis. Per dvejus studijų Miunchene metus jis parašė ir išspausdino apie 60 straipsnių, iš jų du trečdalius - Čikagos „Naujienose". Daugiausia tai buvo politinės Vokietijos gyvenimo apžvalgos. A. Samulionis tvirtina, kad tai nebuvo atmestinai parašytos vokiečių spaudos kompiliacijos. „Turėdamas lengvą plunksną, nemažą laikraštininko patyrimą ir iš „Lietuvos" laikų neblogai susigaudydamas Europos politinėje situacijoje, B. Sruoga teikė gyvus, originalius, laisva politinio apžvalgininko maniera parašytus straipsnius."
Rašymas spaudai nebuvo mielas užsiėmimas. Kas antra savaitė reikėdavo parašyti politines apžvalgas. Kartais tai kliudė jo studijoms ir kultūriniams interesams. 1923 metų kovo 10 dienos laiške Vandai Daugirdaitei ( būsimai žmonai - aut. past.) rašė: Man rodos, aš vėl krizę gyvenu. Dabar pajutau kažkokį neišpasakytą pasibjaurėjimą visiems straipsniams, feljetonams, kuriuos iki šiol rašiau ir verčiau."
„KLAIPĖDOS ŽINIŲ" REDAKTORIUS
Tačiau kol kas žurnalistinio darbo B. Sruogai atsisakyti nepavyksta. Baigęs Miuncheno universitetą ir gavęs diplomą, jis 1924 metų kovo mėnesį apsigyvena Klaipėdoje. Čia jo laukė anksčiau sutartas darbas „Klaipėdos žinių" dienraščio redakcijoje. Tai buvo laikraštis lietuvybei Klaipėdos krašte palaikyti ir skleisti. Vos atvykęs B. Sruoga tapo faktiškuoju redaktoriumi. Kaip ir prieš penkerius metus „Lietuvos" redakcijoje, ant jo vėl užgriuvo visa redakcijos darbo našta: medžiagos rinkimas ir rengimas, susirašinėjimas su korespondentais. Daug teko rašyti ir pačiam. Laiške Valerijai Čiurlionytei rašė: „Rašau kokį straipsnį - būtinai turiu baigti per vieną naktį, kitaip nieko nebus." Miegui likdavo vos kelios valandos. Septintą valandą ryto su laikraščiui reikalinga medžiaga keltu iš Kopgalio ( ten gyveno) plaukdavo į Klaipėdą. Jo straipsniai daugiausiai buvo skirti visuomenės gyvenimo klausimams, Europos politinių įvykių apžvalgoms. Stengėsi dienraštyje atspindėti ir jam artimą Klaipėdos meninį gyvenimą, skatino laikraščiui rašyti J. Tumą - Vaižgantą, F. Kiršą, V. Bičiūną, L. Girą, pats paskelbė keletą recenzijų.
Bet darbas redakcijoje jį alino. 1924 metais laiške Vaclovui Biržiškai rašė: „Čia aš jaučiuos baisiai kvailai. Tokiomis idiotiškomis sąlygomis aš dar nesu savame gyvenime dirbęs. Norėtųs juo greičiau ištrūkti." Netrukus proga palikti Klaipėdą ir laikraščio redakciją atsiranda. B. Sruoga pakviečiamas privatdocento teisėmis pradėti dėstytojo darbą Kauno universitete. 1924 metų rudenį jis apsigyvena Kaune.
APIE ŽURNALISTUS IR LAIKRAŠČIUS
Šviesios atminties literatūros ir spaudos tyrinėtojas Leonas Gudaitis rašė, kad Balys Sruoga bene vienintelis iš lietuvių autorių pamėgino apibūdinti žurnalisto meną. Studijuodamas Miuncheno universitete jis parašė straipsnį „Laikraštininko menas". (Išspausdintas 1924 metų sausio 11 dieną „Lietuvos" laikraščio penktosioms metinėms skirtame numeryje - aut. past.) Sruoga jame tvirtina, kad laikraštis yra gyvas gyvenimo veidrodis, o laikraštininkas ( žurnalistas) privalo viską žinoti. Tas žurnalisto „visažinojimas" - geriausiu atveju diletantizmas, o blogesniu - šarlataniškumas, tačiau tai nepaneigia jo darbo svarbos. Nes „jis stovi gyvenimo sargyboje, yra pasinėręs į gyvenimo bangas, privalo kiekvieną mirksnį tiksliai susivokti milijoninėje gyvenimo įvairenybėje", nes „nėra tokio gyvenimo reiškinio, kuris laikraštininko nedomintų, nuo kurio jis galėtų atsisakyti." Tame ir glūdintis laikraštininko „visažinojimas."
„Laikraštininkas kuria tiktai vienai dienai, net vienam mirksniui, niekas jo kūrinio dusyk neskaito, į vakarykštės dienos laikraštį jau silkės vyniojamos, - skeptiškai byloja Balys Sruoga ir tuoj pat nuramina, - už tat laikraštininkas kalba kasdieną, kalba į tūkstančius širdžių. Laikraštininkas kasdieną naujas, gausią dovaną nešantis."
Nykus rašytojo, pasislėpusio už B. Sirakuzino slapyvardžio, piešiamas laikraštininko paveikslas (1923 metų „Skaitymų" 21 knygoje - aut. past.) „Darbas, - rašo B. Sruoga, - vergo, atlyginimas - elgetos, pareigos - Sizifo! Nuo nemigos paraudusios akys, sudžiūvę skruostai, išsikišę kaulai, ne tai geltona, ne tai žalia odos spalva, nusvirę pečiai, susilenkęs kūnas - šit tipingas Lietuvos laikraštininko pavidalas! Gyvena momentu, momentu miršta, o gyvenimas, tasai rūstus, plėšrus, nepermaldaujamas siaubūnas žengia savo nenuilstamoj kelionėj viską nušluodamas, nušluodamas pakeliui, kol sukniubs jėgų netekęs, ir nesuskubs pasikelti, viską nušluodamas į užmaršties bedugnę. Bet Lietuvos laikraštininkas gyvenimo vėtomas, kaip maža dulkė pavėjui, turi keltis ir skubėti kelti visuomenės santykiavimo idealus, turi skelbti įtūžusiems broliams brolybės meilę."
Kritiškai nusiteikęs Balys Sruoga ir 1926 metų lapkričio 20 dienos „Lietuvos žiniose" išspausdintame straipsnyje „Apie mūsų laikraščius." Tai tarsi diskusinis rašinys, kurio autorius jam būdingu sruogišku stiliumi smerkia ir išjuokia savo skaitytojus šiukšlėmis maitinančius ir nuoboduliu marinančius dienraščius.
„Kai išlenda iš rotacinės mašinos „Lietuva" - per visą Lietuvą pereina milžiniška žiovulio banga, - rašo Sruoga. - Tarytum ji visiems nabašnnkams tebūtų skirta: ir jie, jeigu skaitytų „Lietuvą", turbūt iš nuobodumo antrą kartą numirtų!"
Šmaikščiai atsiliepia ir apie „Lietuvos" priedą: „O tasai „Lietuvos" priedas, toji „Iliustruotoji Lietuva" - savo melancholiška skystybe, savo ramiąja tinginyste - ar neprimena klasiškosios Kauno konkės: žiaukčioja, žiaukčioja - ir negali nusibaigti? Konkė nors pelno kai kam duoda. O ką gi duoda „Iliustruotoji Lietuva", tokia, kokia ji yra?"
Gal ir ne visuomet, vertindamas kito darbą, Balys Sruoga būdavo visiškai teisus. Neretai ir pats su savimi, prisidengęs skirtingais slapyvardžiais, ginčydavosi, tiesos ieškodavo. Kad laikraščiuose ir žurnaluose būtų mažiau nuobodulio, atsirastų daugiau naujų, visuomenę jaudinančių temų ir idejų. Vienur rimtai, kitur ironiškai jis rašė apie svarbiausius to meto įvykius, mokslo, švietimo, meno, moralės problemas, ragino kuo tiksliau, objektyviau pateikti faktus, taip siekiant įtaigos ir objektyvumo.
Sruogos žmona Vanda Sruogienė prisimena, kad Balys Sruoga, paprašytas uošvio Kazio Daugirdo, rašė ir anoniminius straipsnius miškininkystės ir žemės ūkio klausimais „Ūkininko patarėjui" ir kitiems laikraščiams.
Tačiau žymiam poetui, dramaturgui, prozininkui, literatūros ir teatro kritikui, publicistui, profesoriui Baliui Sruogai žurnalistika buvo daugiau kaip jaunų dienų pragyvenimo šaltinis. Poetas Antanas Rūkas prisimindavo, kad Sruoga jam ir kitiems jauniems literatūros kūrėjams patardavo nesivelti į žurnalistiką. „Baliu Sruoga reikia tikėti, nes jis pats buvo išėjęs tą kančių kelią, kada tau gyvenimą suėda polemikos straipsniai, vedamieji, feljetonai, o širdis visa jėga traukia kurti kitokias vertybes, gyventi kitokiame pasaulyje."
 
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir tlelevizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-09-29 09:19
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media