Žurnalistikos istorija

Nesu numizmatas, bet retkarčiais kokį retesnį pinigėlį įsidedu į dėželę. Kartais pasižiūriu ir į sunkoką sidabrinį Irako dinarą. Nežinau, kiek jis vertas, bet tas pinigas vis primena... Amerikos lietuvį, gamtos mokslų daktarą, buvusį Merilendo (Maryland) profesorių Joną Genį (1923 - 2016).

Su profesoriumi susipažinau dirbdamas „Lietuvos aide", kai jis 1994 metų rudenį devintą kartą lankėsi tėvų žemėje. Susitikome kukliame jo pusseserės bute sostinės Lazdynų rajone, kur svečias laikinai gyveno. Nedidukas, apskritaveidis, vešliais balti pradėjusiais plaukais žmogus iškart sukūrė jaukią atmosferą, gal todėl, kad pro storais rėmais įrėmintus akinius žvelgė švelnios, nuolat besišypsančios akys.

Daug įdomių dalykų papasakojo profesorius, apie savo specialybę, apie visuomeninę veiklą JAV respublikonų partijoje ir Lietuvos labui, ir apie dažnas keliones po užsienio šalis, pasidalijo įspūdžiais, ką patyrė tėvų žemėje. Sužinojau, kad tarp Amerikos lietuvių yra net apie 600 mokslų daktarų, profesorių. Daugelis jų, anot pašnekovo, metėsi į inžineriją, tiksliuosius mokslus, nes buvo manoma, kad inžinieriams yra didžiausios galimybės pasireikšti, padaryti karjerą.

Aš - retos specialybės atstovas - genetikas, mano darbų sritis - miško ir ornamentinių augalų, mūsiškai dekoratyvinių, genetika. Žinau, Sovietų Sąjungoje tas mokslas nebuvo vertinamas, todėl ten ir atsiliko. Tyrinėjau, pasakojo profesorius, dariau atranką, ieškodamas atspariausių, greičiausiai augančių apie 30 medžių rūšių, daugiausiai laiko skyriau baltajai pušiai. Bandymus atliekame kartu su Vokietijos, Indijos, Australijos, Naujosios Zelandijos mokslininkais. Keičiant chromosomų skaičių, pavyko išvesti atsparesnių, greičiau augančių medžių. Tačiau Lietuvos sąlygomis baltoji pušis nėra tinkama, ją labiau puola kenkėjai. Deja, augalų, ypač medžių genetiko darbas nedėkingas - rezultatus pamatai tik po kelių dešimtmečių.

Atvažiavęs į Lietuvą, profesorius J. Genys vis susitikdavo su mūsų miškininkais, lankėsi urėdijose. Todėl neiškenčiau nepaklausęs, kaip vertina mūsų miškotvarką, miškininkų triūsą. Nenustebkite, sako profesorius, Lietuvos miškai geriau prižiūrimi negu JAV. Kasmet Vakarų Amerikoje, ypač Kalifornijos valstijoje, sudega dešimtys tūkstančių hektarų miškų. Bet negirdėjote, kad dideli gaisrai būtų kilę Vokietijoje, nes ten miškai kruopščiai prižiūrimi. Man patiko jūsų miškų kvartalinis tinklas, stebėjimo bokštai, budėjimo punktai. Nors ir pas jus pasitaiko tyčinių padegimų, bet miškininkai sugeba laiku pastebėti gaisrus, neleidžia jiems išplisti. Todėl net karštomis vasaromis daug žalos nepadaroma. Yra pozityvus tas veiksnys, kad Lietuvoje įkurta Aplinkos ministerija, tik svarbu geriau koordinuoti miškininkų ir gamtosaugininkų veiksmus, tiksliau pasidalyti funkcijomis.

Pasiteiravau, kokie įspūdžiai po to, kai su miškininkais dalyvavote reide, pats savo akimis pamatėte mūsų priemiesčių miškus? O ja, tai negražus dalykas. Yra žmonių, kurie galvoja, kad laisvė, demokratija - palaida bala: ką noriu, tą ir darau. Pastebėtas toks dėsnis: po šviesios, galingos išsilaisvinimo bangos plaukia anarchijos ir nešvarumų putos. Tokį laikotarpį seniau pergyveno Ispanija, Portugalija, dabar pergyvena Rytų Europos šalys. Yra tik du keliai iš tos klampynės. Visų pirma, valdžios vyrai visuomenei turi pasiūlyti naudingus, viliojančius projektus, didžius darbus. Prisiminkite, kaip prieš karą ant kojų buvo statomas tautos ūkis, kaip visi žmonės laukė, kada turės savus cukraus fabrikus, modernias pienines, kaip buvo svarstoma, kur užtvenkti Nemuną, kaip kaimuose sukurti modernius mūrinius ūkius. Prisikėlimo bažnyčiai po plytą aukojo kiekvienas tikras lietuvis. Kaip tautą liūdesy sutelkė Dariaus ir Girėno skrydis. Man atrodo, kad tokių didžių, Lietuvą keliančių darbų dabar labai trūksta. Deja, ir jūsų spauda, vadinama žiniasklaida, ne skatina imtis didelių siekių, o mėgaujasi visokiomis sensacijomis, paprastai kalbant, kapstosi šiukšlėse. Jei nesurandate ko nors didingesnio, tai nors surenkite medelių sodinimo, miškų valymo, ūkininkų sodybų želdinimo vajus.

Antras svarbus dalykas: valdžia ir žmonės turi žinoti, kad demokratija - ne pasileidimas, ne anarchija, o griežta tvarka. Man tiesiog keista, kad jūsų urėdai, eiguliai neturi teisės sulaikyti pažeidėjų. Ir policijos nelabai bijo. O žinote, kaip yra Amerikoje? Papasakosiu savo nuotykį: važiavome autostrada, dukrelė pro automobilio langą išmetė saldainio popieriuką. Policininkas, mus sustabdęs, pasakė, kad už aplinkos teršimą aš jus galiu nubausti puse metų kalėjimo. Bet to nedarysiu, jei sumokėsite baudą ir grįžę surinksite šiukšles. Sumokėjau 100 dolerių, įvykdžiau pareigūno reikalavimą. Jei pro langą išmestum butelį, turėtum mokėti 300 dolerių baudą. Griežta kontrolė ir didelės baudos atpratino Amerikos gyventojus teršti aplinką. Argi sunku jūsų Seimui priimti panašius įstatymus, o pareigūnams juos tiksliai vykdyti?

Kai paklausiau, kuo labiau turėtų domėtis mūsų miškininkai, nedaug pagalvojęs profesorius pasiūlė: reikėtų, sako, greičiau diegti gerąją užsienio šalių patirtį. Lietuvai labai būtų naudinga įrengti modernų medelyną. Merilendo valstijos medelynas augina apie 15 milijonų medelių, kasmet parduoda po 5 milijonus. Medeliai sodinami, prižiūrimi, nupurškiami chemikalais prieš piktžoles ir kenkėjus tik mašinomis. Parduodami tik tie, kurių tinkamai suformuota šaknų sistema, specialiuose dėkluose, todėl dekoratyvinius medelius be jokio vargo galima sodinti ir vasarą. Manyčiau, panašų medelyną galėtų susidėję įrengti visų trijų Pabaltijo valstybių miškininkai. Iš JAV vertėtų įsigyti modernių mašinų. Pagaliau iš amerikiečių vertėtų mokytis ir selekcinio darbo. Pavyzdžiui, JAV sėklos renkamos tik nuo selekcinių medžių, žinoma sėklų kilmė. Vertėtų atsiminti, kad medžių genetiniai svyravimai yra ypač dideli. Tie patys, tik skirtingos veislės medeliai gali augti net 10 kartų sparčiau.

Pokalbis su profesoriumi J. Geniu buvo išspausdintas „Lietuvos aide" 1994 m. lapkričio 3 d. Galima pasidžiaugti, kad jis davė apčiuopiamų vaisių. Netrukus su švedais buvo pasirašytas susitarimas mūsų šalyje steigti keturis modernius medelių daigynus.

Antrą kartą su profesoriumi susitikome po poros metų, kai jis vėl atskrido į Lietuvą, galvodamas, gal vertėtų dalyvauti Seimo rinkimuose. Lankėsi ir redakcijoje, padėkojo už interviu. Kalbėjomės, kaip seni pažįstami. Profesorius sakė, kad ruošiasi išeiti į pensiją, bus mokslininkas emeritas. Atsisveikindamas panoro dovanų įteikti rankinį laikrodį. Atsisakiau, paaiškinęs, kad brangių dovanų žurnalistui nedera imti. Profesorius pasirausė piniginėje, išsitraukė sidabrinį pinigą:

-Čia - Irako dinaras. Neseniai toje valstybėje lankiausi, dalyvavau genetikų konferencijoje. Šis dinaras įdomus tuo, kad nukaltas ne mašina, o pinigų kalimo meistrų rankomis. Paimkite mūsų susitikimams prisiminti.

Retkarčiais pavartau tą dinarą, ir užplūsta malonus jausmas, jog teko bendrauti su retos specialybės žmogumi, įdomiu pašnekovu.