2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Antanas Anskaitis: Bemiegė naktis su Antanu Būdvyčiu

2022-03-16
 
Antanas Budvytis

Antanas Budvytis

Antanas Anskaitis

Žinomą mokslininką, buvusį Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto direktorių Antaną Būdvytį pažinojau iš darbo „Valstiečių laikraštyje" laikų. Keletą kartų lankėsi redakcijoje, bendravo su žurnalistais. Susitikę vis sveikindavomės, kartais pasikalbėdavome, tik tie pokalbiai būdavo oficialūs - apie darbą, mokslinius bandymus.
A. Būdvytis, dar būdamas eiliniu moksliniu bendradarbiu, pakilo „ant bangos", mat tyrė kukurūzus. O Chruščiovo laikais galvota, kad kukurūzai - vos ne viso žemės ūkio išsigelbėjimas. Neabejotina, kad aktuali mokslininko darbo kryptis ir buvo ta paskata, kodėl jį pastebėjo valdžia, galiausiai paskyrė vieno svarbiausių šalyje instituto direktoriumi.
Apie A. Būdvytį buvo kalbama, kad tai ne tik kruopštus mokslininkas, bet ir geras organizatorius, atviras, lengvai bendraujantis, doras, pareigingas vadovas. Ir savo žodžio šeimininkas. Kartą, kai grįžo iš kelionės po Australiją, paprašiau, kad su mūsų darbuotojais pasidalintų įspūdžiais apie tą tolimą šalį, jos fermerių darbus. Kai susitarėm dėl laiko, pasakė: „Nesijaudinkit, neskambinkit, jeigu dėl kokių priežasčių negalėčiau, sekretorė iš anksto praneš". Sutartą dieną iš ryto paskambino sekretorė ir pasakė, kad direktorius atvažiuos į Vilnių, aplankys ir jūsų kolektyvą. Beliko jai tik padėkoti.
Atsitiko kartą, dar Sovietų Sąjungos laikais, kad viename vagone važiavome į Maskvą, jis į Žemės ūkio mokslų akademijos posėdį, o aš į žurnalistų seminarą. Pasiskundė, kad kelionėje negalįs užmigti. Aš irgi nesu didelis miegalius. Tad visą kelionės naktį prakalbėjome. Tada pirmąkart pajutau, koks nuoširdus ir jautrus yra mano pašnekovas. Sužinojau, kad institute nėra viskas taip gerai, kaip iš šalies atrodo, kad yra intrigų, pataikūnų, norinčių padaryti karjerą „per kitų galvas", skundikų. Vadovo pareiga atskirti, kur tikra, nuo melo, tačiau stengtis nė vieno darbuotojo neįžeisti, kiek įmanoma būti objektyviam. Pasakojo, kaip prieš keletą metų skirstant sklypelius kolektyviniame sode, daugelis visokiais būdais veržėsi išsikovoti geresnę vietą. Pats pasielgė priešingai, pasiėmė kraštutinį, esantį prie kelio, kurio kiti taip atkakliai kratėsi. „Negyvensiu gi tame sklypelyje, o daržovėms nedidelis skirtumas kur augti, svarbu, kad žemė būtų patręšta, derlinga. Pagaliau niekas negalės piktintis, kad vadovas dėl tokių smulkmenų privilegijų ieško".
Pasiskundė, kad jautriai miegąs, pabundąs penktą ryto ir jau negalįs užmigti. Bet pridūrė, „tai yra ir pliusas, kol kiti miega, sakė, apeinu visus instituto pakampius, parką, ūkinius pastatus. Pakvėpuoju tyru oru ir naudingą darbą padarau. Per gamybinį pasitarimą kartais darbuotojai stebisi, kaip aš visas smulkmenas žinau. O tai priverčia ir kitus pasitempti, būti tvarkingiems. Malonu, kad instituto aplinka pavyzdinė, kad atvažiavę žemdirbiai gali pasimokyti, kaip kurti grožį".
Pašnekovas samprotavo, kad kiekvienas pasirenkame labiausiai patinkančią profesiją, bet ją turime ir mylėti, kelti jos prestižą, ne formaliai, o nuoširdžiai turime su kolegomis dalytis patirtimi, vieni kitus remti, padėti, jei atsitiko nelaimė. Papasakojo keletą atsitikimų, kaip yra tekę žmonėms pagelbėti. Pasidžiaugė, kaip nuoširdžiai su bičiuliais bendrauja „Agronomų seklyčios" susirinkimuose.
Beje, gerokai vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, kai A. Būdvytis buvo Seimo narys, dalyvavau keliuose tuose agronomų sambūriuose. Ir negalėjau nedalyvauti, juk iš anksto pats paskambina, pasako, kur važiuos, apie ką žadama diskutuoti. Paprastai rytą sutartą valandą prie Seimo rūmų laukdavo autobusas, važiuodavo keliolika Seimo narių agrarininkų, keli žemės ūkio klausimais rašantys žurnalistai. Labai įdomus pokalbis buvo apie šiltnamių daržininkystę. Aplankėme kelis Kauno rajone esančius šiltnamius, užsukome į Kietaviškes, Pagirius. Seimo nariai iš pirmųjų lūpų sužinojo apie šių darbuotojų rūpesčius. Šios kelionės įspūdžiai buvo akstinas „Lietuvos aide" parašyti straipsnį.
Įsiminė agronomų susirinkimas garsiojoje Panevėžio rajono Krekenavos agrofirmoje, auginančioje keliolika tūkstančių kiaulių, gaminančioje įvairiausius mėsos gaminius. Pokalbis vyko apie specializuotų ūkių problemas ir perspektyvas. Tuometinis tos turtingos firmos vadovas Alfredas Pekeliūnas, vėliau tapęs Seimo nariu, buvo dosnus. Dieną visus pokalbio dalyvius pavaišino skaniais vėdarais, o vakare svečiams iš Vilniaus poilsiavietėje surengė tikrą puotą.
Grįžome naktį gerokai įšilę. Vienas Seimo narys truputį padaugino, ilgokai garsiai kalbėjęs ir visus linksminęs, autobuse kietai įmigo. Vilniuje pakeliui autobuso keleiviai išsiskirstė, paskutinieji galinėje stotelėje likome dviese su Būdvyčiu. Ilgai žadinome Seimo agrarininką, po to už parankių vedėme į Seimo viešbutį. Ir tik tada, kai nuavėme batus, pajutome atlikę tikrų vyrų pareigą. Neminėsiu to jau Anapilin iškeliavusio Seimo nario pavardės, amžiną jam atilsį. Tik galvoju, koks žiniasklaidoje būtų kilęs triukšmas, jeigu tą lipimą į viešbutį būtų nufotografavęs koks sensacijų mėgėjas.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-03-16 11:09
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media