2020 m. birželio 2 d., Antradienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Antanas Maceina: Jubiliejinis gimtadienis: čia ir dabar, ar vėliau...

2020-03-31
 
Antanas Maceina:

Antanas Maceina:

Stasys Lipskis

Antanas Maceina - vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių filosofų (1908 01 27 - 1987 01 27). Mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje Gižuose, studijavo Lietuvos bei Europos universitetuose. 1935-1940 metais dėstė filosofiją ir pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. 1944 metų vasarą pasitraukęs iš Lietuvos, iki mirties gyveno Vokietijoje. 1956-1970 metais dėstė filosofiją Freiburgo ir Miunsterio universitetuose. Palaidotas Brebersdorfe.  Jis aprėpė ir analizavo pedagogiką, filosofiją, kultūrą, religiją.  Antano Jasmanto slapyvardžiu išspausdino  kelias eilėraščių knygas. 1990-2008 metais išleisti  jo „Raštai" (14 tomų).

Svarbiausi ir žymiausi   jo filosofijos darbai „Jobo drama", „Dievo avinėlis", „Saulės giesmė", „Didysis inkvizitorius".

1933 metais vedė menotyrininkę Juliją Tverskaitę. Jai mirus 1971-aisiais,  po septynerių metų vedė vokietę Friedel Hofman.

1997 m. Prienuose Antanui Maceinai atidengtas paminklas, kuriame iškalta sentencija: „MULTUM  INCOLA  FUIT  ANIMA MEA - MANO SIELA DAUGIAU GYVENO SVETUR."  Šiais žodžiais išsakyta liūdna konstatacija: Maceina Lietuvoje praleido tik tris dešimtmečius...

                                        Iš enciklopedijos

Pasaulis kaip visada triukšmingai sutikinėjo naujuosius metus: miestai švytėjo salvių blyksniuose, namuose ar aikštėse putojo šampanų purslai.

Antanas Maceina 1987-uosius pasitiko namuose. Jo žmona Friedel  paruošė šventinę vakarienę, jie kolegiškai džiaugėsi  jau kone dešimtmetį  trunkančia santuoka, palinkėjo vienas kitam laimės ir, svarbiausia, sveikatos.

Būtent sveikata ir kėlė didžiausią Maceinos nerimą. Patirti infarktai ir insultai, tegul ir nesibaigę tragiška išvada, vis dėlto paliko skaudžius pėdsakus.

Kankino bronchitas, nepavydėtina buvo ir  žarnyno būklė.   Vis dažniau sušlubuodavo širdis.

Apatiška, rezignacinė būsena jį jau lydėjo kone metus. Neberašė laiškų, nebekilo noras sėsti prie rašomojo stalo. Vaikščiodavo pasiramsčiuodamas lazdele, kiekvienąkart nepatogiai kryptelėjus skaudžiai dejuodavo...

Liko vienintelis gyvenimo džiaugsmas - permąstyti savo gyvenimą. Netrukus jis sulauks savo septyniasdešimt devintojo gimtadienio. Tad ne už kalnų - ir jo jubiliejinė sukaktis: aštuoniasdešimtmetis.

Ar ši proga nebūtų paskata parengti naują eilėraščių rinkinį? Ar jis dar kartą tikrovėje nepatvirtintų jau legenda tapusios tiesos, jog poezijos mūza labiausiai klesti jaunystėje ir... senatvėje?

Eilėraščių jau seniai neberašo. Nebegirdi jų melodijos. Tiesą sakant, per tuos dešimtmečius pasirodė tik du nedideli  poezijos rinkiniai, pasirašyti A. Jasmanto slapyvardžiu,  nes  rimtam filosofui  buvo kažkaip nesmagu debiutuoti posmais. Tik bičiulių įkalbėtas sutiko išleisti kuklias eilių knygeles.

Nė vieno eilėraščio jis nesukūrė specialiai sėdęs prie rašomojo stalo. Pirmiausia  mintyse išgirsdavo žodžių skambesį, po kurio laiko tas skambesys virsdavo melodija, ir tuomet tereikėdavo tik popieriuje užrašyti skambančius žodžius.

Berods prieš gerus metus jis parašė savo paskutinįjį eilėraštį „Nekropolis". Širdyje tie posmai tebeskamba ir iki šiolei...

Čia nėr sargų, kad lempas uždegiotų

Ant kauburėliais nusagstytų plotų.

Čia nieko neregėt juodoj padangėj,

O kauburėliai tie belangiai ir belangiai.

Gal per daug liūdesio, pesimizmo? Gal. Juk „įžiebti dagtį ne tau! Ne tau nušviest bežvaigždę naktį..."

Ar ne tokias mintis žadina ir žvilgsnis, mestas į savo lentyną? Ten išrikiuotos net dvidešimt trys knygos.

Solidžiausi filosofiniai kūriniai. Reikšmingi kultūros ir religijos veikalai, ne kartą versti ir spausdinti Vokietijoje, Amerikoje, Rusijoje...

Kiek čia įdėta triūso, pastangų, pasiaukojančio darbo.

O kas iš to? Ar jos padarė kokį perversmą? Ar nebūtų buvę geriau tuos tūkstančius rašymo valandų paversti smagiais pokalbiais kavinėse ar restoranuose?

Ne, tokių apokaliptinių minčių jam niekada nekilo. Tik  artėjančių sukakčių proga vis dažniau ir dažniau užplūsta vienišumo jausmas.

 Vėlyvoji  santuoka    išgelbėjo iš  prieglaudos žabangų. Gyvenimo draugė Friedel  rūpestinga, paslaugi, jo neslegia buitinės smulkmenos.

Labiausiai neramina globalinė raida. Nuo bolševizmo jis skaudžiai nukentėjo. (Tiesa, persitvarkymo vėjai tarsi ir žadina kažkokias  viltis, tarsi atsiranda kažkokios užuominos apie okupuotos Lietuvos pertvarką). Bet jis nusivylęs ir amerikonizmu - pernelyg akcentuojami materialūs dalykai, išaukštinama pinigo galia.

Štai kada jis, kaip kūrėjas, pasijaučia vienas ir vienišas. Praeito jubiliejinio gimtadienio proga jis laiške  atvirai prisipažino dukrai Danutei: „Visi esame vieniši savyje..."

Taip, jis neišvengiamai tolsta nuo pasaulio. Ir kas belieka? Darsyk atverti dureles į savo paties gyvenimo vaizdinius. Prisiminti ir pragyventas dienas, ir sutiktus žmones.

Tad visos mintys dabar rikiuojasi  viena kryptim  -  į praeitį...

                              X     X     X

Kai ant gyvenimo svarstyklių padedi savo pragyventus kone aštuonis dešimtmečius, į ką pirmiausia mintys krypsta? Beveik visais atvejais į pradžių pradžią - vaikystę.

O joje  lyg tyčia nieko paguodžiančio. Gausioje Maceinų šeimoje gimė  septyni vaikai, Antanui buvo lemta būti pirmagimiu. Kol jis sulaukė  devynerių metų, Anapilin iškeliavo trys jaunesni broliukai - Povilas, Motiejus ir Aleksas bei sesutė Rožė. O kai sulaukė dešimties - neteko motinos.

Tad mirtis tapo skaudžiu, kone kasmetiniu jo vaikystės akordu. O po metų namuose atsirado pamotė, gerokai jaunesnė už tėvą. Į pasaulį atėjo dar septynetas maceiniukų...

Namuose tapo ankšta pirmosios santuokos vaikams.  Antaną priglaudė tėvo sesuo Gertrūda, įsikūrusi  Prienuose.  Beje, čia tuo metu gyveno ir Vinco Mykolaičio-Putino sesuo Magdutė. Tai ir buvo pirmoji kibirkštis, vėliau itin suartinusi  Putino ir Maceinos asmenybes.

Pamaldi davatkėlė, matyt, turėjo nemažos įtakos bręstančiam Antanui. Sulaukęs šešiolikos, jis be dvejonių renkasi kunigo profesiją ir pradeda mokslus Vilkaviškio vyskupijos Gižų dvasinėje seminarijoje.

Spindinčių altorių šviesoje jis tikėjosi surasti geriausią savo draugą - Dievą. Drąsiai kibo į mokslus. Bet filosofo prigimtis kone kasdien jo sąmonėje kėlė tūkstančius klausimų. Schematiškas dogmų kalimas jo netenkino.

Dar ir šiandien jis, Antanas Maceina,  ginčytųsi su seminarijos vadovais, jog jis tuomet pritrūkęs... „bažnytinės dvasios",  bet tuomet nesiginčijo. Paliko Gižus ir 1928-aisiais pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universitete.

Širdin įkritęs troškimas savo gyvenimą susieti su Dievu negeso.  Po vienerių metų Antanas vėl grįžo į kunigų seminariją, kurioje  buvo mielai sutinktas. Dievo paieškos vėl  įžiebė  viltis    kilnesniems užmojams. Filosofijos lobiais  besižavintį jaunuolį stiprino emocijos siekti didelių tikslų, viliojo slapta mintis  teologiją studijuoti garsiausiuose Vakarų Europos universitetuose. Tapti paprastu kunigėliu ambicingam jaunuoliui - per maža.

Tad dar po metų Maceina vėl grįžta į Vytauto universitetą, renkasi filosofijos ir teologijos studijas,čia susipažįsta ir susidraugauja su Stasiu Šalkauskiu ir Vincu Mykolaičiu-Putinu. Susižavi ateitininkijos veikla.

Jeigu kas paprašytų įvardyti savo mokytojus, Antanas Maceina be jokių dvejonių pasakytų dvi pavardes. Filosofijoje - tai Stasys Šalkauskis. Jis ne tik paskatino sukti filosofijos linkme, bet ir užkrėtė ateitininkijos idealais. Būtent Šalkauskis išmokė jį filosofines problemas spręsti logiškai ir sistemiškai.

Kitas širdin įstrigęs kilnus  vardas  - Vincas Mykolaitis-Putinas. Dar būdamas trečiojo kurso seminaristu, jis žavėjosi poeto eilių  rinkiniu „Tarp dviejų aušrų". Jau tuomet Putino posmai jam atrodė kaip nepasiekiama poezijos viršūnė. Didelę įtaką turėjo  Mykolaičio-Putino, kaip profesoriaus, savybės, pagaliau žavėjo  jo širdžiai artima poeto lyrika.

Jis puikiausiai prisimena kadaise rašytus laiškus savo sužadėtinei - Julei Tverskaitei. Daug metų prabėgo, bet tie kadaise jaunystėje išguldyti žodžiai   tebespindi atminties labirintuose.

„Aš esu Tavo sąžinė, Tu mano. Tavo gyvenimas yra mano gyvenimas ir mano gyvenimas yra tavo gyvenimas", - tokią absoliučią idilę piešė jis, Antanas Maceina, savo laiškuose sužadėtinei Julytei, tam švelniam ir mielam katinėliui...  Keisdamiesi laiškais,  judviejų meilę  abu  jaunuoliai kėlė ligi spindinčių kalnų viršūnių,  ligi  aukštikalnių sniego tyrumo...

O gal  tai buvo absoliutaus idealo kliedesiai? Anaiptol.

Savo sužadėtinę jis vadino ir pagalbininke, ir seserimi, ir bičiule. Būsimasis filosofas nuolat ir nuolat kartojo: mudviejų gyvenimas bus gražus - bet neišvengsime ir sunkumų. Jis nuoširdžiai atviravo: tas  jųjų gyvenimas būsiąs bus labai gražus, tik, deja, su kryžiumi. Todėl jų turi laukti ir didelė laimė, ir didelė kančia.

Žemėje nėra šviesos be šešėlių. Tad neverta įsisvajoti apie „begalinę" bendro gyvenimo laimę. Juk bus dienų, kai pranyks (tegul ir trumpam?) rožinės spalvos, liks gyvenimo pilkuma, atsiras šiurkštesni žodžiai,  pikti priekaištai...

Nuo pat pirmųjų pažinties metų Maceina mokė Julytę nepasikliauti likimu. „Jokio likimo nėra, - kartojo tą frazę jis ir laiškuose, ir pokalbiuose. Jo giliu įsitikinimu tėra tik Dievo Apvaizda. Ji nulemianti viską.

Jo svajos pradėjo pildytis baigus universitetą. Su didžiausiu malonumu į filosofijos ir pedagogikos problemas jis gilinosi Liuvene, Freiburge, Strasbūre, Briuselyje. Grįžęs Lietuvon, dėstytojavo universitete. Jo paskaitos sutraukdavo po kelis šimtus studentų.

Universitete jis susipažino ir susidraugavo su menotyrininke Julija Tverskaite. 1933 metų birželio 19 dieną jiedu sukūrė šeimą.

Deja, netrukus išsiskyrė jaunavedžių požiūriai į šeimą. Antanas svajojo kuo greičiau kurti atskirą, nepriklausomą lizdą, gyventi „dviejų vienatvėje", Julija gi nenorėjo išsiskirti nei su tėtuku, nei su mamute, nei su seserimi Antanina, visų vadinama Tone.  Kaip ten bebūtų,  jaunosios  šeima maloniai priėmė žentą. Situacija šeimoje klostėsi kuo puikiausiai, kol Lietuva gyveno nepriklausomybėje. 1940-ųjų vasarą prasidėjusi okupacija apvertė viską aukštyn kojomis.

Antanui teko slapstytis Garliavoje, klebonijoje. O iš Kauno ateidavo nelinksmos žinios: vienas po kito areštuojami Maceinos bičiuliai P. Delininkaitis, I. Skrupskelis, L. Bistras. Saugumiečiai  atlieka kratą Maceinos namuose, užantspauduoja jo kambarį.

Antanas ryžtasi slapta bėgti Vokietijon. Vėliau jo bičiuliai surenka du tūkstančius litų, kad sieną slapta pereitų ir žmona su dviem vaikais.

Tad po dviejų mėnesių Maceinos įsikuria Berlyne.  Dienos gyvenant Kristaus karaliaus namuose bėgo sparčiai: ir tas devynių kvadratinių metrų kambarėlis neslėgė. Antanas beveik kasdien eidavo ar į biblioteką, ar į susitikimus su K. Škirpa - reikėjo braižyti būsimos Lietuvos vizijas. Julija augino mažylius sūnus - Augustiną ir Saulių. Vakarais susėdę jie abu  mintimis lėkdavo į Lietuvą, kur palikti tėvai, kur skaudžiai trempiama gimtinė.

- Ar iš tiesų mes esam emigrantai, - klausdavo vienas kito, nenorėdami pasijusti atkirstomis šakelėmis nuo tautos kamieno. Tad viltys ir mintys nuolat smigo ten, Lietuvon.

Iš Kauno atskriedavo laiškai, dažniausiai rašydavo Tonė, Julytės sesuo. Ir beveik kiekvienoje žinutėje pridėdavo visų artimųjų prašymą - tik nevažiuokit į tolimus kraštus, iš kurių bus sunku sugrįžti.

O Antanas ieškojo kelių į bet kurią šalį. Zondavo galimybes ir apie užjūrius. Bet likimo ironija - Argentinos pasiuntinybėje siūlė kreiptis pas amerikiečius, o pastarieji vėl patardavo važiuoti Pietų Amerikon...

Antanas dirbo daug, rašė solidžius filosofinius veikalus. Julytė suprato, jog jam iš tiesų nelengva - po ranka nėra pagalbinės literatūros, ji liko ten, Lietuvoje. Antra vertus, ar dabar kam berūpės jo filosofiniai straipsniai, kai per Europą ritasi karo audros, o gimtojoje Lietuvoje neleidžia laisviau atsikvėpti stalininė ranka?

Julija prisiminė vieną perskaitytą knygą, kurios herojus, pasiilgęs pianino, nusipiešdavo ant popieriaus lapo klaviatūrą, pirštais spaudydavo tuos nupaišytus klavišus ir... girdėdavo muziką.

Gal ir jos Antanas panašus į tą pianistą su popieriniais klavišais  -  džiaugiasi filosofijos raida rašydamas nežinia kam reikalingas knygas?..

Kartą 1941-ųjų rugsėjį namo grįžęs Antanas parnešė džiugią žinią.

- Užsimerk, - švelniai pasakė jis.

Julytė  pamanė gausianti kokį skanėstą. O Antanas garsiai perskaitė telegramą iš Kauno:

- Pranešu tamstai, kad tamsta esi paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto docentu. Mokslas prasideda rugsėjo 15 d., todėl prašom kuo greičiau rūpintis sugrįžti į Kauną.

Bet tas grįžimas vėlgi ne rožėmis klotas. Reikėjo atlikti visokiausių biurokratinių užduočių, pagaliau ir grįžtama juk ne į laisvą Lietuvą, o į okupuotą - dabar jau vokiečių.

Grįžęs Lietuvon Maceina vadovauja Vytauto Didžiojo universitete filosofijos istorijos katedrai, tampa profesoriumi, skaito paskaitas.   Netrunka prabėgti treji metai, o į Lietuvą vėl atidunda karo banga.

Su frontu neišvengiamai artėja ir sovietų armija. Laukti jau netrukus pasirodysiančių rusų tankų? Ne, tokia perspektyva Maceinos nei guodė, nei viliojo.

Jis matė tik vieną realią išeitį - trauktis į Vakarus. Bet... neseniai, 1943-iųjų rugsėjo 12 d. gimė dukra Danutė, tad dabar jų šeimoje - net aštuoni žmonės, iš jų trys vaikai ir du senukai.

Su tokia gausia šeimyna - jokių galimybių bent kiek ilgesnei kelionei. O dar aplinkui žaibuojant fronto pašvaistėms...

Ir visa šeima apsisprendžia - į Vakarus pirmiausia trauks Antanas  kartu su žmonos seserimi Antanina.

Bet Maceina iki paskutinės sekundės laukia stebuklo - gal likimas apsivers?

Maceina pasiekia pačiame pasienyje įsikūrusią Slavikų kleboniją, ir vis dar laukia stebuklingo išsigelbėjimo. O jo kaip nėr, taip nėr.

Ir ta paskutinioji  jo kelionė per karo išdegintą, ištuštėjusiais laukais paženklintą gimtąjį kraštą jį liūdnai nuteikia. Liepos pradžioje kažkur ties Vilniumi  rusai jau kerta  Lietuvos sieną. Vis mažiau ir mažiau lieka laisvų krašto lopinėlių.

Rugpjūčio pradžioje Maceina peržengia sieną. Kryptis ir tikslas vienas - Vakarai...

Kodėl jis karo sumaišty paliko Julytę ir pats ryžosi rinktis Vakarų  pasaulį? Klausimas daugiau nei skaudus ir 1951 metais rašydamas laišką savo bičiulei Stasei Bublienei Maceina atvirai prisipažino: „Šios kaltės ir pats sau negaliu dovanoti."

Vėliau  jis  ne kartą ieškojo išorinių  pabėgimo priežasčių: nebuvo nei arklio, nei vežimo, tiesa, vienas pažįstamas kunigas buvo pažadėjęs tą „transportą", bet paskutiniu metu pabūgo, kad vokiečiai pakeliui neatimtų  jo arklio...

Pabūgo vokiečių, o tą arklį netrukus konfiskavo bolševikai...

Tokia likimo ironija...

Antra vertus: Maceina, nors ir filosofas, galvojo ūkiškai ir pragmatiškai: visa jų šeima - aštuoni žmonės, iš  jų trys vaikai ir du pagyvenę tėvai.

Kas ir kaip gali užtikrinti tokios gausios šeimos žygį į Vakarus?

Tik jau po to, Vakaruose, ir pasibaigus karui, jis skaudžiai suvokė: nereikėjo palikti senų žmonių bolševikų valiai. Pagaliau nušvito viena tiesa: kas artimųjų nepalieka dėl jų gerovės, ir negelbsti pirmiausia savo žmonos ar vyro - tas galų gale sugriauna savo likimą. Juk vedybos - naujas gyvenimas, o ne senojo tęsinys.

Deja, ši „išmintis" atėjo kur kas vėliau... Kai šeimą nuo jo paties jau skyrė gelžbetoninė bolševikų siena...

Tada Maceina suprato: gyvenimo klaidos kainuoja kur kas brangiau, nei mokyklinės klaidos.

Taip, mes darome klaidas, iš jų mokomės, o vėliau vėl klystame - gal ne taip skaudžiai, bet taip pat pragaištingai.

Filosofui buvo dėl ko susimąstyti.

Svajonė būti kunigu, įsiplieskusi Maceinos širdyje dar jaunystėje, niekur nedingo. Ji nuolat kirbėjo, žadino romantiškas viltis. Vėliau, sukūrus šeimą, tos viltys natūraliai prigeso, bet nuolat kirbėjo pasąmonėje.

Jos vėl įsiplieskė keturiasdešimt devintaisiais. Priartėti prie Viešpaties altoriaus - ta jaunystės svajonė, regis, dabar ėmė tiesiog kvėpuoti į sąmonę.

Tiesa, dar tebeegzistavo viena ir svarbi formali kliūtis - šeima.

Bet jau ketveri metai - jokių žinių iš bolševikinės Lietuvos. Kur jo žmona - ištremta į Sibirą? Gyva ar mirusi?

Kol nėra atsakymų į šiuos klausimus, negali būti laisvas savo sprendimuose. Štai tada Antanas Maceina ryžtasi teologinėms studijoms Freiburge. Per keturis metus turėtų paaiškėti šeimos likimas. Jei žmona gyva, jis liks teologu pasauliečiu - Vakaruose  tai įprastas reiškinys. Bet jei Dievulis nulemtų jam našlio dalią, tuomet jis visa širdimi atsidėtų Bažnyčios tarnybai.

Maceina apsigyvena  Vokietijoje. Bet svarbiausias širdies skausmas tebelieka - kur dabar jo žmona ir mažučiai vaikai? Tremtyje  ar kalėjime?

Daug metų jį slėgė nežinia ir kartu - neviltis. Kur jo ištikimoji žmona Julija? Ar dar gyva eilinį kartą okupuotoje  Lietuvoje? O gal jau atsidūrusi Sibiro taigose?

Nedidelę vilties kibirkštėlę 1949-aisiais įžiebė jo kolegos, gyvenantys Amerikoje. Nusipirkę keletą Lietuvoje išleistų bolševikiškų knygų, vienos jų (Stendalio „Parmos vienuolyno") metrikoje pamatė įrašytą redaktorės J. Tverskaitės pavardę. Tuoj pat pranešė Antanui Maceinai.

Gavęs tokią aptakią žinutę, filosofas vis dėlto apsidžiaugė. Vadinasi, jo Julytė gyva? Ir dirba leidykloje?

Maceina rašo laišką, kurį žada nusiųsti į Lietuvą. Deja, jo prieteliai sudrasko parašytą tekstą ir filosofui griežtai bei kategoriškai   pataria kol kas apsišarvoti kantrybe -  jų įsitikinimu, Stalino režimas apogėjuje, ir nežinia, ar menkiausia žinutė neįžiebs bolševikinio keršto ugnies?

Dar kitas bandymas - 1953-ieji metai.  Jo garbusis  kolega rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas švenčia savo šešiasdešimtmetį. Maceina rašo jam laišką, sveikina bičiulį ir prašo perduoti linkėjimus savo žmonai Julytei. Sumanymas pavyksta.

Netrukus jis gauna Julytės laišką, konspiracijos sumetimais pasirašytą svetima pavarde...

Žinia, kad jo žmona Julija su visais trim vaikais - gyva ir sveika, nudžiugino Maceiną. Bet jo laukė dar didesnis gyvenimo išbandymas - 1951-ųjų spalio pabaigoje įvyko pirmasis po karo ir paskutinysis jų susitikimas Vokietijoje.

Kad Julija čia, Vokietijoje - negalėjo nedžiuginti Maceinos. Bet čionai ji atvyko ne viena - su rusų delegacija. Ir tai neramino filosofą.

Prieš penkerius metus Vokietijoje plačiai nuskambėjo įžūlus Maskvos enkavėdistų demaršas - jie pagrobė žinomą Lietuvos karo veikėją Petrą Kubiliūną. Neilgai trukus jis buvo sušaudytas Maskvoje.

Sužinojęs, kad Julija su pasiuntiniais apsigyveno prabangiame Freiburgo viešbutyje, Maceina kreipėsi į policiją ir paprašė pagalbos. Vokiečių   policininkai rimtai susidomėjo rusų vizitu,  ir visus Maceinos ir Julijos pokalbius slapta sekė profesionalūs  detektyvai...

Pokalbių su žmonele buvo trejetas, užtruko jie apie 15 valandų. „Pasimatymas" išsunkė Maceiną tarsi citriną. Dar dabar jis pamena - netrukus savo globėjui Pranciškui Jurui parašė laišką, kuriame prisipažino po žmonos vizito pajutęs aukščiausio lygio įtampą, ištisą savaitės nemigą, dvasinį nuovargį...

Julija atvežė kvietimą grįžti Lietuvon. Ir tą grįžimą ji piešė rožinėm spalvom. Esą jam pažadėta dėstytojo vieta universitete su solidžiu 10000 rublių per mėnesį atlygiu, be to, bolševizmas šiandien  jau nebesąs  toks  diktatoriškas, o norįs pritraukti šviesiausius Vakarų intelektualų protus. Pagaliau, augantiems ir bręstantiems vaikams reikalingas tėvas, nes ji pati dėl sveikatos gali netekti darbo ir prarasti pajamų šaltinį.

Skaudančia širdimi Maceina rinko argumentus, rikiavo įvairiausius variantus. Grįžti į bolševikų kraštą - vadinasi, paneigti visas savo idėjas ir jau daug metų propaguotas pažiūras. Apspjaudyti Vakarus? Išduoti katalikiškąjį antikomunistinį pasaulį? Pakeisti pasaulėžiūrą?

O jei negrįš - ar nepražudys savo vaikų? Štai į kokią tragišką situaciją tąkart pateko jis, Antanas Maceina. 

Po gero pusmečio Maceina sulaukė keistos viešnios - moteris atnešė Julijos laišką, dabar, atseit, rašytą jau iš Berlyno. Ji vėl kvietė savo vyrą atvažiuoti Vokietijos sostinėn ir čia pasimatyti su trimis savo vaikais. Tos moters, atnešusios laišką, įtikinėjimas buvo toks įkyriai aistringas, jog Maceina bemat pajuto apgaulę - jokių jo vaikų Berlyne nebuvo...

Mėgdavo Antanas laisvalaikiu pavartyti savo nuotraukų albumą. Štai Augutis: tąkart jis pats fotografavo savo sūnų Vytauto parke. O kiek dabar Augučiui - ko gero trylika... Kuo jis užaugs?

Tada jis suprato savo tragiškumą: turėti vaikus fiziškai, ir neturėti jų dvasiškai... Juk jei tremtis nusitęs dar keletą metų, kuo išaugs jo vaikai? Bolševikais? Ir kaip jie vertins vakarietiškos buržuazijos išgelbėtą tėvelį?

Šiurpas krėtė vien nuo tokių minčių...

Europa jau seniai pamiršusi karą - per keturis dešimtmečius užaugo nauja karta, iš miestų panoramų senų seniausiai išnyko griuvėsių likučiai.

O jis, Antanas Maceina, ir šiandien puikiausiai prisimena karo pabaigą. Ir nesvarbu, kad europiečiai Pergalės dieną mini skirtingu metu nei bolševikai, jam karas baigėsi keturiasdešimt penktųjų balandžio 10-ąją. Tąkart jo gyventame miestelyje Švainfurte išvytus vikiečius  pakeitė amerikiečių kareiviai.

Jie pasirodė po baisios  sumaišties. Visą naktį tratėjo kulkosvaidžiai, dundėjo artilerija, miegoti neleido tankų gausmas.

Jam tai nebuvo naujiena. Kur kas dramatiškesnį metą jis nugyveno prieš mėnesį Viurcburge. Tąkart pietaujant valgykloje atsitiktinė kulka kliudė šalia jo ir istoriko Zenono Ivinskio ir sutuoktinių Alinos ir Jono Grinių sėdinčią Tonę - taip švelniai jis vadino žmonos Julijos seserį, su kuria kartu ir bėgo nuo Lietuvon artėjančių rusų okupantų.

Pasigirsta keistas šūvio garsas, ir Tonė ima pamažu svirti. Kompanionai pastebi iš jos smilkinio besiveržiantį kraujo upelį. Vežant ją į ligoninę, ji nuolat prašė laikyti ją, neleisti nukristi, nes, kartojo ji, ji kylanti aukštyn ir aukštyn...

Taip kildama aukštyn svainė ir iškeliavo į dangų. Maceina pasirengė jos laidotuvėms, kurios turėjo įvykti pirmadienį, ketvirtą valandą po pietų.

Bet pirmadienio naktį Viurcburgą ištiko tikra valpurgijų naktis.

Aliarmą paskelbė aštuntą vakare, o po pusvalandžio miesto kaip ir neliko - viskas sugriauta, sudeginta, viskas nušluota nuo žemės paviršiaus. Kartu su kitais pastatais sudegė ir laidotuvių biuras.

Kantriai vaikščiojo tądien Maceina po miesto griuvėsius. Po ilgų klaidžiojimų pateko į gerokai sugriautos ligoninės lavoninę. Tarp netvarkingai suverstų lavonų  atpažino Tonės kūną. Šalia gulėjo krūvelė ką tik gimusių kūdikių - ak, tas nelaimingų kūdikėlių vaizdas dar ilgai persekiojo Maceiną - jie, jau atšalę, tarsi norėdami sušilti, glaudėsi  vienas  prie kito...

Suradęs gydytojus, norėjo pasitarti dėl Tonės palaidojimo. Jam buvo griežtai atsakyta - jokių laidotuvių! Žuvusiųjų juk tūkstančiai, tad visi jie suguls į bendrą aukų kapą. Tada Maceina prie jos subintuotos galvos pririšo raštelį, peržegnojo ir... atsisveikino.

Tonė amžiams liko gulėti prie Viurcburgo kapinių obelisko...

Tik praėjus devynerioms dienoms po Tonės mirties, jam pavyko jos atminimui suruošti egzekvijas nedidelėje Enerbacho bažnytėlėje netoli Viurcburgo. Buvo papuoštas katafalkas, kunigas Rimšelis lietuviškai  laikė šventas mišias. Daugybė bažnytėlėn prisirinkusių vokiečių stebėjosi ir keistomis apeigomis, ir lietuvių klajūnais. Visus maldininkus  ypač stebino   vaikų giesmės.

Taip ir nebeliko jokių Maceinos sąsajų su Viurcburgu. Nebėra universiteto, nebėra kam vesti filosofijos seminarus, pagaliau nebėra artimo žmogaus - Tonės.

Štai tada Maceina ir susirado prieglobstį mažame Brebersdorfo kaimelyje netoli Švainfurto. Ūkininkai Hofmanai mielai priėmė vienišą lietuvį, gerai maitino. Itin paslaugi ir dėmesinga buvo jų dukra Friedel. Ir kas tąkart galėjo žinoti, jog po trijų dešimtmečių būten Friedel taps paskutiniąja Maceinos šeimos židinio šeimininke...

Nors aplinkui dar tebedundėjo frontas, vokiečiai jau šventė velykas. Prisikėlimo varpai  vėl skaudžiai pažadino tėviškus Maceinos jausmus. Kur dabar jo ištikimoji Julytė? Kur dabar tie mielieji jo berniukai Augustinas ir Saulius, taip mėgę Velykų rytą glaustis prie tėtuko? O mažoji dukrelė Danutė - ar kada prisimins tėtę, ar beatpažins?..

Antanas Maceina nemėgo viešai demonstruoti savo jausmų. Jo kolegos ne kartą stebėjosi jo stoiškumu. Tas išorinis susivaldymas juk kainavo daug pastangų. Bet kartą, vėl persmelktas klaikių Viurcburgo bombardavimo vaizdų, jis neišlaikė - ir niekam nematant pravirko... Vienam ir vienišam benamiui paukščiui beliko sėsti prie naujų kūrybinių sumanymų.

Antanas Maceina buvo kietas riešutėlis oficialiajai dvasininkijai. Pirmieji konfliktai kilo dar 1936-aisiais metais. Tuomet vienoje diskusijoje jis prakalbo apie bažnytinių turtų ir žemių reformą, apie jų išdalinimą vargšams. Tai ypač nepatiko arkivyskupui Skvireckui.  Savo gi „eretiškas", anot hierarachijos, mintis jis dar labiau išvystė veikaluose „Socialinis teisingumas" (1938) ir „Buržuazijos žlugimas" (1940).

Konfliktai nerimo ir pokario metais. Maceina savo darbuose ne kartą akcentavo „nepasaulėžiūrinės politikos" sąvoką. Tai ir vėl nepatiko dvasininkijos hierarchams. Į Romos kuriją nuskriejo jų skundas apie Maceinos erezijas. Kompetentingam asmeniui buvo pavesta išstudijuoti tas Maceinos  idėjas.  Ir ką gi - filosofo raštuose nieko eretiško nerasta...

Maceinos karštai propaguotą „nepasaulėžiūrinės" politikos principą įteisino  antrasis Vatikano susirinkimas, akcentavęs religijos laisvės idėją. Savo užrašuose Maceina paliko ne vieną įrašą iš to susirinkimo nutarimų. Ir džiaugėsi, kad sąžinės ir Dievo garbinimo laisvės aspektu Bažnyčia kardinaliai pasisuko nuo Grigaliaus  XVI, Pijaus IX ar Leono XIII tezių. Visos religijos valstybėje yra lygios ir visoms pripažįstama ta pati teisė.

Lygiai taip pat kategoriškai Maceina vertino ne tik Bažnyčios, o ir Vakarų ideologijos pastangas švelninti savo požiūrį į komunizmą. Pergyvendamas dėl laisvojo pasaulio keliaklupsčiavimo prieš komunistinius Rytus, viename pokalbyje jis pateikė tokį simbolinį vaizdelį, kaip gyvatės gali užhipnotizuoti paukštelius.

Atseit, gyvatė nieko nedaranti, bet nejudanti, o tik ramiai spoksanti paukšteliui į akis. Paukštelis čirena, skraido nuo šakos ant šakos, plasnoja sparneliais, tarsi meilinasi šliužui. O šis net nejuda... Kai tik paukštelis priartėja, gyvatė iškart žiobteli ir praryja jį...

Tad ir Maceinos išvada - komunistinės gyvatės akys migdo, hipnotizuoja...

Kas gi pažadins tą hipnotizuojamą paukštelį? Atsakymą Maceina žinojo tik vieną - tai kultūrinė kūryba: mokslas, menas, ekonomika.

Iš prigimties Antanas Maceina buvo muzikalus. Dar tebegyvendamas Prienuose  pas tetą Gertrūdą jis išmoko skambinti pianinu. Vėliau jo rankoms pakluso ir vargonų klavišai.

Kai karo audros ėmė blaškyti jį ir jo šeimą, mintims pasidarė ankšta filosofijos erdvėse. Jį vis labiau ėmė vilioti poezijos  mūza.

Bet eilėraščio rašymo jis niekaip neįsivaizdavo kaip  vyksmo. Nors gerai žinojo - dauguma poetų eilėraščius rašo ant popieriaus, brėždami jame raideles, žodžius, ritmingus sakinius. Toks metodas jam buvo  visiškai svetimas. Jį viliojo akustikos galimybės. Pirmiausia, jis savo galvoje išgirsdavo žodžių skambesį, kuris vėliau tapdavo melodija.

Išgirstų ritmų ar rimų jis neskubėjo užsirašyti popieriuje. Skambantys posmai, jo įsitikinimu, įamžinti  popieriuje, bematant taptų svetimi, „valdiški". Nebuvo jokio pavojaus, kad tas sukurtas eiles jis gali pamiršti. Skambanti eilėraščio melodija taip giliai įstrigdavo sielon, jog jis dieną ar naktį galėtų mintinai padeklamuoti savo naujus posmus... Eilėraščių rašymas jam buvo tiesiog muzikinis procesas.

Kai  tų eilėraščių susikaupė keliasdešimt, iškilo problema - kaip juos parodyti pasauliui? Ar filosofines studijas rašančiam profesoriui nebus gėda prisipažinti visuomenei dar rašant ir eiles?..

Savo posmus jis pirmiausia pasiuntė  geriausiems bičiuliams - kunigui Stasiui Ylai, profesoriui Juozui Brazaičiui, poetui Bernardui Brazdžioniui. Visų trijų atsiliepimai buvo ypatingai malonūs, skatinantys. Taip susiklostė jo pirmoji eilėraščių knyga „Gruodas",   pasaulio šviesą išvydusi  tik 1965-aisiais...

Tada prisiminė studijų metus, kai į paskaitą atėjęs Maironis atvirai prisipažino:

- O aš juk esu poetas...

Ne, apie save Maceina taip niekada nedrįstų pasakyti...

Antrąkart prie poezijos Maceina grįžo išėjęs pensijon - senatvėje. 1981-aisiais pasirodė naujas jo eilėraščių rinkinys „Ir niekad ne namolei".

Savo posmuose Maceina niekad negaudė aktualių gyvenimo akimirkų. Jam rūpėjo egzistenciniai žmogaus būties klausimai, mintys apie gyvenimo esmę.

Jo posmai lengvi, trapūs, neprasilenkiantys su klasikine forma.

„Kaip paklydęs varpo dūžis

Iš nežinios į nežinią keliauju, -

prisipažįsta jis viename eilėraštyje.

Gyvenime Maceina yra verkęs gal tik porą kartų - kai Anapilin iškeliavo artimi žmonės ar geriausi bičiuliai. Lyrikoje jis taip pat negali pripažinti verksmo:

Blakstienos jau sušlapo...

Turbūt tai nuo rasos.

Liūdnų asociacijų jam kelia ir raitelis, šuoliuojantis į tolį:

Tik į tolį! Vis į tolį!

Niekados nebe namolei!

Kuo  sparčiau  rikiuojasi nugyventi metai, tuo skaudžiau širdin beldžiasi apmaudas, jog nebėra galimybių sugrįžti Lietuvon, prisiglausti prie mylimiausių vaikų, pajusti šeimos židinio šilumą. Bene skaudžiausiai apie tai prabilta eilėraštyje „Veniam cito":

Aš tik pavargęs ir sušalęs

Tik pasišildyt prie žvakelės

Sustirusias rankas tenoriu.

 

O Viešpatie!

Koksai blizgėjimas altorių!

Kokie maldavimai Tavęspi  kelias!

O aš, sustiręs ir sušalęs,

Tik pasišildyt prie žvakelės

Rankas tenoriu.

Senkant sveikatai, natūraliai beldžiasi tegul ir nepageidaujamas noras: „ir mes nueisime kalneliais Maino..." Bet ir šioje pesimistinėje situacijoje Maceina mena  mįslę apie vietą, kur keliams nereikia jokių kelrodžių. Ta vieta - netikėtai Maceinos atrandama - kapinės, kur

Be kelrodžių ir be palydų

Čia niekas niekad nepaklydo.

 

* * *

...Štai,  regis, bene visi praeito gyvenimo etapai, kuriuos savo sąmonėje perkratinėjo Antanas Maceina. Dar kartą žvilgteri į savo knygų lentyną - ten tikrai jų nemažai. O netrukus čia turėtų prisišlieti ir naujausioji knyga „Ora et labora". Paskutinį tašką, parašęs jos pratarmę, Maceina padėjo praėjusį rudenį, spalio 15-ąją. Šiemet, 1987-aisiais, ji turėtų šviesą išvysti Italijoje, Plinianos spaustuvėje. Ar dar spės ją pamatyti filosofas?

Naujausioji knyga jam būtų labai reikšminga - juk ji skirta lietuvių tautos krikšto jubiliejui (1387-1987). Jis jau seniai pastebėjo religinės literatūros stoką Lietuvoje, nes ten vieninteliais prieinamais rašytiniais tikėjimo tiesų šaltiniais kol kas tėra tik katekizmas ir maldynas. Tad studijai apie bažnyčios ir kultūros santykį jis pasirinko benediktiškąjį šūkį „Ora et labora".

Kodėl būtent ši frazė suviliojo Maceiną? Nors visuomeniniame gyvenime jis paskutiniuoju metu ir nebebuvo aktyvus, tačiau regėjo ir girdėjo - dažnam jo pažįstamam maldą vis dažniau pakeičia tuščias kalbėjimas, plepėjimas, biurokratinis posėdžiavimas.

Štai tokioje situacijoje anas benediktiškasis priesakas vis dažniau pakeičiamas panašiai skambančiu, bet toli gražu ne autentišku   šūkiu - „Ora et ora": „melskis ir plepėk".

Pastarieji  žodžiai juk niekad neatnaujins pasaulio...

Dabar, nenumaldomai senkant fizinėms jėgoms, jis tuo labiau nebijojo mirties. Tad džiaugėsi paskutinėmis Dievo Apvaizdos suteiktomis galimybėmis - protauti, mąstyti, vertinti pasaulį.

Be galo buvo laimingas, kad  jo gyvenimo saulėlydyje atsirado tokia rūpestinga moteris - Friedel. Ir atsirado ne iš dangaus nukritusi - jų pažintis jau viršijo tris dešimtmečius. Tada, aidint paskutinėms Antrojo pasaulinio karo salvėms, jis atsidūrė Viurcburgo apylinkėse, rado prieglobstį vokiečių šeimoje.

Vienas tų ūkininkų sūnus buvo žuvęs Rytų fronte, palaidotas Vilniuje. Būtent ši aplinkybė itin sušildė tėviškus sodybos šeimininkų jausmus - jie ne tik globojo pas juos atklydusį lietuvį, bet ir karo audrų mėtomą Maceiną aprengė tiesiogine šio žodžio prasme  -  atidavė bėgliui žuvusio sūnaus kostiumą, marškinius, batus... O broliškai jį globojo dvidešimtpenkiametė šeimininkų dukra Friedel.

Kai po daugelio metų klajonių likimas (o gal Dievo Apvaizda?) vėl suvedė juos, Antanas Maceina, jau tapęs našliu, ryžosi su šia dvylika metų jaunesne moterimi, vokietaite Friedel Hofman, sukurti šeimą.

Bet prieš sukurdamas naują šeimą, jis pirmiausia atsiklausė savo vaikų - sūnų Augustino ir Sauliaus bei dukros Danutės. Visiems jiems parašė ilgiausius laiškus, kuriuose tarsi kunigui per išpažintį prisipažino patekęs į dramatišką situaciją. Labiausiai bijojo jis prieglaudos. Sunkiai sergantis septyniasdešimtmetis nebeįsivaizdavo savo gyvenimo vienatvėje - be artimo žmogaus, kuris rūpintųsi, slaugytų, pagaliau - valgyti išvirtų...

Netekėjusi, baigusi namų ruošos mokyklą, Friedel buvo maloniausias variantas septyniasdešimtąjį gimtadienį švenčiančiam Maceinai. Ji pateisino visus filosofo lūkesčius. Buvo ir tobula šeimininkė, ir rūpestinga rankraščių tvarkytoja, ir visų jo darbų planuotoja bei saugotoja.

O svarbiausia, Maceina nepamiršo Lietuvoje likusios šeimos. Dėl sudėtingos muitų politikos jis negalėjo iš Vokietijos siųsti siuntinių artimiesiems: teko pasitelkti bičiulius iš Amerikos. Į ten keliaudavo jo pinigai, daiktų išvardijimas, o iš Amerikos į Lietuvą jau buvo skraidinamos siuntos.

Skaudžiai jis pergyveno 1971-aisiais iš Lietuvos gautą žinią apie ankstyvą žmonos Julijos mirtį. Bet reali pagalba tėviškėje likusiems vaikams nė kiek nesumažėjo. Stiprėjant demokratijai pasaulyje intensyvėjo ir tėvo susirašinėjimas su Tėvynėje likusiais vaikais...

 

Post scriptum

 

Daug tų praeities vaizdinių mirgėjo silpstančioje Antano Maceinos sąmonėje.  Bet jų seka trūkinėjo, blėso atmintis, silpo organizmas. 1987-ųjų pradžia nežadėjo jokios paguodos.

Pabudęs sausio 27-osios rytą vis dėlto lengviau atsikvėpė. Juk šiandien jo gimtadienis. Gal po metų pavyks sulaukti ir jubiliejaus?

Metų naštos nualintas kūnas akivaizdžiai pavargo. Pradėjo atsisakinėti gyvybiškai svarbūs organai.

Iškviesti gydytojai be jokių diskusijų nuvežė jį į Miuncheno ligoninę, paguldė į intensyvios terapijos palatą. Gyvybei išgelbėti panaudotas visas įmanomas medicinos  arsenalas: punkcijos, ampulės, masažas.

Deja...

Pavargusi širdis nustojo plakti.

Po kelių dienų bičiuliai gražiai atsisveikino su filosofu mažo  Brebersdorfo kaimelio kapinaitėse, būtent ten pat, kur 1944-aisiais Hofmanų šeimoje  Antanas Maceina buvo suradęs jaukų prieglobstį...

 

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-04-05 13:30
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media