2021 m. balandžio 16 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Vytas Urbonas: Įstatymai, reglamentuojantys žiniasklaidos veiklą

2021-03-11
 
Vytas Urbonas

Vytas Urbonas

Prof. Vytas Urbonas


NECENZŪRUOJAMOS SPAUDOS ĮSTATYMAS
Šiemet sukanka 31 metai, kai Lietuvos spaudai, radijui ir televizijai buvo suteikta teisė savo veiklą organizuoti ir plėtoti demokratiniais pagrindais, įtvirtintais specialiame įstatyme. 1990 m. kovo 1 d. pradėjo galioti Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyva parengtas ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 9 d. priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas. Įstatymą rengusi komisija, sudaryta iš žurnalistų ir teisininkų (pirmininkas Domas Šniukas), atsižvelgė į demokratinių šalių spaudos įstatymus, todėl iš principo jis atitiko pagrindines spaudos laisvės nuostatas.
Įstatymas garantavo kiekvienam piliečiui teisę laisvai reikšti savo pažiūras, skleisti žinias visuomenės informavimo priemonėse, gauti iš jų objektyvią informaciją. Jas galėjo leisti valstybinės, politinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos, kūrybinės sąjungos, mokslo draugijos, religinės bendruomenės, taip pat atskiri Lietuvos piliečiai.
Palankios sąlygos realizuoti šias nuostatas ir leisti įvairios pakraipos periodinius leidinius susidarė po 1990 m. kovo 11-osios - paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Atkūrus Lietuvos valstybę, visus politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius reikalus ji ėmė tvarkyti savarankiškai, o visuomenės informavimo priemonės galėjo tapti teisėta ketvirtąja (visuomeninės kontrolės) valdžia.
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas reglamentavo masinės informacijos priemonės sąvokos turinį ir pagrindinius veiklos principus, informacijos gavimo ir skelbimo tvarką, užtikrino teisę steigti ir leisti įvairias masinės informacijos priemones bei organizuoti jų veiklą, apibrėžė žurnalisto teises ir pareigas, atsakomybę už įstatymo pažeidimą, tarptautinio bendradarbiavimo masinės informacijos srityje galimybes.
Įstatymas nustatė, jog žurnalistu yra laikomas „asmuo, kuris renka, rašo, redaguoja ar kitaip rengia medžiagą masinei informacijos priemonei ir yra sudaręs su ja darbo sutartį arba atlieka šį darbą masinės informacijos priemonės pavedimu, arba yra Žurnalistų sąjungos narys".
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas skelbė, jog Lietuvos piliečiai „turi teisę laisvai ir nekliudomai reikšti savo pažiūras, nuomonę, skleisti žinias spaudoje ir kitose masinės informacijos priemonėse, gauti iš jų objektyvią informaciją kiekvienu valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimu. Masinės informacijos priemonės laisvos ir necenzūruojamos".
Žurnalistui buvo suteikta teisė rinkti informaciją ir ją skelbti, atsisakyti rašyti ir skelbti savo publikacijas, prieštaraujančias jo įsitikinimams, nepasirašyti rašinio, kurį jis pateikė, jei jo turinys redakcinio rengimo metu buvo iškraipytas, užsirašinėti bei naudotis audiovizualinėmis technikos priemonėmis.
Vykdydamas savo pareigas, žurnalistas turėjo teikti objektyvią informaciją, gauti asmens arba jo teisėtų atstovų sutikimą skleisti per visuomenės informavimo priemones žinias apie jo asmeninį gyvenimą (tokio sutikimo nereikėjo, kai buvo būtina apginti valstybės, visuomenės bei kitų asmenų teises ir teisėtus interesus), pranešti redaktoriui, jeigu informacijos skleidimas prilygtų valstybinės ar kitokios įstatymu saugomos paslapties pagarsinimui, atsisakyti vykdyti redaktoriaus pavedimą, jeigu tai susiję su įstatymo pažeidimu, gerbti asmenų, valstybinių ir visuomeninių organizacijų teises bei teisėtus interesus, laikytis profesinės etikos normų.
Įstatymas taip pat įpareigojo saugoti informacijos šaltinio paslaptį, paneigti paskelbtas žinias, kurios žemina žmogaus garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės. Tokias žinias paskelbusi informacijos priemonė turėjo atlyginti moralinę žalą.
Visuomenės informavimo priemonė neatsakė už paskleistas žinias, jeigu jos pateiktos valstybinės ar visuomeninės organizacijos oficialiuose dokumentuose, pažodžiui pakartoja viešai pasakytas kalbas ar pateiktos iš kitų informacijos agentūrų.
Norėdama įsteigti visuomenės informavimo priemonę, organizacija ar konkretus asmuo jas registruojančiai organizacijai (specialiai įsteigtai Vidaus reikalų ministerijos Spaudos kontrolės valdybai, vėliau - Visuomenės informavimo priemonių valdybai prie Teisingumo ministerijos) turėjo paduoti pareiškimą ir pateikti reikiamus duomenis apie būsimą informacijos priemonę. Gautas steigimo liudijimas suteikdavo teisę pradėti žurnalistinę bei leidybinę veiklą ne vėliau kaip per vienus metus nuo jo gavimo dienos. Įsteigtų visuomenės informavimo priemonių gamybinė ir finansinė veikla buvo reguliuojama pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos įstatymus, taip pat pagal jų pagrindu parengtus poįstatyminius aktus, nuostatus, įstatus, taisykles. Kiekviena informacijos priemonė turėjo savo nuostatus, kuriuose buvo apibrėžti tos priemonės tikslai ir uždaviniai, steigėjo, leidėjo ir redakcijos santykiai bei funkcijos, redakcijos ir redakcinės kolegijos (tarybos) sudarymo tvarka, redakcijos darbuotojų teisės ir pareigos, informacijos rinkimo ir publikacijų bei laidų rengimo pagrindiniai principai.
Nors Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas buvo palyginti demokratiškas, atitiko pagrindines laisvos spaudos nuostatas, tačiau po kelerių metų kai kuriuos straipsnius reikėjo taisyti, papildyti, tiksliau reglamentuoti viešosios informacijos rengėjų, platintojų, informacijos priemonių savininkų ir žurnalistų veiklą. Todėl jau 1993 m. buvo pradėtas rengti naujas demokratiškesnis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas.
VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMAS
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą pakeitė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, Seimo priimtas 1996 m. liepos 2 d. ir įsigaliojęs nuo tų metų liepos 26 d. Remiantis šiuo įstatymu, buvo panaikinta Visuomenės informavimo priemonių valdyba prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, kuri turėjo teisę ne tik išduoti steigimo liudijimus, bet ir bausti ir net be teismo sprendimo uždaryti visuomenės informavimo priemones.
Visuomenės informavimo įstatymas nustatė viešosios informacijos gavimo, parengimo, platinimo tvarką ir viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises bei atsakomybę, pateikė pagrindines sąvokas ir apibrėžimus.
Įstatymu buvo suteiktas visuomeninio transliuotojo statusas Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, panaikinant jo atsiskaitomybę Seimui, numatant finansavimą iš abonentinio mokesčio, suteikiant teisę skirti Lietuvos radijo ir Lietuvos televizijos vadovus.
Įstatymas uždraudė bet kokias cenzūros formas bei persekiojimą už kritiką, neleido valstybinės valdžios institucijoms versti masinės informacijos priemones platinti jų informaciją, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.
Tuo tarpu valstybė šiuo įstatymu buvo įpareigota teikti materialinę pagalbą visuomenės informavimo priemonėms, visų pirma jų kultūrinei ir šviečiamajai veiklai. Ji remiama iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, kuriam lėšas iš valstybės biudžeto skiria Seimas.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymą visuomenės informavimo priemonė yra knyga, laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, kurio tiražas didesnis kaip 100 egzempliorių ir kuris skirtas viešai platinti, taip pat televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijos produkcija, informacijos agentūros ar elektroninėmis priemonėmis platinamas pranešimas.
Visuomenės informavimo priemonės ir žurnalistai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, „taip pat humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina nepriklausomybę, ugdo tautinę kultūrą ir dorovę".
Valstybės bei savivaldybių institucijos ir kitos organizacijos privalo teikti oficialią informaciją visuomenės informavimo priemonės žurnalistui, kaip ir kiekvienam šalies piliečiui. Siekiant sustiprinti informacijos šaltinio paslapties apsaugą, visuomenės informavimo priemonei buvo leista jos neatskleisti net teismui (vėliau, kitose įstatymo redakcijose ši nuostata pateikta su išlyga - išskyrus atvejus, kai teismo sprendimu jį atskleisti būtina).
Žurnalistai gali nušviesti ir valstybės pareigūnų, valdininkų bei kitų visuomeniniame ir politiniame gyvenime dalyvaujančių asmenų privatų gyvenimą, jeigu jis gali turėti įtakos visuomenei.
Įstatymas atleidžia nuo atsakomybės visuomenės informavimo priemones, paskelbusias tikrovės neatitinkančias žinias, paimtas iš valstybės institucijų ir kitų viešų įstaigų oficialių dokumentų, viešai pasakytas atviruose renginiuose, jeigu jos neiškreipė kalbėjimo esmės ir konkrečių faktų. Taip pat neatsakoma už žinias, kurios buvo paskelbtos kitose visuomenės informavimo priemonėse, tiesioginėse ar rinkiminėse radijo ir televizijos laidose bei neanoniminėje reklaminėje produkcijoje. Neatsakoma ir už komentarą, nuomonę, susijusią su paskelbta žinia.
Siekiant apginti piliečių teises įstatyme numatyta nemažai visuomenės informavimo priemonių veiklos apribojimų. Jie susiję su įstatymais, kurie nustato valstybinę, tarnybinę, komercinę, asmens sveikatos paslaptis ir jų apsaugą, taip pat asmens teisių, jo privataus gyvenimo apsaugą.
Draudžiama skelbti informaciją, kuri ragina prievarta keisti konstitucinę santvarką, kėsintis į šalies teritorinį vientisumą, kurstyti karą, tautinę, rasinę, religinę nesantaiką. Neleidžiama skleisti informacijos, kuri neatitinka tikrovės ir žemina žmogaus garbę ir orumą, bei žinių apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo. Visuomenės informavimo priemonėms draudžiama platinti pornografiją. Informacijos priemonės veiklą gali nutraukti arba sustabdyti jos savininkas arba teismas, jeigu ji pažeidžia įstatymo straipsnius. Visuomenės informavimo priemonės veikla nutraukiama ir tuo atveju, jeigu per metus teismas jau buvo sustabdęs jos veiklą ne mažiau kaip tris kartus.
Naujai įsteigtos visuomenės informavimo priemonės registruojamos Lietuvos Respublikos įmonių registre be išankstinio kokio nors valstybės valdžios ar valdymo institucijos leidimo, o periodinių leidinių pavadinimai - kaip prekių ženklai Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo numatyta tvarka.
Vietoj buvusios valstybinės kontrolės, įstatyme numatyta visuomenės informavimo priemonių savitvarkos (savireguliavimo) sistema, į kurią įeina Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (nuo 2016 m. - Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas), Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (nuo 2015 m. - Visuomenės informavimo etikos komisija) bei Žurnalistų etikos inspektorius. Visuomenės informavimo priemonių padarytas klaidas, pirmiausia šio kodekso pažeidimus, nagrinėja Vyriausybės paskirtas Žurnalistų etikos inspektorius ir iš žurnalistinių organizacijų atstovų sudaryta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Šios institucijos turi siekti, kad informacijos priemonė, išplatinusi tikrovės neatitinkančias žinias, žeidžiančias žmogaus garbę ir orumą, paskelbtų paneigimą ir jo atsiprašytų. Jei tai padaryti atsisakoma, nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali priteisti atlyginti padarytą moralinę žalą tam tikra pinigų suma.
Visuomenės informavimo įstatymas, kurį rengiant talkino kelios Europos Tarybos atsiųstos ekspertų grupės, atitinka šiuolaikinių demokratiškų visuomenės informavimo priemonių įstatymų standartus. Jo pagrindinės nuostatos išliko ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. bei 2006 m. liepos 11 d. priimtose Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo naujose redakcijose, taip pat 2012 m. lapkričio 6 d. priimtoje aktualioje redakcijoje.

 

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-03-30 13:24
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Konstantinas

2021-03-12 10:12

Valstiečiai-dvarponiai labai norėjo šį įstatymą "patobulinti". Gerai, kad jų neliko valdžioje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media