Žiniasklaida Lietuvoje

ITALIŠKAS VAIZDELIS (I)

Dalį savo kūrybinės veiklos skyriau... vaizdo kameroms. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvos televizija jau buvo gerokai praturtėjusi. Ji jau turėjo keletą modernių kilnojamųjų televizijos stočių (KTS), įsigijo BETACAM kamerų, studijinės įrangos, jau nekalbant apie studijų techninį aprūpinimą. Bet pakako ir mėgėjiškos technikos. Turiu galvoje buitines mėgėjiškas vaizdo kameras dažniausiai Panasonic VHS ir Super VHS, kurios buvo paprastos, lengvos, na, ir to meto televizijai tiko ir jų vaizdo „rezoliucija". Dar ir šiandien skelbimuose randu pasiūlymus už 80 eurų įsigyti vaizdo kamerą „Panasonic Nacional M7 Vhs Movie".

Kelionėms buvo patogi vadinamoji „aštuoniukė", t.y. su 8 mm juostele, Mini VHS-8. Tiesa, kuo aparatas sunkesnis, tuo vaizdas stabilesnis, nors tose kamerose ir buvo įtaisytas stabilizatorius. Daugybė įrašų būna išbrokuoti vien dėl drebančio vaizdo. Dažnai nepadėdavo net stovas. Su BETACAM filmuodavo profesionalūs televizijos operatioriai - „Panoramai", žinių laidoms, operatyviems, atsakingiems reportažams, o mes, eiliniai žurnalistėliai prireikus imdavome mėgėjiškus aparatus.

SKIRTINGI LRT VADOVAI

Taigi, keliauti pradėjau vos iš radijo perėjęs į Lietuvos televiziją, apie 1986-1987 metus. Tiesa, keletą metų dar vis vesdavau rytines įvykių apžvalgas Lietuvos radijo I programoje: keldavausi kokią penktą valandą, klausydavausi užsienio radijo stočių pranešimų, pasižymėdavau lapeliuose ir jau prieš aštuntą juos apžvelgdavau tiesioginiame teryje. Įdomus buvo darbas. Bet išėjus iš LRT 1993-ųjų pavasarį, rudenį užsidarė ir radijas: vadovybė neapsikentė, kad aš darau TV laidas pas Liuciją Baškauskaitę Tele-3... Jau esu rašęs, kad mano tolesnę karjerą LRT lėmė 1992 m. rudenį Seimo rinkimus laimėjusi LDDP. Ji ėmėsi žurnalistų valymo, ir kitų metų pradžioje į TV direktorius atėjęs Saulius Sondeckis manęs ir „Panoramos" reporterės bei laidų vedėjos Vandos Preidytės tiesiai šviesiai paprašė išeiti. Galimai tai žinojo ir buvęs mano tarybinės žurnalistikos dėstytojas VU, o tuo metu LRT vadas Laimonas Tapinas...

Štai to permainų laikotarpio LRT (arba TVR) generaliniai direktoriai:

Jonas Januitis - 1953-1987 m.

Juozas Kuolelis - 1987-1989 m.

Domijonas Šniukas - 1989-1990 m.

Skirmantas Valiulis - 1990-1992 m.

Laimonas Tapinas - 1992-1995 m.

Akivaizdu, kad atsakingiausias metas teko S. Valiuliui - mano diplominio darbo vadovui, kuris šiaip buvo meniškos prigimties žmogus ir tarsi netiko vadovauti tokiai didžiulei įstaigai ir dar tokiu virsmų metu. Bet egzaminą jis išlaikė puikiai.

Tiesą sakant, dar Domijono Šniuko „valdymo" laiku (tai buvo tėviška, rami, gana kūrybinga asmenybė, nepalyginsi su prieš tai LRT tvarkiusiu partiniu ortodoksu Juozu Kuoleliu) komitetas patyrė nemažas reformas. Aš buvau paskirtas komentatoriumi tarptautiniais klausimais, o radijo žurnalistas Benas Rupeika - vidaus. Dirbau šaudykliniu principu: ryte - apžvalgos ir komentarai radijuje, vakare - TV „Panoramoje". Taip pat vedžiau savo TV laidą „Pasaulis - Lietuvoje, Lietuva - pasaulyje", o trumpai buvo transliuojama ir laida „Vilniaus rakursu".

SU IŠTIESTA RANKA

Kaip Sausio 13-osios naktį LRT rūmai Konarskio gatvėje buvo užgrobti (okupantai ir vietiniai kolaborantai juose šeimininkavo 222 dienas - iki Maskvos pučo kracho rugpūčio 22 d.), netekau ne tik geros radijo aparatūros, kompiuterio bei spausdintuvo, bet ir daugybės kasečių su įrašais, taip pat „eterinio" velvetinio kostiumo, kitų asmeninių daiktų.

Visos rūmų tarnybos išsibarstė kas kur. Administracija įsikūrė Saltoniškių g. pastate, bet savo kabineto jau neturėjau. Daugelis kūrybinių darbuotojų važinėjo į Kauną. Vyravo nepaprastas atsidavimas žurnalistikai ir - gal per skambiai parašysiu - Tėvynei.

Mums labai trūko TV technikos, ypač mobilios, kompaktiškos, nes daug jos liko užgrobtame pastate, buvo išgrobstyta, sugadinta, o dažnai ji pasirodydavo ant Gariūnų prekystalių. Užeinu pas S. Valiulį ir sakau:

- Direktoriau, yra galimybė nuvykti į RAI - Italijos televizijos kompaniją ir paprašyti nors panaudotos aparatūros. Yra žmonės, kurie man padės.

- Gerai, ruošk raštus.

Dokumentus į italų kalbą išvertė neseniai miręs didelis lietuvių draugas, garsus vertėjas Gvidas Mikelinis. Dėl visa ko pagriebiau buitinę TV kamerą ir nuvykau. Romoje pasitiko ten kurį laiką jau įsikūrusi garsi žurnalistė ir Sąjūdžio metraštininkė Laima Pangonytė bei jos bičiulis, Italijos Senato narys Da Milanas. Pagyvenęs, bet nepaprastai veiklus senatorius „pramušė" priėmimą pas RAI prezidento pavaduotoją. Blizgantys rūmai, didžiuliai kabinetai, kvapni kavutė ir... formalūs, bereikšmiai pokalbiai, italams įprasti pažadai „asta maniana". Apsvarstysime, padėsime kuo galime, labai malonu, kad mus aplankėte...

Žinant tradicines italų simpatijas Maskvai ir kairiųjų įsitikinimams, ne kažin ko ir tikėjomės. Tad laimėjome tik pažadus ir...puikią itališką kavą.

KŪRYBINIS AZARTAS

Suprantama, filmuoti mūsų pokalbio nebuvo leidžiama. Užtat su kamera išėjęs į Romos gatves, pleškinau į visas puses. Dabar jau sunku prisiminti visas detales. Juk tai buvo prieš 30 metų. Visi prisiminimai iš keleto apsilankymų Italijoje tarsi susiliejo į vieną įspūdį. Visą laiką mane lydėjo L. Pangonytė, kuri tapo lietuvių turistų gide Romoje ir kituose šalies miestuose. Žinoma, tai buvo kažkoks jos pragyvenimo šaltinis. Nuomoti butą prie jūros Romos priemiestyje Ostijoje, išlaikyti ir į mokslus leisti abi dukras - nelengva. Bet energingoji Laima niekada nenukabindavo nosies: ryte ir vakare prigamina pastos su visokiais priedais (ypač prisimenu originalų makaronų derinį su ančiuviais), pati anksti išsimaudo jūroje ir pirmyn - į antikinę Romą, Vatikano erdves, į itališką šurmulį.

Ko gero, didžiausią įspūdį padarė Vatikano salės, kurių yra per 400. Ypač pribloškė Siksto kapelos grožybės, šv. Petro bazilikos aura, aikštės erdvė ir... šv. Tėvo pamokslai sekmadieniais. Konkrečių užduočių, ką filmuoti ar su kuo kalbėtis, neturėjau, tad mano vaizdų koliažas iš Romos TV laidoje virsdavo iliustracija, kaip Lietuva pamažu veržiasi į sau lygų pasaulį, tampa Europos dalimi.

Paskui L. Pangonytė įsigijo „aštuoniukę" - TV kamerą, kurią galėjai valdyti viena ranka. Savo filmuotą medžiagą ji pradėjo siųsti per pažįstamus, grįžtančius turistus, savo dukteris (ypač daug padėjo linksmuolė Roberta), Lietuvos atstovybę Romoje, politikus, verslininkus. Tuomet tuos mano peržiūrėtus įrašus TV aparatinėse perrašydavo į BETACAM kasetes, kad galima būtų montuoti. Tiesą sakant, jais nelabai džiaugiausi: kadrai drebėjo, blaškėsi, trūkinėjo, nes ponia Laima menkai rūpinosi filmavimo kokybe ir disciplina. O vis dėl to kai kas tikrai buvo vertinga, pavyzdžiui, neilgas interviu Fjumičino oro uoste su B. Jelcinu, pokalbiai su Italijos poilitikais, lietuvių atstovais šioje šalyje, o kartais ji nuskriedavo ir į kitas šalis, pavyzdžiui, JAV...

Įsimintini buvo mano apsilankymai pas senatorių, Italijos KDP pirmininką, pas garsią astrologę Giuli, St. Eidrigevičiaus parodoje, F.Felinio gatvėje, po žymaus režsieriaus buto langais...

Bet šių laikų standartais tai buvo mano improvizacijos. Tačiau jos tam tikra prasme atspindėjo, kuo nepriklausomybės pradžioje alsuoja Lietuva, jos troškimus, veržimąsi į pasaulį, lietuvių norą lygiuotis į Vakarų šalis, nešti savo kultūrą ir mentalitetą. Gaila, kad pamažu LRT vadovybė ėmė sukti nosį nuo tokių reportažų, kritikuoti, peikti, kol galų gale pasakė: esi nepageidautinas. Bet apie tai jau esu rašęs.

(Bus daugiau)