Žiniasklaida Lietuvoje

Prieš 80 metų, 1941 m. balandžio 13 d. gimė antisovietinių akcijų dalyvis, pogrindžio spaudos platintojas, muzikas, vargonų meistras, politinis kalinys Alvydas Šeduikis.

Jis gimė 1941 m. balandžio 13 d. Mikališkio k., Degučių vlsč., Zarasų apskr. Antano ir Veronikos Šeduikių šeimoje. Tėvai neslėpė nuo vaikų nei patriotizmo, nei religinių įsitikinimų, nei bendravimo su kunigais. Alvydas nuo mažens pamilo Dievą ir Tėvynę. Tėvas buvo ūkininkas, nepakluso varymui į kolūkį ir su šeima persikėlė dirbti vargonininku į Skudutiškį (Molėtų r.), po to 1956 metais Šeduikių šeima persikėlė į Liubavą (Kalvarijos r.). 1949 metais A. Šeduikis pradėjo lankyti Tiltiškių (Zarasų r.) pradinę mokykla, tėvams persikėlus gyventi į Skudutiškį, tęsė mokslus šio miestelio septynmetėje mokykloje, po to metus mokėsi Liubave. Ten baigė septynias klases. Nesant šioje mokykloje aukštesnių klasių, persikėlė gyventi į gimtąjį Mikališkio kaimą pas savo tetą Oną Andrijauskaitę, baigė 8-ąją ir 9-ąją klases Salako (Zarasų r.) vidurinėje mokykloje. Po to persikėlė pas savo tėvus, kurie jau gyveno Žiežmariuose (Kaišiadorių r.), čia 1960 metais baigė vidurinę mokyklą. Alvydas turėjo daug talentų, pirmiausia muzikalumą, jau mokydamasis vidurinėje mokykloje grojo daugeliu instrumentų. 1960 metais įsidarbino Anglininkų (Kaišiadorių r.) kultūros namų meno vadovu, po pusmečio buvo perkeltas dirbti Žaslių (Kaišiadorių r.) kultūros namų meno vadovu ir paskirtas šio miestelio vidurinės mokyklos muzikos mokytoju.

1962 metais A. Šeduikis įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, chorinio dirigavimo antrąjį kursą. Čia besimokydamas, su bendraminčiais pradėjo antisovietinę veiklą. Būdamas ketvirtame kurse, 1965 metais parašė ir išsiuntė antisovietinio turinio laišką, adresuotą Rygos konservatorijos studentams. Šiame laiške rašė: „Jau 25 metai mes negalime laisvai gyventi, visur diktatas, o mes nenorime to jungo, norime gyventi laisvėje. Greitai ateis laikas ir bendrai kovosime už laisvę". 1965 metų pavasarį A. Šeduikis su savo bendramoksliu Jonu Volungevičiumi paprašė gerai piešiančių savo kurso draugų Airijos Gudelytės (vėliau Sapranavičienės) ir Algirdo Kaliūno nupiešti antisovietines karikatūras ir naktį išklijavo Vilniuje.

1965 metais A. Šeduikis, baigęs muzikos technikumą, susituokė su Aldona Steponavičiūte, abu įstojo į Vilniaus konservatoriją, studijavo chorvedybą. Su bendraminčiais toliau brandino kovos už Lietuvos nepriklausomybę planus. 1966 metų pavasarį A. Šeduikis sukūrė antisovietinio turinio tekstus, kurie buvo atspausdinti J. Volungevičiaus darbovietėje. Po to A. Šeduikis padaugino apie 200 atsišaukimų ir su žmona Aldona, J. Volungevičiumi bei Jonu Šestavicku išplatino Vilniaus aukštosiose mokyklose. 1966 m. gegužės 26 d. A. Šeduikis ir J. Volungevičius buvo suimti, jų butuose padarytos kratos. Netrukus, po tardymų, įvyko teismas. 1966 m. rugsėjo 26 d. LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu A. Šeduikis, kaip tekstų autorius, buvo nuteistas penkeriems metams griežto režimo lagerio, o jo bendražygis J. Volungevičius - ketveriems. Kalėjo Mordovijoje, Dubravlage. Kalint Alvydui sušlubavo širdis, atsiliepė vaikystėje persirgtas reumatas, buvo reikalingas rimtas gydymas. Jis sakydavo, kad negali su kitais politiniais kaliniais dalyvauti bado streikuose, nes to neleidžia sveikata.

Artimųjų pastangų dėka, A. Šeduikis į Lietuvą sugrįžo 1970 m. gegužės 26 d., t. y. metais anksčiau, nei turėjo baigtis bausmės laikas. Po to, kur tik begyventų, buvo atidžiai stebimas KGB pareigūnų. Sovietinei valdžiai neleidus dirbti pagal specialybę mokykloje, Alvydas nusprendė dirbti vargonininku ir su šeima apsigyveno Žemaičių Kalvarijoje (tuomet Varduva, Plungės r.), čia pasižymėjo kaip gabus muzikas ir vargonų meistras.

1974 metais, pakvietus Skuodo klebonui kun. Petrui Puzarui, su šeima persikėlė į Skuodą ir vargonininkavo. 1975 metais persikėlė gyventi į Telšius, su žmona Aldona dirbo Šv. Antano Paduviečio Katedroje: vadovavo bažnytiniam chorui, jų pačių suburtam ansambliui. Telšių Katedroje besimeldžiantį jaunimą A. Šeduikis subūrė į pogrindinę jaunimo „Eucharistijos bičiulių" organizaciją. Keliasdešimt jos narių ugdė patriotine dvasia, organizuodavo piligriminius žygius iš Telšių į Kryžių kalną ir Šiluvą, taip pat rengdavo slaptas konferencijas.

Alvydas tvarkė vargonus ne tik Telšiuose, bet ir kitose parapijose. Telšiuose bendravo su žymiais pogrindžio veikėjais, Telšių kunigais Jonu Kaunecku ir Vincentu Vėlavičiumi. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" Nr. 26 publikuotas 1977 metų A. Šeduikienės pareiškimas LSSR Švietimo ministerijai. Jame protestuojama, kad rajono komunistinė valdžia neleido jai pagal specialybę įsidarbinti Telšių miesto vaikų muzikos mokykloje, nes vyras dirba Telšių Katedros vargonininku.

Alvydas mėgo medžio drožybą, 1977 metais prie savo gyvenamo namo Telšiuose pastatė stogastulpį, greitai gavo valdžios nurodymą jį nugriauti, tačiau nepakluso. Gindamas teisę statyti stogastulpius, A. Šeduikis Telšių r. vykdomajam komitetui parašė du pareiškimus. Juose aprašyta sovietinių aktyvistų vykdoma šmeižto kampanija, kai įvairiuose susirinkimuose jis buvo įvardijamas kaip pavojingas nusikaltėlis, sakoma, kad jo reikia vengti, kad mokydamas giedoti, veda vaikus iš kelio. A. Šeduikis sakė, kad bažnyčią lankantys vaikai nuolat terorizuojami, tardomi, savo pareiškimuose pasmerkė tokius ateistų kovos būdus prieš tikinčiuosius. Į minėtus pareiškimus atsižvelgta nebuvo, valdžios įsakymu stogastulpis buvo nuverstas, panaudojus techniką, bet pareiškimai 1978 metais buvo publikuoti „LKB kronikoje" Nr. 31.

A. Šeduikis gaudavo anoniminių laiškų, reikalaujančių palikti Telšius, toliau buvo saugumo persekiojamas, grasinama susidoroti fiziškai. Pasak J. Volungevičiaus, saugumiečiai stengėsi, kad gyvenimas laisvėje tokiems žmonėms, kaip Alvydas, nesiskirtų nuo lagerio. J. Volungevičius liudija, kad saugumo komitete teko išgirsti apie A. Šeduikį ir save: „Per mažas mes jums skyrėme bausmes, nes nieko nepasimokėte". 1978 metų rudenį Šeduikių šeima persikėlė į Šiluvą (Raseinių r.). Čia gyvendamas, Alvydas palaikė ryšius su lagerio draugu Jonu Petkevičiumi, susibičiuliavo su pogrindžio veikėju Mečislovu Jurevičiumi. Šiluvoje lankydavosi būriai jaunimo, pogrindinės jaunimo organizacijos „Eucharistijos bičiuliai" nariai, su kuriais A. Šeduikis nuoširdžiai bendravo. 1979 metais LSSR KGB Raseinių r. skyriaus pareigūnai A. Šeduikiui užvedė operatyvinio stebėjimo bylą, tam pasitarnavo ir iš Telšių KGB skyriaus gauta medžiaga. Šios operatyvinės bylos kortelėje nurodyta, kad A. Šeduikis grįžęs iš įkalinimo, neatsisakė antisovietinių pažiūrų, nuolat bendrauja su KGB operatyvinės įskaitos objektais, gauna iš jų pogrindžio spaudą ir platina tarp bendraminčių.

1981 metais Šeduikių šeima, kurioje augo jau keturi vaikai, persikėlė į Palangą. Alvydas įsidarbino Gintaro muziejuje. 1985 metais vasarą Šeduikiai priėmė vyskupo Antano Vaičiaus kvietimą ir antrą kartą apsigyveno Telšiuose. Tuomet Alvydas buvo tobulai įvaldęs vargonų techniką, talentingai improvizuodavo. Tarsi nujausdamas, kad jam mažai liko laiko, stačia galva pasinėrė į darbus: vėl vadovavo bažnytiniam chorui, rinko medžiagą apie buvusius Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros vargonininkus, iš vyskupo gavo leidimą registruoti vyskupijos vargonus, važinėjo po parapijas, rengė vargonų aprašus, įsirengė dirbtuves, užsimojo pats savarankiškai padirbti vargonus, deja, nespėjo...

A. Šeduikis mirė 1987 m. sausio 24 d. Telšiuose, palaidotas Šventosios (Palangos m. savivaldybė) kapinėse. Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. liepos 6 d. dekretu A. Šeduikis (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

2017 metais artimųjų pastangomis išleista knyga „Neblėstanti žvaigždžių šviesa. Alvydo Šeduikio gyvenimas, veikla, kūryba" (sudarytoja ir teksto autorė Aldona Šeduikienė), kurioje sudėti laiškai, poezija bei atsiminimai apie šį iškilų žmogų.

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.