Žiniasklaida Lietuvoje

Romualdas Čėsna,

žurnalistas

Draugiški ryšiai nuo seno sieja Lietuvą ir Armėniją. Lietuva buvo pirmoji pasaulyje valstybė, 1991 metų rugpiūtį pripažinusi Armėnijos Respublikos nepriklausomybę. Tiesti naujus kelius dviejų šalių ekonominiam ir kultūriniam bendradarbiavimui padeda ir  Armėnijos - Lietuvos forumas, kurio steigimo deklaraciją priėmė žymūs mūsų šalies politikai, mokslo, meno, visuomenės atstovai. Vis daugiau gerų ženklų įgyvendinant abiejų valstybių vyriausybių susitarimą dėl bendradarbiavimo  kultūros srityje.

Apie savo kalnais, dangaus mėliu, amžinybe ir nuostabiomis legendomis garsią šalį, sąsajas su  Lietuvos kultūra ir menu pasakoja specialus meno kultūros žurnalo „Krantai" numeris. Jį rengti padėjo Armėnijos Respublikos Kultūros ministerija ir Armėnijos respublikos ambasada Lietuvoje. Armėniškojo numerio idėja - šių eilučių autorius.

...Armėnija - unikali Kaukazo valstybė, vienas seniausių žmonijos civilizacijos centrų. Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad šios valstybės teritorijoje, įsiterpusioje tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų, jau 8-ajame tūkstantmetyje prieš Kristų žmonės vertėsi žemdirbyste.

Tikriausiai armėnai save teisėtai laiko ir Nojaus anūko Hajko palikuoniais, nes Biblijoje rašoma, jog Nojus savo arką su nuo tvano išgelbėtais gyvūnais išlaipino ant Ararato kalno. Beje, šis kalnas laikomas nacionaliniu Armėnijos simboliu ir vaizduojamas šalies valstybinio herbo centre.

Stebuklų šalimi Armėniją dar devynioliktąjį šimtmetį pavadino didysis britų romantikas ir poetas Džordžas Baironas. Prabėgus amžiui, jo žodžius tarsi patvirtino žymus amerikiečių dailininkas, rašytojas ir visuomenės veikėjas Rokvelis Kentas: „Jei manęs paklaustų, kur mūsų planetoje galima išvysti daugiausia stebuklų, pirmiausia aš paminėčiau Armėniją".

Armėnijai skirtame žurnalo numeryje skaitytojai ras žurnalisto ir fotografo Antano Stanevičiaus fotopasakojimą apie didžiąją Armėnijos įžymybę - Matenadaraną, visame pasaulyje garsią senųjų rankraščių saugyklą ir jų mokslinio tyrimo institutą. Iškart po Antrojo pasaulinio karo ant įspūdingos Jerevano kalvos buvo pastatyti tvirtovę primenantys rūmai, kur saugomi ir tyrinėjami armėnų ir kaimyninių tautų rašto paminklai.

 Jerevane juokaujama, kad būti Armėnijoje ir neapsilankyti Matenadarano yra tas pats, kaip nuvykti į  Romą ir nepamatyti popiežiaus.

Per šimtmečius Armėnija sukaupė pasakiškai turtingą kultūrinių vertybių lobyną. Šiandien Matenadaranas - pasaulinės kultūros židinys. Jeigu ne armėnų rankraščiai, pasaulis šiandien nežinotų daugelio senovės rašytinių paminklų. Išsivertę į gimtąją kalbą, armėnai juos išsaugojo dabarčiai.

Savo alfabetą armėnai sukūrė jau V amžiuje. 406 metais tai padarė genialus mokslininkas ir švietėjas Mesropas Maštocas.

 Motina, Tėvynė ir Knyga - tai žodžiai, kurie Armėnijoje ypatingai pagarbūs.

 Armėnų knyga nuo seno buvo tarsi šventa relikvija. Didžios  pagarbos ženklu gali būti ir vieno didžiausių pasaulyje rankraščių armėnų kalba „Čaryngiro"(„Rinktiniai posakiai")  likimas. 1915 metais šį rankraštį  nuo siautėjusių turkų vandalų  išgelbėjo paprastos armėnų valstietės. Nuniokotame vienuolyne radusios du pūdus sveriančią knygą, jos nedvejodamos perskyrė ją  pusiau ir negailėdamos jėgų  tempė per kalnus, kol amžių šedevras atsidūrė saugioje vietoje. Ilgainiui abi rankraščio  dalys  pasimetė, bet po ilgų klajonių vėl sugrįžonamo.

Tūkstančiuose Matenadarane saugomų rankraščių atsispindi visi mokslai, pradedant astronomija, baigiant medicina, visi menai, pradedant miniatiūromis, baigiant skulptūromis.

 Priešais Matenadaraną stovi įspūdingas bazalto  paminklas Mesropui Maštocui - didžiajam armėnų mokslininkui, kuris daugiau kaip prieš  pusantro tūkstančio metų sukūrė armėniškąją abėcėlę ir  padėjo pamatus armėnų literatūrai ir mokslui. Milžiniškomis mokslininko pastangomis atsirado pirmosios armėnų mokyklos, vaikai pradėjo mokytis gimtąja  kalba.

Savo straipsnį autorius palydi prasmingais žodžiais:„Apsilankęs Matenadarane, suvoki, kokią didelę reikšmę tautos istorijoje turi raštas. Armėnijoje jam ypatinga pagarba - ne be reikalo armėnų abėcėlė iškalta iš aukso. Ji to nusipelnė už ilgaamžį darbštumą - akmenyje, pergamente, popieriuje, už įnašą į žmonijos kultūrą".

Daug gražių pagarbos knygai tradicijų matėme Armėnijoje. Didelį įspūdį paliko  bemaž septynioliktą amžių skaičiuojanti  Vertėjų  šventė. Joje kartu su armėniškosios abėcėlės kūrėju Mesropu Maštocu pagerbiamas ir armėnų tautos šventasis vienuolis Grigoras Narekaci ( Narekietis), daugiau nei prieš tūkstantį metų sukūręs nemirtingąją poemą „ Sielvartingų giedojimų knyga". Šis didelės apimties kūrinys, įvedęs į armėnų poeziją pasaulietinius motyvus, išverstas ir į lietuvių kalbą. Už tai turime būti dėkingi poetui Sigitui Gedai, kuris kelioliką metų vis „kalbėjosi su amžiais" ir eilutė po eilutės vertė sudėtingos poezijos klodus. Pažymėdama šio  kūrinio tūkstantmetį, garsiąją poemą išleido „Vagos" leidykla. Už  milžinišką darbą pateikiant šį kūrinį lietuviškai Armėnijos rašytojų sąjunga  su Armėnų apaštališkosios bažnyčios parama ir palaiminimu poetą Sigitą Gedą apdovanojo iškilia „Žibinto" premija.

Beje, tokios pat garbingos premijos laureate tapo poetė ir vertėja  Marytė Kontrimaitė. Studijavusi armėnų kalbą ir literatūrą Jerevano universitete, lietuvių skaitytojui ji yra pateikusi nemažai savo išverstų armėnų autorių kūrinių, tarp jų -  armėnų dvidešimtojo amžiaus poezijos rinktinę, Gevorko Emino „Septynias giesmes apie Armėniją", Kareno Simoniano, Vahe‘s Pohosiano ir kitų armėnų autorių apysakų. Ir šiandien Marytė Kontrimaitė kaskart vis pradžiugina skaitytojus iškilių armėnų poetų  kūrinių verimais. Šį kartą "Krantai" pateikia skaitytojui poeto Hovhannes Širazo eilėraštį iš M.Kontrimaitės sudarytos armėnų  poezijos knygos „ Akmuo ir šviesa" (vertė Jonas Strielkūnas).

Beje, Armėnijos Mokslų akademija už armėnų ir lietuvių ryšių stiprinimą ir plėtojimą  Marytei Kontrimaitei neseniai  suteikė garbės daktarės vardą.

- Armėnija niekuomet neužmiršta žmonių, mylinčių knygą, šviesos ir kultūros versmę, -  įteikdamas apdovanojimo dokumentus, kalbėjo Armėnijos Respunblikos  nepaprastasis ir įgaliotasis  ambasadorius Lietuvoje Ara Aivazianas.

Apie Armėnijos vietą poetės, šios šalies „kultūros ambasadorės" Marytės Kontrimaitės širdyje ir gyvenime - jos interviu „Akmuo ir šviesa - gyvenimo antologija"  rašytojai ir vertėjai Birutei Jonuškaitei.

  ... Ar girdėjote apie chačkarus? Armėniškai chačkaras reiškia akmeninį kryžių. Tai tradicinės armėnų kultūros paminklas - akmeninė stela su išraižytu kryžiumi. Armėnijoje iki šiol išlikę keli tūkstančiai chačkarų, pasižyminčių meniška, nesikartojančia raižyba. Ši gilius amžius menanti krikščioniškosios Armėnijos tradicija 2010 metais buvo įrašyta į UNESCO žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą.

  Apie tai žurnale rašo Armėnijos istorinio kultūros paveldo mokslinių tyrimų centro bendradarbiai, istorijos mokslų kandidatas Hakobas Simonianas ir architektūros docentas Hovhannesas Simonianas.

Muzikologė Margarita Ruchhkian „Krantuose" pristato  pasaulinio garso armėniškojo muzikos instrumento duduko virtuozą,  pernai ir Vilniuje viešėjusį Dživaną  Gasparianą. Iškilusis menininkas yra laukiamas garsiausiose pasaulio koncertų salėse. Keturis kartus (1959, 1962, 1963 ir 1980 metais) gyvoji  muzikos pasaulio legenda buvo apdovanota UNESCO  medaliu. Lietuvoje jis koncertavo su operos grandų Irenos Milkevičiūtės ir Gehamo Grigoriano dukra, garsia dainininke Asmik  Grigorian.Gimusi ir augusi Lietuvoje, sąsajas su Armėnija dainininkė brangina kaip ryšį su antrąja  tėvyne, kaip dalį savasties.

 „Širdis, padalyta perpus" - muzikologės Dovilės Zuozaitės pokalbis su armėniškų šaknų turinčia iškiliąja dainininke. Jos interviu - apie gyvenimą, laiką, save,  emocinį ryšį su tėvų žeme.

Armėnijos kultūrai skirtame numeryje skaitytojai taip pat ras straipsnį apie  garsaus armėnų kilmės Rusijos tapytojo Ivano Aivazovskio kūrybą, pabuvos didžiojo armėnų  dailininko Martiroso Sarjano name - muziejuje Jerevane, susipažins su žinomo dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės armėnų dailininko Minaso Avetisiano freskomis, nukentėjusiomis per 1988 metų žemės drebėjimą Armėnijoje, likimu. „Gyvenimas tarp spalvų " -  tai pasakojimas apie du dešimtmečius Lietuvoje su šeima gyvenantį ir kuriantį  savito braižo tapytoją Armeną Babajaną. Per tuos metus menininkas surengė daugiau kaip tris dešimtis parodų, jo paveikslai puošia ne tik armėnų, lietuvių bet ir amerikiečių, olandų,  prancūzų, vokiečių, danų namus.

Lietuvai pasisekė - jos pirmininkavimo Europos Sąjungoje metu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje įvyko ciklas renginių, skirtų kino režisieriaus Sergejaus Paradžanovo gyvenimui ir kūrybai. Ši programa buvo inicijuota kartu su Sergejaus Paradžanovo muziejumi Jerevane. Parodos globėjai buvo Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Armėnijos kultūros  ministrė Hasmik Poghosyan."Krantai" spausdina turiningą Tatjanos Jasinskajos pasakojimą apie šio  pasaulinio garso  menininko gyvenimą ir klajones, jo kūrybos ištakas .