Žiniasklaida Lietuvoje

Aistė Noreikaitė

"Banga"

Jau 4 mėnesius esu „Bangos" laikraščio korespondentė. Pripažinsiu, profesinį kelią lydi išbandymų kupini pakilimai ir nuosmukiai. Tačiau šiandien aš šypsausi. Radau savo vietą po saule. Godžiai kaupiu patirties bagažą, mėgaujuosi netikėčiausiomis temomis ir kiekvienu savo parašytu žodžiu siekiu atliepti tikrąsias žurnalistikos vertybes. Pirmosiose pastabose apžvelgiu Klaipėdos rajoną tokį, kokį jį pamačiau savo akimis.

Kasdien metu iššūkį kabinetinei rutinai ir degu aistra temas gvildenti nauju kampu. Manau, kad mano darbo esmė - klausti. Pareiga - atskleisti ir skelbti informaciją, o ne gandus ar spėliones. Nepasiduoti valdžios žmonių pasiteisinimams, palengvinti gyvenimą nuskriaustiesiems ir neleisti ramiai gyventi patogiai įsitaisiusiesiems, suteikiant žodį tiems, kurie paprastai negirdimi. Nuvainikuoti mitus. Būti visuomenės veidrodžiu, atspindinčiu jos dorybes ir blogybes. Tikiu, kad geri spaudos žurnalistai gali geriau pasitarnauti savo visuomenei negu pats uoliausias tarnautojas.

Būtent žmonės, pradėjus dirbti Klaipėdos rajone, mane sužavėjo dar pirmosiomis darbo dienomis. Jie paprasti, nuoširdūs, gebantys džiaugtis smulkmenomis ir negailintys gero žodžio. Čionykščiai pasižymi gaju bendrystės ir kultūros pojūčiu. Tuo įsitikinau dalyvaudama tradiciniuose ir šiuolaikiškuose, graudinančiuose ir verčiančiuose juoktis iki ašarų renginiuose. Jau po poros mėnesių pastebėjau, kad rajono kultūrinis gyvenimas toli gražu nenusileidžia Lietuvos didmiesčiams. Mat gražiausiomis vaivorykštės spalvomis jį nutvieskia gausus būrys talentingų, kūrybingų, ambicingų ir ant laurų neužmiegančių žmonių. Drįsčiau teigti, kad vietiniai aktoriai, atlikėjai ar kitų meno sričių atstovai neretai net pranoksta dėmesio išlepintus kultūros veikėjus.

Kiekvieną pašnekovą priimu kaip mokytoją. Tiesa, pamokų jau būta ir įvairių. Kai kurie gyventojai žurnalistą tapatina su policininku, valdžios atstovu, psichologu ar netgi vaistininku. Vienareikšmiškai tikiu, kad kaip žurnalistė turiu būti universali, tačiau negaliu išspręsti tarpusavyje kylančių buitinių konfliktų, nuraminti įsisiautėjusių bendrabučio kaimynų, nutiesti kelių ar juolab kompensuoti vaistų. Mano galioje - viešas žodis, o ne veiksmas. Tik nepagalvokite, kad raginu nesikreipti ir statau marmuro sieną. Priešingai, akcentuoju, kad kiekvieną skaitytojo skundą nagrinėju ir aiškinuosi. Visuomet išklausau visas puses, su specialistų ir ekspertų pagalba gilinuosi į problemą ir pateikiu nešališką informaciją. Nebijau pasirodyti kvailai klausdama galbūt penkis kartus to paties klausimo ir tikėdamasi išgirsti tą išsvajotą „razinką", sudėliosiančią kartais itin painią dėlionę. Tad rėžti „apvyniojo jauną žurnalistę aplink pirštą" yra nepagrįsta. Žmonėms irgi derėtų suvokti, kad esti įstatymai, įsipareigojimai, taisyklės, kurie galimai kartais prasilenkia su širdį slegiančiais vargais.

Tiesa, dažniausiai skundai verčia belstis į įvairių institucijų duris. Tenka kamantinėti Klaipėdos rajono savivaldybės, seniūnijų, policijos ir kitų institucijų darbuotojus. Žinoma, kai kreipiesi ne dedikuodama padėkas, norėdama pasidžiaugti dar vienu perspektyviu projektu ar teigiamomis skaitytojų patirtimis, kartais įsivyrauja ir nejaukios tylos minutės. Susidaro įspūdis, kad dažnas pašnekovas yra perskaitęs ne vieną diplomatijos ar viešųjų ryšių vadovėlį. Išmonės bendrauti su žurnalistais jiems nestinga. Vieni išsisukinėdami nuo atsakymų nuolat yra „rajone" ar pasitarime, kiti postringauja, kad svarbiausia yra gyventojų interesai, tačiau apie metų metus juos kankinančias bėdas girdi pirmą kartą tik iš žurnalistės, treti pokalbio pabaigoje baugščiai priduria „bet jūs neprirašykite, ko nereikia, po to dar iš darbo išmes." Tačiau abejoju, kad bandymas nusimesti atsakomybės ir atskaitomybės naštą byloja apie profesinį pašaukimą ir žmogiškąsias vertybes. Be abejo, lengviausia mesti akmenis į kito daržą.

Mano nuomone, žurnalistas turi mokėti ne tik informuoti, bet ir pralinksminti. Šiuo tikslu beldžiausi į Dituvos blusų turgų. Valio! Pasirodo, neveltui. Straipsnis, kuriame atvirai pasidalijau savo asmenine patirtimi, kaip apsirengti nuo galvos iki kojų vos už 5 eurų, tapo vienu skaitomiausiu. Viliuosi, kad dažno skaitytojo veidą nutvieskė šypsena. „Informatyvus, linksmai gaivus ir originalus tekstas", - džiaugsmingai perskaitytas atsiliepimas. Tai liudija, kad jums, mieli skaitytojai, įdomu paprasti, kasdien supantys dalykai, į kuriuos galbūt per įtemptą gyvenimo tempą pamirštama atsigręžti. Linksma patirtis buvo rašyti ir apie Gargždų Skaidriajame karjere sugautą piraniją. Ši sensacinga žinia sudomino kone visą Lietuvą. Sulaukiau skambučių tiek iš televizijos, tiek iš naujienų portalų žurnalistų. Pažadu, kad savo straipsniuose ir toliau ieškosiu stebuklingų, nuostabių smulkmenų (ir ne tik), kurios gali padėti pasijusti geriau, linksmiau, o galbūt net įkvėpti siekti savosios laimės.

Apibendrinant, mėgaujuosi atradimais ir klajonėmis Klaipėdos rajone. Darau tai, kuo tikiu. Tikiu tuo, ką darau. Malonė šiai akimirkai!

Rubrika "Žiniasklaida Lietuvoje" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.