Žiniasklaida Lietuvoje

Lietuvos Gamtos bičiulių asociacija už Lietuvos gamtosaugos idėjų viešinimą suteikė žurnalistui Vytautui Žeimantui Gamtosaugos žymūno vardą ir apdovanojo jį specialiu „Gamtosaugos žymūno" ženklu. Šį apdovanojimą Vytautui Žeimantui įteikė Lietuvos Gamtos bičiulių asociacijos valdybos pirmininkas Juozas Stasinas.

„Kolega Vytautas, būdamas aktyvus žurnalistas, daug dėmesio skyria gamtosaugai, Lietuvos gamtos puoselėjimui, jos pažinimui ir propagavimui. Periodiniuose leidiniuose „Tėviškės gamta", „Lietuvos aidas", „Valstiečių laikraštyje", kitur yra paskelbęs daug straipsnių aplinkosaugos, gamtosaugos klausimais, - sakė įteikdamas apdovanojimą Juozas Stasinas. - Kolega Vytautas buvo vienas iš žurnalistų Aplinkosauginio klubo A iniciatorių ir signatarų. Savo laiku šis klubas, ypač tuomet, kai aplinkos ministru buvo Arūnas Kundrotas, aktyviai veikė, jo nariai dalyvaudavo įvairuose reiduose, kūrybiniuose konkursuose, rengdavo pažintines keliones, skelbė straipsnius aktualiomis gamtosauginėmis temomis. Tada buvo inicijuotas ir LŽS bei Aplinkos ministerijos kartu rengiamas kūrybinis konkursas „Žmogus ir alpinka", kuris dabar sėkmingai vyksta kasmet, o vienas iš šio konkurso laureatų yra kolega Vytautas". 

Vytautas Žeimantas, dėkodamas už apdovanojimą irgi kalbėjo apie aplinkosaugos svarbą, žurnalistų - aplinkosaugininkų darbus. Geru žodžiu jis paminėjo ir Aplinkosauginio klubo A, kuriam nuo įkūrimo vadovauja kolegė Raimonda Karnackaitė, veiklą. Pasak jo, šiame klubę veikę jau Anapilyn išėję žurnalistai Leonardas Grudzinskas ir Zenonas Butkevičius bei dabar aktyviai gamtosaugoje dirbantys kolegos Selemonas Paltanavičius, Juozas Stasinas, Dalia Juočerytė, Adolfas Drungilas, Arūnas Marcinkevičius, kiti atlieka labai reikalingą ir atsakingą darbą - kiek įmanoma gina gamtą, propaguoja jos privalumus. Jo nuomone Alplinkosaugininkų klubas galėtų pradėti veikti ir Lietuvos žurnalistų sąjungoje.

Kolega Vytautas aplinkosauga rūpinasi ne tik skelbdamas publicistinius, tyriamuosius ar pažintinius straipsnius. Šiam kilniam tikslui gerai gali pasitarnauti ir grožinė kūryba. Kolega Vytautas yra parašęs apysaką vaikams „Baltamiškio istorijos", kuriose per vaiko akiratį autorius bando atskleisti mus supančios gamtos paskalpis. Ši knyga turėjo gerą pasisekimą, buvo išleista pakartotinai - 2002 ir 2004 metais. Gamtos pažinimo temai gali pasitarnauti ir kolegos Vytauto nuotykių romanas vaikams „ Trys draugai ir mergaitė".

Po apdovanojimo ceremonijos, jos dalyvai sutiko duoti trumpą intervių. Į klausimą, kas dabar jį, kaip žurnalistą labiausiai neramina, kolega Vytautas atsakė: „Labai prastėjanti Lietuvos miškų būklė. Dar ne taip seniai, bendraudamas su miškininkais džiaugiausi, kad miškai Lietuvoje gerai tvarkomi, tarptautinių reitingo organizacijų buvo pripažįstami kaip pavyzdiniai. Miškų plotai, panaikinus kolūkius ir tarybinius ūkius, didėjo. Tai nestebino. Miškus tvarkė miškų urėdijos, kuriose dirbo daug miškininkų, kurie turėjo ne tik profesinius diplomus, bet buvo ir tikti miško entuziastai. Dažnas jų galėdavo pasigirti, kad atstovaują antrą, ar net trečią miškininkų kartą. Jie stabdė norinčių kęsintis į miškų turtus kėslus. Tada prasidėjo puolimas prieš miškų urėdijas. Jos buvo panaikintos, įkurus vieną, vienintelę miškų urėdiją. Taigi dabar teliko aplaužyti ragus tik vienai įstaigai. O pastačius savo „protingą" vadovą ir to nereikėtų daryti. Taip ir įvyko. Miškai dabar negailėstingai kertami, niokojami. Paradoksas, iš pirmo žvilgsnio yra tas, kad šį įstatymą primetė ir priėmė Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Argi jie tikri žalieji, jei jiems nerūpėjo miškų likimas? Greičiausiai, tai tik apsimetę žalieji. Ir valstiečiui, atrodytų, miškas turėtų būti irgi brangus. Bet ten vadovauja ne valstiečiai, o dvarponiai. Antanas Smetona tarpukaryje apkarpė dvarus, dvarininkui leidęs turėti ne daugiau kaip 80 ha žemės. Kita žemė buvo atiduota valstiečiams. Dabartiniai dvarponiai turi šimtus hektarų žemių, ir jų mąstymas, manau, jau ne valstietiškas. Lietuvos miškus reikia gelbėti." 

„Deja tenka nusivilti, kad šiandien gamtosaugos temos rečiau atsispindi žurnalistiniuose tekstuose, - sako Juozas Stasinas. - Nieko nuostabaus, kai, manau, ne be valdžios žinios į Kuršių marias plukdomas užterštas vanduo iš turtuolio gamyklos, kai Alytuje deginamos padangos ir nuodijama žmonių sveikata, kai valdžios vyrai šaudo stumbrus, gamtosaugininkai net brakonieriauja ir panašiai. Dažnai susimąstau, ar verta buvo aukoti gyvenimą, kad išsaugotume ąžuolą vidury kelio ar lauko viduryje, kad žmonės nerautų vandens lelijų, kad neskintų žibuoklių pašlaitėje, kad išsaugotume Punios šilą, Labanoros girią, kad visuomenė suvoktų ekologinės kultūros svarbą Tautos išlikimo vardan. Taigi yra apie ką pagalvoti. O žurnalistams siūlyčiau aktyviau domėtis gamtosauga. Čia galėtų savo svarų žodį tarti ir Lietuvos žurnalistų sąjunga".