Žiniasklaida Lietuvoje

Kiekvieną kartą, kai į Lietuvą ateina Sausis ir pažymimos tų dramatiškų įvykių metinės, prisimenami įvykiai ir žmonės.

Jau 30 metų prabėgo. Kiekviena represinė struktūra, siekdama nuslopinti nacionalinį ir laisvės siekių judėjimą pirmiausiai siekia kontroliuoti strateginius objektus. Taip buvo ir tuomet. 

1991 sausio 11 d. sovietų desantininkai užėmė Krašto apsaugos pastatą Viršuliškių g., Spaudos rūmus Laisvės (buvo - Kosmonautų) prospekte , vėliau ir Televizijos ir radijo pastatus. Sausio 12 d. omonininkai, jedinstvininkai pradėjo rengti riaušes prie Aukščiausiosios tarybos (Seimo) pastato. 

Tada, mus Spaudos rūmų žurnalistus, sausio 11 d. ginkluoti sovietų desantininkai išvarė tiesiog į gatvę. 

Ir kaip reikėjo toliau leisti laikraščius, kurių laukė skaitytojai? 

... Gerai, kad mūsų ,,Vakarinių naujienų" laikraščio kolektyvą priglaudė mūsų redaktoriaus Vytauto Žeimanto bičiulis ,,Šeimos" žurnalo redaktorius Albinas Jarusevičius, įsikūręs ne okupuotose Spaudos rūmuose, o mieste. 

Susirinkdavome „Šeimos" redakcijos ankštame kambarėlyje, užduotis gaudavome, informacija dalijomės stovėdami koridoriuje, visgi buvo mūsų per 50 žmonių kolektyvas. O straipsnius rašydavome kaip kas kur išmano... Jei kas namuose turėjo spausdinimo mašinėlę - tai buvo išsigelbėjimas. Vėliau teko kaip padegėliams kampinėti dar keliose vietose, vis pas gerus žmones. Ilgėliau buvome kampininkai pas Mensaidą Bairaševskį (1924-2015), tuometinį Lietuvos totorių sąjungos pirmininką. 

M. Bairaševskis padėjo daug pastangų gaivinant totorių kultūrą šalyje. Lietuvos radijuje ilgus metus rengė totoriams skirtas laidas, spaudoje paskelbė daugybę straipsnių šios tautos istorijos ir kultūros klausimais. Be to jis buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Lietuvos kultūros fondo prezidiumo narys.

Prieš pat desantininkų šturmą buvome įsigiję pirmuosius kompiuterius. Jie liko grobikų laimikiu. O be kompiuterių leisti laikraščio, aišku, negalėjome. Čia mums padėjo redaktoriaus brolis Liubomiras Viktoras Žeimantas, tuo metu redagavęs žurnalą „Liaudies ūkis" (nuo 1991 - Lietuvos ūkis). Jis turėjo pagal tuometinius laikus gerą komiuterinį centrą, kuriame ir buvo renkamos, maketuojamos „Vakarinės naujienos". 

Ginkluotų desantininkų užgrobti Spaudos rūmai - buvo stiprus smūgis žiniasklaidai. Ne vienas leidinys neišlaikė, bankrutavo.

Man tuomet teko ne tik rašyti, bet ir fotografuoti daug kur, ir žinią apie įvykius paskleisti šalies ir užsienio žiniasklaidai. Sausio įvykiai turėjo didelį rezonansą pasaulio visuomenėje. Nors prasidėjo invazija, karas Irake, dainuojanti revoliucija Lietuvoje buvo matoma ir girdima. Kad apie tai visi žinotų nemažai padirbėjo ir mūsų, ir užsienio fotografai, filmuotojai.

Sausio 13 d. naktį prie Aukščiausios tarybos pastato (Seimo) mane žavėjo Sajūdžio aktyvistų, vadovų ryžtingumas. Pro Seimo langą daugiatūkstantinei miniai jie sakė drąsias kalbas.Tuomet buvo lemiamos akimirkos. Drąsiai uždegančiai kalbėjo profesorius Vytautas Landsbergis. Aktorė Nijolė Oželytė savo įtaiga ypač pataikė į susirininkusių širdis, tiesa, kiek vėliau ji iš politinio gyvenimo pasitraukė, gal būt dėl savo tiesmukiškumo, Drąsiai uždegančiai kalbėjo kunigas Robertas Grigas, Laima Andrikienė, Gediminas Vagnorius... Ir susirinkusieji nesiskirstė. Mūsų piliečių vieningumas ir išgelbėjo padėtį, prie Seimo sovietų tankai neatvažiavo...

...Jauni politikai, kurie 1991 m. buvo dar negimę, ar buvo mažamečiai, dabar ateinantys į valdžią, kurdami vis naujas partijas, turėtų to nepaniršti, paprastų žmonių, rinkėjų. Nes rinkėjai lyg tai turėtų būti išlikimo garantas.

...Šiandien Spaudos rūmai jau ne žiniasklaidos židinys, o yra eilinis verslo centras, kur dar veikia kelios radijo stotys, dar kelios leidyklos ir nei vieno laikraščio. Pasibeldęs į kabineto duris čia greičiau surasi internetinę parduotuvę, ar žemėtvarkininką. O kalbininko redaktoriaus, korektoriaus reikėtų su žiburiu paieškoti.

Bet gyvenimas bėga ir puikių žurnalistų, ir redaktorių, fotografų, filmuotojų dirba kitose vietose. Ir tuo aš džiaugiuosi.