2024 m. gegužes 29 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: MININT VILNIAUS ĮKŪRIMO 700-ĄSIAS METINES VILNIAUS PERIODINĖ SPAUDA: RAIDOS ISTORIJA

2023-12-08
 

 

PROF. DR. VYTAS URBONAS
Šiemet minint Vilniaus miesto įkūrimo 700-ąsias metines, verta prisiminti ir spaudos Vilniuje atsiradimo aplinkybes. Kaip žinoma, pirmųjų spaudos leidinių pasirodymas Vakarų Europoje tiesiogiai susijęs su vokiečio Johano Gutenbergo išradimu. Šis Mainco miesto spaustuvininkas modernizavo tada naudotas spausdinimo stakles ir pasiūlė visiškai naują teksto rinkimo iš atskirų spaudmenų principą, pačius spaudmenis liejant iš metalo lydinio. 1445 m. J. Gutenbergas tokiu būdu išspausdino savo pirmąją knygą lotynų kalba „Sibilės knyga" ir pats įgyvendino naująjį spaudos metalo renkamais spaudmenimis išradimą. 1455 m. J. Gutenbergas išleido „Bibliją", 1457 m. - psalmyną „Psalmorum codex". Netrukus J. Gutenbergo išradimu ėmė plačiai naudotis dauguma Europos spaustuvių. Jos spausdino įvairaus turinio knygas, kalendorius, naujienų rinkinius. Išradimas galėjo būti pritaikytas ir laikraščiams bei žurnalams spausdinti.
Naujasis spausdinimo būdas sėkmingai panaudotas ir Lietuvoje, Vilniuje. Žymus baltarusių humanistas Pranciškus Skorina prieš 1522 m. įsteigė pirmąją Vilniaus spaustuvę ir joje bažnytine slavų kalba (su baltarusių kalbos elementais) išspausdino dvi religines knygas: 1522 m. psalmių ir pamokymų rinkinį „Mažoji kelionių knygelė", o 1525 m. apaštalų laiškų iš Naujojo testamento rinkinį „Apaštalas". 1595 m. išspausdinta ir pirmoji lietuviška knyga Vilniuje - Mikalojaus Daukšos išverstas iš lenkų kalbos Jokūbo Ledesmos „Katekizmas" („Kathechismas arba Mokslas kiekwienam krikszczionii priwalus"). 1599 m. Vilniuje buvo išleistas ir žymiausias M. Dauk­šos darbas „Postilė" („Postilla Catholicka") - Jokūbo Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą. Netrukus išėjo ir pirmasis didelis originalus veikalas lietuvių kalba - Konstantino Sirvydo Vilniuje sakytų pamokslų santrumpos „Punktai sakymų" („Punktay sakimu"): 1629 m. - I dalis ir 1644 m. - II dalis.
Labai panašūs į periodinius leidinius yra knygos pavidalo spausdintiniai kalendoriai, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje leisti nuo XV a. iš pradžių lotynų, vėliau lenkų kalbomis. Pirmuosius kalendorius lenkų kalba 1606 ir 1607 m. Vilniuje išleido spaustuvininkas Janas Karcanas. Šiuose leidiniuose jis skelbė įprastines bažnyčios ir pasauliečių gyvenimo bei astronomijos žinias. Nuo 1735 m. „Politinį kalendorių" lenkų kalba Vilniuje nuolat rengė istorikas Janas Pošakovskis. 1757-1767 m. „Politinį kalendorėlį", o 1768-1773 m. „Vilniaus kalendorių" leido pirmųjų Vilniaus laikraščių redaktorius Pranciškus Paprockis. Nuo 1780 m. savo parengtus kalendorius leido astronomas Martynas Počobutas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. labiausiai paplitę buvo lenkiški kalendoriai „Vilniaus kalendorius" (ėjo nuo 1768 m.) ir „Akademijos kalendorius" (ėjo 1787-1788 m.). Dauguma kalendorių, be įprastinių kalendorinių duomenų, teikė istorijos, literatūros, astronomijos, gamtos mokslų žinių, apžvalgų ir įvairios informacijos apie politinio, ekonominio, kultūrinio, visuomeninio gyvenimo įvykius. Todėl jie gali būti laikomi periodinių leidinių, pirmiausia žurnalų, pirmtakais.
Pirmąjį lietuvišką kalendorių parengė ir 1846 m. Vilniuje, J. Zavadskio spaustuvėje, išleido žinomas lietuvių švietėjas ir literatas Laurynas Ivinskis antrašte „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846". Šis pavadinimas buvo du kartus keičiamas, kol nuo 1852 m. nusistovėjo „Kalendorius" („Kalendorius, arba Metskajtlus ukiszkas") ir buvo leidžiamas iki 1864 m. 1865-1867 m. kalendorius L. Ivinskis buvo priverstas perrašyti rusiškomis raidėmis (graždanka). 1878 m. kalendorių išleido Peterburge lotyniškomis raidėmis, be lenkiškų rašto ženklų. Iš viso išėjo 22 kalendoriai - 19 lotyniškomis raidėmis ir 3 rusiškomis. Lietuviškas knygos pavidalo kalendorius greitai plito Lietuvos kaime. Jo tiražas nuolat didėjo. 1851 m. jis siekė 4 000, o 1860 m. - net 8 000 egzempliorių.
Jau pirmasis lietuviškas L. Ivinskio kalendorius teikė astronomijos, gamtos mokslų, istorijos, etikos, liaudies medicinos, veterinarijos, žemės ūkio žinių, praktinių patarimų valstiečiams, skelbė specialiai Žemaitijai sudarytas Saulės patekėjimo ir nusileidimo lenteles, turgų ir mugių sąrašus. Nesitenkindamas vien siauro praktinio pobūdžio medžiaga, L. Ivinskis nuo 1849 m. savo kalendoriaus „pridėjime" ėmė spausdinti ne tik įvairius patarimus ir religinio turinio straipsnelius, bet ir grožinės literatūros kūrinius, liaudies dainas, pasakas, priežodžius. Ilgainiui šie kalendorių „pridėjimai" virto savotiška literatūrine jų dalimi. Kalendorius buvo tarsi literatūrinis žurnalas, skelbiantis ir literatūrinį palikimą, ir naujus kūrinius. Tad kalendorius visiškai pagrįstai gali būti laikomas lietuviškų žurnalų pirmtaku, turėjusiu didesnės ar mažesnės įtakos jų formavimuisi, ypač lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu Didžiojoje Lietuvoje. Vis dėlto tikrieji periodiniai leidiniai Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, pasirodė ne lietuvių, o lenkų kalba.
Pirmieji Vilniaus periodiniai leidiniai
1760 m. vasario 23 d. Lenkijos karalius Augustas III suteikė privilegiją Vilniaus jėzuitų akademijos prižiūrėtojui Pranciškui Paprockiui leisti literatūrinius, politinius ir užsienio žinių laikraščius. Netrukus P. Paprockis Vilniuje ėmė leisti savaitinį užsienio žinių laikraštėlį lenkų kalba „Wiadomości Uprzywilejowane" („Privilegijuotos žinios"). Tais pačiais 1760 m. jam sustojus eiti, P. Paprockis balandžio 19 d. įsteigė informacinį laikraštį taip pat lenkų kalba „Kurier (Kuryer) Litewski" („Lietuvos kurjeris", pasiuntinys). Jis ir laikomas pirmuoju Lietuvos periodiniu leidiniu, teikusiu krašto gyventojams visas žinias apie Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių politinį bei visuomeninį gyvenimą. Šis kartą per savaitę ėjęs keturių puslapių leidinys visą XVIII a. buvo vienintelis laikraštis Lietuvoje.
Norėdami išplėsti savo laikraščio tematiką ir pritraukti daugiau skaitytojų, „Kurier Litewski" leidėjai spausdino nemažai įvairių priedų. 1760-1763 m. ėjo periodiniai priedai „Wiadomości Literackie" („Literatūrinės žinios"), „Suplement do Gazet Wileńskich" („Vilniaus laikraščių priedas"), „Wiadomości Cudzoziemskie" („Užsienio žinios"), 1764-1793 m. - „Gazety Wileńskie" („Vilniaus laikraščiai"). Laikraštį „Kurier Litewski" leido Vilniaus jėzui­tų akademija. 1773 m. uždarius jėzuitų ordiną, laikraštis perėjo į privačias rankas, o 1793 m. ir visai nustojo ėjęs. Jis buvo atgaivintas tik 1796 m. ir ėjo dukart per savaitę iš pradžių Gardine, o nuo 1797 m. - vėl Vilniuje. Jį leido Vilniaus akademija (Vyriausioji mokykla). 1794 m. sukilimo metu šį savaitraštį pakeitė du kartus per savaitę leistas laikraštis „Gazeta Narodowa Wileńska" („Vilniaus liaudies laikraštis"), tiesa, ėjęs tik tris mėnesius.
Pirmasis laikraščio „Kurier Litewski" ir jo priedų redaktorius buvo jėzuitas Pranciškus (Francišekas) Paprockis, žinomas istorikas, filosofas, kalendorių leidėjas. Gimęs 1723 m. netoli Polocko, mokėsi Polocko kolegijoje, Gardine studijavo humanitarinius mokslus, filosofiją, teologiją. 1747-1748 m. P. Paprockis dėstė poetiką Kražių kolegijoje, o 1748-1752 m. studijavo teologiją, istoriją ir geografiją Varšuvoje. 1751 m. buvo įšventintas į kunigus, 1752-1753 m. kunigavo Nesvyžiuje, 1753-1756 m. Varšuvos kilmingųjų kolegijoje dėstė filosofiją, fiziką, istoriją, geografiją, prancūzų kalbą. Nuo 1757 iki 1760 m. buvo Vilniaus akademijos filosofijos profesorius, 1760-1763 m. - šios akademijos spaustuvės prefektas, laikraščio „Kurier Litewski" redaktorius. 1765-1768 m. P. Paprockis dirbo Kauno jėzuitų kolegijos rektoriumi, nuo 1768 m. gyveno Varšuvoje (mirė 1805 m.).
Nuo 1764 m. laikraštį „Kurier Litewski" redagavo Aleksandras Januškevičius, paskui Kalikstas Danilovičius ir Tadeušas Vlodekas, kuris kartu buvo ir laikraščio leidėjas bei savininkas. Laikraščio redakcijos darbu vis labiau ėmė domėtis rusų caro administracija Vilniuje, nes po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. beveik visos Lietuvos žemės su Vilniumi atsidūrė Rusijos valdžioje, tik kairysis Nemuno krantas (Užnemunė) laikinai atiteko Prūsijai. 1812 m. rusų valdžios įstaigos atėmė iš T. Vlodeko „Kurier Litewski" leidimo privilegiją ir ją atidavė Vilniaus universitetui (iki 1781 m. jis vadinosi Vilniaus akademija, 1781-1803 m. - Vyriausioji mokykla, iki uždarymo 1832 m. - Vilniaus imperatoriškasis universitetas). Universitetas laikraščio leidimą patikėjo Antanui (Antonijui) Marcinovskiui, ir šis „Kurier Litewski" leido iki 1839 m. Vilniaus universiteto spaustuvė spausdino ir kitus periodinius leidinius lenkų kalba. 1804-1805 m. Vilniuje du kartus per savaitę ėjo „Gazeta Litewska" („Lietuvos laikraštis"), redaguojamas G. E. Grodeko, 1805-1806 m. ir 1815-1830 m. - „Dziennik Wileński" („Vilniaus dienraštis"), kurį redagavo S. Jundzilas, J. Kosakovskis, A. Sniadeckis, K. Kontrimas, 1806 m. - savaitraštis „Gazeta Literacka Wileńska" („Vilniaus literatūrinis laikraštis"), redaguojamas G. E. Grodeko bei K. Kontrimo, o 1816-1822 m. - satyrinis laikraštis „Wiadomości brukowe" („Gatvės žinios"), kurį redagavo literatų grupė (M. Balinskis, K. Kontrimas ir kt.). 1804 m. Vilniuje buvo leidžiamas ir literatūros bei istorijos žurnalas lenkų kalba „Tygodnik Wileński", kuris paskui dar ėjo 1815-1822 m. Jame paskelbta straipsnių iš Lietuvos istorijos, etnografijos, archeologijos.
Numalšinus 1831 m. sukilimą (nuo 1834 m.) „Kurier Litewski" buvo leidžiamas dviem kalbomis - lenkų ir rusų. 1840 m. pasikeitė ir laikraščio pavadinimas: lenkiškoji laida ėmė vadintis „Kurier Wileński", o rusiškoji - „Vilenskij vestnik". Nuo 1840 m. leidinį redagavo E. Odyniecas, o 1860-1865 m. - A. H. Kirkoras. Pastarasis patobulino ir išplėtė laikraštį. Jame atsirado naujų skyrių, padaugėjo leidinio bendradarbių ir rašinių apie Lietuvos gyvenimą.
1863 m. (po tų metų sukilimo, kurį caro valdžia žiauriai numalšino) lenkiškoji laikraščio laida buvo uždaryta ir leidinys ėjo tik rusų kalba. Reikšdamas rusų valdžios nuostatas, „Vilenskij vestnik" griežtai pasisakydavo prieš lietuvių tautinį judėjimą ir atvirai rėmė lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, Rusijos caro administracijos įvestą 1864 m. 1904 m. panaikinus šį lietuviškosios spaudos draudimą, Vilniuje pasirodė daug naujų leidinių, tarp jų ir lenkų kalba „Kurier Litewski", ėjęs nuo 1905 iki 1915 m. (kaip ir „Vilenskij vest­nik"). 1910-1911 m. Vilniuje buvo leidžiamas dienraštis „Kurier Wileński". Po Pirmojo pasaulinio karo (nuo 1924 m.) lenkų užimtame Vilniuje irgi tokiu pat pavadinimu ėjo dienraštis, kuris drauge su daugeliu kitų leidinių buvo uždarytas 1940 m., rusams okupavus Lietuvą.
„Kurier Litewski" buvo politinis laikraštis, skelbęs svarbiausias pasaulio naujienas ir Lenkijos bei Lietuvos gyvenimo kroniką. Jo puslapiuose buvo pateikiama apie mėnesio senumo užsienio informacija, prieš kelias savaites kituose leidiniuose spausdinti pranešimai ir korespondencijos iš įvairių Lietuvos ir Lenkijos miestų, kelių praėjusių dienų arba tos pačios dienos žinios iš Vilniaus. Taip pat buvo rašoma apie kitose šalyse vykusius karus, paliaubas, valdžios pasikeitimus; spausdintos sensacingo pobūdžio korespondencijos - apie stichines nelaimes, gaisrus, neįprastus gamtos reiškinius, teismo procesus. Nuo 1765 m. padaugėjo ekonominio, ūkinio pobūdžio žinučių, susijusių su prekyba, pramone ir įvairiomis reformomis, buvo atskleidžiamas ir politinis krašto (ne tik užsienio) gyvenimas, taip pat kultūrinė ir mokslinė veikla. Beveik kiekviename numeryje buvo spausdinamos ir su lietuvių visuomenės gyvenimu susijusios žinios: informacinės ir kronikinės žinutės apie Lietuvos aukštuomenės ir bažnyčios vadovų privatų gyvenimą bei visuomeninę veiklą - vedybas, pokylius, švenčių iškilmes, oficialius priėmimus, išvykimus ir atvykimus, paskyrimus eiti valstybines ir bažnytines pareigas, ligas, mirtis, laidotuves. Skaitytojai buvo informuojami apie valstybės institucijų rinkimus, supažindinami su vyriausybės nutarimais, potvarkiais. Laikraštyje buvo nušviečiama Vilniaus akademijos (universiteto) mokslinė veikla ir kultūrinis gyvenimas, astronomijos observatorijos darbas, pažymimi svarbiausi mokymo įstaigos įvykiai.
Priede „Wiadomości Literackie" daugiausia buvo spausdinami mokslo populiarinimo rašiniai iš fizikos, medicinos ir higienos sričių, rašoma apie jaunimo mokymą ir auklėjimą, mokyklos ir mokslo reikšmę gyvenime, kalbų mokymosi naudą. Jame išspausdinta tik viena kita informacija apie knygas, beveik nėra literatūros mokslo ir kritikos straipsnių, grožinės literatūros kūrinių.
Pateikdami įvairią medžiagą, laikraščio „Kurier Litewski" redaktoriai stengėsi būti objektyvūs ir savo nuomonės nereiškė. Vis dėlto nuo jų išprusimo, politinių pažiūrų ir domėjimosi pasaulyje vykstančiais įvykiais nemažai priklausė informacijos atrinkimas, spausdinamų rašinių tematika ir pobūdis. Tam tikrais laikotarpiais, ypač redaguojant K. Danilovičiui ir A. H. Kirkorui, kurie domėjosi Lietuvos praeities ir to meto tyrinėjimais, „Kurier Litewski" tiesiogiai arba netiesiogiai atliepdavo reikšmingiausius Lietuvos gyvenimo įvykius, visuomenėje besireiškiančias nuotaikas. Tačiau, kaip pabrėžė Vaclovas Biržiška, lietuvių nacionalinius klausimus laikraštis tendencingai ėmė traktuoti po 1863 m., „rusiškoj savo gyvenimo stadijoj, kada visomis jėgomis stengėsi slopinti atbundantį lietuvių judėjimą ir, spaudos uždraudimo laikais, teisinti ir paremti to uždraudimo reikalingumą. Šiame darbe mums jisai pridarė nemažai žalos, nes „Vilenskij vestnik" motyvai spaudą drausti visą laiką buvo kartojami visų uždraudimo šalininkų." Panašių nuostatų laikėsi ir kiti tuo metu Lietuvoje leisti rusiški laikraščiai - „Vilenskije gubernskije vedomosti" („Vilniaus gubernijos žinios", 1838-1915 m.) ir „Kovenskije gubernskije vedomosti" („Kauno gubernijos žinios", 1843-1915 m.).
XIX a. Lietuvoje, daugiausia Vilniuje, be leidinių lenkų kalba, jau ėjo laikraščiai įvairiomis kitomis kalbomis. 1802 m. pasirodė laikraštis prancūzų kalba, 1810 m. - vokiečių kalba, 1841 m. - žydų kalba. 1862-1863 m. Lietuvoje ėjo sukilėlių leidžiamas laikraštis baltarusių kalba „Mužyckaja prauda" („Valstiečių tiesa"). XIX a. įvairiu laiku pradėta leisti apie trisdešimt oficialių ir privačių rusiškų laikraščių bei žurnalų. Todėl buvo dedama nemažai pastangų leisti periodinius leidinius ir gimtąja - lietuvių - kalba.
Spaudos tyrinėtojo ir bibliografo V. Biržiškos nuomone, mintis leisti lietuvišką laikraštį galėjusi kilti jau pirmojo lietuvių tautinio atgimimo laikotarpio rateliui, kuris ypač aktyviai veikė Vilniuje 1822-1824 m. Tačiau konkrečių duomenų apie tai nepavyko rasti. 1862 m. viduryje Vilniaus generalgubernatorius V. Na­zimovas, norėdamas nutraukti lenkiškąją propagandą ir lenkiškų knygų platinimą tarp baltarusių (gudų) ir lietuvių, pasiūlė leisti liaudžiai skiriamą laikraštį dviem kalbomis - baltarusiškai (ne rusiškai, bet rusiškomis raidėmis) ir žemaitiškai (lotyniškomis raidėmis). 1863 m. sausio mėnesį caras Aleksandras II paskyrė ir pinigus - po 6 000 rublių per metus net trims laikraščio laidoms: rusiškajai, lietuviškajai ir žemaitiškajai. Laikraštį buvo numatyta pavadinti „Drug Naroda" (lietuviško ir žemaitiško pavadinimai nežinomi), jis turėjo eiti kartą per mėnesį. Deja, laikraščio nesuspėta išleisti, nes prasidėjo sukilimas ir, M. Muravjovui atvažiavus į Vilnių sukilimo malšinti, ketinimas buvo atidėtas. Vėliau, 1865 m. Rusijos valdžios nutarimu, laikraščiui skirtos lėšos panaudotos lietuviškiems vadovėliams (rusiškomis raidėmis - kirilica) leisti. 1882 m. Maskvos studentai lietuviai Vilniuje rengėsi leisti lietuvišką laikraštį „Mūsų amžius". Tačiau jis nepasirodė, nes nebuvo gautas valdžios leidimas. Nors ir buvo dedama daug pastangų, Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, gimtąja lietuvių kalba iki pat lietuviškosios spaudos draudimo panaikinimo nepasirodė nė vienas legalus laikraštis ar žurnalas.
Lietuviški laikraščiai ir žurnalai
XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje ir XX a. pradžioje labai padidėjo užsienyje lietuvių kalba išspausdintų ir į Lietuvą nelegaliai įvežamų knygų, brošiūrų, maldaknygių, kalendorių, laikraščių, žurnalų srautas. Todėl vietinė rusų caro valdžios administracija vis dažniau pasisakydavo už tai, kad kai kurie cenzūruoti lietuviški leidiniai, pirmiausia maldaknygės ir kalendoriai, būtų spausdinami lotynišku šriftu, nes toks leidimas padėsiąs geriau kovoti su užsieniniais kontrabandiniais leidiniais. Ir kitoms valstybės institucijoms tapo aišku, kad administracinės priemonės ir bausmės nelegaliosios spaudos platintojams bei skaitytojams savo tikslo nepasiekdavo. O nepasitenkinimas spaudos draudimu ir pačia caro valdžia bei demokratinis nacionalinis judėjimas nuolat stiprėjo. Todėl Rusijos Ministrų komitetas 1904 m. gegužės 7 d. (senuoju stiliumi - balandžio 24 d.) paskelbė nutarimą dėl lietuviškos spaudos legalizavimo. Supratęs, kad jokiomis priemonėmis nepavyks nutautinti ir surusinti lietuvių, šį nutarimą tą pačią dieną patvirtino ir caras Nikolajus II. Tiesa, tai dar nereiškė, kad lietuviška spauda bus visai laisva, necenzūruojama, kad bus lengva išleisti bet kokią knygą ar periodinį leidinį. Iš pradžių labai ilgai trukdavo spaudai parengtų ir iš užsienio įvežamų leidinių cenzūrinė kontrolė, aprobavimas. Būtent dėl to 1904 m. Rusijos imperijoje, kuriai XX a. pradžioje priklausė Lietuva, pasirodė tik keli nauji lietuvių periodiniai leidiniai: 1904 m. gruodžio 1 d. (senuoju stiliumi - lapkričio 18 d.) Peterburge (Petrapilyje) literatūros, mokslo ir politikos iliustruotas savaitraštis „Lietuvių laikraštis", o 1904 m. gruodžio 23 d. (senuoju stiliumi - gruodžio 10 d.) pačioje Lietuvoje, Vilniuje, pirmasis lietuvių dienraštis „Vilniaus žinios". Jį ėmė leisti inžinierius P. Vileišis, įsteigęs Vilniuje savo spaustuvę. Jis buvo ir oficia­lus dienraščio redaktorius. Faktiškai leidinį redagavo J. Jablonskis ir P. Višinskis, paskui - J. Kriaučiūnas, P. Klimaitis, K. Puida, J. Tumas-Vaižgantas, J. Vileišis. Iš pat pradžių laikraštis ėmė operatyviai informuoti, kas dedasi Lietuvoje ir visoje Rusijos imperijoje, rašė apie svarbiausius pasaulio įvykius. Todėl jis buvo daugelio skaitomas - 1905 m. jo tiražas siekė 6 000 egz. Vis dėlto netrukus susidomėjimas šiuo dienraščiu, kuris neturėjo aiškesnės programos, savito „veido" ir dažnai pasisakydavo prieš kunigus, ėmė blėsti. P. Vileišis dar bandė išlaikyti laikraštį kaip pažangų, nepartinį ir vienijantį įvairias politines sroves. Tuo tikslu jis kvietė naujus bendradarbius, kaitaliojo redakcijos sudėtį.
1906 m. pabaigoje pradėjus dienraštį redaguoti J. Tumui-Vaižgantui, redakciniame straipsnyje skaitytojams buvo pažadėta, kad „Vilniaus žinios" bus naujo tipo laikraščiu, visiškai „pritariančiu išmintingai ir dorai kovai už lietuvių ir apskritai žmonių laisvę, apkenčiančiu laisvas nuomones ir tik pertikrinimais tekariaujančiu su priešingomis", netaps „partiniu laikraščiu ir rūpinsis išvengti visokio šovinizmo ir fanatizmo". Žadėdamas dienraščio nepaversti „dvasišku laikraščiu", jo redaktorius pabrėžė, kad leidinys netaps ir „socialistišku laikraščiu", tik bus nudažytas „krikščioniškai-tautiškai-demokratiškai". Tai sukėlė dienraštį rėmusios liberaliosios inteligentijos nepasitenkinimą. Leidinio tiražas ėmė sparčiai mažėti - 1907 m. pradžioje jis tesiekė 2 000 egz. Nepadėjo ir kunigų surinktos aukos bei jų parašyti straipsniai. Laikraštis bankrutavo ir 1907 m. balandžio pradžioje nustojo ėjęs.
Po kelių mėnesių P. Vileišis atnaujino „Vilniaus žinių" leidimą, o nuo 1907 m. spalio mėnesio dienraštį perdavė Pasitikėjimo bendrovei, kuriai vadovavo J. Vileišis ir S. Matulaitis. Oficialiuoju redaktoriumi pasirašinėjo J. Vileišis, o redagavo demokratų ir dešiniųjų socialdemokratų koalicija. Laikraštį tvarkė ir nemažai straipsnių jame išspausdino redakcijos sekretorius M. Biržiška, literatūrinė laikraščio tvarkytoja G. Petkevičaitė-Bitė ir kalbos taisytojas A. Vėgėlė. Kelerius metus dienraščio administratoriumi dirbo G. Landsbergis-Žemkalnis. Laikraštis savo rašiniais ėmė labiau palaikyti demokratines visuomenės nuotaikas, tapo artimesnis socialistams, inteligentijai. Visa tai sukėlė kunigų ir dvarininkų nepasitenkinimą. Kunigai ėmė bendradarbiauti kituose leidiniuose, todėl dienraščio skaitytojų dar labiau sumažėjo. J. Vileišis mėgino pakoreguoti leidinio kryptį, tačiau tai jau nieko nepadėjo. Dėl lėšų trūkumo, prenumeratorių sumažėjimo ir skirtingų pažiūrų redaktorių negebėjimo dirbti kartu pirmojo lietuvių dienraščio leidimas 1909 m. kovo mėnesį galutinai nutrūko, išėjus 1 175 numeriams. Paskutiniajame dienraščio numeryje atsisveikindamas su skaitytojais J. Vileišis apgailestavo dėl tokio praradimo, teisindamasis, kad „gal nemokėjome tvirtai ir drūtai atsiliepti ant klausimų, kurie visuomenei rūpėjo", bet „mes turėjome karštą norą nešti mūsų kraštui, mūsų atbudusiai tėvynei tą žinią, kurią skaitome jai naudingiausia".
Daugiau nebuvo bandoma dienraštį atgaivinti. Tik 2002 m. kovo mėnesį Vilniuje pasirodė dvisavaitinis laikraštis „Vilniaus žinios" - tarsi pirmojo lietuvių dienraščio tęsinys, kurio paantraštėje buvo rašoma, jog jis „leidžiamas nuo 1904 m.". Nuo 2003 m. jis tapo „savaitraščiu vilniečiams", vėliau - „savaitraščiu Lietuvos žmonėms", ėjusiu iki 2007 m. Jį redagavo R. Šlajus, A. Jakimovas, R. Valatkevičiūtė, S. Vaitulionis.
Dienraštyje „Vilniaus žinios", ėjusiame 1904-1909 m., buvo nušviečiamas lietuvių visuomeninis, politinis ir kultūrinis gyvenimas, spausdinamos naujausios žinios iš šalies, Rusijos ir užsienio, spaudos apžvalgos, skelbimai. Kai kurių žanrų, tam tikros paskirties ir teminiams rašiniams skelbti buvo įsteigti nuolatiniai skyreliai ir rubrikos: „Telegramos", „Atbalsiai", „Vyriausybės paliepimai", „Iš Lietuvos", „Svetur", „Įvairios žinios", „Rusų laikraščiai", „Kitur", „Apskelbimai".
„Vilniaus žinios" savo skaitytojams pateikė nemažai ir grožinės literatūros kūrinių, vertimų iš rusų, lenkų, prancūzų, italų, anglų, olandų, žydų kalbų, literatūros kritikos straipsnių. Laikraščio atkarpose ir literatūriniame skyrelyje, kuris buvo vadinamas feljetonu, išspausdinta K. Jurgelionio ir J. Biliūno eilėraščių, K. Jasiukaičio ir Žemaitės dramos kūrinių, J. Biliūno, Vaižganto, M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, A. Žukausko-Vienuolio (debiutavusio legenda „Amžinasis smuikininkas"), O. Pleirytės, K. Puidos, J. Gurauskio prozos kūrinių, P. Mašioto, V. Kapsuko, Vaižganto, J. Pleirio kritikos straipsnių.
Panaikinus spaudos draudimą Vilniuje vienas po kito pradėjo eiti įvairių krypčių, nevienodo informacinio ir publicistinio lygio periodiniai leidiniai, priklausę įvairioms idėjinėms ir politinėms grupuotėms, besikuriančioms partijoms ir sąjungoms. Vieni pirmųjų savo leidinius ne tik užsienyje, bet ir Vilniuje pradėjo leisti dar 1896 m. savo partiją įkūrę Lietuvos socialdemokratai. Nuo 1906 m. gegužės iki 1908 m. birželio, pakeisdami vienas kitą, Vilniuje ėjo legalūs savaitiniai socialdemokratų žurnalo tipo leidiniai darbininkams, bežemiams ir mažažemiams valstiečiams „Naujoji gadynė", „Skardas" ir „Žarija". Jų idėjinis vadovas ir aktyviausias bendradarbis buvo V. Kapsukas, jam daugiausia talkino publicistas S. Matulaitis. Jie buvo ir faktiškieji pirmųjų dviejų leidinių redaktoriai; tik leidinį „Žarija" redagavo A. Purėnas, A. Janulaitis, M. Biržiška. 1910-1911 m. Vilniuje buvo leidžiamas socialdemokratų žurnalas „Visuomenė". Nors so­cialdemokratų partijos leidiniai buvo leidžiami legaliai, Rusijos valdžios vietinė administracija juos griežtai kontroliuodavo, atskirus numerius konfiskuodavo, pačius leidinius laikinai sustabdydavo arba visai uždarydavo.
Lietuvos demokratų partija, pradėjusi formuotis 1902 m., savo legalų leidinį įsteigė tuoj po spaudos draudimo panaikinimo. 1905 m. gruodžio viduryje Vilniuje pasirodė šios partijos organas - savaitraštis „Lietuvos ūkininkas", pakeitęs varpininkų Tilžėje spausdintą ir Lietuvoje nelegaliai platintą žurnalą „Ūkininkas". Savaitraštį iš pradžių leido J. Vileišis, o nuo 1906 m. vidurio - F. Bortkevičienė. Jį redagavo P. Višinskis, A. Smetona, J. Bagdonas, M. Sleževičius, K. Grinius, A. Rimka, P. Ruseckas, J. Kriščiūnas. Leidinio tiražas siekdavo 3 000 egz. Kartu ėjo įvairios tematikos priedai: „Žemė", „Mokykla", „Sveikata", „Jaunimas", „Žibutė" (moterims). Savaitraščio leidimas nutrūko per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m. Vėliau jis atgaivintas Vilniuje 1918 m. pabaigoje, o nuo 1919 iki 1940 m. buvo leidžiamas Kaune.
„Lietuvos ūkininkas" buvo kaimo žmonėms, valstietijai skirtas periodinis leidinys. Jis tęsė gerąsias žurnalo „Ūkininkas" tradicijas, siekė įgyvendinti demokratų nuostatą, kad pati žemė ir visos jos gėrybės turi priklausyti tiems, kurie ją dirba, kad visiems būtina gilinti savo žinias, šviestis. Savaitraštis rašė apie ūkininkų gyvenimą ir rūpesčius, spausdino patarimus žemės dirbimo, įvairių kultūrų auginimo, gyvulių priežiūros, veterinarijos ir kitais aktualiais žemės ūkio klausimais, informavo apie svarbiausius Lietuvos, Rusijos ir viso pasaulio įvykius, Rusijos Valstybės dūmos darbą, politinių partijų veiklą, nagrinėjo mokyklų problemas, recenzavo naujas knygas. Kartu „Lietuvos ūkininko" leidėjai ir redaktoriai nuolat rūpinosi, kad leidinio puslapiuose „rastų vietos visokie skaitymai - apysakos, apsakymai, dainelės ir eilėraščiai <...>, kurie neša žmogui šviesą ir jį dorina", kaip buvo žadėta pirmojo numerio redakciniame straipsnyje. Todėl savaitraštyje ir jo prieduose išspausdinta nemažai grožinės literatūros kūrinių, kritikos straipsnių. Leidinio puslapiuose dominavo Žemaitės (Julijos Žymantienės), Jovaro ir J. Biliūno kūriniai. Jame paskelbta apie dvidešimt Žemaitės apsakymų šeimos, buities, vaikų ir dvaro samdinių gyvenimo, etnografine, religine, carinės administracijos savivalės tematika, populiari komedija „Mūsų gerasis". Taip pat buvo išspausdinti J. Biliūno apsakymai „Joniukas", „Piestupys", „Lazda", „Ubagas", „Svečiai", „Brisiaus galas". Savaitraštyje nemažai vietos užėmė didaktiškos valstietiškos literatūros kūriniai, kuriuos rašė patys leidinio redaktoriai ir aktyvūs bendradarbiai: prozininkas K. Ralys, poetas J. Balčikonis, kritikai A. Rimka ir L. Gira. Poetas Jovaras išspausdino vaizdelių ir pluoštą eilėraščių, kuriuose atsispindėjo to meto gražiausi visuomeniniai idealai.
Kai kurie „Lietuvos ūkininko" priedai išeidavo vieną kartą per mėnesį ir buvo panašūs į žurnalus. Pavyzdžiui, 1910 m. rugpjūčio mėnesį savaitraštyje įkurtas „Jaunimo skyrius" kitais metais buvo išplėstas ir pradėtas leisti atskiru 4-12 puslapių mėnesiniu priedu „Jaunimas", vėliau tapusiu savarankišku žurnalo tipo leidiniu kaimo jaunuomenei. Panašaus tipo buvo ir 1909 m. pradėtas leisti mėnesinis priedas „Mokykla", vėliau tapęs laikraščio „Lietuvos žinios" priedu.
1909 m. pradžioje nustojus eiti dienraščiui „Vilniaus žinios", jo leidėjas J. Vileišis tų pačių metų birželio mėnesį pradėjo leisti naują leidinį - laikraštį „Lietuvos žinios". Po kelių mėnesių J. Vileišis leidėjo teises perdavė Lietuvos demokratų partijai, ir laikraštį ėmė leisti Pasitikėjimo bendrovė, į kurią įėjo F. Bortkevičienė, K. Grinius ir kiti. „Lietuvos žinias" iš pradžių redagavo J. Vileišis, paskui G. Petkevičaitė-Bitė, M. Sleževičius, J. Šaulys. Nuo 1913 iki 1915 m. leidinio atsakomąja redaktore buvo rašytoja J. Žymantienė-Žemaitė.
Visą laiką dienraštis informavo šalies gyventojus apie svarbiausius Lietuvos ir užsienio įvykius, nagrinėjo politinius, ekonominius ir socialinius klausimus. Greta politikos klausimų buvo svarstoma apie valstiečių padėtį, aptariamos jaunimo problemos, Lietuvos švietimo reikalai, kritikuojamas rusų kalbos skverbimasis į mokyklas bei valdžios įstaigas ir lietuvių kalbos varžymas, aukštojo mokslo įgijimo ribojimas, lietuvių mokytojų ir dėstytojų persekiojimas. Nemažai dėmesio laikraštis skyrė menui ir literatūrai, 1913 m. įkurtas specialus „Literatūros skyrius". Kelis savo apsakymus paskelbė Žemaitė. Kaip gabi publicistė ir literatūros kritikė, nuo pat pirmųjų laikraščio numerių ėmė reikštis G. Petkevičaitė-Bitė. Savo grožinę kūrybą spausdino jauni literatai. I. Šeinius ir J. Savickis paskelbė po keletą apsakymų, Z. Gaidamavičius (Z. Gėlė), J. Janonis, A. Lastas, B. Sruoga, K. Binkis - nemažai eilėraščių, P. Galaunė - vaizdelių ir įspūdžių apie M. K. Čiurlionio kūrybą. Literatūros kritikos straipsnius laikraštyje spausdino J. Šaulys ir A. Rimka, literatūros istorijos klausimus nagrinėjo M. Bir­žiška, A. Janulaitis ir K. Grinius, taip pat bendradarbiavo Vydūnas, J. Gurauskis, G. Landsbergis-Žemkalnis, K. Puida, Jovaras.
Iki pat 1915 m. „Lietuvos žinių" redakcija leido atskirus žurnalo tipo priedus „Aušrinė", „Farmaceutų reikalai" ir „Mokykla". 1909-1910 m. laikraštis „Lietuvos žinios" ėjo du kartus, 1911-1913 m. - tris kartus per savaitę, o 1914 m. tapo dienraščiu ir buvo leidžiamas iki 1915 m. 1922 m. atkurtas dienraštis iki 1940 m. leistas Kaune, o nuo 1990 m. - vėl Vilniuje: iki 1994 m. - savaitraštis, nuo 1996 m. iki 2019 m. balandžio 30 d. - nacionalinis dienraštis.
Lietuvių tautinė demokratinė partija, susikūrusi 1905 m. pabaigoje iš dalies varpininkų (Lietuvos demokratų partijos veikėjų) ir katalikų atstovų, 1906 m. gruodžio mėnesį Vilniuje pradėjo leisti tautinės pakraipos dvisavaitinį žurnalą „Lietuvis". Jo iniciatorius buvo kunigas J. Ambraziejus, oficialiu redaktoriumi rašėsi J. Basanavičius, o faktiškai redagavo P. Klimaitis ir L. Gira. Nuo 1907 m. žurnalą leido Lietuvių mokytojų sąjunga. Tais pačiais metais leidimas nutrūko, išėjus 5-am numeriui.
„Lietuvis" buvo skirtas Vilniaus krašto lietuviams ir propagavo lietuvių vienybės, lietuvybės, tautinės demokratijos ir laisvės idėjas, vadovaudamasis pirmajame numeryje paskelbtu šūkiu „Per šviesą į laisvę!". Lietuviška mokykla dabar turėsianti atnaujinti Lietuvą, kadangi „rusiškos mokyklos buvo ne šviesos platintojos, bet tamsos lizdai, nes jos auklėjo ne laisvus lietuvius, bet vergus..." Laisva, apsišvietusi, lietuviškoji Lietuva buvo laikoma visų lietuvių idealu. Žurnalas taip pat rašė įvairiais mokyklų darbo klausimais, nagrinėjo lietuvių ir baltarusių, lietuvių ir rusų mokytojų bei jų organizacijų santykius, informavo apie Lietuvių mokytojų sąjungos veiklą, Lietuvos atstovų darbą Rusijos Valstybės dūmoje. Gana nuosekli ir tvarkinga buvo šio 16-20 puslapių leidinio vidinė struktūra. Po politinės, visuomeninės, mokslinės, literatūrinės tematikos straipsnių ėjo nedideli skyreliai: „Kas girdėti kitur", „Vilniaus kronika", „Mūsų korespondencijos", „Iš Lietuvių mokytojų sąjungos", „Spaudos peržvalga", „Bibliografija", „Apskelbimai".
Kai 1907 m. balandžio mėnesį dėl lėšų stokos laikinai nustojo eiti dienraštis „Vilniaus žinios", A. Smetona ir J. Tumas-Vaižgantas sumanė leisti naują tautinės krypties laikraštį. Jie greitai suorganizavo Pasitikėjimo („Vilties") bendrovę, kuri 1907 m. spalio 16 d. Vilniuje išleido pirmąjį naujo laikraščio „Viltis" numerį. Iš pradžių jis ėjo tris kartus per savaitę, o nuo 1913 m. gruodžio - kaip dienraštis. Laikraštį redagavo A. Smetona, padedamas J. Tumo, vėliau F. Kemėšio ir J. Dobužinskio, nuo 1913 m. - Pranas Dovydaitis. Vokiečiams okupavus Vilnių, 1915 m. rugsėjo mėnesį laikraščio leidimas nutrūko.
„Viltis" buvo svarbiausias tautinės orientacijos leidinys, kurio pagrindinė kryptis nusakyta žodžiais „Mūsų viltis vienybėje". Svarbiausias tikslas buvo telkti tautines jėgas taip, kad jos darbe neprieštarautų vienos kitoms. Kultūros ir tautiškumo propagavimu laikraštis tikėjosi išspręsti opiausias socialines problemas. Laikraščio puslapiuose išsamiai buvo gvildenamos gimtosios kalbos, tautosakos, etnografijos, meno, mokslo, švietimo problemos. Lietuvių kalbos dalykus įvairiais aspektais nagrinėjo ne tik pats A. Smetona, bet ir K. Būga, J. Jab­lonskis, J. Balčikonis, J. Šlapelis. Apie tautinę muziką rašė M. K. Čiurlionis, apie teatrą - G. Landsbergis-Žemkalnis, bendrais kultūros klausimais - J. Basanavičius, T. Daugirdas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, A. Dambrauskas, J. Kubilius, A. Voldemaras. Daug vietos leidinyje buvo skiriama grožinei literatūrai; ją kelerius metus tvarkė L. Gira. „Viltyje" pasirodė keliolika Lazdynų Pelėdos apsakymų, V. Krėvės-Mickevičiaus dramų, apsakymų, legendų, A. Kriščiukaičio-Aišbės feljetonų ir satyrinių vaizdelių, I. Šeiniaus pirmieji apsakymai, J. Balčikonio feljetonų ir vertimų. J. Tumas-Vaižgantas, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir S. Kymantaitė-Čiurlionienė paskelbė nemažai prozos kūrinių, literatūros kritikos ir literatūros istorijos straipsnių, kūrinių recenzijų. L. Gira išspausdino keletą istorinių dramų, poemų, prozos vaizdelių, kritikos rašinių, vertimų. Laikraštyje nuolat bendradarbiavo M. Davainis-Silvestraitis, M. Šeižys-Dagilėlis, A. Šmulkštys-Paparonis, K. Puida. 1913-1915 m. laikraštis leido nemokamą mėnesinį mokslo ir literatūros priedą. Laikraštis „Viltis", pasižymėjęs gražia, taisyklinga kalba, gerai parengtomis publikacijomis, įnešė nemažą indėlį į lietuvių tautos atgimimo, kultūros, literatūros ir spaudos istoriją. Jis plačiai atspindėjo to meto lietuvių visuomeninį, politinį ir ypač kultūrinį gyvenimą. Tai pirmasis lietuvių laikraštis, kuriam leisti buvo sukurtas tvirtas ir pastovus visuomeninis materialinis pagrindas (įsteigta bendrovė), sudarytos sąlygos turėti savo korespondentus, reporterius.
1914 m. pradžioje Vilniuje pradėjo eiti kitas tautinės pakraipos leidinys - puošnus iliust­ruotas didelio formato žurnalas „Vairas", turėjęs paantraštę „Literatūros, dailės, mokslo, visuomenės ir politikos laikraštis". Jį dukart per mėnesį (1915 m. - kas savaitę) leido A. Smetonos ir M. Yčo bendrovė: pirmasis buvo redaktorius, antrasis - leidėjas. „Vairas", kaip tautinės kultūros leidinys, ėjęs iki 1915 m. rugpjūčio mėnesio, pirmiausia rūpinosi „sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais". Jo puslapiuose išspausdinta nemaža rašinių lietuvių kultūros, istorijos, filosofijos, politikos, ekonomikos, kraštotyros, mokslo ir mokymo, meno, kalbos klausimais, grožinės literatūros kūrinių. Aktyviausias žurnalo bendradarbis buvo J. Tumas-Vaižgantas. Jis paskelbė apsakymą „Rimai ir Nerimai", ištraukų iš būsimų „Pragiedrulių", „Aukštaičių vaizdelių", recenzijų, literatūros istorijos ir kritikos darbų. S. Čiurlionienė (Kymantaitė) žurnale išspausdino studiją „Maironies kanklių stygos", prozos miniatiūrų, humoristinių rašinių, Lazdynų Pelėda - smulkių vaizdelių, M. Pečkauskaitė - apybraižą „Šveicarijos įspūdžiai", Aišbė - satyrų ciklą „Iš atliekamojo literato užrašų", V. Krėvė - apsakymą „Gudruolė", Vydūnas - straipsnį „Poetas ir kultūra", Rygiškių Jonas (J. Jablonskis) -
„Vydūno rašyba", kun. dr. J. Steponavičius - „Čiurlionis ir mūsų dvasios estetikos apsireiškimai". Po vieną kitą kūrinį „Vaire" paskelbė Žemaitė, J. Papečkys, M. Šveikauskaitė, P. Ga­launė. Kalbininkas K. Būga žurnale rengė skyrelį „Kalbos mažmožiai". 1914 m. 2-ajame numeryje įsteigtame skyriuje „Mūsų kultūros gyvenimas" buvo aptariami literatūros, muzikos kūriniai, mokslo ir mokyklų reikalai. Žurnalas buvo puošiamas A. Žmuidzinavičiaus, M. K. Čiurlionio dailės kūrinių reprodukcijomis, žymesnių žmonių fotografijomis, iliustracijų skyriaus vedėjo P. Rimšos vinjetėmis, V. Jomanto ir P. Galaunės miniatiūrinės grafikos darbais, J. Strazdo etnografinėmis nuotraukomis.
Žurnalas „Vairas" ėjo neilgai - 1915 m. rugpjūčio mėnesį jo leidimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1914 m. išėjo 18, o 1915 m. - 23 numeriai. Vis dėlto per beveik dvejus metus žurnale buvo paskelbta daug kultūrinės tematikos rašinių, gvildenusių aktualius to meto Lietuvos literatūros, mokslo, meno, visuomenės gyvenimo klausimus. Ypač plačiai nagrinėtos lietuvių literatūros, mokslo ir meno puoselėjimo, tautiškumo ugdymo, kitų šalių bei tautų kultūros pažinimo problemos (daugiausia 1914 m. paskelbtose publikacijose „Mūsų kraštas ir jo pažintis", „Kultūros laipsnis Lietuvoje", „Tautos dailusis menas", apie lietuvių spaudą ir jos istoriją). Vėliau, 1923 m., žurnalas „Vairas" buvo atkurtas Kaune ir su pertraukomis ėjo iki 1940 m.
Kai 1917 m. rudenį pavyko gauti leidimą leisti Vilniuje tris naujus karo cenzūros kontroliuojamus lietuviškus leidinius, pirmiausia 1917 m. rugsėjo 6 d. pradėjo eiti tautinės pakraipos laikraštis „Lietuvos aidas". Jo steigėjas ir pirmasis redaktorius buvo A. Smetona. Nuo pat laikraščio įkūrimo jo svarbiausias tikslas buvo suvienyti visus lietuvius, sutelkti lietuvių pasaulietinę inteligentiją ir dvasininkus laisvai, nepriklausomai, savarankiškai Lietuvai kurti, nepaisant nei idėjinių srovių, nei pažiūrų skirtumo. Kaip rašoma pirmojo numerio redakciniame straipsnyje „Pirmutinis žodis", pačioje Lietuvoje „šviesuomenės yra palikę tik mažas būrelis", todėl tautos susivienijimo labui „atmetėme kuriam laikui visa, kas mus skiria nuo kits kito, ir sustojome ant bendrųjų darbo pamatų, kurie mus šlieja krūvon". Straipsnyje patariama visiems įsisąmoninti, jog „negali grįžti senovės Lietuva nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų", jog dabar reikia „Lietuvos tomis ribomis, kuriose iš senų senovės gyvena lietuvių giminė". Pabrėžiama, kad „mūsų praeitis privalo <...> būti pavaizdas mūsų ateičiai... Mes jau dabar (karo metu) turime akylai žiūrėti ir tartis, kas padėtų išsivaduoti Lietuvai... Bendrai leidžiamas laikraštis čia turės būti viena svarbiausiųjų tarimosi progų." Nepriklausomos ir laisvos Lietuvos atkūrimas daugiausia priklausąs nuo pačių lietuvių: „tiek gausime liuosybės, kiek pasirodysime jos verti esą, kiek mes, numanydami šių dienų sąlygas, mokėsime į ją įeiti". Net ir karo meto, skurdo ir neteisybės sąlygomis patariama „visa, kas galima, pataisyti, išsiaiškinti, sutvarkyti. Laikraštis čia yra vėl svarbus padėjėjas <...>. Tik glaudžiai laikydamies vienybės tegalime likti liuosi ir neskriaudžiami <...>. Kaip mes, susitelkę apie Aidą, einame ranka į ranką, taip geistume, kad ir jo skaitytojai, mus supratę, vyktų išvieno į pastatytą liuososios Lietuvos tikslą", - rašoma pirmojo redakcinio straipsnio pabaigoje. Tokie laikraščio tikslai ir uždaviniai išliko per visą pirmąjį „Lietuvos aido" gyvavimo laikotarpį. „Tai Lietuva ir jos reikalai, tai laisvė ir nepriklausomybė, tai bendras visų jos piliečių darbas bendromis jungtomis pajėgomis", - buvo pabrėžta 1918 m. spalio 1 d. numerio redakciniame straipsnyje „Lietuvos aidas" - dienraštis" (laikraščiui tapus dienraščiu, iki tol ėjusiu tris kartus per savaitę).
A. Smetonos įsteigtas „Lietuvos aidas" nuo 1917 m. rugsėjo 21 d. tapo oficialiu Lietuvos Tarybos organu. Jo faktiškasis redaktorius iš pradžių buvo P. Klimas, vėliau L. Noreika, talkinamas J. Tumo ir V. Zajančkausko. Nuo 1918 m. lapkričio 16 d. L. Noreika tapo ir dienraščio redaktoriumi-leidėju. Laikraščio redakcijoje dirbo ir aktyviai jame bendradarbiavo M. Biržiška, P. Bugailiškis, J. Stankevičius, A. Stu­l­ginskis, J. Šaulys, A. Žmuidzinavičius. Vokiečių cenzūros, kurią vykdė kariuomenės spaudos skyrius, reikalavimu buvo spausdinamas „Lietuvos aido" vertimas į vokiečių kalbą. Jis ėjo pavadinimu „Litauische Echo" ir buvo siuntinėjamas į Berlyną. Laikraščio tiražas 1918 m. siekė beveik 20 000 egz. „Lietuvos aidas" ėjo iki 1919 m. pradžios: iš viso išleista 214 numerių; Lietuvos vyriausybei keliantis į Kauną, jo leidimas nutrūko. Vėliau dienraštis buvo atkurtas 1928 m. ir leistas iki 1940 m. Kaune, o 1989 m. gegužės 8 d. dar kartą atkurtas Vilniuje ir iki šiol leidžiamas kaip valstybės laikraštis.
„Lietuvos aidas" nuo 1917 m. buvo valstybės išlaikomas laikraštis, leidžiamas dažniausiai 4 puslapių (tik kai kurie numeriai buvo 6 ir 8 puslapių). Lietuvos valstybės kūrimo metu jame buvo skelbiami vyriausybės priimti nutarimai, įstatymai, kiti oficialūs dokumentai, kurie vėliau perspausdinti leidinyje „Laikinosios vyriausybės žinios". 1918 m. vasario 19 d. numeryje išspausdintas ir Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Nors šis numeris buvo okupacinės valdžios konfiskuotas, tačiau nemažai egzempliorių pavyko iš spaustuvės išnešti ir net nusiųsti į Vokietiją kelioms laikraščių redakcijoms, kurios paskui perspausdino į vokiečių kalbą išverstą Nepriklausomybės aktą. Laikraštyje taip pat atsispindėjo Lietuvos politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas, svarbiausi šalies ir pasaulio įvykiai. Jo puslapiuose pasirodė nemažai lietuvių poetų ir rašytojų kūrinių. „Lietuvos aide" paskelbta V. Krėvės, J. Pronskaus, P. Vaičiūno vaizdelių, B. Buivydaitės, M. Grigonio, J. Mikuckio, B. Sruogos eilėraščių, F. Kiršos vaizdelių, eilėraščių, vertimų, V. Bičiūno, J. Tumo recenzijų. Literatūros praeities klausimus nagrinėjo M. Biržiška, apie Lietuvos metriką ir statutus rašė A. Janulaitis. Gana daug šių autorių, taip pat L. Giros, A. Jakšto, Jovaro, A. Lasto, V. Mykolaičio-Putino, V. Putvinskio kūrinių išspausdinta laikraščio priede „Liuosoji valanda". Šis literatūrai ir menui skirtas leidinys buvo gausiai iliustruotas nuotraukomis ir žymiausių lietuvių dailininkų darbų reprodukcijomis.
Lietuvos krikščionys demokratai, savo partiją (sąjungą) galutinai sukūrę 1905 m., laikraščius ir žurnalus daugiausia leido Kaune ir Seinuose. Tačiau vienas kitas jų periodinis leidinys pasirodė ir Vilniuje. 1911 m. spalio mėnesį pradėjo eiti iliustruotas dvisavaitinis laikraštis „Aušra", skirtas lietuviams rytiečiams šviesti. Jį leido bendrovė, į kurią įėjo V. Mironas, A. Petrulis ir J. Novickis. Iš pradžių redagavo kunigas P. Kraujalis, 1914-1915 m. - kunigas J. Bakšys, paskui vėl P. Kraujalis. 1915 m., išėjus 152 numeriams, laikraščio leidimas nutrūko. Jis atnaujintas 1919 m. - išėjo 13 numerių, suredaguotų J. Stankevičiaus. Laikraštis rašė apie lietuvių padėtį Vilniaus krašte, supažindino su Lietuvos istorija, lietuvių grožine literatūra, spausdino žinias iš įvairių vyskupijų, iš Lietuvos, Rusijos ir kitų kraštų, straipsnius religijos klausimais, didaktinio pobūdžio rašinius. 1914-1915 m. ėjo mėnesinis laikraščio priedas „Gydytojas", o 1914-1915 ir 1919 m. - dvisavaitinis priedas „Mūsų ūkis". Vilniuje 1914-1915 m. (iki uždarymo) buvo leidžiamas žurnalas „Vienybė", nuo 1907 m. ėjęs Kaune, o 1915 m. - žurnalas „Šaltinis", nuo 1906 m. leistas Seinuose.
Lietuvos krikščionių demokratų partija keletą savo leidinių pradėjo leisti Vilniuje 1917 m. pabaigoje. Čia gruodžio mėnesį pasirodė laikraštis „Laisva Lietuva", kuris po metų ėmė vadintis „Laisvoji Lietuva" ir ėjo iki 1919 m. pradžios. Jį redagavo kunigas M. Krupavičius. 1917 m. gruodžio pabaigoje Vilniuje pradėjo eiti ir karo cenzūros kontroliuojamas savaitinis visuomenės, politikos, mokslo, literatūros ir ūkio laikraštis „Tėvynės sargas", kurio leidėjas ir redaktorius buvo A. Stulginskis, o faktiškasis redaktorius - L. Gira. 1920-1926 m. savaitraštis buvo leidžiamas Kaune.
Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą netrukus pasirodė įvairių ūkio šakų ir profesijų bei veiklos sričių darbuotojams skirtų periodinių leidinių. Gana daug laikraščių, jų priedų ir žurnalų buvo leidžiama žemės ūkio darbininkams, ūkininkams, kaimiečiams. 1905 m. Vilniuje pradėjo eiti didoko formato iliustruotas periodinis leidinys „Lietuvos bitininkas" („iliustruotas paveikslais mėnesinis ūkininkų laikraštis") - pirmasis lietuvių žemės ūkio specializuotas žurnalas ir apskritai pirmasis lietuviškas žurnalas, pradėtas leisti pačioje Lietuvoje. Tai buvo 16 puslapių (su tęstine numeracija) tvarkingai parengtas leidinys, kuriame visi rašiniai sugrupuoti pagal tematiką ir išskirti ryškiomis antraštėmis. Be publikacijų specifiniais bitininkystės klausimais, jame spausdinti ir rašiniai apie ūkininkavimą, gyvulių ir paukščių auginimą, pievų priežiūrą, žuvų veisimą, nemažai vietos skirta su bitininkyste susijusioms žemės ūkio šakoms (sodininkystei, daržininkystei, augalininkystei). Žurnalą leido ir redagavo kunigas Juozas Ambraziejus, kuris daugumą straipsnių parašydavo pats. Nuo 1906 m. leidinys vadinosi „Šviesa" ir ėjo iki 1908 m. 1907 m. jis buvo leidžiamas du kartus per mėnesį. Pakeitęs pavadinimą, žurnalas 1906 m. dar daugiausia rašė žemės ūkio klausimais. Vėliau jame buvo spausdinami rašiniai ir religijos, švietimo, lietuvybės išsaugojimo, dvasinio ugdymo temomis, didžiausią dėmesį skiriant kovai už lietuvių teises Vilniaus krašto bažnyčiose.
1909 m. sausio pradžioje Vilniuje pasirodė naujas žemės ūkio tematikos leidinys - žurnalo tipo leidinys „Žemdirbys", „ūkio, prekybos ir pramonijos reikalams pašvęstas laikraštis", nuo 1912 iki 1913 m. ėjęs su paantrašte „darbo žmonių gazeta". Jo atsiradimą daugiausia nulėmė tai, kad Lietuvoje tuo metu nebeliko nė vieno specialaus žemės ūkio klausimams skirto leidinio. „Beveik visi (aštuoni) dabar einantieji mūsų laikraščiai rašo po truputį ir apie ūkį, bet <...> per mažai pašvenčia vietos tam dalykui, - buvo rašoma pirmojo numerio programiniame straipsnyje „Nuo redakcijos". - Kaskart gi labiau susiprantantys ūkininkai reikalauja daugiau žinių-pamokinimų, kaip reikia ūkininkauti. Kad užganėdinus tą teisingą ūkininkų reikalavimą, sumanėme leisti laikraštį vardu „Žemdirbys". Jame redakcija numatė rašyti „apie ūkininkavimą, apie skirstymąsi vienasėdžiais ir kaip išsiskirsčius gyventi, <...> apie prekybą ir pramoniją, apie gyvulių veisimą ir auginimą, apie pienininkavimą, bitininkavimą, daržininkavimą, sodininkavimą, apie girių auginimą, apie vartotojų draugijas, ūkio ratelius, skolinimo taupomąsias kasas, <...> apie naminį moterų ūkį." Straipsnius leidiniui daugiausia rašė žemės ūkio, prekybos ir pramonės specialistai. Žurnale taip pat buvo spausdinami skaitytojų laiškai (skyrelyje „Laiškai į Redakciją"), naujienos iš įvairių Lietuvos vietų („Korespondencijos"), žinios iš Lietuvos, Rusijos ir viso pasaulio („Kas girdėti?"), laikraščių ir knygų recenzijos bei apžvalgos, o nuo 1912 m. - ir vaizdeliai, apsakymėliai. Žurnalo tipo leidinį „Žemdirbys" du kartus per mėnesį leido Kazimieras Strazdas, o redagavo Adolfas Vėgėlė. 1910-1911 m. buvo leidžiamas ir mėnesinis laikraščio priedas „Kooperatorius".
1907 m. Vilniuje pradėjo eiti mokslo darbuotojams skirtas mokslinis žurnalas „Lietuvių tauta", kurį įsteigė ir redagavo daktaras J. Basanavičius. Žurnalo leidėja buvo tais pačiais metais Vilniuje įkurta Lietuvių mokslo draugija, užsibrėžusi tikslą tirti lietuvių tautą, jos kultūrą ir plėtoti lietuviškąjį mokslą. Ji kasmet rengdavo visuotinius draugijos narių susirinkimus, ir juose skaityti lietuvių ir kitų tautų mokslininkų pranešimai Lietuvos istorijos, kultūros, archeologijos, etnografijos, kalbotyros, tautosakos, literatūros, teisės, pedagogikos, ekonomikos, gamtos mokslų klausimais užimdavo didesnę žurnalo dalį. Leidinyje buvo skelbiami ir moksliniai straipsniai, archyvinė medžiaga, pateikiama mokslininkus dominanti informacija. Žurnale „Lietuvių tauta" išspausdinta J. Basanavičiaus folkloristikos darbų, M. Biržiškos, A. Ja­nulaičio, M. Gustaičio studijos apie lietuvių rašytojus, istorinių duomenų ir faktų iš M. Daukšos, A. Strazdo, L. Ivinskio, A. Baranausko biografijų. Iki 1917 m. išėjo 7 storos (po 160 puslapių) didelio formato žurnalo knygos. Skelbdamas mokslo darbų, tautosakos tyrinėjimų rezultatus, praeities rašytojų rankraštinį palikimą, šis tęstinis leidinys nemažai pasidarbavo mokslinei veiklai telkiant intelektines lietuvių tautos pajėgas.
1911 m. Vilniuje pasirodė žurnalo tipo literatūrinis periodinis leidinys - dramaturginės literatūros tęstinis leidinys „Teatras". Jis laikomas pirmuoju specialiu lietuvių literatūros periodiniu leidiniu. Leidėjas J. Strazdas „Teatrą" buvo numatęs leisti kas mėnesį, tačiau dėl didelės apimties praktiškai išeidavo 6 numeriai per metus. Nuo 1911 iki 1914 m. iš viso išleisti 24 numeriai, arba 12 knygų, 1 200-2 000 egz. tiražu. Leidinyje buvo spausdinamos originalios ir verstinės pjesės, skirtos mėgėjų teatro scenai. Daugumą dramos kūrinių išvertė pats J. Strazdas. Jis taip pat padėdavo leidinio redaktoriui A. Vėgėlei rengti problemines bei kritines publikacijas ir konsultacinę medžiagą, kurios, tiesa, leidinyje buvo labai mažai, nors ir buvo žadėta spausdinti dramos kūrinių kritiką, vakaro vaidinimų recenzijas, pastabas apie teatro meną ir techniką, praktinius patarimus artistams. Deja, visa tai leidinio redaktoriui ir leidėjui nepavyko įgyvendinti (galimas daiktas, tam sutrukdė ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas). „Teat­ras" taip ir netapo tikru repertuaro ir scenos reikalų žurnalu.
1911 m. pabaigoje Vilniuje išėjo ir plataus profilio kraštotyros leidinys „Švyturys", dėl gausios literatūrinės medžiagos pavadintas metraščiu-almanachu. Iš dalies leidinys (autorių vadintas ir inteligentų kalendoriumi) tęsė senų lietuviškų kalendorių tradiciją visapusiškai informuoti apie visuomenės gyvenimą, ypatingą dėmesį skirdamas nacionalinei kultūrai ir geriausiems rašytojų veikalams. Jame išspausdinta straipsnių kultūros ir ekonomikos, meno, teatro istorijos ir spaudos klausimais, pluoštas paties leidinio redaktoriaus L. Giros užrašytų Vilniaus gubernijos lietuvių liaudies dainų ir smulkiosios tautosakos. Leidinyje taip pat paskelbta informacinės, bib­liografinės ir statistinės medžiagos, įdėta M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, P. Kalpoko, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių reprodukcijų - pirmosios dailės kūrinių reprodukcijos, padarytos Lietuvoje. Pirmojoje ir antrojoje (paskutinėje, išėjusioje 1912 m.) „Švyturio" knygose pateikta L. Giros, J. Mikuckio, M. Gustaičio, M. Vaitkaus, Jovaro eilėraščių, V. Krėvės, Lazdynų Pelėdos, L. Giros, I. Šeiniaus, A. Vienuolio apsakymų, pjesių, apybraižų, vaizdelių.
Nors ir kaip stengėsi „Švyturio" leidėjas J. Rin­kevičius ir redaktoriai L. Gira bei A. Vėgėlė (redagavęs antrąją knygą), šis dailiai išleistas tęstinis leidinys netapo tikru literatūros žurnalu. Lietuviškas periodinis leidinys, kurį galima laikyti tikru literatūros žurnalu, Vilniuje pasirodė 1913 m. pavasarį. Tai buvo L. Giros įsteigtas ir redaguojamas bei J. Rinkevičiaus leidžiamas „Literatūros ir dailės laikraštis" (nuo antrojo numerio pavadintas žurnalu) „Vaivorykštė". Savo paties pasiūlytą leidinio pavadinimą L. Gira vėliau komentavo taip: „Kaip vaivorykštė jungia horizontą su horizontu ir mirga, šviečia padangėje visomis pagrindinėmis spalvomis, taip ir šis žurnalas turįs jungti visus mūsų rašytojus, turįs mirgėti, šviesti visomis turimomis mūsų literatūros grožio ir meno spalvomis."
„Vaivorykštės" redaktorius ir pagrindinis kritikas L. Gira pirmojo žurnalo numerio skyriuje „Literatūros pašnekos" (kurio, beje, kituose numeriuose jau nebuvo) išspausdintame straipsnyje „Naująjį žygį pradedant" išsakė visą leidinio programą: aptarė visuomenės ir literatūros santykius Lietuvoje, apibūdino „Vaivorykštės" vietą tarp kitų leidinių, išdėstė savo estetinį idealą, žurnalo tikslus ir svarbiausius uždavinius. Lietuvių literatūros išaugimą jis siejo su nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiu. Atgavus spaudą ir vykstant socialinei diferenciacijai, greta nacionalinio sąjūdžio poetų - atgimimo pranašų, karo dainių, atsiradusi nauja dainių rūšis - partijų ir luomų šūkių skelbėjai. Pabrėžęs, kad nei pirmieji, nei dabartiniai dainiai „nesugebėjo pakelti mūsų raštijos tinkamon aukštumon, neįstengė atplėšti jos nuo pilkųjų kasdienio gyvenimo podirvių, nedavė jai arų skrajojimo galės", L. Gira teigė, jog lietuvių literatūra „savo daugumoje vis dar tebelieka agitatoriai-moralinė raštijėlė". Tikrąja literatūra jis laiko tą, kuria gali „lygiai gėrėtis ir šiokių, ir tokių politikos nuomonių žmonės", nes ir visi didieji rašytojai pasauliui skelbę absoliutaus grožio idealus; tik retas išimtis tarp šedevrų sudarą tendenciniai meno kūriniai, kuriuose nėra „tos absoliučios dailės skaistybės". Todėl „vardan tat pačios mūsų dailiosios raštijos labo, - rašė L. Gira, - karštai kviečiame šiuo mūsų plunksnos draugus, jus, kurie tautos raštiją sutverti turite, - gaminkite mums tokių dailės veikalų, kurie duotų vien aistetikos pasigėrėjimo: tik tokiems veikalams bus vietos „Vaivorykštėje".
L. Gira savo programiniame straipsnyje bandė nustatyti „Vaivorykštės" vietą tarp kitų literatūrai artimų periodinių leidinių. Pažymėjęs menką literatūrai skiriamą dėmesį visuomeninėje ir politinėje periodikoje, jis aptarė šio žurnalo pirmtakų - „Draugijos", „Aušrinės", „Ateities" - įtaką literatūriniam gyvenimui. Jo nuomone, „Draugija" kelerius metus atstojo literatūros žurnalą, joje subrendo M. Gustaičio ir M. Vaitkaus talentai, čia „rasdavo ne vieną kertelę ir mūsų poetai ir beletristai"; A. Jakšto redaguojamas žurnalas sistemingai, tegu ir ne visiems priimtinai, vertino naujuosius veikalus. Jaunimo leidiniai „Aušrinė" ir „Ateitis" literatūrai nepadarę rimtesnio poveikio, nes jų redakcijos kėlusios moksleiviams menkus reikalavimus. „Vaivorykštėje" literatūra buvo jau nebe priedas, o tikslas. Žurnalas numatė sėti visuomenėje „dailės žodį". Į talką L. Gira kvietė senuosius ir jaunuosius rašytojus be ideologinių skirtumų, tačiau labiausiai jam rūpėjo suburti jaunimą, ypač mažiau pasireiškusius literatus.
„Vaivorykštė" ėjo beveik dvejus metus - 1913-1914 m. Iš viso išleisti 5 numeriai (maždaug kas ketvirtį), kiekvienas apie 200 puslapių apimties. Vis dėlto leidinys užima ypatingą vietą ne tik lietuvių literatūros, bet ir literatūrinės periodikos istorijoje. Tai pirmasis specialus lietuvių literatūros žurnalas. Vilniuje išėjo ir nemažai literatūros almanachų: „Nauju taku" (1914 m.), „Aušrinės keliais" (1915 m.), „Pirmasai baras" (1915 m.), „Atžala" (1917 m.).
1915 m. vokiečių okupuotoje Lietuvoje įvesta dviguba - karinė ir politinė - cenzūra, kuri uždraudė visus lietuviškus periodinius leidinius. Nuo 1915 m. pradžios buvo leidžiamas tik kaizerinės Vokietijos okupuotai Lietuvai skirtas lietuviškas laikraštis „Dabartis", spausdintas Tilžėje ir Kaune. Vilniuje ėjo tik informacinis biuletenis „Paliepimų lapas ciesoriškajai gubernijos valdybai Vilniuje" (lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis), vokiečių karinės administracijos dienraštis vokiečių kalba „Wilnaer Zeitung" (1916-1918 m.), nuo 1917 m. rudens - karo cenzūros kontroliuojami lietuviški leidiniai „Lietuvos aidas", „Darbo balsas" ir „Tėvynės sargas". 1918 m. Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris" atgaivino prieš karą leistą žurnalą „Pavasaris", Lietuvos valstiečių sąjunga - savaitraštį „Lietuvos ūkininkas". 1918 m. lapkričio mėnesį Lietuvos Valstybės Taryba Vilniuje įsteigė savaitraščius lenkų kalba „Nowiny Litewskie" („Lietuvos naujienos") ir rusų kalba „Litovkij Kurjer" („Lietuvos pasiuntinys"). Deja, jie ėjo neilgai, tik iki metų pabaigos: rusams okupavus Vilnių, jų leidimas nutrūko.
Vilniaus krašto periodika
Kai 1919 m. balandžio 19-21 d. Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių su didele Rytų Lietuvos dalimi, Vilniuje ėmė šeimininkauti lenkai. Po metų, 1920 m. liepos mėnesį, Rusijos Raudonoji armija išstūmė Lenkijos kariuomenę iš užimtų Lietuvos žemių, tačiau tų pačių metų spalio 9 d. lenkų kariuomenės junginys, vadovaujamas generolo L. Želigovskio, vėl užgrobė Vilnių ir didelę Rytų Lietuvos dalį. 1922 m. kovą šias Lietuvos žemes paskelbus Lenkijos valstybės dalimi, Vilnius ir Vilniaus kraštas ilgam, iki 1939 m. spalio mėnesio, tapo atskirti nuo Lietuvos. Lenkų okupacinė valdžia mažai rūpinosi šio krašto pramone ir žemės ūkiu, visokiais būdais trukdė lietuvių kultūrinei ir visuomeninei veiklai, stabdė periodinės spaudos formavimąsi. Nors Vilniuje per tuos beveik du dešimtmečius išėjo daugiau kaip 130 pavadinimų lietuvių laikraščių ir kitų perio­dinių leidinių, tačiau tarp jų tik vienas kitas ėjo ilgesnį laiką (daugiau kaip 80 buvo vienkartiniai). Lietuviškų spaudinių leidėjai ir redaktoriai buvo okupacinės valdžios persekiojami, jų leidiniai uždraudžiami, atskiri numeriai konfiskuojami, todėl ėjo labai trumpai, dažnai keitė pavadinimus, buvo leidžiami vienkartiniais leidiniais. Turimais duomenimis, 1937 m. Vilniuje iš viso ėjo 114 laikraščių ir žurnalų, tačiau tarp jų tik 9 leisti lietuvių kalba. Daugiausia ėjo lenkų kalba - 74, jidiš ir hebrajų kalbomis - 16, baltarusių - 12, rusų - 3. Iš 17 dienraščių tais metais nė vienas nebuvo leidžiamas lietuvių kalba. Tiesa, Vilniaus krašto lietuvių spaudos darbuotojai per tuos 20 metų labai daug padarė, kad šio regiono lietuviai turėtų kuo daugiau leidinių gimtąja kalba. Jie leido ir legalius, ir nelegalius lietuviškus laikraščius bei savaitraščius.
Vilniuje daugiausia ėjo visuomeninių politinių laikraščių ir savaitraščių. Vienas pirmųjų lenkų užimtame Vilniuje 1919 m. balandžio 25 d. pasirodė tautinės pakraipos dienraštis „Nepriklausomoji Lietuva". Jį leido Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, redagavo S. Matulaitis, J. Tumas-Vaižgantas. Laikraštis buvo dažnai okupacinės valdžios konfiskuojamas, o 1920 m. rugpjūčio mėnesį jo leidimas visai nutrūko. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį vietoj jo ėmė eiti dienraštis „Vilniaus aidas", kurį leido Vilniaus miesto ir apygardos karo komendantūra, o redagavo M. Biržiška. Tačiau išėjus 52 numeriams ir šis laikraštis nustojo eiti. Vietoj jo tų pačių metų gruodžio viduryje M. Biržiška ėmė leisti politikos ir visuomenės gyvenimo dienraštį „Vilnius", kurį, be jo, dar redagavo P. Augustaitis, V. Biržiška. Daug kartų dienraštis buvo valdžios konfiskuojamas, o 1921 m. spalio mėnesį visai uždarytas. Tą patį mėnesį M. Biržiška pradėjo leisti dienraštį „Vilnietis", kurį redagavo jis pats, vėliau P. Karazija. 1922 m. birželį lenkų okupacinei valdžiai „Vilnietį" uždarius, to paties mėnesio pabaigoje pasirodė politikos ir visuomenės gyvenimo laikraštis „Rytų Lietuva", kuris ėjo tris kartus per savaitę. Jį redagavo irgi P. Karazija. Kai 1923 m. kovo mėnesį šis laikraštis buvo valdžios uždarytas, gegužę pradėtas leisti to paties periodiškumo laikraštis „Lietuvos Rytai". Jis ėjo iki 1924 m. liepos mėnesio, buvo redaguojamas taip pat P. Karazijos. Vietoj uždaryto laikraščio „Lietuvos Rytai" spalio mėnesį M. Luneckas ėmė leisti laikraštį „Vilniaus balsas", kurį redagavo tas pats P. Karazija. Šis triskart per savaitę leistas laikraštis ėjo tik iki gruodžio mėnesio. 1924 m. gruodžio viduryje jį pakeitė to paties perio­diškumo politikos ir visuomenės gyvenimo laikraštis „Vilniaus aidas", ėjęs jau kur kas ilgiau - iki 1928 m. lapkričio pabaigos. Tiesa, jo leidimas ne kartą buvo stabdomas, keliolika numerių valdžia konfiskavo, o nuo 1925 m. rugsėjo iki kitų metų lapkričio vietoj jo išleisti 9 vienkartiniai leidiniai skirtingais pavadinimais. Iš pradžių laikraštį redagavo P. Karazija, vėliau M. Žukauskaitė ir J. Urbonavičius.
1928 m. „Vilniaus aidas" sujungtas su dvisavaitiniu žemės ūkio laikraščiu „Dirva", ėjusiu šešis 1928 m. mėnesius ir redaguotu M. Stankevičiaus, bei savaitraščiu „Kelias", leistu 1925-1928 m., ir nuo gruodžio 1 d. ėmė eiti pavadinimu „Vilniaus rytojus". Šis visuomenės, politikos ir literatūros laikraštis buvo leidžiamas gana ilgai - beveik 10 metų: iš pradžių nereguliariai, o nuo 1929 iki 1937 m. - du kartus per savaitę. Juo rūpinosi Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas; redaktorius ir leidėjas J. Navikas, o faktiškasis redaktorius V. Budrevičius. 1930-1937 m. ėjo laikraščio priedas valstiečiams „Mūsų artojas", 1932-1937 m. - priedas vaikams „Aušrelė". Daug laikraščio numerių lenkų valdžia konfiskavo, o 1937 m. spalio pabaigoje leidinį visai uždarė. Nuo tada „Vilniaus rytojus" ėjo vienkartiniais leidiniais - iki 1938 m. balandžio pabaigos pasirodė 23 savaitiniai leidiniai įvairiais pavadinimais. O balandžio 29 d. vietoje jų pradėjo eiti Vilniaus lietuvių laikraštis „Aidas", kuris buvo leidžiamas 2-3 kartus per savaitę iki 1939 m. rugsėjo 18 d. (beveik iki Vilniaus okupacijos pabaigos). Jį redagavo V. Budrevičius, o redaktoriumi ir leidėju pasirašinėjo L. Cicėnas. Visą laiką (1938-1939 m.) ėjo du savaitiniai laikraščio priedai: žemdirbiams - „Ūkininkas", redaguojamas M. Čibiro, ir vaikams - „Varpelis", redaguojamas V. Budrevičiaus.
Jau pirmaisiais lenkų okupacijos metais Vilniuje pasirodė ir katalikiškas periodinis leidinys. 1919 m. liepos-lapkričio mėnesiais buvo leidžiamas dvisavaitinis iliustruotas laikraštis „Aušra", redaguojamas J. Stankevičiaus, o 1920 m. pradžioje jį pakeitė savaitinis laikraštis miesto žmonėms „Vilniaus garsas". Iš pradžių jį leido ir redagavo K. Čibiras, o nuo 1921 m. redagavo P. Kraujalis. Kai lenkų valdžia 1922 m. savaitraštį uždarė, tų pačių metų liepos viduryje A. Valiulis vietoj jo ėmė leisti Vilniaus lietuvių savaitraštį „Garsas". Jį redagavo tas pats P. Kraujalis. Tačiau ir šis savaitraštis ėjo neilgai - mažiau kaip metus. 1923 m. balandžio mėnesį jį pakeitė savaitraštis „Vilniaus kelias", redaguojamas irgi P. Kraujalio. Išėjus vos 13 numerių, ir šis leidinys buvo valdžios uždarytas. 1923 m. liepos pabaigoje pasirodė kitas savaitraštis - „Lietuvos kelias". Jį leido O. Zavišaitė, o redagavo P. Kraujalis. Šis leidinys ėjo jau ilgiau - beveik dvejus metus. 1925 m. liepos pradžioje vietoj jo pradėjo eiti savaitinis Vilniaus laikraštis „Kelias". Jo redaktorius ir leidėjas buvo J. Navikas, o faktiškasis redaktorius tas pats P. Kraujalis. 1928 m. ėjo priedas vaikams „Takelis". Savaitraštis buvo leidžiamas iki 1928 m. lapkričio pabaigos, paskui, sujungtas su laikraščiais „Vilniaus aidas" ir „Dirva", nuo gruodžio pradžios ėmė eiti jau minėtu pavadinimu „Vilniaus rytojus". 1927 m. pradžioje pasirodė mėnesinis katalikiškas laikraštis „Vilniaus varpas". Jį redagavo irgi P. Kraujalis, o redaktorė ir leidėja buvo M. Žukauskaitė. Laikraštis ėjo iki 1931 m. pabaigos. Nuo 1932 m. spalio iki 1939 m. rugsėjo buvo leidžiamas dar vienas katalikiškas leidinys - Vilniaus krašto lietuvių katalikų laikraštis „Vilniaus aušra". Kelerius metus jis ėjo vieną kartą per mėnesį, o nuo 1937 m. - kaip dvisavaitinis leidinys arba savaitraštis. Jį leido ir redagavo V. Taškūnas.
1919 m. gruodžio mėnesį Vilniuje pradėjo eiti lenkų valdžios leistas, susitaikymo idėjas skelbęs leidinys - „nepartinis, meilės, vienybės ir brolybės platinimo" laikraštis „Mūsų balsas". Jį leido ir redagavo J. Grondzkis. Laikraštis dažniausiai buvo leidžiamas kas dvi savaites; ėjo su pertraukomis, o 1923 m. pradžioje ir visai sustojo. Lenkų okupacinė valdžia rėmė ir savaitraštį „Suvienytoji Lietuva", kuris Vilniuje pasirodė 1920 m. vasario pabaigoje. Jis ėjo lietuvių ir lenkų kalbomis, tačiau labai trumpai - iki birželio mėnesio. Savaitraštį leido ir redagavo J. Aukštuolaitis. Kur kas ilgiau, nuo 1927 iki 1930 m., buvo leidžiamas dvisavaitinis tautinės krypties laikraštis „Vytis". 1928-1929 m. nereguliariai lietuvių ir vokiečių kalbomis ėjo ekonominis informacinis leidinys „Ekonominės Pabaltės žinios". Vilniaus krašto lietuvių kultūros ir švietimo draugija 1928-1929 m. leido mėnesinį mokslo ir visuomenės žurnalą „Vilniaus šviesa" (redaguojamą D. Alseikos), kurį 1929 m. lapkričio pabaigoje pakeitė D. Alseikos įsteigtas visuomenės laikraštis „Vilniaus žodis". Iš pradžių jis ėjo nereguliariai, daugiausia du kartus per mėnesį, o nuo 1934 m. - kas savaitę. Jį leido Vilniaus lietuvių švietimo draugija „Kultūra", faktiškai iki 1934 m. pabaigos redagavo D. Alseika, vėliau - V. Žilėnas. Laikraštis informavo apie šios draugijos veiklą, neretai kritikavo lenkų okupacinę valdžią, nušvietė Vilniaus krašto kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, spausdino grožinės literatūros kūrinius. 1937-1939 m. ėjo literatūrinis priedas „Kūryba ir kritika", 1938 m. - priedas „Ūkininko žodis". Laikraštis buvo lenkų valdžios persekiojamas, kai kurie numeriai konfiskuoti. 1939 m. rugpjūčio mėnesį jis nustojo ėjęs. 1934 m. Vilniuje buvo leidžiamas žurnalas „Menas ir literatūra", nuo 1933 iki 1939 m. - kultūros žurnalas „Lietuviškas baras". 1939 m. spalio pabaigoje pradėjo eiti Vilniaus lietuvių dienraštis „Vilniaus balsas", kurį leido K. Kriščiukaitis, o redagavo R. Mackevičius-Mackonis. Nuo 1940 m. birželio 18 d. iki 1941 m. birželio 22 d. jis ėjo kaip komunistinis dienraštis, redaguojamas A. Žukausko ir J. Karoso.
Vilniuje taip pat ėjo moksleiviams ir jaunimui skirtų periodinių leidinių. Daugelis jų buvo spausdinami dauginimo technika, ėjo nereguliariai ir dažniausiai labai trumpai, vienus ar kelerius metus, ir tik keletas - kiek ilgiau. Vilniaus moksleiviai ateitininkai 1918-1924 m. leido savo mėnesinį laikraštį „Jaunuomenės žiedai", kurio per metus išeidavo iki 4 numerių, o Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai 1924 ir 1926-1927 m. leido mėnesinį satyros ir humoro laikraštį „Botagas", 1938-1939 m. - mėnesinį laikraštėlį „Žagrė". 1919-1920 m. nereguliariai ėjo tautinės pakraipos moksleivių laikraštis „Trimitas", kurį leido Vilniaus lietuvių gimnazijos mokinių komitetas. 1926 m. žurnalistas A. Juknevičius ėmė leisti ir redaguoti mėnesinį katalikiškos orientacijos jaunimo žurnalą „Jaunimo draugas", kuris paskui ėjo gana ilgai - iki 1937 m. kovo mėnesio (paskutiniais metais buvo leidžiamas kas savaitę). Vėliau ilgiau kaip dvejus metus (iki 1939 m. balandžio mėnesio) vietoj „Jaunimo draugo" (jį lenkų valdžiai uždraudus) ėjo vienkartiniai leidiniai skirtingomis antraštėmis po 48, 40 arba 32 puslapius - iš viso pasirodė 49 tokie leidiniai (dažniausiai buvo leidžiami 2 kartus per savaitę). 1939 m. gegužės mėnesį uždarytą žurnalą „Jaunimo draugas" ir vienkartinius leidinius pakeitė Vilniaus krašto jaunimo savaitraštis „Jaunimo kelias", kurį leido ir redagavo žurnalistas A. Burokas iki tų metų rugsėjo pradžios. Dešimtmečio pabaigoje Vilniuje ėjo nemažai vienkartinių literatūrinių leidinių, tarp jų „Varsnos", „Varpos", „Vingis" (1937 m.), „Sėja", „Pjūvis", „Vienkartinis" (1938 m.), „Versmė" (1939 m.).
Kaip jau minėta, Vilniuje daugiausia periodinių leidinių buvo leidžiama lenkų kalba. Didesnioji jų dalis buvo dienraščiai ir savait­raščiai, kuriuos leido ir lenkai, ir lietuviai. Jau 1919 m. gegužės 15 d. išėjo dienraščio „Glos Litwy" („Lietuvos balsas") pirmasis numeris. Jį leido ir redagavo M. Biržiška (nors redaktoriumi iš pradžių pasirašinėjo A. Čarnecka, vėliau kiti). Dėl Lenkijos cenzūros persekiojimų laikraštis keletą kartų buvo sustojęs, ėjo įvairiais pavadinimais. Nuo 1919 m. gruodžio iki 1920 m. spalio vietoj jo buvo leidžiamas dienraštis „Echo Litwy" („Lietuvos aidas"), paskui taip pat ėjęs įvairiais pavadinimais ir vienkartiniais leidiniais, o 1922 m. vasario pabaigoje visai sustojęs. Jį pakeitė dienraštis „Litwa" („Lietuva"), ėjęs iki 1922 m. birželio mėnesio; paskui vietoj jo buvo išleisti keli vienkartiniai leidiniai.
1919 m. liepos viduryje M. Biržiška ėmė redaguoti ir kitą leidinį - katalikams skirtą savaitraštį „Nasza ziemia" („Mūsų žemė"), kurio redaktoriumi ir leidėju pasirašinėjo J. Stankevičius, vėliau kiti. Laikraštis ėjo su pertraukomis iki 1922 m. vidurio: kelis kartus buvo valdžios uždarytas, o 1920 m. keturis mėnesius vietoj jo buvo leidžiamas savait­raštis „Nasza niwa" („Mūsų dirva"). 1921-1922 m. M. Biržiška redagavo savaitraštį „Nowiny Wileńskie" („Vilniaus naujienos"), kurį leido V. Kozlovskis. 1923 m. pradžioje vietoj savaitraščio „Nasza ziemia" T. Jasus pradėjo leisti šviečiamojo pobūdžio visuomeninį politinį laikraštį miesto ir kaimo žmonėms „Ziemia ojczysta" („Gimtoji žemė"). 1924 m. pradžioje šį laikraštį pakeitė savait­raštis „Žycie ludu" („Liaudies gyvenimas"), paskutiniaisiais 1929 m. ėjęs kas dvi savaites. Jį leido ir redagavo K. Veleckas.
Nuo 1919 m. Vilniuje lenkų spaudos darbuotojai taip pat leido lenkiškus laikraščius „Dziennik Wileński" („Vilniaus dienraštis"), „Dziennik urzędowy" („Oficialus dienraštis"), „Gazeta krajowa" („Krašto laikraštis"), „Gazeta ludowa „Odrodzenie" („Liaudies laikraštis „Atgimimas"), „Gazeta Wileńska" („Vilniaus laikraštis"), „Nasz kraj" („Mūsų kraštas"), „Ziemia Wileńska" („Vilniaus žemė") ir kitus, kurių nemažai paskui ėjo beveik du dešimtmečius. Be to, nuolat atsirasdavo ir naujų lenkiškų laikraščių bei savaitraščių. 1921 m. pradėjo eiti savaitraštis „Glos Wileński" („Vilniaus balsas"), kaip dienraštis leistas iki 1936 m., ir dvisavaitinis laikraštis „Przegląd Wileński" („Vilniaus apžvalga"), leistas iki 1938 m. (jis ėjo ir anksčiau, 1911-1915 m.), 1922 m. pasirodė dienraščiai „Express Wileński" („Vilniaus ekspresas") ir „Slowo" („Žodis"), kurie buvo leidžiami iki 1939 m. 1924-1940 m. ėjo dienraštis „Kurier Wileński" („Vilniaus pasiuntinys"), 1928-1939 m. - „Nasz Przyjaciel" („Mūsų draugas"), 1934-1936 m. - laikraštis „Wieczorna gazeta Wileńska" („Vilniaus vakarinis laikraštis"). 1940 m. pradžioje Lietuvai grąžintame Vilniuje pradėjo eiti dienraštis „Nowe slowo" („Naujasis žodis"), kurį leido J. Kapočius, o redagavo iš pradžių K. Umbražiūnas, paskui V. Sakavičius. Dienraščio leidimas nutrūko 1940 m. birželio viduryje.
Vilniuje įsikūrusios baltarusių politinės partijos, sąjungos, draugijos ir kitos organizacijos leido savo legalius ir slaptus laikraščius baltarusių kalba. 1918-1922 m. ėjo baltarusių socialistų laikraščiai „Belaruskaja dumka" („Baltarusių mintis") ir „Gramadzianin" („Tarybos narys"), 1917-1940 m. - krikščionių demokratų laikraštis „Belaruskaja krynica" („Baltarusių šaltinis"), 1921-1922 m. - perkeltas iš Minsko į Vilnių laikraštis „Krynica" („Šaltinis"), 1924-1926 m. - Laikinosios baltarusių tarybos laikraštis „Hramadski golas" („Tarybos balsas"), 1925-1928 m. - valstiečių sąjungos laikraštis „Sjaljanskaja niva" („Kaimo dirva"), 1925-1926 m. - Baltarusių valstiečių ir darbininkų tarybos savaitraštis „Belaruskaja niva" („Baltarusių dirva"), 1933-1934 m. - laikraštis „Belaruskaja gazeta" („Baltarusių laikraštis"). Gana daug legalių ir nelegalių laikraščių leido baltarusių komunistai. Įvairiu laiku baltarusių kalba buvo leidžiama nemažai kitų periodinių leidinių, tačiau daugelis jų ėjo labai trumpai.
Periodinių leidinių rusų kalba Vilniuje buvo leidžiama nedaug. Ir beveik visi buvo neilgaamžiai. 1918-1919 m. ėjo Lietuvos ir Baltarusijos socialdemokratų laikraštis „Novaja era" („Naujoji era"). 1919 m. birželio viduryje rusų spaudos darbuotojai pradėjo leisti dienraštį „Vilenskij kurjer" („Vilniaus pasiuntinys"), kurį redagavo M. Biržiška. Laikraštis su kelių mėnesių pertrauka ėjo iki 1921 m. balandžio mėnesio. Nuo 1920 m. rugpjūčio vidurio iki 1921 m. balandžio pradžios speciali Vilniaus miesto komendantūros komisija leido kitą dienraštį „Litva" („Lietuva"), kurį redagavo irgi M. Biržiška. Kai vieno iš jų leidimą lenkų valdžia sustabdydavo, jį pakeisdavo kitas. Tačiau 1921 m. balandžio mėnesį jie vienas po kito buvo visai uždaryti. Neilgai ėjo ir kiti rusų laikraščiai: „Naša era" („Mūsų era", 1919 m.), „Vilenskoje slovo" („Vilniaus žodis", 1920-1921 m.), „Vilenskaja reč" („Vilniaus kalba", 1922 m.), „Smena" („Pamaina", 1936 m.). Tik laikraštis „Naše vremia" („Mūsų laikas") buvo leidžiamas nuo 1929 iki 1936 m., „Russkoje slovo" („Rusų žodis") - nuo 1931 iki 1934 m., o „Litovskij vestnik" („Lietuvos žinios") - nuo 1935 iki 1939 m.
Nors periodinių leidinių žydų (jidiš) kalba Vilniuje buvo leidžiama nemažai, tačiau tik keletas iš jų ėjo ilgesnį laiką. Nuo 1924 iki 1939 m. Žydų liaudies partija leido laikraštį „Wilner tog" („Vilniaus diena"), o Sionistų partija - „Di Cait" („Laikas"). Taip pat ėjo laikraščiai „Der najer morgn" („Naujas rytas", 1921 m.), „Unzer veg" („Mūsų kelias", 1930-1939 m.), „Ovent Kurjer" („Vakarinis pasiuntinys", 1928-1939 m.), „Unzer emes" („Mūsų tiesa", 1932 m.), „Zibn tog" („Sekmadienis", 1935-1936 m.).
Vilniaus ir Vilniaus krašto laikraščius ir žurnalus leido bei redagavo daug žinomų to meto lietuvių spaudos darbuotojų, žurnalistų. Be jau anksčiau pasižymėjusių M. Biržiškos, J. Tumo-Vaižganto, S. Matulaičio, P. Kraujalio, į leidybinį ir žurnalistinį darbą įsitraukė nemažai kultūros ir švietimo darbuotojų, visuomenės veikėjų, dvasininkų, įvairių profesijų žmonių, tarp jų D. Alseika, V. Budrevičius, P. Karazija, K. Čibiras, R. Mackevičius-Mackonis, A. Juknevičius, V. Žilėnas.
Vilniaus periodika okupacijos ir aneksijos  metais 
metais1940 m. birželio mėnesį prasidėjus sovietinei Lietuvos okupacijai, beveik visi laikraščiai ir žurnalai šalyje buvo sustabdyti, dauguma buvusių redaktorių ir žurnalistų atleisti iš darbo, vėliau areštuoti, įkalinti arba ištremti. Keletą mėnesių dar ėjo dienraščiai „Lietuvos aidas", „Lietuvos žinios", „XX amžius". Jie buvo leidžiami Kaune. Ten pradėti leisti ir komunistines idėjas bei sovietinę santvarką propaguojantys dienraščiai „Tiesa", „Komjaunimo tiesa", „Tarybų Lietuva", „Darbininkų žodis", laikraščiai „Karių tiesa", „Valstiečių laikraštis", „Raudonasis sportas", „Raudonarmietis", žurnalas „Komunistas". Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jų leidimas nutrūko, kai kurių buvo atnaujintas po karo Vilniuje.
Vilniuje buvo tebeleidžiamas dienraštis „Lietuvių balsas", pradėjęs eiti 1939 m. spalio mėnesį, redaguojamas A. Žukausko ir J. Karoso. 1940 m. pasirodė ir laikraščiai rusų kalba „Novaja žizn" („Naujas gyvenimas") bei „Krasnoje znamia" („Raudonoji vėliava"), dienraščiai lenkų kalba „Gazeta Ludowa" („Liaudies laikraštis"), „Prawda komsomolska" („Komjaunimo tiesa"), laikraščiai „Prawda Wileńska" („Vilniaus tiesa") ir „Prawda pionierska" („Pio­nierių tiesa"), dienraščiai jidiš kalba „Der emes" („Tiesa") ir „Vilner emes" („Vilniaus tiesa"). Jų leidimas nutrūko prasidėjus karui. Taip pat buvo leidžiami nepriklausomoje Lietuvoje ėję žurnalai „Gimtasai kraštas", „Gimtoji kalba", 1940-1941 m. leisti nauji leidiniai „Komunalinis ūkis", „Milicija".
Vokiečių okupacijos (1941-1944) metais legaliai ėjo tik okupacinei valdžiai ištikimi periodiniai leidiniai. Kaune buvo leidžiami dienraščiai „Į laisvę", „Ateitis", „Kauener Zeitung" („Kauno laikraštis"). 1941 m. birželio 29 d. laikraštis pasirodė ir okupuotame Vilniuje - dienraštis „Naujoji Lietuva", leidžiamas miesto savivaldybės. Jo redaktoriumi rašėsi J. Žukauskas, o faktiškai redagavo R. Mackonis-Mackevičius. Laikraštis spausdino daugiausia informacinius pranešimus ir žinutes, taip pat lietuvių literatūros kūrinius, tautosaką, šiek tiek vokiečių spaudos vertimų. Matyt, dėl pastarųjų publikacijų, taip pat dėl paaiškėjusių dienraščio redakcijos ryšių su kai kuriais rezistenciniais leidiniais R. Mackonis 1943 m. kovo mėnesį buvo suimtas ir kartu su Vilniaus inteligentais išvežtas į Štuthofo stovyklą Vokietijoje. Dienraštis „Naujoji Lietuva" ėjo iki 1944 m. liepos mėnesio. 1941-1944 m. Vilniuje ėjo ir dienraštis vokiečių kalba „Vilnaer Zeitung" („Vilniaus laikraštis"), dienraštis lenkų kalba „Goniec codzienny" („Kasdieninis pasiuntinys"), savaitraštis baltarusių kalba „Belaruski holas" („Baltarusių balsas"), taip pat Lietuvos atgimimo draugijos leidinys „Tėvų žemė", Savisaugos dalių inspekcijos savaitinis žurnalas „Karys", keletas kitų įvairių leidinių.
Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje vyko mūšiai, šalyje jau buvo steigiami nauji ir atkuriami 1940-1941 m. leisti periodiniai leidiniai, reikalingi komunistų partijos tikslams ir uždaviniams propaguoti, tarybinei santvarkai kurti. Daugiausia visai Lietuvai skirtų laikraščių ir žurnalų buvo leidžiama Vilniuje. 1944 m. liepos 16 d. Vilniuje pradėjo eiti iš Maskvos atkeltas dienraštis „Tarybų Lietuva", kuris netrukus, rugpjūčio pradžioje, persikėlė į Kauną ir ten ėjo iki 1950 m. O Vilniuje 1944 m. rugpjūčio 9 d. pasirodė kurį laiką Maskvoje leistas dienraštis „Tiesa", Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto organas, kuris po metų ėmė eiti ir kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos bei Ministrų Tarybos organas. Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas 1944 m. spalio pabaigoje Vilniuje ėmė leisti ir dienraštį rusų kalba „Sovetskaja Litva" („Tarybų Lietuva"), kaip atgaivintą prieš karą Kaune ėjusį dienraštį „Truženik" („Darbininkas"). Paskui jis ėjo kaip Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos organas. Tą patį mėnesį Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas atnaujino ir „Valstiečių laikraščio" leidimą. Tik dabar jis buvo leidžiamas Vilniuje 3 kartus per savaitę. Lietuvos komunistinės jaunimo sąjungos Centro komitetas 1944 m. lapkričio pradžioje irgi atnaujino savo laikraščio „Komjaunimo tiesa" leidimą. Jis taip pat dabar ėjo Vilniuje: iš pradžių triskart, nuo 1948 m. - 5 kartus per savaitę, o nuo 1955 m. - ir rusų kalba („Komsomolskaja pravda"). 1944 m. liepos mėnesį atgaivintas Vilniaus apskrities laikraštis „Prawda Wileńska" (leistas iki 1948 m.). 1945 m. pradėjo eiti Lietuvos geležinkelio valdybos laikraštis „Lietuvos geležinkelininkas" (lietuvių ir rusų kalbomis), 1946 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos savait­raštis „Literatūra ir menas", Lietuvos viešosios tvarkos apsaugos ministerijos savaitraštis „Milicijos darbuotojas" (lietuvių ir rusų kalbomis), laikraštis vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams „Lietuvos pionierius", 1947 m. - laikraštis užsienio lietuviams „Tėvynės balsas", 1949 m. - dienraštis jaunimui rusų kalba „Molodiož Litvy" („Lietuvos jaunimas"). 1952 m. buvo įsteigtas Vilniaus srities ir miesto dienraštis „Raudonoji žvaigždė", leistas lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis iki 1953 m., o 1953 m. - dienraštis lenkų kalba „Czerwony Sztandar" („Raudonoji vėliava") Lietuvoje gyvenantiems lenkams ir savaitraštis „Tarybinis mokytojas" pedagogams. 1958 m. pasirodė Vilniaus miesto vakarinis dienraštis „Vakarinės naujienos". Tuo laikotarpiu pradėjo eiti nemažai šakinių bei profesinių leidinių - laikraštis „Sportas" (pakeitęs to paties pavadinimo žurnalą), savaitraščiai „Kalba Vilnius", „Kooperatininkas", „Gimtasis kraštas" (pakeitęs laikraštį „Tėvynės balsas"), „Automobilininkas" (lietuvių ir rusų kalbomis).
Netrukus po karo pasirodė ir pirmieji žurnalai. Jau 1944 m. rugpjūčio pabaigoje Vilniuje buvo įsteigtas komjaunimo žurnalas „Jaunųjų gretos", kuris nuo trečiojo numerio ėmė vadintis „Jaunimo gretos". Jį redagavo rašytojas P. Cvirka, o nuo 1946 m. - poetas E. Mieželaitis. 1945 m. viduryje vėl pradėjo eiti žurnalas „Komunistas", kuris nuo 1946 m. pradžios buvo leidžiamas ir rusų kalba. 1945 m. pradėtas leisti ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuletenis „Agitatoriaus bloknotas", kuris vėliau, 1960 m., gavo pavadinimą „Agitatorius", o nuo 1969 m. ėmė vadintis dvisavaitiniu žurnalu „Laikas ir įvykiai". Visą laiką nuo pat 1945 m. šis leidinys ėjo ir rusų kalba, o 1945-1960 m. - dar ir lenkų kalba. 1945 m. pasirodė ir mėnesinis literatūros, meno bei kritikos žurnalas „Pergalė", pedagogikos ir metodikos žurnalas „Tarybinė mokykla", 1949 m. - iliustruotas politinis visuomeninis ir literatūrinis žurnalas „Švyturys", mokslo ir praktikos žurnalas žemės ūkio specialistams ir valstiečiams „Lietuvos kolūkietis" (vėliau vadinosi „Žemės ūkis"), 1950 m. - mėnesinis žurnalas vaikams, pio­nieriams ir moksleiviams „Žvaigždutė", 1952 m. - iliustruotas politinis visuomeninis ir literatūrinis žurnalas „Tarybinė moteris" (lietuvių ir lenkų kalbomis), 1954 m. - žurnalas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams „Genys", mėnesinis literatūros almanachas rusų kalba „Sovetskaja Litva" („Tarybų Lietuva"). Taip intensyviai Lietuvoje buvo formuojama ideologinė ir propagandinė, komunistinė ir komjaunimo respublikinė, vietinė bei profesinė periodika. Nuo 1956 m., vadinamojo politinio atšilimo laikotarpiu, pradėjo eiti žurnalai „Sveikatos apsauga", „Meno saviveikla" (jį 1965 m. pakeitė „Kultūros barai"), „Mūsų girios", „Mokslas ir gyvenimas", „Liaudies ūkis", „Moksleivis", „Mokslas ir technika", „Mūsų sodai", „Mūsų žodis", „Mūsų gamta", „Nemunas". Buvo steigiami žinybiniai žurnaliniai leidiniai (biuleteniai, informaciniai, rek­laminiai leidiniai), taip pat tęstiniai žurnalo tipo leidiniai, kuriuos leido Lietuvos mokslo akademija ir jos institutai, kitos mokslo ir mokymo įstaigos, įvairios draugijos, sąjungos, kitos organizacijos (tarp jų - 1973 m. pradėtas leisti Lietuvos žurnalistų sąjungos kasmetinis leidinys „Žurnalistika", ėjęs iki 1991 m.).
Atgimimo periodika
1988 m. birželio 3 d. Vilniuje įkūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, netrukus ėmė eiti Sąjūdžio periodiniai leidiniai. Birželio 13 d. pasirodė dviejų puslapių rotatoriumi spausdintas leidinėlis „Informacinis pranešimas" ir jo tęsinys - keturių puslapių apimties laikraštis „Sąjūdžio žinios". Tai buvo pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidinys. 1988 m. išėjo 60 laikraščio numerių. Leidinyje „Sąjūdžio žinios", kuris ėjo iki 1993 m., buvo skelbiami Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, tarybos, rėmimo grupių dokumentai, veiklos kronika, mitingų dalyvių kalbos, svarbūs istoriniai dokumentai, susiję su Lietuvos valstybingumu, spausdinama informacija apie Sąjūdžio akcijas, organizuojamus mitingus, kitus renginius, pateikiami įvairių Sąjūdžio struktūrų, atsikuriančių ir steigiamų organizacijų bei partijų pareiškimai. Laikraštį redagavo A. Juozaitis, J. Glinskis, E. Praleika. Jau tais pačiais ir kitais metais pasirodė daugelio Lietuvos miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų bei rėmimo grupių laikraščiai ir laikraštėliai.
Greta miestų bei rajonų ir vietinių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio periodinių leidinių pradėjo eiti ir visai Lietuvai skirti laikraščiai, biuleteniai, žurnalai. 1988 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje 100 000 egz. tiražu pradėjo eiti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio biuletenis „Atgimimas", kuris kitais metais tapo savaitraščiu, o nuo 1992 m. ėjo kaip Lietuvos politikos savait­raštis. Iš pradžių jį redagavo R. Ozolas, vėliau - L. Medelis, R. Valatka, V. Mitė, S. Kašauskas,G. Visockas, V. Staniulis, A. Uža, E. Eigirdas, I. Makaraitytė. 1988-1989 m. „Atgimimas" buvo leidžiamas ir rusų kalba bei Brailio (aklųjų) raštu. 1989-1990 m. jis turėjo priedą rusų kalba „Soglasije" („Santara"), kuris paskui tapo nepriklausomu savaitraščiu. 1989 m. pradėjo eiti „Atgimimo" priedas jaunimui „Aušrinė", nuo 3-iojo numerio tapęs savarankišku jaunimo visuomeniniu kultūros žurnalu (ėjo iki 1990 m.). Taip buvo bandyta atkurti tokio paties pavadinimo moksleivių aušrininkų žurnalą, ėjusį 1910-1914 m.: net ir epigrafu buvo pasirinktas tas pats Maironio ketureilis eilėraštis. 1989 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje pasirodė kitas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidinys - laikraštis „Respublika". Nuo 1990 m. kovo mėnesio jis ėmė eiti kaip nepriklausomas Lietuvos dienraštis. Nuo pat pradžios jį redagavo V. Tomkus, o leido sukurta uždaroji akcinė bendrovė „Respublika". Tai buvo vienas populiariausių Lietuvos nacionalinių dienraščių.
Kartu su Sąjūdžio spauda buvo steigiami ir besikuriančių politinių partijų, sąjungų, visuomeninių judėjimų periodiniai leidiniai. Iš pradžių jie leisti slaptai arba pusiau legaliai, spausdinti įvairiausia perrašinėjimo, dauginimo ir spausdinimo technika. Kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1989 m. gruodžio 7 d. pakeitė Lietuvos Konstitucijos 6 ir 7 straipsnius, skelbusius komunistų partijos vienvaldystę, ir įteisino daugiapartinę sistemą, pradėjo eiti ir spaustuvėse spausdinti legalūs įvairių partijų leidiniai. 1988 m. pasirodė Lietuvos laisvės lygos informaciniai biuleteniai „Laisvės šauklys" (tokiu pat pavadinimu pogrindyje ėjusio leidinio tęsinys) ir „Lietuvos laisvės lyga", Lietuvos žaliųjų informacinis biuletenis „Žalioji Lietuva", 1989 m. - Lietuvos socialdemokratų partijos leidinys „Lietuvos socialdemokratas", Lietuvos lenkų sąjungos informacinis biuletenis „Nasza gazeta" („Mūsų laikraštis").
1990-1992 m. ėmė eiti kiti politinių partijų ir sąjungų leidiniai: Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos laikraštis „Nepriklausoma Lietuva", Lietuvos krikščionių demokratų partijos laikraštis „Apžvalga", Lietuvos social­demokratų partijos laikraštis „Lietuvos žinios", Nepriklausomybės partijos laikraštis „Kovo 11", Lietuvos darbininkų sąjungos informacinis biuletenis lietuvių, rusų ir anglų kalbomis „Lietuvos darbininkas". Vėliau pradėjo eiti Lietuvos politinių kalinių partijos leidinys „Lietuvos kelias", Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos laikraštis „Varpas", Lietuvos ūkio partijos laikraštis „Šalies ūkis".
1988-1989 m. pradėjo eiti nemažai įvairių bendrijų, draugijų, kūrybinių sąjungų, bendruomenių leidinių, biuletenių, laikraštėlių, laikraščių, žurnalų. Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis ėmė leisti laikraštį „Blaivioji Lietuva", Lietuvos blaivybės draugija - laikraštį „Blaivybės aušra", nuo 1991 m. ėjusį pavadinimu „Baltų ainiai", Lietuvos kurčiųjų draugijos centro valdyba - laikraštį „Akiratis", Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga - leidinį „Šaltinis" (nuo 1994 m. vadinosi „Šulinys"), Lietuvos kraštotyros draugija - laikraštį „Gimtinė". Vėliau Lietuvos žydų bendruomenė įsteigė laikraštį lietuvių, jidiš, anglų ir rusų kalbomis „Lietuvos Jeruzalė", Dailininkų, Kompozitorių ir Teatro sąjungos - žurnalą „Krantai", Lietuvos vyskupų konferencija - religinį žurnalą „Katalikų pasaulis". Daugelio politinių partijų, sąjungų, bendrijų, draugijų biuletenių, laikraščių, žurnalų leidimas vėliau nutrūko, tik kai kurie leidžiami daugiausia kitų leidėjų arba kitais pavadinimais.
1990 m. kovo 1 d. įsigaliojus Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymui (kurį vėliau, 1996 m. liepos 26 d., pakeitė Visuomenės informavimo įstatymas) netrukus Vilniuje, kaip ir Kaune, kituose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose, pasirodė gana daug naujų periodinių leidinių. Ėmė formuotis nacionaliniai dienraščiai, buvo steigiami nauji bendrojo pobūdžio ir įvairios paskirties laikraščiai bei savaitraščiai, universalios tematikos, specialios paskirties ir moksliniai žurnalai, atgaivinami seni, dar prieš karą nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau užsienyje ėję periodiniai leidiniai.
1988 m. Vilniuje ėjo 11 visai šaliai skirtų vadinamųjų respublikinių laikraščių - „Czerwony Sztandar" („Raudonoji vėliava", lenkų kalba), „Gimtasis kraštas", „Komjaunimo tiesa" (lietuvių ir rusų kalbomis), „Lietuvos pionierius", „Literatūra ir menas", „Sportas", „Tarybinis mokytojas", „Tiesa", „Valstiečių laikraštis", „Sovetskaja Litva" („Tarybų Lietuva", rusų kalba). Kai kurie iš jų buvo dienraščiai. Stiprėjant Atgimimo sąjūdžiui ir atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kartu su visa periodika iš esmės ėmė keistis ir šie dienraščiai. Nuo 1990 m. pradžios laikraštį „Komjaunimo tiesa" pakeitė plačiajai skaitytojų auditorijai skirtas nepriklausomas dienraštis „Lietuvos rytas". „Czerwony Sztandar" ir „Sovetskaja Litva" po 1990 m. kovo 11-osios tapo Lietuvos Respub­likos Aukščiausiosios Tarybos (vėliau Seimo) ir Vyriausybės visuomeniniais politiniais dienraščiais „Kurier Wileński" („Vilniaus pasiuntinys") bei „Echo Litvy" („Lietuvos aidas"). Laikraštis „Tiesa" 1990 m. iš pradžių tapo Lietuvos komunistų partijos, vėliau - Lietuvos demokratinės darbo partijos dienraščiu, ėjusiu iki 1994 m. birželio 30 d. Paskui jį pakeitė dienraštis Lietuvai „Diena", ėjęs iki 1996 m. pabaigos.
1989 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje pradėjęs eiti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraštis „Respublika" nuo 1990 m. kovo mėnesio ėjo kaip nepriklausomas Lietuvos dienraštis. 1989 m. gegužės 8 d. Vilniuje vietoj keturis mėnesius leisto savaitraščio „Valstybės žinios" buvo atnaujintas tautinės pakraipos laikraščio „Lietuvos aidas", ėjusio 1917-1918 ir 1928-1940 m. Kaune, leidimas. Pirmasis jo numeris išėjo kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos laikraštis, paskui - valstybės laikraštis, nuo 1998 m. - dienraštis Lietuvai. 1990 m. Lietuvos socialdemokratų partijos taryba įsteigė ir Vilniuje pradėjo leisti politikos, visuomenės, kultūros laikraštį „Lietuvos žinios" - kaip atkurtą 1909-1915 m. Vilniuje ir 1922-1940 m. Kaune ėjusį to paties pavadinimo leidinį. Iki 1994 m. jis buvo leidžiamas kaip savaitraštis. Po dvejų metų pertraukos jį pradėjo leisti UAB „Lietuvos žinios" kaip nacionalinį laikraštį, 1998 m. tapusį dienraščiu. 1995 m. sausio-liepos mėnesiais ėjo dar vienas dienraštis - „Lietuva", kurį leido spaustuvė „Viltis", tačiau pasirodė tik 125 jo numeriai. 1999 m. dienraščiu tapo ir verslo naujienų laikraštis „Verslo žinios", nuo 1994 m. ėjęs 1-3 kartus per savaitę.
Taigi Vilniuje buvo leidžiami 7 visai šaliai skirti dienraščiai - „Echo Litvy" (ėjo iki 2001 m.), „Kurier Wileński", „Lietuvos aidas", „Lietuvos rytas", „Lietuvos žinios" (leistas iki 2019 m.), „Respublika", „Verslo žinios". Toliau ėjo ir visai šaliai skirti savaitraščiai „Atgimimas", „Dialogas" (leistas iki 2013 m.: iki 1989 m. pavadinimu „Tarybinis mokytojas", o iki 1992 m. - „Tėvynės šviesa"), „Gimtasis kraštas" (iki 1997 m.), „Kalba Vilnius" (iki 1999 m.), „Literatūra ir menas", taip pat vėliau atsiradę savaitraščiai „Voruta", „Šiaurės Atėnai", „Dienovidis" (iki 2000 m.), „7 meno dienos", „Autoekspresas" (iki 2007 m.), „Mokesčių žinios" (iki 2014 m.). 1988 m. Vilniuje pradėjo eiti informacinis-reklaminis laikraštis lietuvių ir rusų kalbomis „Informreklama" (iki 1992 m.), 1989 m. - Vilniaus krašto laikraštis lenkų kalba „Znad Wilii" („Nuo Vilijos krantų") ir nepriklausomas pramoginis savait­raštis „Žvilgsnis" (iki 2008 m.). Nuo 1989 iki 1994 m. pabaigos Vilniuje ėjo savaitraštis vaikams „Aitvaras", pakeitęs ilgai ėjusį laikraštį „Lietuvos pionierius". Nuo 1988 m. Vilniuje pradėjo eiti daugeliui šalies ūkio šakų ir veiklos sričių, įvairių profesijų žmonėms skirtų laikraščių bei savaitraščių, tarp jų leidiniai „Komercinės žinios", „Monitorius", „Merkurijus", „Geležinkelininkas", „Mokslo Lietuva", „Muzikos barai", „Apskaita ir kontrolė", „Gydytojų žinios", „Tėviškės gamta", „Žaliasis pasaulis", „Krašto apsauga", „Žurnalistų žinios" (šis leidinys ėjo nuo 1988 iki 2007 m., 2008 m. jį pakeitė almanachas „Žurnalistika").
Pasirodė keletas bendrojo pobūdžio visuomeninių politinių laikraščių. 1990 m. Vilniuje Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija pradėjo leisti savaitraštį „Pozicija", 1991 m. rašytojas V. Petkevičius įsteigė laikraštį „Opozicija". 1992 m. ėmė eiti dienraštis (vėliau tapęs savaitraščiu) „Amžius" bei laikraščiai anglų kalba „Lithuania Today" („Lietuva šiandien"), „Lithuanian Weekly" („Lietuvos savaitraštis") ir „Baltic News" („Baltijos naujienos"). 1995 m. pasirodė savaitraštis rusų kalba „Litovskij kurjer" („Lietuvos pasiuntinys"), o 1997 m. - „Obzor" („Apžvalga"). Kai 1991 m. sausio pradžioje okupacinės Sovietinės armijos kareiviai užėmė Vilniaus spaudos rūmus ir nutraukė lietuviškų laikraščių leidimą, svarbiausių laikraščių redakcijos sausio 12 d. 300 000 egz. tiražu išleido laikraštį „Laisva Lietuva". Kitas jo numeris išėjo 1991 m. gruodžio 6 d., nevalstybinės spaudos žurnalistams paskelbus streiką, nukreiptą prieš Lietuvos Vyriausybės bandymą suvalstybinti nepriklausomus leidinius. Jį išleido laikraščių „Lietuvos rytas", „Respub­lika", „Tiesa", „Vakarinės naujienos" ir „Valstiečių laikraštis" redakcijos 700 000 egz. tiražu.
Nuo 1989 m. ėmė vis sparčiau augti žurnalinių leidinių skaičius. Pradėti leisti ir visiškai nauji - naujų pavadinimų, naujos tematikos, naujo turinio - žurnalai, ir atgaivinti seni, dar prieš karą nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau užsienyje ėję leidiniai. Vieni buvo orientuoti į plačiąją visuomenę, kiti skirti specialistams, įvairių profesijų žmonėms, treti - mokslo darbuotojams. Vilniuje pirmiausia pradėjo eiti universalios tematikos, įvairaus išsilavinimo ir amžiaus žmonėms skirti žurnalai, gvildenantys aktualias socialines, ekonomines, kultūrines, estetines, politines, žmonių bendravimo problemas. Kaip pasaulio spaudos apžvalga 1989 m. pasirodė iliustruotas periodinis leidinys „Už ir prieš", greitai tapęs populiariu mėnesiniu žurnalu, nuo 1991 m. ėjusiu pavadinimu „Taip ir ne". 1990 m. pradėtas leisti visuomeninis politinis žurnalas „Politika", dvisavaitinis iliustruotas žurnalas lenkų kalba „Magazyn Wileński" („Vilniaus žurnalas"), iliustruotas žurnalas mažiesiems „Tipu tapu", iliustruoti žurnalai „Tik vyrams" ir „Ieva", 1991 m. - žurnalas kareiviams „Karys", šviečiamieji žurnalai „Psichologija tau", „Adomas", žurnalas vaikams „Šaltinėlis".
Tarp vėliau pasirodžiusių žurnalų Vilniuje - savaitinis visuomeninis politinis žurnalas „Veidas", informacinis-reklaminis žurnalas anglų kalba „Lithuania in the World" („Lietuva pasaulyje"), visuomenės, politikos, kultūros žurnalas „Gairės", dokumentinės literatūros žurnalas „Mitai ir faktai", žurnalai moterims ir šeimai „Pelenė", „Tavo vaikas", „Panelė", „Mano namai", „Vyras ir moteris", žurnalai vaikams „Žaliasis laikraštis", „Donaldo galvosūkiai", žurnalas automobilių mėgėjams „Keturi ratai". Toliau buvo leidžiami anksčiau ėję plačiajai skaitytojų auditorijai skirti žurnalai (kai kurie pakeistais pavadinimais): madų žurnalas „Banga", žurnalas visiems „Buitis", žurnalai vaikams „Genys" ir „Žvaigždutė", žurnalai „Gimtoji kalba" (1990 m. pakeitęs leidinį „Mūsų kalba"), „Jaunimo gretos", „Kinas", „Knygnešys" (buvęs periodinis leidinys „Naujos knygos"), „Kultūros barai", „Metai" (1991 m. pakeitęs žurnalą „Pergalė"), „Mokslas ir gyvenimas", „Moksleivis", „Moteris" (anksčiau ėjęs pavadinimu „Tarybinė moteris"), „Mūsų sodai", „Pasaulis" (1990 m. pakeitęs žurnalą „Laikas ir įvykiai"), „Sveikata" (anksčiau vadinosi „Sveikatos apsauga"), „Šeima", „Šluota", „Švyturys", „Vilnius" - buvęs literatūrinis žurnalas „Litva literaturnaja" („Literatūrinė Lietuva"). Daugelio šios grupės žurnalų leidimas po kurio laiko nutrūko, kai kurie leidžiami iki šiol.
Šiuo laikotarpiu Vilniuje nemažai pasirodė ir specialiųjų žurnalų, skirtų įvairių ūkio šakų, atskirų profesijų ir veiklos sričių skaitytojams. Tai metodinis žurnalas pedagogams „Gimtasis žodis", kultūros darbuotojams „Liaudies kultūra", žemės ūkio darbuotojams „Pienininkystė", transporto darbuotojams „Ratai", verslo žmonėms „Aljansas", „Kelias į rinką", „Verslo teisė", fotografijos mėgėjams „Vyzdys", finansininkams „Sąskaityba", „Apskaitos apžvalga", muzikos specialistams „Gama", „Tango", leidinys „Paštas ir filatelija Lietuvoje", žurnalas katalikybės puoselėtojams „Naujasis židinys". Atgaivinti prieš karą nepriklausomoje Lietuvoje ėję žurnalai „Bib­liografijos žinios", „Dienovidis" (kultūros žurnalas, 1990-2001 m. leistas kaip savaitinis laikraštis), „Jūra", „Kardas" (karininkų), „Litova stelo" (esperantininkų), „Medžiotojas ir meškeriotojas", „Naujoji Romuva", „Žemėtvarka ir melioracija". 1989-1990 m. visateisiais žurnalais tapo anksčiau ėję biuleteniai ir informaciniai leidiniai „Kooperatininkas", „Lietuvos sparnai" (buvęs biuletenis „Sparnai"), „Mūsų girios" (buvęs biuletenis „Girios"), „Statyba ir architektūra", „Teisės apžvalga" (buvęs biuletenis „Socialistinė teisė"), „Tarp knygų" (buvęs biuletenis „Bibliotekų darbas"), „Mūsų kraštas" (buvęs leidinys „Kraštotyra"). Ekonomikos žurnalas „Liaudies ūkis" nuo 1991 m. ėmė vadintis „Lietuvos ūkis", „Tarybinė mokykla" nuo 1992 m. - „Mokykla", „Teisės apžvalga" nuo 1994 m. - „Teisės prob­lemos". Toliau ėjo žurnalai „Mokslas ir technika", „Mūsų gamta", „Žemės ūkis". Vėliau daugelio specialiųjų žurnalų leidimas nutrūko, tačiau atsirado ir naujų leidinių.
Mokslo darbuotojams ir specialistams skirtų naujų žurnalų ar žurnalo tipo leidinių skaičius didėjo lėčiau. Šiuo laikotarpiu pradėjo eiti mokslinis žurnalas anglų kalba „Baltic Astronomy" („Baltijos astronomija"), religijos, filosofijos ir meno žurnalas „Logos", mokslinis žurnalas „Mokslas ir Lietuva", nuo 1994 m. leistas pavadinimu „Lietuvos mokslas" (lietuvių ir anglų kalbomis), buvo atkurtas 1940 m. ėjęs Baltijos šalių mokslinis žurnalas „Revue Baltique" („Baltijos apžvalga", prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis), istorijos žurnalai „Mūsų praeitis", „Etnografija". 1990 m. reorganizuotas mokslinis žurnalas „Lietuvos mokslų akademijos darbai", kuris buvo leidžiamas nuo 1955 m. Iš pradžių ėjo šio žurnalo A serija (visuomenės mokslai) bei B serija (chemija, technika, fizinė geografija), o nuo 1960 m. - ir C serija (biologijos mokslai). Vietoj jų 1990 m. Vilniuje pradėti leisti 7 savarankiški moksliniai žurnalai: „Chemija", „Ekologija", „Biologija", „Energetika", „Filosofija, sociologija", „Informatica", „Lituanistica". Be to, 1994 m. pradėjo eiti Lietuvos mokslų akademijos žurnalai „Acta Medica Lituanica" („Lietuvos medicinos darbai"), „Lietuvos fizikos žurnalas" (vietoj „Lietuvos fizikos rinkinys"), „Menotyra", „Žemės ūkio mokslai". Pertvarkyta ir papildyta tęstinių leidinių serija „Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai". Pasikeitė ir daugelis kitų mokslinių žurnalo tipo leidinių, jų dauguma tapo tikrais moksliniais žurnalais.
Nuo 1989 m. buvo tobulinami ir pertvarkomi ne tik moksliniai, bet ir universalūs bei specialieji žurnalai. Juos ėmė leisti uždarosios akcinės bendrovės, visuomeninės organizacijos, žmonių grupės arba pavieniai asmenys - žurnalistai, įvairių sričių specialistai, remiami draugijų, bendrijų, sąjungų ir leidyklų. Tiesa, kai kurių šiuo laikotarpiu pradėtų leisti žurnalų išėjo tik po vieną kitą numerį, kitų leidimas kartais (dažniausiai dėl finansinių sunkumų) laikinai arba ir visai nutrūko. Apskritai visų trijų grupių žurnalinių leidinių dar vis daugėjo. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius Vilniuje leidžiamų įvairių tipų laikraščių ir žurnalų skaičius bei jų tiražai, kaip ir visoje Lietuvoje, pradėjo pastebimai mažėti. Tam didžiausios įtakos, be abejo, turėjo sparčiai stiprėjančios elektroninės (internetinės) žiniasklaidos priemonės.

 

 Iš almanacho "Žurnalistika", 2023 I ir II.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-12-11 11:01
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media