„Tavo rankos geros. Jos mikliai peša pačią ploniausią giją... Iš tų plonyčių gijų gimsta pačios ploniausios drobės pasaulyje. Tada ištiesi jas lankoje prie upelio. O!.. Tai patys tiesiausi keliai į saulę... Tuose keliuose palieku savo mažytes pėdas. Pirmus pėdsakus būtyje," - štai kaip jaudinančiai, net poetiškai per Motinos rankas jis tiesia savo kelią į gyvenimą.

Kolega Juozas gimė Lietuvos savanorio kūrėjo šeimoje 1937 m. kovo 3 d. buvusioje Seinų apskrityje, Leipalingio valsčiuje, Taikūnų kaime.. 1956 metais baigė Leipalingio vidurinę mokyklą ir nutarė realizuoti savo vaikystės ir jaunystės svajonę - tapti jūrininku. Įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, pasirinko tolimojo plaukiojimo laivavedžio specialybę. Sėkmingai įveikęs visus egzaminų barjerus, tapo kursantu. Tačiau antraisiais mokymosi metais buvo paprašytas, kaip „nepatikimas elementas" mokyklą palikti.

Grįžęs į tėviškę jis dirbo kolūkyje, 1963 m. baigia Kauno 2-ąją technikos mokyklą, pradeda dirbti staklių gamykloje, priklausė prie laikraščio „Kauno tiesa" veikusiai Jaunųjų rašytojų sekcijai. 1981 metais baigė Vilniaus universitetą, įsigijo žurnalistikos specialybę. Įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą. 1966-1969 metais dirbo Literatūros muziejaus moksliniu bendradarbiu, 1969-1995 metais - savaitraščio „Gimtasis kraštas" kultūros skyriaus vedėju, atsakinguoju sekretoriumi, vyr. redaktoriaus pavaduotoju. Tuo metu dažnai teko su juo bendrauti. "Gimtasis kraštas" buvo skirtas užsienio lietuviams, gal todėl ten buvo ir didesni honorarai. Tai traukė autorius, aš nebuvau išimtis. Kolega Juozas noriai skelbė mano rašinius, mes susidraugavome. Savo ruožtu jis aktyviai rašė ir į kitus leidinius. Skelbė ir grožinės literatūros vaizdelių, novelių.

1996 - 2001 m, jis buvo Lietuvos blaivybės draugijos laikraščio „Baltų ainiai" redaktorius.

1978 metais išėjo jo pirmoji knyga „Gyvenimas margas, pasaulis dar margesnis". Ji neužsigulėjo knygynų lentynose, tapo bibliografine retenybe, itin pageidaujama kolekcininkų.

1998 metais pasirodė jo antroji knyga „Karan išėjo vyrai...", parašyta pagal 1918-1920 metų Lietuvos savanorio Juozo Mikelionio atsiminimus. 2000 metais išeina jo sudaryta dzūkų partizanų dainų rinktinė „Išėjo ginti brangios tėvynės...". Jai medžiagą kolega Juozas rūpestingai rinko ir užrašinėjo Dzūkijoje dar 1956-1958 metais. Tada, dar būdamas jaunas berniokas, jau suprato, ką reiškė Lietuvai dešimt metų trukusios kovos po karo su galingiausia to meto karo mašina Europoje - sovietų armija, per penkerius metus sutriuškinusia tokią pat galingą Vermachto kariuomenę. Lietuvoje partizaninis karas vyko dvigubai ilgiau. Ir tai dzūkui berniokui kėlė didžiulį pasididžiavimą savo tauta.

2000 m. pasirodė jo sudaryta B.Labėno kūrybos knyga „Žygiuojanti tauta", 2003 m. - jis vėl grįžo prie Lietuvos nepriklausomybės kovų tematikos ir išleido knygą „Sentėvių dvasia liepsnoti: leipalingiečiai 1918-1923 metų kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ". 2006 m. pasirodė jo nauja knyga „Dzūkai", skirta iškiliausiems Leipalingio krašto žmonėms. 2010 m - pasirodo knygos "Dzūkai" antrasis tomas. 2013 m. lyg atsisveikindamas išleido knygą „Nutolę Leipalingio šimtmečiai". Jis dirbo kruopščiai, sistemingai. Dažnai jį sutikdavau Martyno Mažvydo bibliotekoje, palinkusį prie senų knygų ar laikraščių..

Kelioms jo knygos rašiau recenzijas. Nesunku buvo recenzuoti tokią kūrybą. Lengvas žodis, imli mintis, įdomūs faktai, profesionalus pateikimas leido ir recenzentui pasijusti kūrėju.

Nuo 1999 metų kolega Juozas tampa vienu iš iškiliausiu Dzūkijos krašto metraštininku ir kasmet leidžia po „Leipalingio kalendorių". Tąsyk maniau,kad laimingas yra tas kraštas ir jo žmonės, kurie turi savo metraštininką.

Deja, šių metų lapkričio 4 dieną jo širdis nustojo plakti. Leipalingis ir visas dzūkų kraštas neteko savo metraštininko, mes gero ir kūrybingo kolegos, bičiulio, LŽS nario.

Jo moto buvo: „Gyvenimo laikrodis tiksi ir tiksi... Jei žemėje nieko didaus neatliksi, tu ją po savęs kaip plėšikas paliksi." (P. Vaičiūnas)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-11-14 14:59

Atgal