Žmogaus garbingumui ir principingumui nėra nei sienų, nei apribojimų, kurie esą skiria politines ir ekonomines sistemas. Tai įrodo žmonės, kuriems nei prievarta, nei laisvė neatėmė asmens laisvės būti pačiu savimi.

Šį rudenį Lietuva (ir jos išeivija) neteko dviejų politikos žurnalistų. Viliaus Bražėno (mirė spalio 3 d.) ir Juozo Kojelio (lapkričio 11 d.). Sutapimas: abu išeiviai ne savo noru, o bėgdami nuo antrosios sovietų okupacijos. JAV jie praleido turiningiausius ir veikliausius gyvenimo metus, į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą grįžo jau senatvėje, bet visus stebino savo veiklumu ir energija iki paskutinio atodūsio.

Ir V. Bražėno, ir J. Kojelio asmenybės yra itin ryškios Lietuvos ir išeivijos žurnalistikos pasaulyje savo veiklumu, principingumu ir nenuilstama kova už pusšimtį XX a. metų okupuotos Lietuvos laisvę. Sovietmečio ideologų (beje, ir sovietinės spaudos kai kurių atstovų) jie buvo pašaipiai vadinami „laisvintojais", matyt, nesitikint, kad Sovietų Sąjunga kada nors subyrės. O jie tikėjo. Ir savo plunksna bei žodžiu kovojo už greitesnį jos subyrėjimą ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.

Tai buvo idealistai, atkakliai tikėję blogio imperijos žlugimu, savo tautos prisikėlimu ir iš jos ištremtų vaikų grįžimu į Lietuvą. Abu ir grįžo nedvejodami, norėdami būti naudingi atsikuriančiai savo valstybei. Kaip jiems tai pavyko, jau kita kalba. Žinoma, jie per vėlai suprato, kad neras to, ką paliko, pasirinkdami savanorišką tremtį į Vakarus jaunystėje. Lietuvą, o pirmiausia jos žmones, jie pamatė jau nebe tą, kokia sapnavosi ir kokią mėgino prižadinti. Pusės amžiaus priespauda padarė savo, o perkeistą sąmonę, deja, nelengva atkeisti...

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-11-16 17:52

Atgal