Tylos minutė

Vytautas Žeimantas

Sausio 20 dieną Vilniuje vežamas į ligoninę mirė Lietuvos Romuvos krivis, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, aktyvus spaudos darbuotojas, etnologas, religijotyrininkas, Jonas Trinkūnas.

Be to jis buvo apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda" narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prusos" klubo, kitų organizacijų vadovas ar narys.

Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė Kaune. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. Nuo 1969 iki 1973 m. VU Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantas ir dėstytojas.

1967 m. J.Trinkūnas su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Vėliau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.

Jonas Trinkūnas kartu su bendraminčiais 1969 m. įkūrė Vilniaus universiteto kraštotyros sąjūdį Ramuva, pradėjo rengti senovės baltų apeigas. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, žadino lietuvišką patriotizmą žmonių širdyse ir sielose, ypač tų, kurie iki šiol save vadina ramuviečiais ir žygeiviais.

Studijuojant, vėliau ir dirbant universiteto studentų profsąjungoje teko nemažai bendrauti su Jonu Trinkūnu, kitais ramuviečiais. Kartu rengėme kraštotyrines ekspedicijas, folklorinius koncertus. Beje teko apgaudinėti valdžią. Kraštotyrinės ekspedicijos formaliai buvo vadinamos sporto sveikatingumo stovyklomis. Tai ne tik legalizuodavo kraštotyrines ekspedicijas, bet ir leisdavo joms panaudoti profsąjungines lėšas. O vietoje „sportininkų" kiekvieną vasarą po Lietuvos kaimus paskisdavo šimtai studentų kraštotyros entuziastų, vedamų tokiais garsiais romuviečiais, kaip Venantas Mačiekus, Jonas Trinkūnas, kitais. 

Deja, 1974 m. už politinę tautinę veiklą Jonas Trinkūnas iš universiteto buvo pašalintas.

Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990-1993 m. Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjas. Nuo 1994 m. Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus mokslinis darbuotojas. VPU dėstė etninę kultūrą.

2002 m. jis buvo išrinktas Romuvos vyriausiuoju kriviu. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė nemažai straipsnių lietuvių ir prancūzų spaudoje. parašė knygas „Lietuvių senosios religijos kelias" (2009) ir „Lietuvių pasaulėjauta: papročiai, apeigos, ženklai" (2003).

Jonas Trinkūnas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2013), jam įteikta Jono Basanavičiaus premija (1997).

Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl Jono Trinkūno mirties. Užuojautoje ji pabrėžė šio dvasingo žmogus svarų indėlį į etnokultūrą ir tautiškumo puoselėjimą. Lietuvos kultūros paveldui Jonas Trinkūnas didelį dėmesį skyrė dirbdamas Vilniaus universiteto Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriuje, Pedagoginiame universitete, Kultūros ministerijoje.

„Metas tam ateis. Ne tik giliausiai savo sąsajas su savo baltiškąja kilme jaučiantieji lietuviai, bet ir viso pasaulio žmonės, dar nevisiškai uždusinti totalinio vartojimo diktatūros, kreipia akis ten, kuo jau pusę šimtmečio gyveno Jonas. Visus sprendimus jis prisiimdavo kaip apsisprendimus savo gyvenimu įkūnyti tai, ko neturėtume prarasti niekada, ką privalėtume atrasti kaip naują tikrovę. Aistringai norėjęs gyventi, Jis gyvens savo gyvenimu kurtoje epochoje" - sako Romualdas Ozolas.

„Jonai, iškeliauji į amžino džiaugsmo ir tobulybės šalį, tačiau Tavo dvasia lydės ir globos kiekvieną, kuriam brangi mūsų Tauta ir jos Valstybė. Tu visą save paskyrei lietuviškajam pasauliui. Kartu su Tavimi ėjo ir Tavo šeima, ir gausus bendražygių būrys. Nepaisant kiekvieno iš mūsų laikinumo, Tavo palikimas augs kaip Ąžuolas. Mums buvo didelė garbė, kad buvai su mumis. Niekada nepasiduodantis. Tavo žodžiai ir darbai sutapo. Jie lieka mums, kaip tvirtas pavyzdys. Kaip pergalės prieš tuštumą ir beprasmybę įrodymai. Kaip įpareigojimas", - sako Gintaras Songaila.

Atsisveikinti su Velioniu bus galima nuo trečiadienio (2014-01-22) Lietuvių liaudies kultūros centre (B. Radvilaitės g. 8, Vilnius): sausio 22 d. nuo 12 iki 20 val., sausio 23 d. nuo 10 iki 12 val.

Laidotuvės numatytos ketvirtadienį (2014-01-23) Rokantiškių kapinėse. Velionio palaikai į kapines išlydimi iš Lietuvių liaudies kultūros centro (B. Radvilaitės g. 8, Vilnius) 12 val.

Velionio artimieji prašo ateisiančių atsisveikinti su Velioniu nenešti gėlių ir vainikų. Išreikšti pagarbą Velioniui galima žvakelės liepsna ir aukomis Romuvos šventnamio statybai.

Velionio bendražygiai visų ateisiančių palydėti velionio palaikų į kapus prašo atsinešti su savimi savo Vėliavas ir deglus. Palydėkime Velionį į Vėlių viešpatiją - Vėliavomis ir ugnimis.