2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Televizija

*print*

Archyvas :: Jūratė La: „Pirmą kartą pamačiau mūsų televiziją rodant Sausio 13-sios mitingą tuometiniame Leningrade“

2021-01-13
 
Jūratė La
Štai ir atėjo valanda, kai turiu pasakyti ačiū LRT. Tiesa - tik Kultūros kanalui, kuris ir šiaip yra padoresnis už pirmąjį LRT kanalą. Kodėl? Pirmą kartą pamačiau mūsų televiziją rodant Sausio 13-sios mitingą tuometiniame Leningrade (dabar - Sankt Peterburgas). Jau daug metų kiek leidžia galimybės, kalu ir kalu, kad pirmasis PROTESTO mitingas prieš Kremliaus smurtą Vilniuje įvyko Leningrade Sausio 13-sios rytą. Bet nė vienas žurnalistas niekada nepaklausė manęs, nepasitikslino, kodėl taip atsitiko. Vis linksniuoja didžiulius Maskvos mitingus. Taip, jie tikrai buvo įspūdingi, sudrebinę Kremlių, bet juk paprastai stengiamasi pagarbą pirmiausia atiduoti pirmeiviams. Tiems, kurie pirmieji laužia ledus... 
Tai kaip atsitiko, kad kai dar net ne visi Lietuvoje tą rytą suvokė, kas atsitiko, o Leningrade tūkstančiai jau mitingavo? Pasistengėme mes, mano draugai, kurie buvo išrinkti į Leningrado miesto deputatų tarybą ir kurie per mane jau žinojo, jog Vilniuje ėmė lietis pirmasis kraujas... 
Naktį iš sausio 10 į 11d. Nikolajus Kornevas organizavo mūsų grupę kelionei į Vilnių sausio 11 dienai, o rytą Jurijus Nesterovas, kuris buvo ir Rusijos Dūmos, ir Lensovieto deputatas, pateikė paraišką mitingui surengti sausio 13 dieną , nė nežinodamas, kad ta diena taps lemtinga visai SSSR. 
Buvo sušauktas skubus nebeprisimenu, kaip pavadinto organo (kuris vykdydavo Tarybos funkcijas tarp visuotinių Lensovieto Tarybos posėdžių), sakykime Komiteto, posėdis, ir tuometinis Lensovieto pirmininkas Anatolijus Sobčiakas iš visų jėgų priešinosi, nenorėdamas duoti leidimo mitingui. Mat, Michailo Gorbačiovo pavaduotojas Janajevas jau buvo išsiuntinėjęs depešas visiems didžiųjų miestų valdžios organams, liepdamas neleisti "minioms" reaguoti į tai , kas "gali įvykti" Vilniuje. 
Įsivaizduojate? Janajevas jau sausio 9 ar 10 d. žinojo, kokia akcija planuojama Vilniuje, o Gorbačiovas vis tebeaiškina nežinojęs...
Sobčakui Komiteto įtikinti nepavyko, balsų dauguma leidimas mitingui buvo duotas, o Sobčiakas įpykęs išlėkė iš posėdžio, stipriai trenkęs durimis. Kitą dieną jis "išvežė vizitą" į Paryžių, kur buvo planuojamas jo susitikimas su tuometiniu Paryžiaus meru Širaku.
O Jurijus Nesterovas, posėdžiui pasibaigus, su manim išskubėjo į žurnalo "Zvezda" redakciją. Aš buvau kviesta papasakoti žurnalistams ir rašytojams apie tai, kas dedasi Vilniuje, o Jurijus papasakojo apie dramatišką susirėmimą su Sobčiaku. 
Po renginio, pavakarieniavę pas Kornevus, sušokome į traukinį Leningradas-Berlynas ir išdundėjome į Vilnių penkiese : N. Kornevas, J. Nesterovas, A. Vinnikovas, A. Seriakovas ir aš. Kitas mūsų bičiulis leningradietis Sergiejus Berezinskis nutarė Vilnių pasiekti lėktuvu (bet jo lėktuvas buvo nutupdytas Minske, ir iš Minsko į Vilnių jis atvyko taksi, padūsaudams, kad rinkėjai nė nesįsivaizduoja, kur jų išrinktieji leidžia pinigus), o leningradietis, vienas iš "Memorial" vadovų, Dūmos deputatas Michailas Molostvovas Vilnių suskubo pasiekti tiesiai iš Maskvos. Tai Sausio 13-sios naktį Vilniuje leningradiečių buvome ne mažiau septynių žmonių. 
Su nuotykiais, vargais negalais pasiekę Vilnių, buvo labai šiltai priimti Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus (kodėl jam buvo pavesta rūpintis mumis, taip ir nesužinojau). Kol dar TV veikė, iš mūsų buvo paimti interviu. Nežinau, ką pasakojo bičiuliai rusai - juos "apklausė' atskirai, kol mudu su Kornevu piešėm plakatą, skelbiantį, kad kovoje "už jūsų ir mūsų" laisvę 'leningradiečiai su jumis". O kai jau ėmė "parodymus" iš manęs, aš papasakojau apie tai, kaip Sobčiakas nenorėjo duoti leidimo mitingui. Prisimenu, kaip buvo šokiruoti kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai, kurie laikė Anatolijų Sobčiaką demokratu ir Lietuvos draugu. 
Iki šiol nežinau, ar mano pasakojimo aidai pasiekė Paryžių, ar suveikė kiti kanalai, bet kai sausio 13 ar 14 d. Sobčiakas atvyko pas Širaką, pirmasis Širako klausimas buvęs "Kodėl jūs, pone Sobčiakai, neleidote mitingo lietuviams palaikyti?" Supratęs, kad pataikė "ne į tą koją", Sobčiakas skubiai "susivyniojo meškeres" ir išlėkė atgal į Leningradą. O aš po šiai dienai stebiuosi, kaip galėjo atsitikti, kad žmonės vienu metu sugebėjo ir prie TV ekranų sėdėti, ir būriuotis aplink AT rūmus, kitus objektus. Nes kur mes tą naktį pasirodydavome, žmonės mus atpažindavo ir maloniai kreipdavosi "Mūsų leningradiečiai", dalinosi arbata, sumuštiniais, gerumu... Naktį kai kurie mūsų draugai miegojo viešbutyje, o mudu su Kornevu įsikūrėme Seimo rūmų ketvirtame aukšte, kur veikė radijo stotelė, ir Kornevas telefonu pranešinėjo bendražygiams į Leningradą, kas darosi Vilniuje, kiek žmonių žuvo, kiek sužeista. Tad Leningradas sausio 13 rytą atsibudo jau daug žinodamas, ir mitinge žmonės jau žinojo, už ką jie ir PRIEŠ ką. 
Sausio 13-sios dieną po mitingo, kai mūsų būrelis skubėjo į viešbutį, iš kur turėjome kauniečio Ginto mašina grįžti į Leningradą (galvojome, kad traukiniai vis dar nevažinėja...), pakeliui mus susistabdė būrelis nebejaunų vyrų ir moterų, kurie skubėjo į kitą pusę, prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Jie, atpažinę mus, dėkojo mums už palaikymą, linkėjo laimingos kelionės. 
Aš jų paklausiau, ar jie nebijo eiti ten, kur eina? Juk beveik visi buvo tikri, kad sovietų kariauna nesustos, atakuos ir rūmus. O jie atsakė "Ne, mirti nebaisu. Baisu, jei sužeis, jei liktume invalidai"...
Tokie buvo Sausio 13-sios žmonės, lietuviai ir nelietuviai. Kur jie šiandien?
Iš mūsų būrelio, septynių žmonių, likome keturi, su savo bendrais prisiminimais ir išsiskyrusiais gyvenimais...
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-13 14:24
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Algis Uzdila

2021-01-13 14:35

Daug ką mūsų žurnalistai mato per vaizdą iškraipančius stiklus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Česlovas Iškauskas

2021-01-13 14:30

Taip, Pliusas geresnis už 1 LTV...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Eglė Rudzinskaitė

2021-01-13 14:26

Ačiū, Jūrate, kad dalinatės tų istorinių įvykių seka. Trisdešimt metų pralėkė!
Vertinga žinoti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Povilas Gylys

2021-01-13 14:21

Pagarba. Jūs tikrai žiniasklaidai turėtumėte būti lobis. Ir tikriems istorikams bei politologams.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media