Sukaktys, jubiliejai

Prieš 150 metų, 1872 m. rugpjūčio 31 d. Striluose (Žemaitkiemių vls., Tilžės aps.) gimė Kristupas Lekšas, ūkininkas, verslininkas, visuomenės ir valstybės veikėjas, poetas, giesmių kūrėjas, vertėjas, redaktorius, spaudos bendradarbis.

Kristupas Lekšas augo pasiturinčių ūkininkų Jurgio ir Marinkės (g. Precaitės) Lekšų šeimoje. Ėjo į vietos pradžios mokyklą, vėliau mokėsi privačiai, lankė vakarinius kursus. Iki 1900 m. gyveno Striluose, talkindamas tėvų ūkyje. 1900-1906 m. buvo plytinės ir lentpjūvės Laugaliuose bei Versmininkuose dalininkas.

1904 m. Kristupas Lekšas vedė laugališkę ūkininkaitę Anę Šaulytę (1884-1956), šeima susilauks sūnaus Gustavo Adolfo (1905-1993). Lekšai 1914 m. įsigijo 50 margų ūkį Dėkintuose. Sodyboje Anės Lekšienės rūpesčiu bus svetingai priimami gausūs lankytojai, įvairių įstaigų bei organizacijų atstovai, kaimynams atvira turtinga biblioteka.

Dar būdamas šešiolikos, Kristupas Lekšas pradėjo rašyti eilėraščius, spausdino juos to meto periodikoje Vieversėlio slapyvardžiu. 1908 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Rūtų vainikėlis, arba svodbos eilės" (antras leidimas 1922 m.). Talkino Priekulės kunigui Endrikiui Endrulaičiui (1864-1919) rengiant giesmynėlį „Naujos giesmių knygelės" (1909 m.). 1919 m. išleido giesmių rinkinį „Ziono varpelis", antrajame papildytame jo leidime 1932 m. paskelbta 140 giesmių (101 sukurta paties Kristupo Lekšo, 39 jo verstos iš vokiečių kalbos, visos suskirstytos liturginių metų tvarka). 1925 m. su Mikeliu Kundrium išleido rinkinį „Draugystės giesmių knygelės". Kristupo Lekšo giesmių įtraukta ir į vėlesnius evangelikų liuteronų giesmynus.

Ganėtinai anksti Kristupas Lekšas ėmė dalyvauti politinėje veikloje. 1892 m. ir 1896 m. su kitais lietuvninkais rinko parašus peticijoms, kad lietuvių kalba būtų grąžinta į Mažosios Lietuvos mokyklas, agitavo už lietuvininkų atstovus rinkimuose į Vokietijos Reichstagą ir Prūsijos Landtagą, įsitraukė į „Birutės" draugijos veiklą, aktyviai prisidėjo steigiant lietuviškas jaunimo draugijas, skatino draugijų chorų veiklą.

1912 m. Kristupas Lekšas buvo išrinktas į Tilžės-Lankos apskrities Lietuvių Rinkimo Draugiją, buvo jos sekretoriumi. 1914 m. įsteigė Tarptautišką lietuviškai-vokišką liaudies partiją. 1913-1914 m. buvo Kristijono Donelaičio paminklo, turėjusio iškilti ant Rambyno, statymo komiteto narys.

Po Pirmojo pasaulinio karo Kristupas Lekšas dalyvavo Tilžėje 1918 m. lapkričio 16 d. steigiant Mažosios Lietuvos tautinę tarybą bei 1919 m. kovo 25 d. atkuriant dar 1901 m. įsteigtą Prūsų lietuvių susivienijimą. 1919 m. gruodžio pabaigoje Susivienijimas nutarė pasiųsti tris savo atstovus - kunigą dr. Vilių Gaigalaitį (1870-1945), Jurgį Strėkį (1861-1938) ir Kristupą Lekšą - į Lietuvos Respublikos Valstybės Tarybą. 1920 m. vasario 16 d. Kristupas Lekšas kartu su Jurgiu Strėkiu ir Martynu Jankum (1858-1946) dalyvavo Kaune vykusiame iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės minėjime.

1920 m. vasario 21 d. Mažosios Lietuvos tautinė taryba dar kartą pareikalavo „Nemuno kraštą" prijungti prie Lietuvos Respublikos ir keturis savo narius oficialiai delegavo į laikinąją Lietuvos Respublikos vadovybę - Valstybės Tarybą. 1920 m. kovo 20 d. iškilmingame Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje Kaune į ją buvo kooptuoti Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys. Šventiniame posėdyje Kristupas Lekšas kalbėjo: „...šiandieniškoje susibroliavimo šventėje atnešam Didžiajai Lietuvai Nemuno srovę, kuri lyg kokia gyvasties gysla Mažąją Lietuvą su vyresniąja seserimi suriša; mes atsinešam drauge ir Klaipėdos uostą, kursai Didžiajai Lietuvai kaslink pirklystės naudingas bus."

Kristupas Lekšas sutelkė ir 1922 m. Šilutėje įsteigė Mažųjų laukininkų susivienijimą, jungusį Klaipėdos krašto lietuvininkus ūkininkus. Prasidėjus 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo operacijai, K. Lekšas buvo pirmosios Klaipėdos krašto lietuviškos direktorijos (1923 m. sausio 13 - vasario 15 d.) narys, įsitraukė į Lietuvos Šaulių sąjungos Klaipėdos skyriaus veiklą. 1923 m. gegužę su bendraminčiais Klaipėdoje įsteigė žemės ūkio produktų prekybos akcinę bendrovę „Laukininkas", veikusią iki 1926 m. Redagavo Klaipėdoje nuo 1877 m. leisto laikraščio „Lietuviška ceitunga" savaitinį priedą „Laukininkas", ėjusį 1929-1939 m.

1925-1938 m. Kristupas Lekšas buvo Klaipėdos krašto seimelio narys, posėdžiuose pabrėžtinai kalbėdavo tik lietuviškai. 1934-1939 m. priklausė Klaipėdos krašto Lietuvių politinei partijai „Laukininkų centras", 1933-1936 m. buvo Klaipėdos krašto ūkininkų draugijos valdybos narys, nuo 1937 m. valdybos vicepirmininkas. Taipogi nuolat rinktas į Pagėgių apskrities seimelį ir Katyčių evangelikų liuteronų parapijos tarybą, nuo 1924 m. buvo Klaipėdos krašto bažnyčios Sinodo narys, 1925 m. Berlyne dalyvavo derybose dėl krašto bažnyčios ateities. 1928 m. Kristupas Lekšas apdovanotas Lietuvos Respublikos DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu, kitais valstybės garbės ženklais.

1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmus hitlerinei Vokietijai, Kristupas Lekšas pasiliko savo ūkyje. Slegiamas širdgėlos dėl krašto ir Lietuvos likimo, ėmė vis labiau negaluoti. Sunkiai susirgęs, 1941 m. kovo 30 d. mirė Klaipėdos miesto ligoninėje, būdamas šešiasdešimt aštuonerių.

Kadangi 1940 m. rugsėjo 2 d. Vokietijos nacionalsocialistų valdžia Mažojoje Lietuvoje uždraudė lietuvišką spaudą, o netrukus įvedė reikalavimą viešuose renginiuose kalbėti tik vokiškai, Kristupas Lekšas išsakė paskutinę valią, kad Lietuvai vėl prisikėlus, prie jo kapo būtų atlaikytos pamaldos lietuvių kalba. Per laidotuves Katyčių parapijos kunigas Hansas Strazdas (1902-1955) kapinėse išdrįso lietuviškai paskaityti ištrauką iš Kristupo Lekšo eilėraščio „Leisk man mirt, kol dangus giedras". Kristupas Lekšas palaidotas Laugalių kapinėse, kuriose atgulė ir jo uošvis Martynas Šaulys bei trys svainiai.

Didelė dalis Kristupo Lekšo kūrybos liko nepaskelbta. 1944 m. rudenį nuo artėjančios sovietų kariuomenės traukdamasi našlė tris storus Kristupo Lekšo rankraščių sąsiuvinius užkasė šalia sodybos Dėkintuose tikėdamasi, kad neilgai trukus sovietai bus išvaryti ir šeima galės sugrįžti namo. Deja, gimtinės pamatyti daugiau neteko. Anės Lekšienės mama Erdmė Šaulienė mirė atsitraukimo metu 1945 m. vasario 15 d. ir „buvo palaidota Marmeln kapinėse, kopų miške." Anė Lekšienė galiausiai pasiekė Vakarų Vokietiją, o iš ten 1949 m. liepos 21 d. laivu „General Ballou" kartu su sūnum ir jo šeima atplaukė į Niujorką, JAV. Įsikūrė Čikagoje, aktyviai dalyvavo Ziono lietuvių evangelikų liuteronų parapijos gyvenime ir kitoje išeivijos veikloje.

Sovietų okupacijos metais nusiaubtose ir apleistose Laugalių evangelikų kapinėse Kristupo Lekšo antkapinis paminklas buvo suniokotas. Atkurtas Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kapą nuolat aplanko Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Katyčių ir Degučių filialų darbuotojai, vietos mokyklų mokytojai bei moksleiviai. 2015 m. vasarą Laugalių kapines sutvarkė Žemaičių Naumiesčio seniūnija bei evangelikų liuteronų parapija, nuo tol Laugaliuose vėl rengiamos tradicinės kapinių šventės, kuriose su giesme ir malda prisimenami čia palaidotieji bei jų artimieji.

2012 m. minint Kristupo Lekšo gimimo 140-ąsias metines, Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka parengė literatūros ir dokumentų parodą „Mažosios Lietuvos šviesuolis Kristupas Lekšas". Pagerbiant kraštiečio atminimą, Kristupo Lekšo vardu yra pavadinta viena Šilutės miesto gatvių.