Sukaktys, jubiliejai

Kai sužinojau, kad kolegai Stanislovui Balčiūnui artėja graži 70-mečio sukaktis, suskubau pas jį paimti tą proga interviu. Pasikalbėti būtų apie ką. Jis daug metų dirbo garsiajame „Švyturio" žurnale, buvo atgaivinęs „Lietuvos švyturį", dabar „Versmės" leidykloje baigia išleisti knygą apie savo gimtuosius Užpalius, rengia spaudai knygas apie Palangą ir Neringą...Taip ir būtų įvykę, jei kolega Stanislovas neparodytų savo ranka parašyto rašinio „Užpalių garbės piliečio Stanislovo Balčiūno išpažintis vietoj autobiografijos". Ji ilgoka, todėl šiandien, sveikdamas kolegą su gražia sukaktimi, paskelbsiu tik šios išpažinties pradžią.    

Vytautas Žeimantas

Gimtinės žvaigždės parodė kelią...

(Užpalių garbės piliečio Stanislovo Balčiūno išpažintis vietoj autobiografijos)

Stanislovas Balčiūnas

Per savo gyvenimą įsitikinau, kad visur gali surasti neteisybės ar net dokumentais įteisinto melo. Žiūrėk, pase ar gimimo liudijime, anksčiau pas mus šį popierių metrikais vadino, parašyta, kokiame kaime žmogus gimė, ir labai dažnai tai grynas melas, nes daugelis mano bendraamžių, o ypač jaunesnių žmonių, gimę ne tame kaime, kur tėvai gyvena, o net miesto ar miestelio ligoninėje, gimdymo skyriuje. O, va, aš drąsiai sakau, kad mano popieriuose gimimo vieta teisingai užrašyta - Trumpalių kaimas. Mano mama pasakojo, kad mane „pagavo" kaimynė Ievutė Repšienė. Tai buvo, ko gero, paskutinė pribuvėja mūsų krašte. Bet kad mano dokumentuose irgi ne visa tiesa užrašyta - neginčijamas faktas. Viskuo čia, žinoma, kaltas gimimo laikas, nes gimiau pačiu vokietmečiu - 1943 m. Mama sakė, kad birželio 29 d., Bažnyčios knygoje užrašyta, kad liepos 3 d. Ir tik baigdamas Užpalių vidurinę mokyklą, kad gaučiau atestatą, turėjau pateikti gimimo liudijimą, bet jo neturėjau - matyt, karo ir pokario laikotarpiu ne visi tokius gimimo dokumentus gavo. Parašiau prašymą į tuometinę Archyvų valdybą, kad atsiųstų gimimo liudijimą. Gavau - gimęs 1943 m. liepos 3 d. Trumpaliuose. Pasirodo, net du vardus turiu - Stanislovas Algimantas. Bet man užtenka ir vieno. Todėl dabar antrąjį laikau atsarginiu ir niekur nerašau, tik banko tarnautoja, žvilgterėjusi į pasą, priverčia užrašyti abu. Beje, pasas yra tas dokumentas, kuriame, kaip minėjau, yra įteisinto melo, nes pagal pasą aš gimęs liepos 5 dieną. Dėl to labai nesijaudinu - dabar gimtadienį turiu teisę švęsti nuo petrinių iki mindauginių - liepos 6 d. - Valstybės dienos. Vis tiek kažkuri iš tų dienų - mano gimimo diena.

Tačiau džiaugiuosi, kad pasą gavau dar tada, kai Lietuva buvo nepriklausoma, dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, todėl pase yra įrašas, kad aš - lietuvis. Dabar žmonės pasus gauna be tautybės įrašo ir man nebekeista, kad lenkai savo pavardes nori rašyti su w ar sz, bent iš to tautybę matys, o, va, ką lietuviams daryti - ko nepadarė Muravjovas korikas, padedant Europos Sąjungai tą tautiškumą panaikiname patys.

Šie apmąstymai ne šiaip sau. Tai mano gyvenimo dalis. Tiesa, anksčiau apie kitus dalykus galvodavau. Pavydėdavau visokiems karo veteranams, tarybiniams partizanams, kai jie be eilės gaudavo butus, pirkdavo automobilius, šaldytuvus, televizorius. Ir ilgai nesupratau, kodėl mano Tėvas sakydavo: „Tik nelįsk politikon." O vėliau, kai mano krikštamotė šimonietė Ona Jankauskaitė-Susčianovienė, partizanų sesuo ir ryšininkė, papasakojo, kokioj situacijoj mano tėvas buvo atsidūręs, kad tautos patriotai, partizanai jį prie sienos šautuvais buvo prirėmę už tai, kad bendraudavo su Kušnieriunų kaimo Raguočiais, prie komunistinių idėjų linkusiais ir nuolat kalbinusiais tėvą prisijungti prie jų, nors jis kategoriškai atsisakinėjo. Ir kažin, ar iš tų šautuvų nebūtų pasipylęs karštas švinas, jei tuo metu nebūtų svečiavusis mano krikštamotė. Juk partizanai neklausė, ar tu komunistas, o matė, kad bendrauja su kito kaimo bernais... Tėvas, buvęs prieš šautuvo vamzdį, žinojo, ką reiškia lįsti į politiką. Ir tik prieš metus, kai tėveliai jau senokai gulėjo smilčių kalnelyje, ta pati krikštamotė Ona Susčianovienė man atskleidė vieną mano vaikystės paslaptį:

„Tavo tėvas - didvyris. Su Kaziu Garunkščiu skrebų nušautus ir prie žvyrduobės numestus partizanus naktį nunešdavo į kapines ir palaidodavo."

Praėjo jau 20 atkurtos nepriklausomybės metų, kai sužinojau, kur kartais vėlai vakarais išeidavo tėvelis. Nors karvei, avytei seniai jau būdavo paduota šieno, bet mama visada sakydavo, kad „išėjo gyvulių paliuobt". Taip buvo saugoma paslaptis.

O aš iki šiol nežinau, kas iš kokio kampo mane gali apkaltinti - ar už tai, kad tėvas susitikdavo su kito kaimo bernais Raguočiais, kurie turėjo komunistiško kvapelio, ar už tai, kad slapta padėjo laidot partizanus, ar už tai, kad du mamos broliai buvo partizanai ir žuvo bunkeryje prie Duokiškio.

Tačiau vos šešerių būdamas, aš pats to nežinodamas, su ginklu stojau prieš skrebus. Dabar, jei norit, galiu tuo pasididžiuoti.

O buvo taip. Mūsų troba stovėjo greta tos pribuvėjos Ievutės Repšienės trobos. Nors buvau tik šešiametis, bendravau su jos trylikamečiu sūnumi Petru, kurį kaime visi Gyvsidabriu vadino. Matyt, gudrus ir gyvas berniokas buvo, nes ir man parūpino ginklą. Iš kažkur gavęs kulkų, ant laužo iš jų išlydydavo šviną, o tą tuščiavidurę kulką įkaldavo į pistoleto formos medžio gabalą, tada priskusdavo sieros nuo keleto degtukų galvučių, į ją įkišdavo sulenktą vinį, užtempdavo iš dviračio padangos išpjautą gumutę, o kai šiek tiek ištraukęs vinį spustelėdavai, tai trenkdavo šūvis.

Kartą gegužės pavakare, kai tėvai išėjo į gegužines pamaldas, kurios būdavo Antano Gervės namuose ir kur susirinkdavo viso Trumpalių kaimo žmonės, Gyvsidabris mane pamokė, kad nebijočiau namuose su sesute likti ir, jei kas pasibels, šaučiau. Taip ir padariau ir pajutau, kad ant manęs virsta priemenės durys. Keletas ginkluotų vyrų įšoko priemenėn ir, atkišę šautuvus, naršė visur kažko ieškodami ir visai nekreipdami dėmesio, kad aš čia ant aslos guliu.

Vienas nulindo kamaron, kuri buvo tamsi, nes pro mažą langelį prietemoj šviesa neprasiskverbė dar ir vyšnių sodo užstota. O kamaroj buvo bulviaduobė, kuri pavasarį, žinoma, buvo beveik tuščia. Taigi tas ir įkrito į ją šaukdamas „Bunker!"

Viską išnaršę ir nieko neradę, skrebai pamatė mane persigandusį ir tebegulintį, o šalia besimėtantį mano ginklą. Viską supratę, išsitraukė saldainių, tokių pailgų, kokie būna tik su popieriukais ir kokius prieš Kalėdas atveždavo sesutės krikšto tėvas Antanas Slapšys iš Kureišiškių kaimo. Skrebai siūlė, vaišino, bet aš žinojau, kad būna užnuodyti. Taip ne kartą mama sakė. Pasiutusiai aš jų norėjau, bet argi imsi užnuodytą? Taigi, taip jie ir nesužinojo, iš kur aš tą ginklą gavau, nelabai norėjo tikėti, kad pats pasidariau.

Ir tik dabar, kai daugelį vaikystės prisiminimų ištrynė metų virtinė, pagalvoju, kad tai galėjo baigtis liūdnai, jeigu į duris kuris nors skrebas būtų paleidęs automato seriją, bet jie dažniausiai būdavo su „kačergom" - taip tėvas vadindavo jų šautuvus.

Nors vieną kartą, atrodo, buvo su automatu, bent jau tas, kurį užpalėnai vadino Repšiuku. Važiavo jie susėdę vežiman, o mano tėvas kapojo žabus. Aš jam padėjau - paduodavau dar nesukapotą žagarą. Tik staiga iš to vežimo pradėjo tratėti, o virš mūsų galvos lyg bitės ėmė zvimbti kulkos. Išsigandęs šokau bėgti, bet, laimei, tėvas sučiupo už rankovės: „Kur, varliau, nušaus."

Ir, matyt, jei būčiau bėgęs, būtų nušovę, kaip Leikos Antaną, kuris buvo riešutaut.

1950 m. rudenį, kai jau man atėjo laikas eiti mokyklon, persikėlėm gyventi į Užpalius, į Galvydžio namus Krokulės gatvės gale, nes dar nebuvo baigtas statyti mūsų namas. Persikėlėm, kad mažiems vaikams, kaip sakė mama, nereikėtų 4 kilometrus per pusnis bristi į Užpalį mokyklon. Nežinau, ar tai buvo tik ta vienintelė priežastis, kad miestelin persikėlėm, nes esu girdėjęs, jog kartais naktimis miško broliai, kai neužeidavo patikrinti, ar stribai nesilanko, norėdami pagąsdinti akmeniu į sieną bumptelėdavo.

Galvydžių namuose labai patiko, nes brigadininkas Kazys Garunkštis iškart užžiebė elektros lemputę, kuri taip nušvito, kad buvo šviesu kaip dieną, ir pamokų nereikėjo ruošti prie rūkstančio ir žibalu dvokiančio gaziuko. Be to, čia buvo labai gražūs iš vytelių pinti stalas ir krėslai. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad aš metus gyvenau dabartinio Vilniaus kardinolo Audrio Juozo Bačkio motinos Galvydaitės namuose. O kur dingo tie įdomūs baldai, taip ir nesužinojau, nes po metų mes persikėlėm į savo namą, o kiek vėliau Galvydžio namuose įsikūrė kolūkio veterinarija. Dabar vėl tuose namuose apsigyveno kardinolo giminės.

Mano mokykla buvo įsikūrusi senose dvaro arklidėse. Labai patiko pirmoji mokytoja S. Barysaitė, vėliau ją pakeitė G. Juzulėnienė. Iš pradinių klasių tiek ir teprisimenu. Sako, kad buvau pirmūnas, gerai aritmetiką mokėjau, neblogai dailyraštį rašiau. Ir dar vienas įvykis atminty išliko, kai mokytoja pasakė, kad rytoj Vandutė Ramoškaitė iš Bajorų kaimo į klasę nebeateis. Kitą dieną, kai grįžau iš mokyklos, mama pasakė, kad Vandutės šeimą išvežė į Sibirą, tai kryžkelėj dar suspėjusi paduoti kepaliuką ką tik iškeptos duonos...

Aukštesnėse klasėse jau nebe tokia mokslo sėkmė lydėjo, įklimpau algebroj, nes, vos ją pradėjęs, dėl bronchito atsidūriau Užpalių ligoninėje, šeštoje - irgi panaši liga - pleuritas užklupo. Sėkmingai sekėsi tik biologija, piešimas, dar geometrijos uždaviniai ir, žinoma, lietuvių kalba. Kai mokytoja V. Kuliešienė paskelbdavo rašinių temas, visada griebdavau ne literatūrinę, o laisvą temą. Keletą kartų net visai klasei mano rašinius perskaitė. Tik, kai grąžindavo sąsiuvinį, už turinį rasdavau penketą, o už klaidas tik trejetą, mat vis nesusiprasdavau, kur kablelį padėti.

O piešimas, dailė buvo tiek pakerėjusi, kad po to, kai į Užpalių kultūros namus atvežė A. Zmuidzinavičiaus parodą, ne tik kasdien po pamokų spoksojau į tuos paveikslus, bet ir be jokių internetų, apie kuriuos tada net nesapnavome, susiradau, kad dailės galima mokytis Vilniuje M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Bet jau buvau peraugęs, šeštokas, be to, tėvų piniginėse vėjai švilpavo - tėvelis žiemą šėrė kolūkio arklius, vasarą fermon veždavo pašarus ar malūnan kolūkio kiaulėms malti grūdus. Už tai per metus gaudavo po maišelį grūdų, vėliau dar pridėdavo ir po keletą kapeikų už darbadienį. Mama siūdavo, bet patentui pinigų neužtekdavo, tai iš ko gi sūnų piešimo mokytis leis. Be to, ją tikrinti dažnai iš Utenos dviračiu atmindavo inspektorius. Tada ji skubėdavo kepti kiaušinienės ar blynų, o mane siųsdavo į Kėpių ar Gyliškių kaimą pas pažįstamus parvežti samanės. Inspektorius, pamatęs buteliuką, pamiršdavo visus patentus...

Dar ilgai rinkau iškarpas apie dailininkus, jų kūrinių reprodukcijas iš žurnalo „Moksleivis" ir galėjau papasakoti, ką tapė ne tik A. Zmuidzinavičius, K. Šimonis, M. K. Čiurlionis, bet ir V. Švažas, K. Ruseckas, A. Šklėrius.

Tačiau negalėdamas išmokti dailės gudrybių, meno paslapčių, įsigijau naują šišą - fotografiją. Vasarą padirbėjęs kolūkyje, septintoje klasėje už savo pinigus nusipirkau „Liubitel", kurį klasiokai vadino „špokinyčia", bet nuotraukų labai norėjo... Paskui turėjau „Smeną", vėliau „FED", studentu būdamas „Zenito" gudrybėmis naudojausi, o dar neseniai svajojau apie „Kijevą" ir suradęs skelbimą, kad toks parduodamas, pasikonsultavau su „Mokslo ir gyvenimo" fotografu Juozu Grikieniu ir išgirdau: „Gal ir negražu taip sakyti, bet tokio aparato mūsų gyvenimui užteks..."

Bet neužteko. Tuoj atsirado „Pentax", „Canon", o dabar mano rankose tobula skaitmeninė kamera.

Į žurnalistiką pakrypau irgi jau septintoj klasėj ir iškart nusvilau.

Dusetų rajono laikraštis iš mano rašinio apie rudeninį arimą Užpalių kolūkyje išspausdino vieną sakinį, kurio aš net nebuvau parašęs. Iki šiol prisimenu mintinai su visa antrašte: „Po 7-8 ha, tiek suaria kasdien Užpalių kolūkio traktorininkas Juozas Braukys. Bravo, Juozai, taip ariant netrukus visas laukas pajuos nuo išvarytų vagų." Ir mano pavardė. Kokia buvo gėda, bijojau susitikt tą traktorininką, nes aš, septintokas, į jį kreipiausi kaip į savo draugą - bravo, Juozai. O jam gal jau per 40 buvo. Tik kai gavau honorarą, berods du rublius su kapeikom, atlėgau. Būčiau niekad neberašęs, bet mokinukui gauti rublį tais laikais buvo dideli pinigai, nes sąsiuvinis kainuodavo dvi kapeikas.

Kalbant apie mokyklos metus, laikas daug ką ištrynė iš atminties, bet yra faktų, kurie lyg kino kadrai atsinaujina atmintyje.

Aš nežinau ir niekad nesvarščiau moralės tų kaimynių Makarskaičių, pas kurias pro mūsų tvartą Užpaliuose ateidavo skrebas Lukošiūnas. Tačiau skrebo Lukošiūno, kurio vardo nežinau, moralė atmintyje man išliko iki šiol. Bjauraus skrebo paveikslas išliko.

Prisimenu rytą, kai mūsų Margis, toks mielas, geras, kaip tėvas sakė, sargus šunelis, kruvina galva gulėjo negyvas, o šalia buvo numesta kruvina apalka. Apalka - tai storas lentos gabalas su didžiule šakos liekana. Nežinau, iš kur ji atsirado. Tikriausiai iš malūno lentpjūvės, kai tėvas, sumalęs kolūkio grūdus fermai, įsimesdavo kokį nebereikalingą medgalį. Jis gerai sugyveno su ten dirbusiais darbininkais, todėl jam atliekų malkoms darbininkai nepagailėdavo.

Prisimenu, tą naktį pro langą tėvas žiūrėjo, kaip Lukošiūnas daužo šunį. Bet neišėjo. Šuns negaila, - tai ir žmogų nušauti gali. Ką gali žinoti, kiek jis nušovė.

Bet kitą dieną tėvas nuėjo į špitolę, kur NKVD būstinė buvo įsikūrusi, ir tiesiai viršininkui išdrožė: „Kas jūs, šunamušiai ar liaudies gynėjai?"

Kai dabar girdžiu visokiausių samprotavimų, kad už nuomonę, žodį grėsė Sibiras, nesuprantu, kodėl tėvo neįgrūdo į rūsį. Gal todėl, kad Užpaliuose jau daug kas žinojo, kad skrebas užmušė Balčiūno šunį. O gal jau buvo pakankamai prisišaudę ir į Sibirą vežamų planai buvo įvykdyti?

Sugrįžęs tėvas sakė, kad NKVD viršininkas siūlęs vietoj Margio imti jų vilkšunį. Tėvas atkirtęs - šunamušių šuva man nereikalingas.

Paskui atėjo Lukošiūnas. Paėmė negyvą Margį ir nusinešė. Užkasė kažkur prie Šventosios ir sugrįžo su buteliu ir į popierių suvyniota daugybe saldainių be popieriukų. Tėvas pasakė: „Svolačiau, tu mano šunį užmušei, pasiimk tą butelį ir rankas nusiplauk." O aš tų saldainių irgi nenorėjau - taip gaila buvo Margiuko.

Vėliau dar labiau įsismaginau rašyti į laikraščius. Rašiau ne tik į rajoninį, bet ir į žurnalą „Moksleivis", kuriame skaičiau ne tik apie dailininkus, bet ir susipažinau su aktore Gražina Balandyte, poete Ramute Skučaite, o, baigdamas mokyklą, už bendradarbiavimą spaudoje iš redaktoriaus gavau dovanų - J. Dovydaičio knygą „Dideli įvykiai Naujamiestyje".

Prisimenu, dar mokiniu būdamas esu parašęs feljetoną rajoniniame laikraštyje apie kaimyną, buvusį skrebą Simoną Suščianovą, kurį visi vadino Simanioku. Simka kasdien pas sugyventinę grįždavo „žąsis varinėdamas". Tai jau buvo gerokai po Stalino mirties. Man netrukdė tas Simaniokas, bet pagal tuometines moralės normas atrodė, kad jis daro negerai, todėl laikraščiui „Lenino keliu" parašiau feljetoną „Laisvo oro direktorius". O jis nei pyko, nei ką: „Vaikeli, jei tu pragyvensi mano gyvenimą, nebenorėsi nei rašyti, nei skaityti..." Jis irgi buvo skrebas, kaip ir tas Lukošiūnas, bet aš jį iki šiol su užuojauta prisimenu, o jo gyvenimą, beprasmišką kasdienybę dabar matau lyg atgailą, lyg kančią. Juo labiau, kad ir žmonės apie jį kalbėjo kitaip. Girdėjau pasakojimą, kad kai skrebai įsikūrę špitolėj, viršininkas Simaniokui liepęs nuo fasado nukabint kryžių, o jis pasakęs: „Ne aš pakabinau, ne aš nukabinsiu." Iki šiol nesuprantu, kodėl jo į Sibirą ar nors į rūsį neišgrūdo. Gal todėl, kad rusas buvo, o gal todėl, kad skrebų trūko, niekas nenorėjo jais būti...

Taigi tokios buvo mūsų praėjusio amžiaus antrosios pusės moksleivių gyvenimo kasdienybės pamokos ir patirtys.

Gal todėl, kad jau tada man rūpėjo žmonių likimai, gyvenimas, buvau tvirtai apsisprendęs - stosiu į žurnalistiką.

(Bus daugiau)