Sukaktys, jubiliejai

Antanas Anskaitis

2017 m. vasario 9 d.  sueina 95-eri metai nuo buvusio ilgamečio „Valstiečių laikraščio" redaktoriaus JURGIO  KAROSO gimimo.

Rašyti apie redaktorius nėra lengva, kūrybinio kolektyvo vadovo dalia, ypač sovietmečio cenzūros laikais, neretai buvo karti. Pagaliau redaktorius visiems vienodai geras ir būti  negali, darbščiam, kūrybiškam žurnalistui atrodys, kad redaktorius yra geresnis, negu tam, kurį reikia vis raginti arba kurio rašinius tenka nuolat taisyti. Todėl kiekvienas apie redaktorių sakys skirtingą nuomonę.

 O vis dėlto daugeliui buvusių „Valstiečių laikraščio" žurnalistų pasisekė, kad jų kolektyvui vadovavo  JURGIS KAROSAS. Nebuvo jis, kaip dabar rengiama, ragavęs žurnalistikos teorijų. Baigęs gimnaziją svajojo studijuoti mediciną, tapti gydytoju, bet išleistuvių dieną prasidėjęs karas sumaišė  ateities planus. Pokario metais buvo paskirtas Anykščių apskrities laikraščio „Kolektyvinis darbas" redaktoriumi. Neilgai jame padirbėjęs kaip perspektyvus  „nacionalinis kadras" buvo pasiųstas mokytis į Maskvą. Iš ten 1953  m. grįžęs, vos trisdešimt vienerių metų sulaukęs, buvo paskirtas vadovauti vienai svarbiausių tuometinėje spaudos hierarchijoje „Valstiečių laikraščio" redakcijai.

Žurnalistai savo redaktorių gerbė, nes buvo teisingas, remdavo visus, kas tik pasiūlydavo kokią naujovę.  Aukštas, šviesiaplaukis, flegmatiškas,  neteko girdėti, kad ką nors būtų viešai baręs.  Nesiveldavo į ginčus, nutylėdavo, palaukdavo, kol aistros atauš, po to priimdavo sprendimą pagal savo nuomonę. Tiesa, kartą, kai užvirė ginčas, kaip rašyti - jumoras ar madingai humoras, parodė charakterį: „Kol aš būsiu redaktorius, rašysim - jumoras". Ir rašėm, kalbininkai neprikibo. Beje, pats pasiūlydavo daug temų šeštadieniniam humoro skyreliui „Spyglys", užsidarę su dailininku Juozu Kasčiūnu kurdavo šmaikščių karikatūrų „Anupro Dirvelės nuotykiai" seriją.

 Keleta metų gyvenome Antakalnyje, toje pačioje Smėlio gatvėje. Tad neretai, redakcijos „Pobieda", vėliau „Volga" važiuodamas pietauti, paimdavo ir mane. Pasistiprinęs prie gatvės kampo laukdavau šefo. Nebuvo atvejo, kad vėluotų. Beje, redakcija tuomet turėjo originalų vairuotoją Petrą. Jis laiko veltui neleisdavo, sėdėdamas ant sofos laukiamajame šalia techninės sekretorės, palaimingai miegodavo. Atsnaudęs šventą darbo dieną ir parvežęs šefą namo, vakare su žmona, žemės ūkio technikumo daržininke, važiuodavo laistyti kopūstų. O ir pats redaktorius buvo aistringas sodininkas, turėjo sklypelį kolektyviniame sode Nemenčinės paplentėje, buvusioje vadinamojoje bulidėje.

J. Karosas nebuvo mėgėjas rašyti, kartą ar dussyk per mėnesį suregsdavo įžanginį straipsnį, todėl jo autorinių rašinių, pasirašytų pavarde, nedaug besurastume. Nebuvo godus gauti daugiau pinigų. Septynerius metus dirbau atsakinguoju sekretoriumi, todėl  redakcijos darbuotojams ir kitiems autoriams tekdavo skirstyti honorarus. Peržiūrėdamas honorarinį lapą, redaktorius kartais vienu ar pora rublių susimažindavo savo honorarą. Tad gaudavo vietoj atsakingojo sekretoriaus užrašytų 25 rublių  „pataisytus" 24 rb.  Turėjo savotišką silpnybę, labai mėgo sieninius laikrodžius. Todėl „Valstiečių laikraščio" kiekviename kabinete tiksėdavo laikrodžiai, o redaktoriaus kabinete dar ir mušdavo valandas.

Kildavo  šiokių tokių nepatogumų, kai skyrelyje „Gamta, medžioklė, žūklė" reikėdavo įvardyti kai kurias žuvis. Todėl straipsnį apie sidabrinį karosą turėjome pavadinti „Sidabrinė žuvelė". O šiaip J. Karosas buvo aistringas žvejys. Keletą metų buvo populiarios  šeštadieninės kolektyvo išvykose dažniausiai prie Asvejos ežero. Vieni, prityrę žvejai gaudydavo ešeriokus ir kuojas, kiti tas žuvytes valydavome, ant laužo virdavome žuvienę. Tose išvykose visad dalyvaudavo mūsų redaktorius, kas be ko, per pietus išlenkdavome po burnelę.

 Kartą begrybaujant pasiklydo redakcijos humoristas ir atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas Jonas Bložė. Susiruošėm grįžti, o Jono kaip nėra taip nėra. Redaktorius parodė „partizaniškus" sugebėjimus: išrikiavo visus vyrus, kiekvienam nurodė kryptį, signalus, kaip susišaukti ir paliepė „prašukuosim mišką". Nepraėjo nė pusvalandžio, kai visi šukuotojai sėkmingai grįžome  atsivesdami nusiplūkusį Jonelį.

 Kiek vėliau mūsų redaktorius pradėjo žvejoti „moksliniu pagrindu". Nusipirko valtį, susitarė saugoti su ūkininku, gyvenusiu pakrantėje prie Olkos sąsiaurio. Iš kartografų įsigyjo ežero dugno brėžinius, tad puikiai žinojo, kur seklumėlė, kur gylė, kur status, kur lėkštas krantas. Kiekvieną savaitgalį vis su žmona velkiaudavo ir kaskart parsiveždavo po keletą ar kelioliką lydekų, stambių ešerių. Beje, pats žuvų valgyti nemėgo, bet žmona, vaikai Asvėjos ežero šviežieną kirsdavo kada tik panorėję.

Kai išėjau dirbti į kitą redakcją, su Jurgiu Karosu susitikdavau redaktorių pasitarimuose, o po kiek laiko likimas suvedė gyventi toje pačioje Švyturio gatvėje. Beje dviejų kambarių butą gavo bene vienintelį kartą gyvenime pasinaudojęs tarnybine padėtimi. Mat iki tol susispaudę gyveno  trijų kambarių ankštame tipiniame bute  kartu su vaikų šeimomis. Sako, artimųjų spiriamas nuėjo kartą pas patį Petrą Griškevičių, tuometinį svarbiausią partinį bosą, ir pasiskundė sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Tas, nedelsdamas davė komandą naujai statomame name Švyturio gatvėje skirti butą ir dar nusistebėjo, kaip tokio populiaraus ir daug pajamų duodančio laikraščio redaktorius savo namuose neturi atskiro darbo kambarėlio.

Jurgis Karosas, matyt, galėtų pretenduoti į Lietuvos žurnalistikos rekordų  knygą: laikraščio redaktoriumi buvo nuo 1953 iki 1988 m., t.y. bemaž  35 metus. Gal būtų redaktoriavęs ir ilgiau, jei ne M. Gorbačiovo perestroika, reikalavusi atjauninti kadrus. Laikraštį labai mėgo kaimo žmonės,  1987 m. buvo pasiekęs net 395 tūkstančių egzempliorių tiražą.

Būdamas pensijoje, ramiai gyveno Antakalnio pakraštyje, vasarą tvarkydavosi savo sodo sklypelyje.  Mirė 2013 m. balandžio 20 d.  Palaidotas Vilniaus Liepynės kapinėse.

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.