Sukaktys, jubiliejai

Linkėjimai „Gimtajam Rokiškiui": kartu dabar ir visada

Dainius RADZEVIČIUS

Lietuvos žurnalistų sąjungos

ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų

asociacijos pirmininkas

Žymus žurnalistas ir įspūdingos  knygos „Universalus žurnalistas" autorius Deividas Rendelas kiek daugiau nei prieš dvidešimt metų pirmą kartą lankėsi vadinamoje posovietinėje erdvėje. Savo knygoje jis prisipažino, kad tik tada suprato, jog nėra Vakarų ir Rytų žurnalistikos, nėra humanistinės ar socialistinės žurnalistikos. Nes žurnalistika gali būti tik gera arba bloga.

Ši kolegos mintis man, kaip ir daugybei jo gerbėjų, nuolat skamba lyg palinkėjimas, lyg  siūlymas ar patarimas. Nes gaudami ir dalindamiesi žiniomis su savo skaitytojais kiekvienas žurnalistas, kiekvienas laikraštis visada tai daro ne sau ir ne dėl savęs. Visa tai yra skirta žmonėms. Dar  1996 metais priimdami pirmąjį savo etikos kodeksą Lietuvos žurnalistai ir leidėjai garsiai pripažino, jog didžiausias žiniasklaidos turtas yra pasitikėjimas ja, sukurtas ne tik dabarties žurnalistų ir leidėjų, bet ir ankstesnių laisvą žodį skleidusių kartų.

Nuoširdžiai tikiu ir žinau, kad „Gimtasis Rokiškis" ir jo kolektyvas šiuos žodžius įgyvendina savo kasdieniniu darbu 70 metų. Atsiradęs labai sunkiu Lietuvai ir jos žmonėms metu, daugybę metų stengėsi dirbti ir dirbo Rokiškio krašto žmonėms. Išgyvenęs okupacijas ir laisvės atgavimą, sovietinės valdžios priespaudą ir savarankišką leidybą nepriklausomoje Lietuvoje, ekonomines krizes ir sunkmečius, šalies pasiekimus žengiant į Europos ir pasaulines struktūras, šiandien „Gimtasis Rokiškis" yra unikalus ir nepakartojamas leidinys ne tik savo rajone. Gausus profesionalių žurnalistų būrys yra garsus ir išskirtinis pavyzdys daugeliui kitų žurnalistų visoje Lietuvoje. Nuolat mokydamiesi ir siekdami didesnio profesionalumo, tuo pačiu kolegos yra kuklaus ir darbštaus žurnalisto pavyzdys. Visų pirma žurnalistų bendruomenei.

Smagu, kad švęsdami savo jubiliejų „Gimtojo Rokiškio" leidėjai ir žurnalistai šiandien nepamiršta savo praeities. Bet dar svarbiau, kad jie drąsiai žiūri į savo ateitį, priima naujus iššūkius ne tik spausdintoje žiniasklaidoje, bet ir internete. Šiandien „Gimtasis Rokiškis" jau nebėra tik rajono laikraštis. Jis prieinamas visame pasaulyje išsibarsčiusiems rokiškėnams ir kitiems lietuviams, o jų gyvenimo atspindžiai pasiekia gimtąjį Rokiškį ir kraštiečius.

Todėl kolegiškai ir bičiuliškai linkiu „Gimtajam Rokiškiui" sėkmės - kūrybinės ir finansinės. O labiausiai norisi palinkėti dar daugelį dešimtmečių išlaikyti savo dabartiniam jubiliejui skirtą šūkį „N metų kartu!". Nes laikraščio žurnalistai ir skaitytojai gali gyventi ir gyvuoti tik dirbdami ir būdami kartu. Sėkmės, kolegos!

Su jubiliejumi!

Ipolitas SKRIDLA

Laikraščių ir žurnalų susivienijimo

„Periodika" buvęs direktorius,

Lietuvos nusipelnęs žurnalistas                                                                  

Ilgą laiko tarpsnį (nuo 1978 iki 1990 metų) buvau Laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika" direktorius. Susivienijimas jungė visų rajonų ir miestų laikraščių bei 15 respublikinių žurnalų redakcijas. Rūpinomės redakcijų leidybiniais, ūkiniais, finansiniais reikalais, žurnalistų buities sąlygų gerinimu. Statėme naujas redakcijas. Įrengėme mokymo ir poilsio bazę prie Bebruso ežero Molėtų rajone, žurnalistų poilsio namus Šventojoje. Rengdavome dalykines žurnalistų išvykas į kūrybinius susivienijimus, žurnalistų spartakiadas ir kitus renginius. Buvo globojami kultūros leidiniai. Žurnalistų darbas buvo vertinamas ir skatinamas.

Pagal užimamas pareigas teko lankytis visose redakcijose, spręsti iškilusias problemas. Kadangi mano uošvija  - skulptoriaus Juozo Mikėno tėviškė Aknystoje (Latvija), visi keliai į ją vesdavo per Rokiškį. Rajono redakcijoje būdavau dažnokas svečias. Gerai pažinojau darnų, kūrybingą redakcijos kolektyvą. Tuomet tai buvo „Spalio vėliavos" redakcija. Su redaktoriumi A. Paškevičiumi, žurnalistais aptardavome ne tik leidybinius, ūkinius reikalus, bet ir apsilankydavome ūkiuose, kultūros įstaigose, rajono valdžios kabinetuose. Visur buvo malonu matyti ten esantį rajono laikraštį. Tuo metu jo tiražas buvo vienas didžiausių tarp rajoninių laikraščių. Tai pasiekta gabių, kompetentingų redakcijos žurnalistų dėka. Redakcijos vedliai, be redaktoriaus A. Paškevičiaus, buvo pavaduotojas J. Mažeikis, atsakingoji sekretorė N. Kairienė, buhalterės G. Matuzienė ir S. Kilkuvienė. Vieno lankymosi redakcijoje metu redaktorius A. Paškevičius man padovanojo mažą saldžius vaisius vedančią obelaitę. Ją pasodinau savo sode. Skanius obuolius valgau ir šiandien. Ne veltui sakoma: „Rokiškėnai geri žmonės..."

Rokiškėnai ne tik geri žmonės, jie imlūs žinioms, savo krašto naujienoms bei pasiekimams. Laikraštis - viso to skleidėjas ir propaguotojas.

Gražaus 70 metų jubiliejaus proga linkiu „Gimtojo Rokiškio" redakcijos kolektyvui geriausios kūrybinės sėkmės. Malonu žinoti, kad laikraštis gausiai skaitomas ir vertinamas. Didelės sėkmės jo skaitytojams.

Giliai mano širdyje įaugęs

Rimantas KAPUŠINSKAS

Rokiškio miškų urėdas

„Gimtąjį..." skaitau 45 metus, arba nuo to laiko, kai atvykau dirbti į Rokiškio rajoną. Taigi turbūt jau galiu būti objektyvus jo vertintojas.  Matau, kaip laikraštis keičia savo veidą, ypač pastaraisiais metais. Būna, kad jį kartais pavadinu „spaliuku". Tai tik patvirtina, kaip giliai mano širdyje įaugęs rajono žinių ruporas. Nors žiniasklaidos pateikimo technologijos labai modernios, tačiau nė neabejoju, kad popierinis laikraštis rajonui labai reikalingas. Per televiziją apie mūsų rajoną gali išgirsti, jei įvyko kokia sensacija, o „Gimtajame..." rajono kiekvienos dienos gyvenimas sudėliojamas lyg mozaika - iš visų sričių. Džiaugiuosi, kad iš jo puslapių galiu sužinoti ne tik apie svarbiausius rajono įvykius, bet ir pažinti iš šio krašto kilusius ar jame dirbusius žmones, krašto istoriją. Išsaugojote laikraščio istoriją ir labai įdomu po ją pasižvalgyti - kaip anais laikais dirbo žurnalistai, kas laikraščiui buvo aktualu, kuo gyveno rajonas...

Suprantu, kad net ir nuovokiausias  žurnalistas negali būti visų sričių specialistas. Būna, kartais pasigendu įsigilinimo į aprašomos situacijos esmę. Kartais pagalvoju - jeigu būčiau redaktorius, gal temas dėliočiau kiek kitaip: mažiau būtų kriminalų, daugiau gyventojų apklausų ir nuomonių, daugiau diskusijų opiais rajonui klausimais, aštriau kelčiau kai kurias problemas. Bet rajono visuomenė - labai įvairi ir amžiumi, ir poreikiais. Todėl informacija laikraštyje turi patenkinti visų skonius. Kartą bandžiau laikraštį įvertinti pagal temas statistiškai ir, atvirai pasakysiu, maloniai nustebau: temos apima visas rajono gyventojų amžiaus grupes ir nė vienos nenuskriaudžia: sočiai kultūros, sporto, miško, žemės ūkio, jaunimo vykdomų darbų, politikos, verslo. Ir, žinoma, kriminalų. Reikia žmonėms ir rubrikų „Gimė", „Mirė", nes tai  svarbi informacija kaimynams, buvusiems draugams, bendramoksliams.

Labai solidu, kad rajono laikraštis tiek metų išsilaikė. Keitėsi tik pavadinimai, o jis augo, plėtėsi  gilyn ir platyn. Turiu omenyje ne formatą, o publikuojamas temas ir turinį. Iš visos širdies linkiu „Gimtajam..." niekada nesenti, būti objektyviam ir nuolatos tobulėti.

Mes, dvasininkai, esame už natūralumą

Eimantas NOVIKAS

Rokiškio dekanas

Popierinis laikraštis man yra dienos pradžia... Žinoma, jeigu jis pristatomas ankstų rytą, kad pusryčiaudamas galėčiau vartyti puslapius ir sužinoti, kas rajone įvyko ir kuo žmonės gyvena. Jeigu to padaryti nespėju, perskaitau „Gimtojo..." elektroninę versiją. Ji - kaip masalas: sužinojus žinios pradžią, norisi kuo skubiau paimti laikraštį ir paskaityti, kas ten toliau... Kaip atrasti vidurį tarp popierinio ir elektroninio laikraščio - nežinau.

Bažnyčios požiūris į laikraštį - ekologiškas: mes, dvasininkai, esame už natūralumą. Asmeniškai man labai patinka „Gimtojo..." straipsniai, kuriuose - istorinės, kultūros paveldo temos, paprastų žmonių gyvenimas, kurio, be laikraščio, nė nepamatytume. Kartais gal esame per daug kategoriški, bandome nuteisti sakydami, kad ankstesnis gyvenimo laikotarpis, ypač kalbant apie sovietmetį, buvo nieko vertas, straipsnių pavadinimai partiniai... Tačiau svarbiausia, kad laikraštis visais laikotarpiais išlaikė gražią kalbą, kultūrą, atliko pažintinę funkciją ir tą darė šitiek daug metų. Septyni dešimtmečiai - labai daug ne tik žmogui, bet ir laikraščiui. Jo archyvus pavartęs gali pamatyti, koks rajono veidas buvo anuomet iki dabar.

Esu labai dėkingas redakcijai, kad tikėjimo tiesoms skiriate daug vietos, o kartais leidžiate net patiems į puslapius įsibrauti, nekalate mūsų prie kryžiaus. Iš visos širdies linkiu „Gimtajam..." būti  teisingam, gražiam ir natūraliam, drauge žygiuoti po įvykių girią. Ir kuo daugiau gerų rajono gyvenimo akimirkų, apie kurias galima sužinoti tik iš laikraščio puslapių.

Muziejininkai ir žurnalistai - kolegos, bendradarbiai 

Nijolė ŠNIOKIENĖ

Rokiškio krašto muziejaus direktorė

„Gimtasis Rokiškis" - rajono žmonių gyvenimo istorijos ir paveldo saugotojas. Laikraštyje galime atsekti įvykius, aktualijas, jau išdilusias iš atminties. Jaučiamės Jūsų bendradarbiais, kolegomis. Ruošdamiesi leisti knygas apie rajono praeitį, labai dažnai vartome senuosius laikraščio numerius, ieškome informacijos, tiksliname detales. Su laikraščiu dalijamės naujausiais muziejiniais atradimais, įžvalgomis. Kultūriniai projektai „Medinis Rokiškio krašto paveldas", „Sugrįžimai. Rokiškijos šviesuoliai" pakėlė leidinį į aukštesnį lygį, suteikė jam solidumo, o skaitytojams - įdomios informacijos. Pastaraisiais metais ne visi rokiškėnai įstengia užsiprenumeruoti laikraštį, tačiau jie išeitį surado: kaimynai užsisako vieną ir visi dalijasi. Tai skatina žmonių bendradarbiavimą, artumą, bendruomeniškumą, o tai labai svarbu šiandieninėje susvetimėjusioje visuomenėje.

Kad žmonės Jūsų nepamirštų

Andrius RIMIŠKIS

Dainininkas, kilęs iš Jūžintų

Aš užaugau su „Gimtuoju Rokiškiu". Puikiai pamenu, kai mokydamasis 10 ar 11 klasėje patekau į šio laikraščio puslapius. Tai buvo kažkas nerealaus. Mane kalbino kaip tuometinį mokyklos prezidentą, o į laikraštį įdėjo... siaubingą nuotrauką - buvau beveik plikai nukirptas, su vilnoniu megztiniu. Dabar baisu net prisiminti... Tačiau augdamas skaičiau kiekvieną rajoninio laikraščio numerį, kurį nuo neatmenamų laikų prenumeruoja ir su didžiuliu susidomėjimu visas naujienas skaito ne tik mano tėveliai, bet ir seneliai. 

Žinoma, dabar, kai su šeima gyvename Klaipėdoje, paskaityti kiekvieną daugiau nei už 300 km leidžiamą gimtojo krašto laikraščio numerį būtų sudėtinga, tačiau atvažiavęs pasisvečiuoti pas artimuosius visada pasklaidau „Gimtąjį..."

Žinau, kad Jūžintuose rajono laikraštis labai populiarus, jį skaito daugybė žmonių. Man labai patinka tai, kad „Gimtajame ..." informacija išdėstoma konkrečiai, aiškiai, be nereikalingų daugžodžiavimų. Laikraštis labai natūralus, įdomus skirtingos informacijos gausa - čia rasi ir apie kultūrą, ir apie sveikatą, sužinosi apie rajono politikų gyvenimą.

Gražaus jubiliejaus proga noriu pasveikinti patį leidinį, o septyniasdešimtuosius metus skaičiuojančio laikraščio „Gimtasis Rokiškis" korespondentų kolektyvui palinkėti ir ateityje išlikti objektyviems, išlaikyti tą pačią ištvermę, entuziazmą ir greitį rašant bei surandant skaitytojams įdomias temas. Ir toliau informatyviai nušviesti mus, skaitytojus, o svarbiausia linkiu, kad žmonės Jūsų nepamirštų ir visada skaitytų.

Magiška „Gimtojo..." trauka

Juozas MAŽEIKIS

Žurnalistas, rokiškietis

Nesunku suvokti, kodėl paukštį, kur jis bežiemotų, už viską labiau traukia gimtasis lizdas.

Rokiškį palikau 1968-aisiais, o ir dabar beužsuku į gimtinę vis rečiau, tačiau vos išvydus pakelės ženklą su rajono pavadinimu, kaskart jaučiu, kaip kūną užlieja kažkokia nenusakoma šiluma. Pasijunti lyg viena koja jau stovėtum gimtojo kiemo vidury.

Nors abu tėveliai jau išėję anapilin, su gimtine dar stipriai sieja ne tik sesuo ir brolis, keletas draugų iš mokyklos laikų, bet ir „Gimtasis Rokiškis". Patikėkite, tai tikrai ne komplimentai garbingos sukakties proga, nors jie išties pelnyti.

Gal meilė knygai ir spausdintam žodžiui, gal viena pirmųjų Rokiškio rajone duris atvėrusi Laibgalių kaimo biblioteka, gal tekę puikūs gimtosios kalbos ir literatūros mokytojai Birutė Šukytė ir poetas Alfonsas Keliuotis turėjo įtakos, kad labai anksti apsisprendžiau dėl būsimos profesijos. Devintoje klasėje dar lyg dvejojau, o būdamas dešimtokas tvirtai žinojau - bandysiu stoti į žurnalistiką.

Tarsi šiandien prisimenu, kaip 1966-ųjų rudenį pirmą kartą nešinas pirmu rašiniu apie E. Tičkaus vidurinės mokyklos, kurioje mokiausi, gyvenimą, užkopiau stačiais laiptais į tuo pačiu numeriu pažymėtos, tik kitaip tuomet vadintos miesto aikštės namo antrąjį aukštą, kur buvo įsikūrusi tuomet mano galvoje tikra šventove laikyta rajoninio laikraščio redakcija.    

Ir atsitik tu man taip, kad tarpdury sutinku Joną Mažeikį, pažįstamą iš tų laikų, kai dar mokytojavo Sėlynės aštuonmetėje. Pasodino į minkštą fotelį, o kol jis skaitė mano dailiom raidėm parašytą informaciją, regis prabėgo visa amžinybė. Ir staiga kad tėkš frazę, po kurios dar labiau susmigau į fotelį: „Tai būsi mano konkurentas!"  

Viešpatie, koks čia konkurentas? Viso labo tik gimnazistas, kaip tuomet daug kas vadino besimokančius vidurinėje, o čia tikras žurnalistas, kurio visi rašiniai skaityti... Tačiau Jonas kitką turėjo omenyje. Tuomet rašinio autoriui nebuvo priimta pasirašyti pilnu vardu. Tad atsiranda du Mažeikiai, o kaip atskirti skaitytojui, kuris gvildena rajono aktualijas, o kuris - moksleivių gyvenimą? Pamatęs, kad reikalai krypsta į gera, išmečiau saliamonišką idėją - pasirašyti pilnu vardu.

Santūriai nusišypsojęs Jonas nusprendė prie rašinių mano pavarde pridėti žodį „moksleivis". Šis jo sprendimas galiojo, kol baigiau vidurinę, o po pirmosios sėkmės rašiau dažnai. Jei kuriame numeryje nerasdavau savo pavardės, širdy būdavo negera. Rajoniniam rašiau ir jau studijuodamas, kraštiečiai skaitė pirmuosius mano apsakymus, kelionių po užsienį įspūdžius.

Tais laikais kolektyvas buvo bemaž grynai vyriškas. O kokie korifėjai dirbo - be jau minėto bendrapavardžio, redakcijoje darbavosi lyriškos prigimties Petras Milaknis, Jonas Varnas, Petras Prascienius, Jonas Jašinskas, Alfonsas Šveikauskas, Algirdas Zibolis, kurių rašiniai ir fotografijos - tikras rajono metraštis.

Net pats kartais stebiuosi, jog bėgant metams dėmesys „Gimtajam..." nė kiek neblėsta. Sesuo Danutė jau žino, jog didžiausia dovana man, kai tik atvyksiu į Rokiškį, bus jos dailiai sudėtas „Gimtojo..." komplektas. Nesvarbu, pusmečio, ketvirčio ar mėnesio. Visi numeriai bus perskaityti su didele atida, ieškant pažįstamų ir naujų vardų, istorijų, prisiminimų.

Darbo pobūdis leido ir tebeleidžia vartyti bei lyginti daugelio rajonų spaudą. Rokiškėnų garbei dabar itin moteriškas rajoninio laikraščio kolektyvas gėdos nedaro. Veikiau priešingai - daugeliui leidinių ir kolektyvų gali būti sektinu pavyzdžiu. Kas labiausiai žavi? Tai „Gimtojo..." puslapiuose pulsuojanti pagarba žmogui, jo darbams ir istorijai. Vien ko verti tokie rašiniai, skirti tikriems rajono šviesuoliams: iškiliesiems Juozams - Tūbeliui ir Keliuočiui, Jonui Katelei, Monikai Bičiūnienei, Leonardui Kairiūkščiui ir kitiems.

Aštuonerius metus myniau Ragelių aštuonmetės slenkstį, tačiau beveik nieko nežinojau apie unikalią šio bažnytkaimio varpinę ir maldos namus, kol neperskaičiau Jūsų publikacijų apie medinį krašto paveldą. Arba apie Lietuvos akropolį - garsių didikų valdymo praeitį saugantį Onuškio dvarą, Lenkijos prezidento protėvius grafus Komarovskius iš Kavoliškio, didikus Riomerius menančių Antanašės, Kriaunų ir Bagdoniškio istoriją, apie naujam gyvenimui prikeltus Ilzenbergo ar Gačionių dvarus. Rašiniai tiek įstrigo, kad juos kartu su giminaičiais  perskaitę netrukus aplankėme ir aprašytas vietas.

Tokios publikacijos - neįkainojama krašto istorija. Todėl į ją turėtų atkreipti dėmesį ir mokytojai, diegdami meilę moksleivių širdyse gimtajam kraštui, jo žmonėms. Kad netektų stebėtis, jog jaunimas geriau žino apie žiląją Antiką ir beveik nenutuokia, kuo praeityje garsios Salos ar Panemunėlis.       

Maloniai nustebino ir „Gimtojo..." rubrika apie rajoninio laikraščio vienmečius - septintąjį dešimtmetį sutinkančius garsius ir niekuo ypatingai nepasižymėjusius žmones, tačiau kaip ir visi turėjusius svajonių, kilnių siekių, auginusius ir į gyvenimą išleidusius vaikus, stačiusius namus ir dirbusius žemę. Kaip ta Janina Katinienė, išdrįsusi „Gimtajam..." prisipažinti, jog „visą gyvenimą vijosi savo laimę, tačiau jos taip ir nepamatė..."

Daug dar galima būtų paminėti sektinų iniciatyvų ir puikių, atgaivą teikiančių rašinių, dienos šviesą išvydusių „Gimtajame Rokiškyje". Tačiau gal kitąsyk, o šio šaunaus jubiliejaus  proga norėčiau palinkėti Jums, puikiosios kolektyvo Ledi, visų pirma aštrios plunksnos, suprantančių, gera linkinčių ir mylinčių Jus skaitytojų, puikios sveikatos, didelio entuziazmo ir atšvęsti dar ne vieną reikšmingą sukaktį. 

Man laikraštis patinka. Ir visada patiko

Venecijus JOČYS

Drožėjas iš Degenių,

L. Šepkos premijos laureatas,

ne vieno rašinio herojus

„Gimtąjį Rokiškį" visada perskaitau nuo pradžios iki galo. Pradedu nuo pavadinimo, tada apžvelgiu pirmą puslapį, sužinau, kas daugiau bus parašyta. Paskui įdėmiai, nieko neaplenkdamas tyrinėju viską nuo pavadinimo iki skelbimų. Sustoju prie horoskopų, net ir žurnalistų pavardes bei telefonus peržiūriu. Tik paslėpto žodžio neieškau, nes nenoriu. 

Skaitau, nes man laikraštis patinka. Ir visada patiko. Prisimenu jį, kai dar vadinos, atrodo, „Po spalio vėliava", ir vėliau „spaliuką" skaičiau, ir dabar - „gimtuką".

Kai rašo apie mane, išsikerpu ir pasikabinu straipsnį su nuotrauka ant sienos (jis turi specialų rašinių apie save kampelį - red. past.). Dabar kai kurios iškarpos keliauja į „Svečių knygą". Paskutinė, kurią ten įklijavau, „Gimtajame..." išėjo gegužės 6-ąją. Ten buvo apie mane ir Eglutę (žmona - red. past.) parašyta. Bet nė dėl vieno straipsnio, net jei aš aprašytas iš blogosios pusės, nesu susinervinęs. Žinoma, kai gražiai parašot, būna geras jausmas. Labiausiai man patinka skaityti apie savus, Rokiškio menininkus. Štai ir dabar neseniai iš laikraščio sužinojau, kad Zakarka (Vidmantas Zakarka - rokiškėnas drožėjas - red. past.) Kriaunose drožia.

Nors anksčiau kasdien iš laikraščio, jį perskaitęs, išsilankstydavau kepurę, tačiau dabar ją pakeičiu kitokia, padaryta iš kilpinio rankšluosčio. Savaitei užtenka, ir nebereikia gadinti „Gimtojo Rokiškio".

Ko palinkėčiau gimtadienio proga? Nežinau. Bet mielai ir susidomėjęs paskaitysiu, jei linkėjimus parašysit už mane. Pasitikiu.

Fenomenas

Stasys MELIŪNAS

Buvęs rajono policijos komisariato

viršininkas

Skaitydamas „Gimtąjį Rokiškį" stebėjau, kaip jis kito, tobulėjo. Gal nesupyks kolektyvas, bet pasakysiu, jog būta bandymų spekuliuoti kai kuriomis temomis dėl populiarumo, reitingų. Tačiau palaipsniui laikraštis brendo, kol pasiekė dabartinį lygį. Sakyčiau, jog žurnalistai jaučiasi laisvi. „Gimtąjį Rokiškį" tikrai galime vadinti laisvos žiniasklaidos pavyzdžiu.

Ne kartą svarsčiau, kodėl žmonės smerkia žiaurumą, tačiau su malonumu skaito kriminalines istorijas. Mėgau nuvykti į labai žiaurių nusikaltimų vietas: nukentėjusiųjų akyse - baimė ir skausmas, o ant jų pietų stalo - šiurpiausių įvykių aprašymai. Gal žmonės iš prigimties mėgsta baisybes? Gal jiems trūksta adrenalino? O socialiniai tinklalapiai atskleidė dar vieną žmogaus savybę, o gal silpnybę - jo norą viešinti labai asmenines, privataus gyvenimo detales. Tai rodo žmonių pasikeitusį požiūrį ir į žiniasklaidą, ir į savo asmenybę.

Mano ar šiek tiek vyresnė karta mėgsta sakyti, kad jų jaunystės metais gyventi buvo ramiau, saugiau. Drįsčiau jiems paprieštarauti: ir anksčiau lėktuvai krito, šokiuose jaunimas su grandinėmis pliekėsi, šeimos konfliktavo, tik tos žiaurybės neatsispindėjo spaudoje. Ir homoseksualai tarp mūsų gyveno, policijos pareigūnai žinojo metodikas, kaip juos atskirti, tačiau  apie tai irgi niekas viešai nekalbėjo. Ištobulėjus technologijoms, nebeįmanoma paslėpti, užgniaužti  informacijos. 

Jubiliejaus proga linkiu „Gimtajam..." nesustoti, tobulėti, savo veiklą grįsti laisvo žodžio principais ir siekti objektyvumo.  

Laikraštis, kaip ir žmogus, turi savo amžių, išvaizdą, sveikatą. Viskas sutelpa

Jonas Korenka

Lietuvos radijo ir televizijos

komisijos pirmininko pavaduotojas 

Daugiau nei 20 metų gyvenau Rokiškyje, buvau šios bendruomenės narys. Per tuos du dešimtmečius laikraštis pakankamai prie manęs priartėjo. Kartu su savo straipsniais, požiūriu, kūrybiniais žmonėmis. Prisimenu laiką su jame dirbančiais vyresniais žmonėmis, kai viskas buvo bandoma daryti solidžiai, kai kas „buvo prilaikoma". Tuomet, kai nebuvo galima visko parašyti tiesiai, kai kas buvo pasakoma kitais žodžiais. Bet suprasdavom.

Keitėsi laikai, keitėsi ir laikraštis - buvo veržlesnis, buvo ir piktų straipsnių, kai jausdavausi nepelnytai įžeistas. Įvairių akimirkų buvo... Tačiau taip turi būti.

O dabar Jūsų laikraščio svetainę tiesiog automatiškai peržiūriu. Nes rašo apie pažįstamus žmones, tuos pačius kelius, žinomas problemas.  

Štai neseniai su  plungiškiais kalbėjom, kad jų mieste, berods, penktas laikraštis atsirado. O Rokiškyje... Kaip bebūtų, kokie laikai, koks pavadinimas, visi priprato prie „Gimtojo..." Jisai vienas sugebėjo išstovėti ir yra nepakartojamas. Ką nori, tą gali sakyti. Su tuo ir reikia sveikinti.

Duok, Dieve, Jums sveikatos, energijos ir kūrybinės ugnies.

Ačiū, kad Jūs esate!

Jolanta STUMBRIENĖ

Kraštietė dainininkė

Laikraštis „Gimtasis Rokiškis" - tai rajono veidrodis: labai plataus profilio, atspindintis pasaulio įvykius, supažindinantis skaitytoją su mūsų krašto aktualijomis, verčiantis diskutuoti ir vertinti...

Gaila, kad neturiu galimybės skaityti kiekvieną leidinio numerį. Mane, kaip be galo mylinčią muziką, visada domina straipsniai apie rajono mažųjų dainorėlių pasirodymus, išvykas, tad pasitaikius progai visada perskaitau šią informaciją. Džiugu skaityti gražius atsiliepimus apie mokytojus, padėjusius gabiems mokiniams pasiruošti olimpiadoms bei konkursams, o dar smagiau, kai sužinai, kad jie tapo nugalėtojais.

Mano gimtojo miesto laikraštis garsina rajoną ne tik kaip žemdirbių kraštą, bet įtaigiai ir profesionaliai nušviečia bendruomenių gyvenimą, jų susitikimus, bendrus koncertus, nuoširdų bendravimą. Skaitydama „Gimtąjį..." daug sužinau ir kultūrine tema: tai Rokiškio meninių kolektyvų pasirodymai, renginiai, skirti Teatro dienai, vaidinimai su garsiais aktoriais ir Lietuvos meno žmonėmis.  Mane, kaip muzikę, tai labai džiugina, nes tik iš rajoninio laikraščio sužinau ir jaučiu, kad pats miestas yra ne tik dirbantis, bet ir mokantis tinkamai organizuoti kultūringą laisvalaikį.

Laikraščio „Gimtasis Rokiškis" kolektyvą noriu pagirti už profesionalumą ir darbštumą, paprastumą, išradingumą, didelį jautrumą kiekvienai temai ir betarpišką bendravimą su skaitytoju.

70 metų sukakties proga laikraščio kolektyvui linkiu ir ateityje išlikti tokiam pat jaunatviškam, įdomiam ir patraukliam skaitytojo bičiuliui. Nevenkite aštrių problemų, kvieskite visuomenę viskuo domėtis, ateikite į kiekvieną šeimą kaip laukiamas svečias!

„Gimtasis Rokiškis" - ištikimas mano miesto metraštininkas

Lukas AUDICKAS

Didžiojoje Britanijoje

studijuojantis rokiškėnas

Spausdintas žodis turi didelę galią ir pareigą informuoti bei šviesti visuomenę. Lietuvos istorijoje spauda turėjo labai didelį vaidmenį išsaugant kalbą, kultūrą ir tradicijas. Tai yra be galo svarbios ir atsakingos pareigos. Man vietos laikraštis yra panašus į miesto veidrodį, kuris privalo teisingai ir tikslingai atspindėti tai, kas svarbiausia. „Gimtasis Rokiškis" yra ištikimas ir laiko išbandytas mano krašto metraštininkas. Šį laikraštį aš pažinau dar visai mažas ir kartu su juo užaugau. Esu dėkingas, kad jis nepaliaujamai aprašė mūsų visų - rokiškėnų - kasdienybės istoriją. Aš pats ir, manau, kiekvienas įpratome matyti „Gimtojo..." publikacijas, aprašančias didžiausias šventes ir opiausius rūpesčius. Todėl šis laikraštis seniai tapo neatsiejama Rokiškio dalimi ir užsitarnavo skaitomiausio laikraščio rajone statusą.

Nesuklysiu sakydamas, kad išvykus studijuoti į užsienį „Gimtasis Rokiškis" man tapo dar viena jungtimi su miestu, kuriame užaugau. Dar gyvendamas čia įpratau namuose, bibliotekose ir mokykloje matyti spausdintas šio laikraščio kopijas bei ilgus metus bendraudamas skleisti žinias apie jaunimo renginius ir projektus. Todėl ir Didžiojoje Britanijoje visuomet malonu pareikšti nuomonę aktualiais klausimais ar atverti „Gimtojo Rokiškio" svetainę ir susipažinti su tuo, kuo gyvena mano miestas. Neturiu vienos mėgiamiausios skilties ir nemanau, kad būtų teisinga išsirinkti tokią, nes miestas, kaip ir laikraštis, visuomet gyvas ir besikeičiantis.

Noriu nuoširdžiai pasveikinti „Gimtojo..." redakciją, švenčiančią tokį garbingą jubiliejų. Tikiu, jog geriausias būdas pamatuoti vertę yra laikas ir „Gimtasis Rokiškis" šį išbandymą įveikė. Todėl linkiu objektyviai ir atsakingai įgyvendinti, mano nuomone, svarbiausią spaudos privilegiją ir pareigą - šviesti bei informuoti visuomenę.