2022 m. gruodžio 8 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Antanas Ališauskas: mus jungė besitęsiantis laisvės stebuklas. “Lietuvos aido” 100-mečiui

2017-07-06
 
Antanas Ališauskas

Antanas Ališauskas

 

Antanas Ališauskas

Ir po tiek metų yra palaiminga kalbėti apie dienraščio „Lietuvos aidas" atgimimą. Bet norint būti bent kiek objektyvesniam, reikėjo jame dirbti.

Prisimenu savo pirmąją, tikrą žurnalistikos mokytoją a. a. Onutę Balčiūnienę, kuri ir pakvietė mane į „Lietuvos aidą". Pasitikėjau ja, nes mūsų pažintis „Vakarinėse naujienose" jau buvo atnešusi man ne vieną pavykusį straipsnį. Rašymas socialiniais klausimais man buvo maloni atgaiva. Onutė pasiūlydavo temų, taisydavo mano rašinius, augino manyje „ambicingą svieto lygintoją", o ir džiaugsmą padėti žmonėms. Juk laikraštis - yra ir bus - ne vien žinių šaltinis, laboratorija, kurioje analizuojamos visuomenėje vykstančios ekonominės, politinės, kriminalinės, socialinės situacijos, bet ir pagalbos, dažnai greitosios, stotis.

Kvietė mane ateiti dirbti į „Lietuvos aidą" jau 1990 m. balandžio mėnesį, kai tik buvo rengiamasi atkurti Valstybės laikraštį. Pirmas jo numeris pasirodė 1990 m. gegužės 8-ą. Tačiau „dip. inž." statusas stabdė - realiau atrodė „stovėti ant žemės", nei skraidyti padebesiais, t. y. išeiti į naują nežinomą veiksmų lauką, iš pagrindų pakeitus profesiją, o ir gyvenimo būdą. Projektuoji, braižai, įdiegi gamybon - tai realu, žemiška, konkretu. O straipsnius rašyti, ir dar gerus - ne kiekvienam duota. „Dip. inž." užsirašyti ant redakcijos kabineto durų man vėliau pasiūlė Arūnas Brazauskas - labai protingas ir išsilavinęs žurnalistas, kuris taip pat dirbo Socialinių problemų ir ūkio skyriuje. O tai reiškė „diplomuotas inžinierius". Taip, sako, „prie Smetonos" inžinieriai sutrumpintai save tituluodavo. Tai buvo juokas, bet man idėja patiko.

Atsilakstęs po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (ir nesąjūdžių) organizuotus audringus mitingus, prisėdau prie laikraščio stalo kartu su iškiliais ir daugeliui žinomais žmonėmis tesėti garsiai ir jau be baimės ištartų pažadų - Lietuva bus laisva.

Per 12 darbo metų būta įvairių dalykų. Teisti ko nors aš neturiu teisės. „Šimtametis senukas", kurį minint visada prisiminsime Prezidento Antano Smetonos vardą ir nuopelnus Tėvynei, dabar yra bankrutavęs ir jau neturi jokių teisių. Deja, net teisinės apsaugos Valstybiniame Patentų biure...

LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir LTSR Ministrų Tarybos mėnesinis leidinys „Tarybų darbas", ėjęs Vilniuje 1957-1989 m., rašęs apie respublikinių ir vietinių tarybų, jų vykdomųjų komitetų bei visuomeninių organizacijų veiklą, vėliau virtęs „Valstybės žiniomis", 1990 m. balandžio 27 d. išėjo paskutinį kartą. Jo redaktorius Antanas Anskaitis perėjo dirbti į atkurtą „Lietuvos aidą". Atsižvelgus į situaciją, laikraštį reikėjo išleisti per kelias dienas beveik neatnaujintomis buvusių „Valstybes žinių" pajėgomis. Iki birželio jis ėjo du kartus per savaitę, o po to tapo dienraščiu. Pasirinkta pirminė 1917-1918 metų „Lietuvos aido" antraštė su nesunormintu Vytimi.

Socialinių ir ūkio problemų skyriuje, kuriam vadovavo Aleksas Bočarovas, be A. Anskaičio, dar pradėjo rašyti Onutė Balčiūnienė ir Zonė Šiulienė (maloniai prisimenu šią inteligentišką ir visada korektišką kolegę). Abiejų straipsnių esu skaitęs dar iki „revoliucijos". Netrukus Aleksas išėjo dirbti Premjero Gedimino Vagnoriaus patarėju, tad vadovauti skyriui likau aš.

Man „Lietuvos aidas" taip ir liks „jaunystės miestu", pačia šviesiausia švente, kuri visada su tavimi... Tuomet man tebuvo 39-neri. Aš, tarsi Ernestas Hemingvėjus, rašau šiuos prisiminimus apie jaunystės dienas savotiškame „Paryžiuje", visai nesidrovėdamas susireikšminti. TAIP - AŠ TEN DIRBAU!.. Netrukus tą supratau, nes svajojau kada nors pabuvoti Paryžiuje. Redakcijoje dirbo žurnalistas Leonas Teiberis. Jo žmona dėstė Paryžiaus universitete lituanistiką. O Leonas dažnai nuvažiuodavo pas ją, į tą „meilės miestą". Kartą jam sugrįžus, berūkant, garsiai pasipasakojau apie savo slaptą norą - kaip tau gerai, sakau - sumanei, ir tu - Paryžiuje... Juokėsi Leonas - nuskrisi ir tu dar ne kartą... Taip ir atsitiko. „Buvome įpratę iš Paryžiaus telefaksu gauti mūsų kolegos Leono Teiberio skubią korespondenciją „Lietuvos aidui". Atviras ir tiesus, nepataikaujantis stipriesiems, tuos, kam būdavo sunku, suprasdavo ir mokėjo paguosti, - rašė apie jį paskutinį kartą „Lietuvos aidas". - Jis pats neslėpdavo nei savo džiaugsmo, nei liūdesio - kaip didelis kūdikis. Buvo darbštus, bet mėgdavo palaukti įkvėpimo minutės. Pastebėdavo viską, kas gražu, o norėdamas, kad tai pamatytų ir kiti - sugaudavo nuolat ant krūtinės kabančiu fotoaparatu. Išvykdamas į Paryžių, visada savaip, ypatingai lengvai ir linksmai tarsteldavo: „Na, sudie, kolegos". O vienądien ir neparlėkė kregždė..." Ėjo gat¬ve, krito... Buvome jo namuose Vilniaus senamiestyje. Aplankėme žmoną ir sūnų. Be redakcijos darbuotojų kartu buvo ir Leono draugas maestro Donatas Katkus... Žmona sakė urnos niekur iš namų nebeišnešianti... Nežinau, kaip pasielgė, bet Leono Teiberio man buvo labai gaila.

Su Paryžiumi susijusi liko dar viena neįgyvendinta, ne vien mano, svajonė - galimai nebloga dienraščio perspektyva. AT Prezidiumas („Lietuvos aido" steigėjas) 1991 m. gruodžio 2 d. buvo įgaliojęs vyr. redaktorių S. Stomą vesti derybas su Prancūzijos bendrove „Le Figaro" dėl bendros įmonės steigimo. Jis lankėsi Paryžiuje. Lietuvos atstovai susipažino su Prancūzijos periodine leidyba, lankėsi redakcijose, tuo metu moderniausioje „Le Figaro" ir „France-Soir" spaustuvėje. Vizito tikslas buvo pratęsti derybas dėl „Lietuvos aido" ir „Le Figaro" leidėjų bendradarbiavimo. S. Stoma ir Robert Hersant leidybinės grupės tarptautinis direktorius Henri Monry pasirašė bendradarbiavimo ketinimų protokolą. Prancūzijos pusė buvo pasiruošusi investuoti į „Lietuvos aido" leidybą iki 20 mln. dolerių, suteikti galimybę Lietuvos žurnalistams, spaudos dizaineriams, spaustuvininkams, reklamos specialistams stažuotis Prancūzijoje ir kitose šalyse, aprūpinti „Lietuvos aidą" pačia moderniausia įranga, korespondentų punktais užsienyje ir įtraukti į europinį reklamos tinklą. Reikalavimai redakcijai paprasti - sukurti geriausią Lietuvos dienraštį... Paskutinis žodis priklausė steigėjams. Tikriausiai dar yra gerai žinančių, kodėl toks šansas buvo praleistas?

Ėjo 1991-ji... Kūrėsi nepriklausomos profesinės sąjungos. Jos ėjo dar nepramintu keliu, prisimindamos Lenkijos „Solidarumą", kuris labai prisidėjo prie sovietų imperijos griūties. Ir mane išsiuntė į pirmąją komandiruotę - Mažeikiai-Panevėžys. Be politinių pamfletų atsirado karjeroje dar viena rimta tema. Pradėjome bendradarbiauti su Valstybės kontrolės departamentu, kuriam vadovavo, deja, jau a. a., Kazimieras Uoka. Medžiaga apie piktnaudžiavimus ir valstybės turto grobstymą neprasprūsdavo pro laikraščio akis.

Pradėjo plaukti tyrimų rezultatai - „Lietuvos aidas" jau turi savo nuolatinį skaitytoją. Jis vertino, kad turime aiškią politinę orientaciją. Atkūrus „Lietuvos aidą", spaudos rinkoje pasirodė naujas konkurentas. Suprantama, kad turėjo kilti reakcija. Pagrindinis opozicijos laikraščių argu¬mentas - Vakarų demokratijos šalyse oficiozų seniai nėra. Antras - tik nepriklausomas laikraštis vertas pagarbos ir pasitikėjimo. Prasidėjo politinė kova.

„Jau kurį laiką kuriamas mitas, kad mums nepriimtinos ir pavojingos totalitaristinėje sistemoje buvusios institucijos, taip pat ir valstybinė spauda. Šio mito absurdiškumas akivaizdus. Oficiozas yra tik įrankis. Tada jis buvo mūsų valstybės priešų rankose, dabar „Lietuvos aidas" - mūsų valstybės laikraštis. Valstybės, kuriai atstovauja mūsų demokratiškai išrinkta Aukščiausioji Taryba. Ar nebūtų keista, jei mes, visi Lietuvos gyventojai, turėtume galimybę skaityti tik opozicinę spaudą? Jei liktų be savo dienraščio žmonės, remiantys savo parlamentą, ir norintys gauti informacijos apie valstybės gyvenimą iš pirmų lūpų, norintys susipažinti su priimtais sprendimais ir paaiškinimais, su atsakymais į opozicijos keliamus klausimus ar kaltinimus?" Apie tai 1990 m. rugsėjo 12 d. rašė mūsų skaitytojas Boleslovas Urbonas - „Valstybės laikraštis reikalingas". 1992 m. „Lietuvos aido" tiražas buvo pasiekęs beveik 103 000 egzempliorių.

...Lietuvai pradėjo grasinti krauju. Atėjo neramios 1991 m. Sausio dienos.

Tai buvo Sausio 12-os išvakarės... Spaudos rūmai, kuriuose spausdino „Lietuvos aidą", buvo rusų desantininkų užimti, tad buvo susitarta dienraštį spausdinti Kaune. Kaip šiandien prisimenu vėlų sausio 11-os vakarą, net jau gal rytą, kai mes, šiek tiek vėluodami, išspausdinę „Lietuvos aido" tiražą, dideliu greičiu, dviem automobiliais skridome į Vilnių. Laikraščius pirmiausia nuvežėme prie TV bokšto ir AT rūmų susirinkusiems žmonėms - Lietuvos Nepriklausomybės gynėjams. Pamenu tą jausmą - jokios baimės, pakili nuotaika, mes nugalėsim... Žmonių buvo labai daug, tad, sako, sovietai, tą vakarą planavę pulti objektus, to atsisakė, išsigandę daug galimų aukų.

O po dienos vis tiek įvyko tragedija. Mano gedulingas reportažas „Autopsija" nebetilpo į sumažėjusios apimties blokadinį „Lietuvos aido" numerį. Bet šiandien esu tikras - pajutau, kad bus skerdynės. O ir CK rūmų salėje, kur vyko spaudos konferencija, jausmas buvo toks, tarsi dalyvautum šermenyse. („Pasiūlęs dar kartą perskaityti minėtą „Respublikos" vedamąjį, Švedas baigė spaudos konferenciją, kuri daugiau panašėjo į lavono skerdimą (autopsiją) negu į rimtą pokalbį. Trenkė lanolinu. Žmonės, matę daug kraujo, man pasakojo, kad po karo šiuo kvapu buvo persisunkusi visa Europa. Kvapu, vos užgožiančiu nespėtų palaidoti kūnų dvoką...")

Apskritai, sausio 12-ą įvyko dvi spaudos konferencijos - „civilinė" LKP CK rūmuose ir „kovinė" - Karininkų namuose. Partijos tvirtovėje - Burokevičius, Švedas, Šurupovas ir Lazutka. Karininkų namuose - „respublikos komisaras" generolas Algis Juozovičius Visockis, Vilniaus garnizono vadas generolas majoras V. Uschopčikas ir jo pavaduotojas pulkininkas Smokariovas.

Mintis aiški - Landsbergis negali kalbėti už tautą... Desantininkai rūpinosi taikių gyventojų saugumu... Mes gyvename SSSR... Karininkų namų salėje veikė „parodėlė" žurnalistams - galima buvo pačiupinėti KAD „smogikų" aprangą. Tik batų nerado, tai padėjo „savus"...

Po skerdynių visoje Lietuvoje tapo dar neramiau. Po kruvinųjų įvykių „Lietuvos aidas" klausė skaitytojų: „Ar yra šiuo metu piliečių, negalvojančių apie tėvynę Lietuvą? Jei tokių rastume, tai kartu prisiminkite paprastas tiesas - kad mirsime, ir ką tokiems pasakys Viešpats."

Norint sužinoti realų laikraščio vertinimą 1991 m. sausio 1 d. buvo kreiptasi į skaitytojus ir paprašyta atsakyti į anketos klausimus. Apklausa parodė, kad didžiuma atsakiusiųjų buvo vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Kad laikraštis yra vienodai populiarus Vilniuje (36 proc.), respublikinio pavaldumo miestuose (31 proc.) ir rajonuose (33 proc.). Taip pat pagal apklausos rezultatus buvo sudarytas 1990 m. populiariausių „Lietuvos aido" žurnalistų dešimtukas: K. Žičkus, S. Stoma, A. Brazauskas, T. Srėbalius, V. Ardžiūnas, D. Droblytė, A. Liauškienė, J. Glinskis, J. Baranauskas, A. Ališauskas. Tyrimo rezultatai parodė, kad laikraštis jau turi nuolatinį skaitytoją, o 47 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad laikraštis gerėja.

Viename iš pamfletų rašiau: „Kaip žinoma, Sausio įvykiai labai pakeitė Vakarų valstybių požiūrį mūsų naudai. Dabar svarbiausias mūsų tikslas - įrodyti pasauliui, kad naftos Lietuvoje yra daug daugiau negu Kuveite." Prisimenu, kolegė Lina Pečeliūnienė labai juokėsi iš to. Ir tai buvo taip nuoširdu, taip skatino daugiau rašyti. Džiaugiausi, kad tai sako žmogus, kuris pats yra teisingas, tiesus ir visada nuoširdus. Štai, praėjo 25 metai, o geras ir šiltas žodis - išliko! Santykiai tarp kolegų buvo tokie, kad stengiamasi buvo palaikyti tavo kūrybiškumą, paskatinti, o ne konkuruoti.

Lietuva tuo metu tvirtai laikėsi savo nepriklausomos pozicijos. Tai liudija Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės Pareiškimas 1991 m. kovo 17 d. Tarybų Sąjungoje rengiamo TSRS referendumo: „...Nuo 1990 m. kovo 11 d. jokie TSRS įstatymai ar valdžios nutarimai Lietuvoje neveikia ir jos žmonių niekaip neįpareigoja. TSRS vadovybei gerai žinoma, kad pasaulio valstybių bendrija niekada nepripažino Lietuvos aneksijos ir teisiniu požiūriu Lietuva niekada nebuvo TSRS teritorijos dalimi. Todėl TSRS valstybinių ir TSKP struktūrų pastangos daryti Lietuvai įtaką ir spaudimą, siekiant priversti jos žmones balsuoti kitos valstybės referendume, yra ne kas kita, kaip šiurkštus kišimasis į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus ir naujas pasikėsinimas į jos suverinitetą."

Pirmuoju atgimusio „Lietuvos aido" redaktoriumi tapo Saulius Stoma. 1988 m. jis dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas". Dalyvavo Sąjūdžio veikloje nuo pirmų jo dienų. 1990 m. kartu su Arvydu Juozaičiu ir Sauliumi Šalteniu įsteigė savaitraštį „Šiaurės Atėnai" ir kartu jį redagavo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Aukščiausiosios Tarybos paskirtas dienraščio „Lietuvos aidas" vyriausiuoju redaktoriumi. Laikraštį privatizavus ir įvykus konfliktui tarp akcininkų, 1994 m. atleistas.

Vėliau „Lietuvos aidui" vadovavo Saulius Šaltenis, Roma Grinbergienė, Jonas Vailionis, Rimantas Varnauskas, Aurimas Drižius. Iki savo mirties 2016 m. dienraštį leido verslininkas Algirdas Pilvelis. Platus spektras asmenybių. 1998-08-25 naujuoju „Lietuvos aido" redaktoriumi dienraščio stebėtojų taryba net buvo paskyrusi teologą, buvusį kunigą J. Vailionį.

Kokius žmones išsaugojo atmintis? Pirmiausia - gerus. Kaip mes bendravome, dirbdami po 12 valandų per parą! Tai buvo nuostabūs laikai su nuostabiais žmonėmis!

O ir susirinko - elitas. Lagerius iškentęs Valentinas Ardžiūnas ir dramaturgas Juozas Glinskis tapo S. Stomos pavaduotojais. Redakcijoje pradėjo dirbti rašytojai Antanas Gudelis, Liudvikas Gadeikis, Banguolis Balaševičius, kino ir teatro kritikas Valdas Vasiliauskas, kiti iškilūs žmonės.

Valentinas Ardžiūnas... Prisimenu, klausiau kartą jo, ką atsakyti autoriui, kai tas sužino, jog jo straipsnio nespausdinsiu. „Sakyk, kad reikia geriau parašyti..." Švelnios sielos poetas, politinis kalinys, redaktoriaus pavaduotojas... Galima buvo pavydėti jo savitvardos ir takto. Gerai valdė plunksną. Buvo labai jautrus ir giliai tikintis. O kaip Banguolis buvo įsigudrinęs horoskopus rašyti - nebuvo jam lygių. Net kokią tai programėlę turėjęs. Tik dėlioja, dėlioja, ir kad pataiko. Kiek skaitytojų žavėjosi jo „pranašystėmis"... Turėjo jis puikią vaizduotę. O rytų užsienio politikos apžvalgos? Pasideda, būdavo, šūsnį literatūros svetima kalba ir pila tiesiai „į numerį".

Niekada nepamiršiu S. Šaltenio pavaduotojos Liudvikos Pociūnienės. Tos pačios, kurios vyras - Valstybės saugumo karininkas paslaptingomis aplinkybėmis žuvo Baltarusijoje. Liudvika buvo labai kultūringa, santūri, iniciatyvi. Straipsniai - gilūs, analitiški.

Prie Romos Grinbergienės, žurnalistei ir vyr. redaktoriaus pavaduotojai Valentinai Zinkevičienei tapus pirmąja, mane paskiria eiti vyr. redaktoriaus pavaduotojo pareigas. Taktiška, nekerštinga, išmani ir protinga, kruopšti, labai atsidavusi žurnalistikai V. Zinkevičienė, daug metų išdirbusi „Tarybų darbe", kurį laiką dirbo Valstybės kontrolės departamente. O ir labai stebino tai, kad R. Grinbergienė, tapusi vyr. redaktore, visai nepasikeitė - taip ir liko nuoširdi, taktiška, profesionali ne tik sporto žurnalistikoje, bet ir santykiuose su kolegomis. „Nesilaikanti atstumo..." Visų kolegų geruoju nesuminėsi...

Po tiek metų dabar galvoju, koks tad buvo tada „Lietuvos aidas", jeigu dėl jo varžėsi. O siekė įtakos dvi linijos - pragmatinė ir patriotinė-idealistinė. Labiau palaikiau idealistinę, tačiau vienam dirbant ir išlaikant šeimą su dviem mažais vaikais, reikėjo daug diplomatijos. Kieno siųstas redaktorius dabar vadovaus, suprasdavome nesunkiai. O gal visa tai tebuvo blefas? Gal tik buvo prisidengiama dviem kryptimis? Kad „savesnius" įdarbintų? Bent aš jau nejaučiau savo profesinėje veikloje kokio nors temų draudimo ar ribojimų. Tad ir tas dalijimasis į dvi grupuotes, man atrodo, nereikšmingas, nekenkiantis bendrai „Lietuvos aido" politinei ir patriotinei krypčiai. Nors tuo metu partijoms ir ryškesniems politikams spaudos įtaka visuomenėje dar šį tą reiškė.

Apie ką rašiau? Ūkio naujienos, įstatymų komentarai, bankai, sabotažas, turto vagystės ir privatizacija. Prichvatizacija. Penktoji kolona, LDDP ir nauji pokomunistiniai dariniai. Maskvos žvilgsniai ieškant favoritų-įtakos agentų Lietuvos ūkyje. Buvusi partinė nomenklatūra visokiais būdais mėgina visur įsisiurbti. Dalinamasi rinka, net šiukšlių... Man ir dabar atrodo, kad dirbau su temomis, kurios apėmė visą Lietuvos gyvenimą. Kur ekonomika, ten ir nusikaltimai, ir politika. Tiriamoji žurnalistika buvo gana mielas darbas. Kaip atsakinga ir įdomu būdavo būti vienu metu ir tyrėjo, ir teisėjo vaidmenyje. Suklysi - laukia bylos dėl garbės ir orumo įžeidimo. O ir skaitytojus suklaidinsi. Tik to laiko rašyti nebūdavo daug - dalį reikėdavo skirti skyriaus darbui organizuoti.

Laikraščiui buvo nesvetima ir autoironijos, savikritikos dozė. Štai „Lietuvos aidui" sueina dveji metukai. Dienraštis „pasigiria" ir save pasveikina... „Brangūs skaitytojai! Štai „Lietuvos aidas" ir sulaukė garbingo jubiliejaus. Per tą laiką gimė ir numirė daug organų, o jis, tariant poeto žodžiais, „tebestovi dar vis". Kaip laikrodis, rodantis teisingą laiką. Kaip širdis... Sveikiname Jubiliatą ir, linkėdami Laisvės ir Nepriklausomybės, keliame ieškinį dešimčiai geriausių - pagal lakrodžio rodyklę - žurnalistų. Ieškovas - „Lietuvos aido" narys korespondentas Juozas Erlickas. ... Saulius Stoma, Lina Pečeliūnienė, Gintaras Visockas, Gintaras Mikšiūnas, Kęstutis Žičkus, Juozas Glinskis, Antanas Ališauskas, Banguolis Balaševičius, Valdas Vasiliauskas ir Arūnas Brazauskas.

Ponas Ališauskai! Mūsų laikraštis yra vienintelis teisingas. Tačiau, ar teisinga, kad 120 kg sveriantis darbuotojas gauna tiek pat algos, kaip ir sveriantis 60 kg? Tokia pati netvarka klesti ir daugelyje kitų Lietuvos įstaigų. Tad ar neverta šį klausimą apsvarstyti parlamente?"

Aš atsakiau: „Ponas prezidente į kandidatus! Kai man mokėdavo per mėnesį 120 rb, niekas nepastebėdavo, kad sveriu tiek mažai. O dabar, kai viskas yra atvirkščiai, ir skyriaus vedėjo alga matuojama kilogramais (60), jūs begėdiškai prisiminėte mano svorį ir norite apie tai kalbėti Parlamente? Aš už jus nebalsuosiu. „Kliugerio" draugai, sėdintys kairėje - taip pat. Demokratija yra ne tai, kad svertum tiek, kiek uždirbi, o kad sverdamas 120 kg, atrodytum vienintelis teisingas. Gero žmogaus turi būti daug."

O paskui „Lietuvos aidą" privatizavo...

Visiems užteko vietos ir laiko gerai bei produktyviai dirbti. Niekas perdaug nelindo į tavo asmeninį gyvenimą. Buvo šilta, kaip tarp draugų. Nors visi vieni kitiems draugais nebuvome. Būdavo ir liūdna, ir baisu. Ypač po grasinimų susidoroti. Toks buvo kandžiai rašančio žurnalisto likimas - vis kam nors užkliūni, kažkam vogti iš žmonių ar valstybės sutrukdai. Eini į darbą anksti ryte - prieš išeidamas gatvėn kelias minutes stebi per namo laiptinės langą, ar kas tavęs kieme netyko. Nes namuose - du maži vaikai ir nedirbanti žmona. Man buvo pranešta frazė, kurioje buvo įterpta žuvusio nuo Vilniaus brigados nario žurnalisto V. Lingio pavardė. Per klasioką, bailiai ir klastingai. Jei toliau rašysi, žinai, kas tau bus... Tada rašiau apie visišką betvarkę AB „Lietuvos energija", kai proteguojant aukštam pareigūnui - buvusiam komunistų partijos nariui, į Lietuvos rinką buvo kišami nekokybiški vandens ir elektros skaitikliai. Po mano straipsnių tas procesas sustojo.

Straipsniai, kurie nenešdavo asmeninio pelno, o tik padėdavo „Lietuvos aidą" padaryti skaitomesnį ir populiaresnį, didino ir draugų, ir priešų skaičių. Taigi, kartais būdavo baisu, matant stambias vagystes ir būgštaujant, kad savo straipsniais nelabai ką gali sustabdyti. O kartais koks nors gyvasis klasikas prisėsdavo prie tavo staliuko kavinėje „Pas Erlicką" ir paprašydavo savo vardu jam dar nupirkti, nes „jam nebeįpila"... Ir pralinksmindavo savo rimtu veidu. Kas norėjo, tas viską išbandė, užteko laiko ir gerai rašyti, ir pasimaudyti savo šlovės vonioje...

Kaip atsirado Algirdas Pilvelis? „Lietuvos aidas" įklimpsta į skolas ir kai kas susiima už galvos - ką su tuo „Lietuvos aidu" daryti? Pastatas užstatytas vienai Kauno bendrovei, populiarumas ir pajamos mažėja. Kontrolinį akcijų paketą parduoda verslininkui A. Pilveliui. Tas pažada nieko iš darbo neatleisti, tačiau duotą žodį greitai pamiršta. Ir kam duoti tokį žodį, kuris neneša pelno siekiančiai bendrovei? Lūkestis tikintis, kad patriotinis laikraštis gali pats išsilaikyti ir dar duoti pelno, nepasiteisino. Kai stovėdavau penktadienio vakarais (visi vienoje eilėje - vyr. redaktoriaus pavaduotojai ir reporteriai), laukdamas šeimai parnešti 100 Lt, labiausiai pasiilgdavau pirmųjų atkurtojo „Lietuvos aido" veiklos metų, kai rūpesčių su atlyginimais nebuvo jokių. Juos gaudavome ne tik laiku, bet net ir indeksuotus, kaip ir visiems valstybės tarnautojams.

Pastatas, kuris tik iš pažiūros dar primena, kad čia būta „Lietuvos aido", viduje mėgintas rekonstruoti. Kadais, kai užstatyto turto savininkai praleido terminą pareikalauti iš A. Pilvelio grąžinti skolą, šis pakeitė kabineto langus iš gatvės į kiemo pusę. Spėjama, kad snaiperiui būtų nepatogiau... Bet niekas mūsų nereketavo ir nesprogdino. Nebent kartą... kavinėje kažką švenčiant. Linksmesniems kolegoms užtraukus sovietinę dainą, antrame aukšte laiptinėje sprogo petarda. Tai buvo akibrokštas, beveik pokštas, dėl kurio vos nebuvo pakviesta policija.

Koks buvo „Lietuvos aidas", kai atlyginimų savaitgaliais laukdavome iki vėlumos? Dar geras, galima pasakyti vienu žodžiu. Ir toliau neieškantis nei politinės, nei komercinės naudos - kiek tai buvo galima priešintis pelno siekimo šalininkams. Jeigu būtų atsiradęs toks verslininkas, kuris visą laiką būtų galėjęs šelpti „Lietuvos aidą", kokį šiandien dienraštį turėtume.

Baimė prarasti darbą buvo niekam nesvetima. Kiekvienas prieštaravimas direktoriui galėjo baigtis žodžiais - tu jau nebedirbi. O aš buvau vertinamas dar ir už tai, kad sugebėjau į dienraštį pritraukti daug reklamos, mane tas gelbėjo. Tačiau būdavo ir kuriozų, kurie žemindavo ne tiek mane, kiek laikraštį. Apie tai būtų galima pakalbėti ne ta proga.

 Galima dar būtų kalbėti apie situacijas, kurios panašėjo į provokacijas, priekabiavimus, seno torto naudojimą ne pagal paskirtį, „Alitos" brendžio paklausą ir kitus dalykus, kurie tarsi ir nebuvo pagrindiniai „Lietuvos aido" populiarumo smukimo rodikliai, tačiau buvo pakankamai atvirai svarstomi ir neslepiami.

Stovi viduje apgriautom sienom „Lietuvos aido" pastatas, kažkada bylojęs apie nematerialią Valstybės laikraščio didybę. Neabejoju, kad čia ir dabar tamsiais vakarais susirenka dvasios ir... šaudo komunistus, išpieštus ant sienos, arba geria alų, kurio daug liko nuo „Lietuvos aido" 80-mečio šventės. O, koks tai buvo balius pastato kieme, kuris kažkieno pasvajojimu galėjęs kada nors tapti uždaru žiemos sodu. Koridoriuje, praėjus šventėms, ant lentos redaktorė užrašė, kiek ir kokiam skyriui to likusio alaus dar priklauso. Ten buvo visko - ir garbingų svečių, kurie vėliau tapo abejingi „Lietuvos aido" likimui, palikdami jį džiūti marginalinio stiliaus pavėsy. „Lietuvos aidą" pardavė, kaip nepriklausomybės kovose kai kurių ne itin gabių redaktorių nuvarinėtą arklį. Beliko sugiedoti J. Erlicko „Internacionalą" lietuviškai: „Ir vis liūdniau Tėvynėn tampa, ir vis toliau, toliau Paryžius..."

Joną, buvusį kolegą, iki dabar „sekioja" tos pačios dvasios. Ir kaip kankina, sako. Tikiu... Jonai, paskaityk ką nors... - „laisvalaikiu" prašydavome, kai likdavo savoje kompanijoje. Ir skaito Jonas savo eilėraščius, kurie gal ne visiems atrodė šedevrais. Nesustodamas, nenutildamas. Kitiems pradeda įkyrėti, tačiau sustabdyti neįmanoma - taip įsijaučia tikri poetai. Dar kiti pradeda šaipytis. Jonai, sustok. Praėjus pusei metų „Lietuvos aidas" skaitytojų paklausė nuomonės apie geriausius žurnalistus. Jis taip pat buvo iš dešimtuko, kasdieną rašęs žinutes iš Vyriausybės. Niekam neužkliūnantis, nemokantis būti nekultūrigas. Dabar jį persekioja dvasios... iš KGB. Paskutinė - įsakinėja Juozo Glinskio balsu. Ką pasakytų buvęs S. Stomos pavaduotojas, jei apie tai išgirstų? Jonas sako, kad gero būta pavaduotojo, bet kankinti kitus jį verčia... Aš nebetikiu KGB valia, bet tikiu kitkuo. Žmonės čia dirbo pasiaukojamai, ilgai ir skausmingai pervargdami. Persekiojami kritikuojamųjų, nuolat balansuodami ant peilio ašmenų - tarp teismo ir teisingumo. Kovodami su savo asmeninėmis bėdomis.

Gaila geros fotografės Vlados Inčiūtės. Mažus ir didesnius nepriteklius asmeninėje laimėje kartais užgoždavo varginantis, išsekinantis darbas. Bet jie visada stovėdavo prieš akis, kaip priekaištas savam gyvenimui. Kartą atėję į darbą radome ją ant kablio. Užgeso per savo profesiją ir kitas fotografas Aleksandras Kairys. O kas iš „aidiečių" neprisimena gabių fotografų Raimundo Šuikos ir Stasio Laukio? Tai vis Dievo krūvon surinkti „darboholikai", gal net daug daugiau mynę kojomis darbo metu, nei rašantys žurnalistai.

Reikėjo turėti gerą žmoną ar puikų vyrą, kad tave suprastų, kodėl DAR tavęs nėra namie, kai kiti žmonės jau ilsisi po darbo. Ar būti be šeimos. Kaip Kęstučiui Žičkui...

Kai jį laidojo, tą dieną šermenyse labai daug žmonių buvo. Jis liko vertas didelės pagarbos ir prisiminimų. Ją užsitarnauti gali tik tokiu analitiniu protu ir gilia neapykanta valstybės vagims bei komunistinei dvasiai ir dideliu darbštumu pasižymintis žmogus. Prof. Vytautas Landsbergis kažką sakė prie karsto, bet ne tai svarbiausia. Gal net svarbesnė detalė buvo tai, kad prie Jaunimo sodo laidotuvių laukė keli automobiliai, kurių numerių dienraščio teisėsaugos skyriaus žurnalistams per savo ryšius taip ir nepavyko identifikuoti. Kas mus tada sekė? Gal jie daugiau žinojo su kokia „bomba" grįždamas iš Kauno kelyje prie Trakų žuvo Kęstutis?

Kai „Lietuvos aidas" jau buvo parduotas A. Pilveliui, dar būta vieno demonstratyvaus incidento. „Saugumas" atliko kratą „Lietuvos aido" patalpose. Juodi odiniai švarkai. Visi jauni, stilingi. Pabrėžtinai mandagūs. Sargyba prie durų. „Lietuvos aidas" išspausdino skaitytojo nuomonę, galbūt kiek žeidžiančią žydus. „Kažkas" redakcijoje rengdamas straipsnį spaudai „paaštrino" jo pavadinimą. A. Pilvelis jau nebuvo vyr. redaktoriumi, į tą vietą buvo pasikvietęs Aurimą Drižių. Kadaise šis dirbo „Lietuvos aido" reporteriu. Kaip įkalčio, reikėjo straipsnio originalo. Keista tik, kad jo pradėta ieškoti gal po gero mėnesio, kai straipsnis jau buvo išvydęs dienos šviesą... Kažkam reikėjo, rusiškai šnekant, „pakazuchos". Demonstratyvumo. Ką norėti, kad dvasios nekankintų?

Normalu, kad spectarnybų akiratyje visada yra ir žiniasklaida. „Ketvirtąją valdžią" reikia prižiūrėti... Bet ir gaila, kad desovietizacijos įstatymas taip ir neišvydo dienos šviesos. Tada gal ir žiniasklaida labiau teisėsauga būtų pasitikėjusi.

Man atsirado galimybė išeiti į kitą darbą. Ir tai buvo nuostabu - vėl pasijutau žmogumi. Kodėl iš visų „Lietuvos aido" senbuvių aš išėjau paskutinis? Nebuvo atėjęs laikas... Manęs niekas nevarė, galėjau likti. Darbuotojų vis mažėjo, sąlygos dirbti vis sunkėjo. Daug dirbo ir A. Pilveliui padėjo puiki pirmoji pavaduotoja Giedrė Gardauskienė. Protinga, imli, kibi, normaliai bendraujanti. O po kelių metų, kai jau buvo uždarytas policijos laikraštis „Sargyba", kuriame dirbau, mane prisiminė. Taip prasidėjo naujas „Lietuvos aido" etapas, žadėjęs neblogą perspektyvą.

Vikipedijos enciklopedijoje rasite tokį įrašą: „2006 m. gruodžio 23 d. išleistas alternatyvaus dienraščio „Lietuvos aidas" Nr. 1 (10087), paskelbta jo prenumerata. Vyriausiasis redaktorius - Antanas Ališauskas, vyr. redaktoriaus pavaduotojas - Rimantas Matulis, leidėjas - UAB „Adenita". Redakciją sudarė A. Pilvelio atleisti buvę „Lietuvos aido" darbuotojai. Laikraščio tuo pačiu pavadinimu išleidimą vyr. redaktorius A. Ališauskas paaiškino taip: „Paaiškėjo, jog A. Pilvelis „Lietuvos aido" vardo nėra užregistravęs patentų biure, vadinasi, nėra tikras laikraščio leidėjas. Neaišku, dėl kokių priežasčių jis to nepadarė, tačiau taip atsirado galimybė atkurti tą „Lietuvos aidą", kuriuo liko nusivylusi beveik šimtatūkstantinė buvusių jo skaitytojų auditorija. (...) Ir štai šiemet, sutvarkęs formalumus prekės ženklo registravimo įstaigose, leidybos rinkoje pasirodė pirmasis naujojo (ne A. Pilvelio) „Lietuvos aido" numeris."

Nuo 2007 m. sausio pradžios buvo pradėta reguliariai leisti du dienraščiai pavadinimu „Lietuvos aidas". Abu jie skelbėsi esą įkurti 1917 m. rugsėjo 6 d. Antano Smetonos ir į savo numeraciją įtraukė visus iki 2006 m. gruodžio 23 d. išleistus „Lietuvos aido" numerius."

Gal tai buvo ir teisinis triukas, ne visai sąžiningas. Aš sutikau vadovauti alternatyviam dienraščiui, nes labai norėjosi laikraštį matyti labiau panašesnį į buvusį. Deja, pusę metų paėjęs dienraštis mirė. Ne todėl, kad nebūta gerų ir paskatinančių atsiliepimų apie jo darbą, bet todėl, kad leidėjas tikėjosi padaryti biznį. Kai pamatė vien teisybės ieškotojų, o ne pelno siekiančiųjų pastangas prisidėti prie Tėvynės gerovės, laikraščiui buvo nutrauktas finansavimas. Faktiškasis savininkas išvažiavo gyventi į užsienį, taip ir neatsiskaitęs visiškai su redakcijos darbuotojais.

Kas dabar objektyviai įvertins, kodėl „Lietuvos aidas" taip ir netapo pačiu geriausiu Lietuvos dienraščiu? „Lietuvos aidas" taip ir liks n-laipsnio lygtimi su n nežinomių. Viską galima būtų nurašyti paskutiniam savininkui A. Pilveliui, bet jis nors „Lietuvos aido" vardą išlaikė, geriausių jam rašančių patriotų būrį subūręs buvo. Kurie rašydavo už dyką. Tai prof. hab. dr. Onutė Voverienė, Algimantas Zolubas (dabar - Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos žurnalo „Varpas" redaktorius) ir daugelis kitų. Kaip mokėjo, taip ir leido. Skaudžiausias liko kai kurių garbingų žmonių abejingumas ir nutrūkusi moralinė parama. Iš patriotizmo - neprasigyvensi. Dienraštis neprekiavo tautos sąžine, jos istorija, nerėmė išverstaskūrių, Mamonos vergų, o svarbiausia - komunistinės ir pokomunistinės ideologijos, stengėsi padėti žmogui. Kada tai labiau pasisekdavo? Prie Stomos? Prie Šaltenio? Prie Pilvelio?.. „Nuogas, basas..." - Viačeslavo Ganelino ir Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka" prisiminkime. „Ten angelai gyvena... virš aukštų kalnų... alkani, basi giesmes gieda... niekaip pakilt negali pakirptais sparnais... alkani, basi giesmes gieda... vien tik sparnais plasnoja, Viešpatį minavoja..."

„Lietuvos aidas" dabar jau - ne dienraštis, bet - gyvas. Už paskutinių jo patriotų surinktas lėšas vis dar prenumeruojamas. Dar, tarsi, prašo nepasinaudoti paskutine valia - tik gerai arba nieko... Tad prisimindamas savo darbą „Lietuvos aide" ir aš dėl to paties buvau atviras - ne visai linksmas, ne visai geras optimistas... Viename pirmųjų savo pamfletų esu „dainavęs": „Rytas, miglos, tiltas, upė. Ant to tilto varna tupi. Ma ją stribas - lai sau tupi... Rytas, miglos, tiltas, upė..." Abejingumas yra skaudžiausia mirtis... „Lai sau tupi..."

1990 m. gegužės 8-ą S. Stoma rašė: „Pirmajame savo etape „Lietuvos aidas" buvo Lietuvos Tarybos laikraštis, ir mes stengsimės tęsti būtent šią liniją. Juolab, kad padėtis gana panaši: reikia laikraščio, vienijančio visas jėgas, kovojančias dėl nepriklausomybės įtvirtinimo. Sugrįžimas į „Lietuvos aido" pradžią simboliškas - jame buvo pirmą kartą išspausdintas Vasario 16-osios aktas. Tai buvo (ir bus!) nepriklausomybininkų laikraštis. Nors pasaulyje dundėjo patrankos, „Pirmutinis žodis" buvo pilnas ryžto siekti jokiais saitais neribojamos laisvės. Kaip ir dabar, buvo tikima, kad „doros dėsniai bei teisė turėtų gauti viršų ant valstybių pajėgos". Ir dabar, po septyniasdešimt su viršum metų, mes galim DAR KARTĄ ištarti, kad „nebenorime grįžti į Rusijos valdžią, kuri nedavė nei augti, nei plėtotis atbundančiai Lietuvos sąmonei, nenorime pakliūti nei į naują kieno galią, kuri naudotų mus savo reikalams. Norime būti liuosi ir savo rankomis, kad ir kitų padedami, atstatyti nuniokotą Lietuvą." Dabar jau galima pasakyti - jei bus Lietuva, bus ir „Lietuvos aidas".

Komunistų partijos seniai nebėr, o ideologija liko. Sveiko proto logikai prieštaraujanti vergiška sovietinės sąmonės būklė taip giliai įsisiurbusi į kai kurių žmonių mąstymą, kad nebepasiduoda jokiai išlaisvinimo revoliucijai. Bet daugeliui sąmonė jau prašviesėjo. Prie to taip pat prisidėjo ir „Lietuvos aidas".

Kadaise vienas dienraščio skaitytojas iš Kauno padovanojo prieškarinio laikraščio komplektą. Tarsi ir savo viltį, kad valstybės laikraštis išliktų. Lietuva išliko, o ar išliks „Lietuvos aidas"? Bet kokiu atveju išliks, nes tai buvo „Stebuklas, kuris visada su tavimi" (Ernestas Hemingvėjus).

 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir tlelevizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-28 11:19
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Aidietis

2017-07-24 12:41

Ponui, kuris pasirašė PASIŠILDĖ.
Jūs daug kuo teisus, tik dėl laikraščio platinimo - tai apsirinkate. "Lietuvos aidą" galima užsiprenumeruoti bet kokiame pašte. Nueikite - ir užsisakykite.
Be to visos stambesnės bibliotekos laikraštį prenumeruoja. O jei toje bibliotekoje nerasite "Lietuvos aido" - tai pažvelkite į bibliotekos direktorės akis - ar jos raudonos?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Pasišildė

2017-07-17 13:08

Man atrodo, kad daugelis žmonių "pasišildė" prie "Lietuvos aido" ir pasipildė savo kišenes. Galėjo sėkmingai laikraštis gyvuoti iki šiol, jeigu ne visokie biznieriai, prikišę prie jo savo rankas. Na, ir kas, kad vienu metu net du laikraščiai buvo leidžiami tuo pačiu pavadinimu? Autoriams honorarų abu nemokėjo, žurnalistus skriaudė, nei vienas, nei kitas skaitytojų tarpe nekėlė pasitikėjimo. Ir kas po išėjo? Laikraštis tebeleidžiamas, bet jis gal tik Vilniuje platinamas. Rajonai, miesteliai tokio laikraščio negauna, prekybos centruose neprekiaujama, bibliotekose nerasi. Gal laikraštis tapo sienlaikraščiu? Ir juokas, ir pyktis ima skaitant šio pono postringavimus. Ar jis, dirbęs abiejuose "Aiduose",nejaučia jokios sąžinės graužaties?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Klausimas

2017-07-15 14:51

Tai kas nustekeno "Lietuvos aidą"?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media